Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A.G. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. ir nuteista 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda.

Iš A. G. Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM priteisti 76,90 Lt žalos atlyginimo, nukentėjusiajam L. T. priteisti 2000 Lt neturtinės ir 218,09 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteista už tai, kad 2007 m. vasario 19 d. apie 21 val. 45 min. Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį ,,Renault 19“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 173 punktą (,,Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.“), gatvėje pastebėjusi kliūtį – dešinėje važiuojamojoje kelio dalyje stovintį automobilį, nepasirinko saugaus greičio, neįvertino saugaus atstumo, reikalingo apvažiuoti kliūtį, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, ir atsitrenkė į minėtą su įjungtais šviesos prietaisais stovėjusį Akmenės rajono policijos komisariato tarnybinį automobilį ,,VOLVO 460“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su skiriamaisiais ženklais, bei pertrenkė šalia automobilio kairėje pusėje stovėjusį Akmenės rajono policijos komisariato kursantą L. T., padarydama jam galvos ir dešinio sėdmens sumušimą, trauminį kaklo raiščių patempimą – sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistoji A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, konstatuojant, kad ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. požymių, nes teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kokiam atstumui esant iki kliūties – viduryje kelio stovėjusio automobilio ir į kelio važiuojamąją dalį išėjusio L. T., apeliantė galėjo pastebėti kliūtį. Apeliantės teigimu, jai pastebėjus gatvėje stovėjusį automobilį ir pradėjus jį lenkti, atsirado kliūtis – į gatvę išėjęs nukentėjusysis, kuris pravėrė stovėjusio automobilio duris į važiuojamąją dalį, todėl, siekdama išvengti L. T. sužalojimo, ji ėmė stabdyti, tačiau dėl nedidelio atstumo ir slidžios kelio dangos neišvengė susidūrimo su automobiliu, bet nesusidūrė su L. T. Taip pat apeliantė teigia, jog nebuvo tiriama, ar ji, iškilus grėsmei eismo saugumui, turėjo galimybę stabdymo ar manevravimo būdu išvengti atsitrenkimo į kelio važiuojamoje dalyje stovėjusį automobilį ir išvengti L. T. sužalojimo, nors tai buvo galima nustatyti atlikus detalų jos pačios bei liudytojos D. A. parodymų patikrinimą vietoje, tardymo eksperimentą, įvertinus stabdymo pėdsakus ir stabdymo kelią ir gavus specialisto išvadas dėl autoįvykio mechanizmo. Skunde nurodoma, kad liudytoja D, A. patvirtino apeliantės parodymus, kad ji važiavo leistinu greičiu ir kad pareigūnas atidarė automobilio dureles būtent tuo metu, kai nuteistosios vairuojamas automobilis pradėjo lenkimo manevrą. Be to skunde nurodoma, kad įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys, stabdymo žymės, transporto priemonių apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys patvirtina, įvykio metu buvo slidi kelio danga, įvykio vieta buvo neapšviesta, policijos automobilis ir nukentėjusysis L. T. prieš įvykį taip pat buvo važiuojamoje kelio dalyje ir atidarydamas dureles sukėlė grėsmę eismo saugumui, dėl ko įvyko eismo įvykis.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, kad policijos automobilis stovėjo toli nuo kelkraščio, kad neapsaugojus įvykio vietos buvo užfiksuoti automobilio stabdymo pėdsakai, kurių negalėjo išlikti, nes po autoįvykio iki protokolo surašymo toje vietoje važinėjo ir kiti automobiliai.

Teismas, apeliantės nuomone, neįvertino liudytojų R. S., A. V. parodymų prieštaravimų L. T. duotiems parodymams ir visų jų parodymų prieštaravimo liudytojos D. A. parodymams.

Be to skunde teigiama, kad tyrimo metu nustatyta, kad policijos automobilis, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 136, 185, 187, 194 punktų reikalavimus, sustojo ir stovėjo neleistinoje vietoje su neįjungta avarine šviesos signalizacija, o nukentėjusysis L. T. įžengė į važiuojamąją dalį neįvertinęs atstumo iki artėjančios transporto priemonės, atidarė sustojusios transporto priemonės dureles neįsitikinęs, kad tai bus saugu ir nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams – taip grubiai pažeidus Kelių eismo taisyklių reikalavimus, įvyko eismo įvykis, tačiau ne dėl nuteistosios, o nukentėjusiojo L. T. neteisėtų, neatsargių veiksmų.

