Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

J. M., gimęs (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektromontuotoju, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 7 p.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, dėl ko nukentėjęs J. V. buvo sunkiai suluošintas, o būtent: jis, 2007 m. lapkričio 15 d., apie 20.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, M. R. priklausančioje fermoje, esančioje (duomenys neskelbtini), kilus ginčui tarp jo ir J. V., iššovė iš jam priklausančio revolverio TAURUS-94, Nr. (duomenys neskelbtini) du šūvius į J. V., padarydamas aklą šautinę žaizdą su kulkos įstrigimu prie klubikaulio ir aklą šautinę žaizdą galvos kairėje pusėje su šautine anga kairio momenkaulio srityje, galvos smegenų pakenkimu ir kulkos įstrigimu dešinėje momeninėje skiltyje, tuo nukentėjusiajam J. V. dėl šautinės galvos žaizdos padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kaltinamasis J. M. dėl jam pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino, nes šovė į nukentėjusįjį gindamasis nuo jo užpuolimo. Parodė, kad dirbo M. R. priklausančioje fermoje, kur buvo auginami stručiai ir avys, šioje fermoje jis ne tik dirbo, bet ir gyveno. Fermoje su juo gyveno ir dirbo L. T.. Dažnai lankėsi ir padėdavo dirbti vietinis gyventojas psichiškai nesveikas jaunuolis vardu J.. Visi trys buvo fermos kambariuke, kuriame jis gyveno. Apie 20 val. kažkas pasibeldė į duris. Atidarius duris į fermą įėjo V. su savo žmonos patėviu, kurį jis pažinojo tik iš matymo. J. V. jį nustūmė, jis nukrito ant grindų, atsikėlė, nuėjo į kambariuką, kur po čiužiniu buvo padėtas 9 kulkomis užtaisytas ginklas, pasiėmė ginklą ir nuėjo prie J. V., kuris jam pasakė: „Nu ir ką tu man padarysi“ ir ėjo link kaltinamojo iškėlęs rankas, negrasino, nieko nesakė. Kaltinamasis buvo labai susijaudinęs, pasakė, kad šaus, tačiau J. V. nesustojo, ėjo link jo. Tada jis nesitaikydamas iššovė į J. V., kur pataikė nematė, J. V. ėjo link jo, jis iššovė antrą kartą ir J. V. nukrito ant grindų. Kur pataikė nematė, buvo labai susijaudinęs. Mano, kad kulka J. V. į galvą patakė rikošetu, atšokusi nuo sienos. Nužudyti J. V. jis nenorėjo, norėjo tik jį pagąsdinti. Šūviai kitiems asmenims jokios grėsmės nekėlė, nes J. pavyko nuo J. V. pasprukti, o antras atėjęs vyras nieko nedarė, prie jo nesiartino, stovėjo prie durų, o L. T. tuo metu ten nebuvo. Po šūvių V. M. pabėgo. Jis su L. T. ir J. pakėlė nukentėjusįjį nuo žemės, nunešė į kambarį ir paguldė ant sofos, jis paskambino policijai ir pranešė apie įvykį, niekur nesislapstė, laukė atvažiuojančių medikų ir policijos. Mano, kad abu vyrai atėjo į fermą ne pas jį, o išsivesti J., kuris jiems buvo reikalingas, nes gauna invalidumo pensiją. Vietinis įgaliotinis ir seniūnė buvo ne kartą jį įspėję, kad neįsileistų J. į fermą, kad būtų namuose. Sesuo su patėviu J. ieškodavo ir išsivesdavo namo, bet jis vėl grįždavo į fermą, nes namiškiai jį skriausdavo. Ginklą turėjo oficialiai, nuo 1984 m. priklauso medžiotoju būreliui. Pripažįsta, kad pažeidė įstatymus naudojant ginklą, bet sužalojimai nukentėjusiajam atsirado dėl nelaimingo atsitikimo.

