Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Audriaus Grauželio, Jolantos Medvedevienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. D. skundą dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. M. D. skundu prašo panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2017-02-27 sprendimą Nr. 17-IL-20-00506-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ bei įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus (b.l. 5-8).

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė paaiškino, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Ginčijamu sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kadangi, įvertinus jo padarytas nusikalstamas veikas bei jo atžvilgiu nutrauktus ikiteisminius tyrimus, atsakovas padarė išvadą, jog jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Ginčijamas sprendimas priimtas neištyrus ir objektyviai bei tinkamai neįvertinus visų aplinkybių, nesivadovaujant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Atsakovas vadovavosi pareiškėją charakterizuojančiais duomenimis, kurie yra visiškai praradę aktualumą laiko aspektu, nenurodant nei vienos esamos faktinės aplinkybės ar kitų motyvų, patvirtinančių, jog jis galėtų kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atsakovas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, netinkamai taikė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – GŠKĮ) 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pažymėjo, jog jo praeities faktai šiuo metu negali būti akivaizdūs ir informatyvūs duomenys, pagrindžiantys jo pavojingumą. Šiuo metu jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, pastovų darbą, pajamas, gerai charakterizuojamas, dalyvauja visuomeninėje veikloje, prisideda prie visuomenės socialinio gerbūvio kūrimo, todėl jo atžvilgiu negalėjo būti taikomas GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas, kadangi jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui byloje nėra. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė (b.l. 16-18), taip pat atsakovo atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad GŠKĮ nuostatos rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Pareiškėjas Palangos miesto teismo 1987-01-13 nuosprendžiu teistas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 147 straipsnio 1 dalį (atviroji vagystė); 1987-11-17 pareiškėjas buvo suimtas dėl nusikaltimo, numatyto BK 190 straipsnyje (melagingi parodymai); 1992-08-06 Kauno apylinkės teismas pripažino pareiškėją kaltu pagal BK 146 straipsnio 3 dalį (vagystė); 1994-05-16 Kauno miesto vyriausiajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00213-94 pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (prievartavimas), kuris 1994-08-15 nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių; 2004-04-23 Kauno miesto vyriausiajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis Nr. 20-1-00779-04, kuriame pareiškėjui pareikštas įtarimas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą (nužudymas); 2008-01-08 ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo; 2010-09-21 Kauno miesto Dainavos policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 26-1-01287-10, kuriame pareiškėjui pareikštas įtarimas pagal BK 187 straipsnio l dalį (turto sunaikinimas ar sugadinimas), ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Pažymėjo, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, charakterizuojančia jo asmenybę. Šiuo atveju vertinant prašančiojo išduoti leidimą įsigyti ginklą reputaciją, manytina, kad asmuo, įvykdęs vagystes kelia grėsmę GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte saugomiems teisiniams gėriams, pavyzdžiui, kitų asmenų nuosavybei ir turi būti vertinamos visos aplinkybės, charakterizuojančios asmenį, norintį gauti leidimą laikyti, nešiotis ginklą. Prašė skundą atmesti.

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje kilęs ginčas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2017-02-27 sprendimo Nr. 17-IL-20-00506-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ teisėtumo ir pagrįstumo (b.l. 20-21).

Ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, taip pat ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas, taigi ir ginčo teisinius santykius reglamentuoja GŠKĮ bei su jo įgyvendinimu susiję kiti poįstatyminiai teisės aktai.

Teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma yra skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenims, kurie neturi teisės jais naudotis bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas GŠKĮ nuostatas, yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos (pvz. 2001-04-12 nutarimas, 2013-01-25 nutarimas).

Pagal GŠKĮ 17 straipsnį (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011-03-01) B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, jei nustatoma bent viena minėtos įstatymo normos 1-11 punktuose nurodyta aplinkybė. Pagal GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, kuriuo vadovavosi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Pažymėtina, jog GŠKĮ nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinis gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014-06-03 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, aiškindama GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą, kuria atsakovas vadovavosi ginčo atveju, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Palangos miesto teismo 1987-01-13 nuosprendžiu teistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (atviroji vagystė), jam skirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pritaikius LR BK 47¹ straipsnį bausmės vykdymas atidėtas 2 metams. Lietuvos ypatingasis archyvas pateikė informaciją apie tai, kad 1987-11-17 pareiškėjas buvo suimtas dėl nusikaltimo, numatyto BK 190 straipsnyje (melagingi parodymai). Iš laisvės atėmimo vietos paleistas 1988-07-13, įpareigojus neišvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos. 1992-08-06 Kauno apylinkės teismas pripažino pareiškėją kaltu pagal BK 146 straipsnio 3 dalį (vagystė) ir skyrė 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę su turto konfiskavimu. 1994-05-16 Kauno miesto vyriausiajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00213-94 pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (prievartavimas), kuris 1994-08-15 nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. 2004-04-23 Kauno miesto vyriausiajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis Nr. 20-1-00779-04, kuriame pareiškėjui pareikštas įtarimas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą (nužudymas). 2008-01-08 ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. 2010-09-21 Kauno miesto Dainavos policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 26-1-01287-10, kuriame pareiškėjui pareikštas įtarimas pagal BK 187 straipsnio l dalį (turto sunaikinimas ar sugadinimas). 2011-03-31 Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (b.l. 24-50). Nors ikiteisminiai tyrimai ir buvo nutraukti, tačiau juose nustatytos aplinkybės negatyviai charakterizuoja pareiškėjo asmenybę.