Nuteistoji A. G. nurodo, kad nepagrįstai pripažinus ją kalta, nepagrįstai iš jos priteistas žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai bei nukentėjusiajam L. T., o be to, L. T. priteistos žalos dydis yra aiškiai neteisingas, nes jis patyrė sužalojimus dėl savo didelio neatsargumo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji A. G. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis L. T. ir jo atstovas prašė nuteistosios A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Kadangi priežastinis ryšys yra Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą ar nebuvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. G. kalta padarius nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., konstatavo, kad ji pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 173 punkto reikalavimus, pripažindamas, kad dėl pastarojo pažeidimo buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo L. T. sveikata.

Kolegija pažymi, kad visiems eismo dalyviams (vairuotojui, pėsčiajam, keleiviui) keliami vienodi reikalavimai laikytis atitinkamų Kelių eismo taisyklių (KET 53 p.)

Nuteistoji A. G. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1; b. l. 147-148; 155-156) ir teisiamojo posėdžio metu (t. 2; b. l. 22-27; 39-41; 59-60) neprisipažino padariusi jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, teikdama, kad dėl eismo įvykio kalti yra patys policijos pareigūnai, tame tarpe ir nukentėjusysis L. T., kurie nesilaikė KET reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas tokią nuteistosios poziciją įvertino kaip jos pasirinktą gynybos taktiką ir priimdamas skundžiamą nuosprendį nepagrįstai nesvarstė klausimo dėl galimų kitų eismo dalyvių, konkrečiu atveju policijos ekipažo ir nukentėjusiojo L. T., padarytų KET pažeidimų. Apeliantė savo skunde nurodydama tas aplinkybes, dėl kurių nepasisakė pirmosios instancijos teismas, ginčija skundžiamą nuosprendį ir prašo ją išteisinti.

Iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apeliantės vairuojamas automobilis atsitrenkė į toje pačioje eismo juostoje sustojusį policijos tarnybinį automobilį ,,Volvo 460“, kurio priekis po kelių eismo įvykio buvo 1,35 m atstumu iki dešiniojo bortelio, o galas – 1,4 m atstumu (t. 1; b. l. 10-20). Byloje nėra nustatyta, kokiu atstumu nuo dešiniojo bortelio stovėjo policijos automobilis iki susidūrimo su nuteistosios vairuojamu automobiliu ir kiek pasikeitė jo stovėjimo padėtis po eismo įvykio. Todėl šias aplinkybes kolegija vertina nuteistosios naudai.

Akivaizdu, kad policijos automobilis sustojo ir stovėjo ne dešinėje kelio pusėje ir ne kuo dešiniau kelkraščio, kaip numatyta KET 185 p. Tačiau eismo juostos, kurioje įvyko eismo įvykis, plotis 6,1 m, o automobilio ,,Volvo 460“, remiantis šios markės automobilio techniniais duomenimis, plotis 1,7 m. Taigi, įvertinus minėtus duomenis, akivaizdu, kad važiuojamoje dalyje sustojus policijos automobiliui, į kurį atsitrenkė apeliantės vairuojamas automobilis ,,Renault 19“, liko pakankamai vietos (3 metrai) apvažiuoti jį neišvažiuojant į priešingą eismo juostą. Tą patį patvirtino ir A. G. teisiamojo posėdžio metu, nurodydama, kad važiuojamoje dalyje sustojusį automobilį jai apvažiuoti sutrukdė nukentėjusiojo atidarytos policijos automobilio kairės pusės galinės durelės, bet ne tai, kur stovėjo policijos automobilis (t. 2; b. l. 40-41).

Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad policijos automobilis sustojo ir stovėjo nedraudžiamoje vietoje.

Iš bylos medžiagos – liudytojų A. V. (t. 1; b. l. 71-72; 73-74; t. 2; b. l. 25-26), R. S. (t. 1; b. l. 81-82; t. 2; b. l. 27), D. M. (t. 1; b. l. 90-91; t. 2; b. l. 40) ir nukentėjusiojo L. T. (t. 1; b. l. 32-33; t. 2; 23-24) parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, matyti, kad patruliuojantį tarnybiniu automobiliu policijos ekipažą, važiuojantį (duomenys neskelbtini), Naujojoje Akmenėje, prašydama pagalbos stabdė liudytoja D. M. Policijos pareigūnai, reaguodami į asmens prašymą, sustabdė automobilį ir pasiūlė atsisėsti liudytojai ant galinės automobilio sėdynės kairėje pusėje, kad išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Nors liudytojas A. V. teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad sustabdęs automobilį ,,Volvo 460“ įjungė avarinę šviesos signalizaciją (t. 2; b. l. 25-26), tačiau, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu iš kart po įvykio jis pats (t. 1; 71-72), o liudytojai R. S. ir nukentėjusysis L. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, tvirtino, kad sustabdžius automobilį liko užvestas variklis ir įjungti artimos šviesos žibintai. Kad matė tik degančias galines raudonas sustojusio automobilio, kurį mėgino aplenkti, lempas, viso baudžiamojo proceso metu tvirtino ir nuteistoji A. G. (t. 1; b. l. 144; 147-148; 155-156; t. 2; b. l. 40-41). Tokiu būdu, kolegija, įvertinusi aptartus liudytojų, nukentėjusiojo ir nuteistosios parodymus, daro išvadą, kad A. V., sustabdęs vairuojamą policijos automobilį, avarinės šviesios signalizacijos neįjungė.

Apeliantė savo skunde taip pat nurodo, kad kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, buvo neapšviestas ir nebuvo nustatyta, kokiam atstumui esant ji galėjo pastebėti kliūtį – viduryje kelio stovėjusį automobilį ir į važiuojamąją dalį išėjusį L. T.

Iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, apšviestas dirbtiniu gatvės žibintų apšvietimu (t. 1; b. l. 11) – 2 gatvės žibintai, 30 metrų atstumu vienas nuo kito, pažymėti eismo įvykio apžiūros protokolo priede (t. 1; b. l. 14), kurį savo parašu patvirtino ir pati A. G. (t. 1; b. l. 11). Be to, šviečiantys gatvės apšvietimo žibintai matyti ir eismo įvykio apžiūros metu darytose fotonuotraukose (t. 1; b. l. 15). Tai, kad praėjus beveik 4 mėnesiams po eismo įvykio nuteistoji parodymų patikrinimo vietoje metu parodė gatvės apšvietimo stovą, ant kurio nėra šviestuvų (t. 1; b. l. 159-163), nepaneigia eismo įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotų duomenų. Apeliantė pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad važiuojant pamatė stovintį automobilį ir įsijungusi posūkį ėmė jį lenkti (t. 2; b. l. 40). Tokius nuteistosios parodymus patvirtino ir liudytoja D. A. (t. 2; b. l. 27). Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad policijos automobilis buvo pakankamai matomas kitiems eismo dalyviams. Nustatinėti, kokiam atstumui esant nuteistoji galėjo pastebėti kliūtį, nėra pagrindo, nes iš aptartų A. G. parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų yra aišku, kad nuteistoji pastebėjo kliūtį ir manevruodama reagavo į tai.

Išanalizavus minėtų liudytojų, nukentėjusiojo, nuteistosios parodymus viso baudžiamojo proceso metu, aptartus rašytinius įrodymus, kolegija daro išvadą, kad liudytojas A. V., neplanuotai sustabdęs vairuojamą policijos automobilį važiuojamoje dalyje ir, kaip jau konstatuota, stovėjęs nedraudžiamoje vietoje, neprivalėjo įjungti avarinės šviesos signalizacijos (KET 194 p.). Nors policijos automobilis sustojo ir stovėjo tamsiu paros metu, tačiau apšviestame kelio ruože sustabdžius automobilį liko įjungti artimos šviesos žibintai ir degė galiniai žibintai. Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad A. V. nepažeidė KET reikalavimų, jo vairuojamas policijos automobilis stovėjo matomoje vietoje ir buvo matomas.

Viso baudžiamojo proceso metu nukentėjusysis L. T. aiškino, kad norėdamas išlaipinti iš policijos automobilio liudytoją D. M., jis ėjo pro automobilio galą link galinių automobilio kairės pusės durelių ir matė atvažiuojantį automobilį, tačiau pagalvojęs, kad atvažiuojančio automobilio vairuotojas apvažiuos juos, tęsė savo veiksmus – pravėrė minėtas automobilio dureles ir tuo metu atvažiuojantis apeliantės automobilis trenkėsi į tarnybinio automobilio galą ir pertrenkė jį patį.