Nurodyti duomenys yra akivaizdūs ir informatyvūs bei patvirtina, kad pareiškėjas linkęs nuolat piktybiškai pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles, teisės aktų pažeidimus vykdo sistemingai, pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai, jo padarytų veikų pobūdis leidžia spręsti, kad pareiškėjui teisės aktai nėra vertybė, kuria siekiama užtikrinti visuomenės ir jų narių saugumą. Nėra jokių objektyvių prielaidų pagrįstai išvadai, kad išdavus pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, jis pakeis savo požiūrį ir laikysis teisės aktų reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti visuomenės bei jos narių saugumą. Pareiškėjo skunde ir teismo posėdžio metu nurodyti teiginiai, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, pastovų darbą, pajamas, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, teigiamai charakterizuojamas, šiuo konkrečiu atveju ginčijamo sprendimo išvadų nepaneigia bei nesudaro pagrindo naikinti atsakovo sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad jo teistumai yra išnykę, charakterizuojantys duomenys yra visiškai praradę aktualumą laiko aspektu, todėl atsakovas šiomis aplinkybėmis negalėjo grįsti ginčijamo sprendimo. Konstitucinis Teismas 2011-11-17 nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, charakterizuojančia jo asmenybę. Šiuo atveju vertinant prašančiojo išduoti leidimą įsigyti ginklą charakterizuojančius duomenis, manytina, kad asmuo, padaręs nusikalstamas veikas – vagystes, kelia grėsmę GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu saugomiems teisiniams gėriams, pavyzdžiui, kitų asmenų nuosavybei, viešajai tvarkai.

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad neteisinga persekioti jį visą likusį gyvenimą už anksčiau padarytas klaidas, kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą administracinių teismų praktiką, pažymi, kad šie ir panašaus pobūdžio atsikirtimo į formaliąsias įstatymų nuostatas argumentai turi būti vertinami kiekvienu konkrečiu atveju taikant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Tačiau kartu pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas įstatymų taikymo nuostatas, išvardyti principai gali (ir turi) būti teismo taikomi tik išimtinėse situacijose, t. y. situacijose, kai faktinės konkrečios administracinės bylos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina (parodo), kad formalusis įstatymo taikymas susikirstų su šiuose principuose įtvirtintomis vertybėmis. Kalbant apie nagrinėjamos bylos situaciją, kolegija, atsižvelgdama į minėtas konkrečias bylos aplinkybes, vertina, jog pareiškėjo nurodyti argumentai savaime nėra pakankami suteikti byloje nagrinėjamai situacijai paminėtą išskirtinumą ir daro išvadą, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymas pareiškėjo atžvilgiu nesikerta su pirmiau aptartais teisės taikymo principais.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl, kaip jau minėta, valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus nustatytų kategorijos ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti. Neišdavimas pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą, nėra laikytinas jo baudimu, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklą yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi GŠKĮ 17 straipsnyje nustatyti apribojimai.

Analizuojant įstatymo leidėjo numatytus ginklų apyvartai keliamus reikalavimus, ginklų apyvartos ribojimų prevencinę reikšmę ir siekiamus tikslus, griežtų atsakomybės standartų taikymą ginklų savininkams ir naudotojams, atsižvelgiant į tai, kad ginklai priskiriami prie pavojingų įrenginių, pritaikytų gyviesiems ar kitiems objektams naikinti, žaloti ar kitaip juos paveikti, ir reikalauja ypatingos valstybės kontrolės, įvertinus byloje surinktų faktinių duomenų (pareiškėjo atžvilgiu buvusius pradėtus ikiteisminius tyrimus, jo buvusius teistumus, jų pobūdį, periodiškumą) visumą „kokybiniu“ aspektu, atitinkamai charakterizuojančią pareiškėją ir patvirtinančią teisiškai reikšmingas aplinkybes, pripažintina, kad atsakovui buvo teisėtas bei pakankamas pagrindas pagrįstai pripažinti, jog pareiškėjas savo elgesiu kelia (gali kelti ateityje) grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, t. y. patenka į GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto veikimo sritį, taigi atsakovas, tinkamai įgyvendino minėto Įstatymo reikalavimus.

Kolegijos vertinimu, ginčijamas sprendimas neišduoti leidimo ginklui yra pagrįstas ir proporcingas, nepažeidžia, kaip nurodo pareiškėjas, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, sprendime nurodytas faktinis jo pagrindimas pareiškėją apibūdinančių kriterijų požiūriu yra pakankamas tam, kad būtų galima taikyti pareiškėjo atžvilgiu GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Institucija taip pat išpildė minėtoje teisės normoje jai numatytą pareigą skundžiamą sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti ginklą tinkamai motyvuoti. Prielaidų teigti, jog skundžiamu sprendimu buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės, atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nagrinėjamu atveju taip pat nėra, kitų skundžiamo sprendimo naikinimo pagrindų, t. y. to, kad jį būtų priėmęs nekompetentingas administravimo subjektas ar jo priėmimo metu būtų pažeistos pagrindinės procedūros, nenustatyta, todėl naikinti priimto sprendimo nėra pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.