KET 192 p. draudžia atidaryti sustojusios transporto priemonės dureles, jeigu tai kelia pavojų arba kliudo kitiems eismo dalyviams. Akivaizdu, kad policijos automobilį pastačius važiuojamoje dalyje apie 1,4 m atstumu nuo dešiniojo bortelio, automobilio durelių atidarymas į važiuojamąją dalį kliudytų kitiems eismo dalyviams. Be to, KET 89 p. numatyta, kad į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama įžengti tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikina, kad tai yra saugu. Tuo tarpu L. T., matydamas atvažiuojantį automobilį, tinkamai neįvertino situacijos – išėjo į važiuojamąją dalį, pravėrė automobilio dureles, tuo pažeisdamas KET 53 p., 192 p., 89 p. reikalavimus.

Apeliantė viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad sustojusį policijos automobilį ji būtų apvažiavusi neišvažiuodama į priešingą eismo juostą, nes važiuojamoje dalyje buvo dar pakankamai tam vietos, tačiau apvažiuoti gatvėje stovėjusį policijos automobilį jai sutrukdė pravertos minėto automobilio kairės pusės galinės durelės (t. 1; b. l. 147-148; 155-156).

Iš liudytojų A. V. (t. 1; b. l. 71-72; 73-74; t. 2; b. l. 25-26), R. S. (t. 1; b. l. 81-82; t. 2; b. l. 27), D. M. (t. 1; b. l. 90-91; t. 2; b. l. 40) ir nukentėjusiojo L. T. (t. 1; b. l. 32-33; t. 2; 23-24) parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu matyti, kad eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas L. T., įvyko tuo metu, kai pastarasis pravėrė policijos automobilio galines kairės pusės dureles norėdamas išlaipinti iš policijos automobilio liudytoją D. M.. Eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad A. G. vairuojamas automobilis atsitrenkė ne į pravertas stovėjusio policijos automobilio dureles, o į automobilio galinį kairįjį kampą (t. 1; b. l. 10-20). Iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ir jo priede pažymėtų A. G. automobilio stabdymo žymių matyti, kad pastaroji automobilį pradėjo stabdyti ne apvažiuodama kliūtį – važiuojamoje dalyje stovėjusį policijos automobilį, o būdama už policijos automobilio – 14 m atstumu nuo jo ir 1,8 m atstumu nuo dešiniojo gatvės krašto.

Tokiu būdu, paminėtos aplinkybės paneigia apeliantės versiją, kad apvažiuoti kliūtį jai sutrukdė pravertos policijos automobilio kairės pusės galinės durelės, nes A. G. automobilis atsitrenkė ne į pravertas policijos automobilio dureles, o į automobilio galą.

KET 172 p. nurodyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, taip pat pasirinkti saugų greitį, vairuodamas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. KET 173 p. nustatyta, kad atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Įvertinusi aptartas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad A. G., vairuodama automobilį tamsiu paros metu, esant slidžiai kelio dangai, neįvertino saugų automobilio valdymą įtakojančių aplinkybių – pastebėjusi kliūtį, nesustabdė transporto priemonės, kuri stabdoma slydo ir atsitrenkė į priekyje stovėjusį policijos automobilį.

Tokiu būdu, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. G. pažeidė KET 173 p. reikalavimus.

Aptarti bylos duomenys rodo, kad KET reikalavimus pažeidė tiek nukentėjusysis L. T., tiek pati nuteistoji. Tokiu atveju, sprendžiant atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. klausimą, reikia nustatyti, kurio eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji Baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga – nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad A. G. KET pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, tačiau, kaip jau buvo minėta, nesvarstė, kaip L. T. padaryti KET pažeidimai įtakojo tokių negatyvių padarinių atsiradimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad L. T., neįsitikinęs dėl saugumo, išėjo į važiuojamąją dalį, pravėrė policijos automobilio galines kairės pusės dureles ir tuomet buvo pertrenktas A. G. vairuojamo automobilio. Atsižvelgiant į tai, kolegija daro išvadą, kad ne tik A. G., bet ir L. T. veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, t. y. L. T. padaryti KET pažeidimai taip pat buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais – nesunkiu jo paties sveikatos sutrikdymu.

Kartu pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenumato baudžiamosios atsakomybės asmeniui už kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį sveikatos sutrikdymą pačiam pažeidėjui. Lietuvos Respublikos BK 281 str. numato baudžiamąją atsakomybę tik už KET pažeidimą, sukėlusį eismo įvykį, dėl kurio sutrikdyta kito žmogaus sveikata. L. T. padarytoje veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties, o dėl jo veiksmų Akmenės rajono policijos komisariate atliekamas tarnybinis patikrinimas ir bus priimtas sprendimas (t. 2; b. l. 69).

Apeliantė savo skundu taip pat nesutinka su tuo, kad iš jos priteistas žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai bei nukentėjusiajam L. T.

Lietuvos Respublikos BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesiogiai turtinės ar neturtinės žalos.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Valstybinė ligonių kasa ir nukentėjusysis L. T. dėl nusikalstamų apeliantės veiksmų patyrė turtinės ir neturtinės žalos ir dėl to pareiškė civilinius ieškinius (t. 1; b. l. 54; 66). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarstė civilinių ieškinių klausimą ir priteisė juos iš kaltininkės.

Lietuvos Respublikos BPK 113 str. numatyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo baudžiamojo proceso normos nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiajam L. T. dėl nusikalstamos veikos nesunkiai sutriko sveikata, jis patyrė turtinės ir neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. Teismas atsižvelgė į nukentėjusiojo patirtą žalą nuteistajai sužalojus jo sveikatą, fizinį skausmą, nusikaltimo pasekmes, šias pasekmes sukėlusio asmenų kaltę, nuteistosios turtinę padėtį, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir į nukentėjusiojo neatsargų elgesį.

Tačiau sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiojo L. T. patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, turi būti atsižvelgta ir į šioje nutartyje įvardintų nukentėjusiojo padarytų KET pažeidimų priežastinį ryšį su kilusiais padariniais ir jo kaltę dėl kilusių padarinių. Lietuvos Respublikos CK 6.297 str. numatyta, kad jei nukentėjusysis ar turintis teisę reikalauti žalos atlyginimo asmuo dėl savo kaltės prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, žalos atlyginimo dydis gali būti sumažintas arba žala apskritai gali būti neatlyginama. Apylinkės teismas šiuo aspektu civilinio ieškinio priteisimo klausimo nesvarstė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl psichotraumuojančių pergyvenimų po eismo įvykio pablogėjo ir A. G. sveikata (t. 1; b. l. 119), jos gydymas buvo tęsiamas praėjus beveik metams po įvykio (t. 2; b. l. 48). Kaip buvo minėta, tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistosios veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, dėl to dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją patyrė ir A. G.

Įvertinusi visumą anksčiau išdėstytų aplinkybių, kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam L. T. priteistos neturtinės žalos dydis turi būti sumažintas perpus, nemažinant iš A. G. priteistos sumos turtinei žalai atlyginti L. T. ir Valstybinei ligonių kasai, kadangi jos nėra didelės ir neginčijamai pagrįstos.

Tokiu būdu, skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 str. 4 p.).

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apylinkės teismas šių nuostatų nepažeidė, skirdamas apeliantei bausmę skundžiamame nuosprendyje išdėstė visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir duomenis, atsižvelgė į nuteistosios asmenybę ir laikydamasis Baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatų, skyrė A. G. Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – baudą, kuri savo dydžiu yra artima minimaliai tokios rūšies bausmei (BK 47 str.).

Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje A. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo data nurodyta – 2007-02-19. Tačiau, kaip matyti iš visos baudžiamosios bylos medžiagos, tame tarpe ir iš dokumentų, kuriuose užfiksuoti pirmieji procesiniai veiksmai (įvykio vietos apžiūros protokolas ir kt.), Kelių eismo taisyklių pažeidimas, už kurį nuteista apeliantė, padarytas 2007 m. vasario 17 d. Kolegijos nuomone, minėtas neatitikimas laikytinas technine klaida, neturinčia esminės reikšmės skundžiamo nuosprendžio teisėtumui, kuri ištaisytina patikslinant nusikalstamos veikos padarymo datą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo L. T. atstovas advokatas V. Metelica pateikė Tarpfilialinį memorialinį orderį, iš kurio matyti, kad 2008 m. kovo 20 d. už advokato paslaugas nukentėjusysis L. T. sumokėjo 1000 Lt.

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 p. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Remiantis šia įstatymo norma nukentėjusiojo L. T. už teisinę pagalbą advokatui sumokėtas honoraras – 1000 Lt, išieškotinas iš nuteistosios A. G.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Akmenės rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 28 d. nuosprendį pakeisti:

Iš A. G. priteistą neturtinę žalą L. T. sumažinti iki 1000 Lt.

Patikslinti nuosprendžio nustatomojoje dalyje nusikalstamos veikos padarymo laiką nurodant, kad A. G. Kelių eismo taisyklių 173 punktą pažeidė 2007 m. vasario 17 d.

Išieškoti iš nuteistosios A. G. nukentėjusiajam L. T. 1000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.