Nukentėjusysis civilinis ieškovas J. V. parodė, kad kaltinamąjį pažįsta apie metus laiko. Jis gyvena apie 3 km nuo stručių fermos. Su žmona turi 4 vaikus, su jais gyvena žmonos patėvis V. M. ir žmonos brolis J. N., kuris dėl psichikos būklės yra invalidas, gauna invalidumo pensiją. Žmonos motina prieš mėnesį iki įvykio mirė, ji iki mirties rūpinosi sūnumi invalidu J., kuris apie pusmetį laiko pradėjo nuolatinai lankytis fermoje, pradėjo gerti, rūkyti, fermoje uždirbtus pinigus ten ir pragerdavo, negrįždavo namo po kelias paras, o paskui bijodavo pareiti namo. Fermoje dirbo sunkiausius darbus, būdavo murzinas, nesiprausęs, sušalęs, basom kojom. Dėl to šeima nenorėjo, kad jis fermoje lankytųsi, parsivesdavo jį namo, dėl to buvo kreiptasi į įgaliotinį ir į seniūnę, kurie buvo įspėję J. M. bei fermos savininką neįsileisti į fermą invalido jaunuolio, tačiau jis ten pastoviai lankėsi, dirbo ir gyveno. 2007-11-15 matė J. dirbantį fermoje, todėl vakare su žmonos patėviu V. M. nuėjo į fermą parsivesti J.. Nuėjus į fermą, pasibeldė į duris, duris atidarė kaltinamasis. Viduje pamatė J. ir nuėjo link jo, apkabino per pečius ir vedėsi laukan, bet J. išsisuko ir nubėgo kažkur į priekį. M. šaukė ko jie nori, atsakė, kad atėjo pasiimti J. ir parsivesti namo. M. šukavo, pasiėmė iš kažkur pagalį, ir juo mosikavo. Jis laukė, kol pasirodys J. M. šaukė, kad jei jie neišeis, jis juos nušaus. M. nuėjo į kambarį, atsinešė ginklą ir šovė į jį, nieko nesakęs ir neperspėjęs. Nuo šūvio jis nukrito ant žemės, apsvaigo, bet girdėjo, kaip T. paklausė M., ką jis padarė, Mažeika atsakė „tegul dvesia“. Jis Mažeikai negrasino, jo nepuolė, rankose nieko neturėjo, būtų pasiėmę J. ir išėję iš fermos. Po įvykio gydėsi ligoninėse pusę metų, turi invalidumą, savarankiškai vaikščioti negali, tik su vežimėliu. Kodėl į jį šovė M. nesupranta, jis nieko blogo nepadarė. Tą vakarą namuose su V. M. buvo išgėrę du litrus alaus ir nuėjo parsivesti J.. Jam atrodo, kad antras šūvis buvo jau jam nukritus ant žemės. M. šovė tiesiai į jį, kitiems pavojus negrėsė.

Liudytojas V. M. parodė, kad sugyventinės sūnus J., kurį jis užaugino, yra II grupės invalidas dėl psichinės ligos nuo vaikystės. Dar motinai esant gyvai J. pradėjo lankytis stručių fermoje, kur dirbo M., pradėjo gerti, nepareiti namo, todėl jo tekdavo ieškoti ir parsivesti. 2007-11-16 buvo užpirktos mišios sugyventinės mirties mėnesiui paminėti, todėl jis su podukros vyru J. V. lapkričio 15 d. vakare apie 20 val. nuėjo į stručių fermą parsivesti J., kad ryte galėtų dalyvauti mišiose bažnyčioje. Į fermą juos įsileido kaltinamasis J. M.. J. V. iš karto priėjo prie J., jį apkabino ir vedėsi namo, bet jis nenorėjo eiti ir išsprūdo. M. kažką turėjo rankose, mosikavo, paskui nuėjo į kambarį ir iš ten išėjęs, iš ginklo šovė į J. V., pataikė į galvą ir J. V. nukrito. Jis patikrino, įsitikino, kad J. V. gyvas, nubėgo ieškoti mašinos. Grįžęs prie fermos rado policijos pareigūnus ir medikus. Kai šovė J. M., jis stovėjo prie įėjimo durų, o L. T. prie kambario durų su šunimi, J. buvo fermos gale. Po įvykio J. V. ilgai gydėsi, šiuo metu nevaikšto, jam nustatytas invalidumas. J. M. dabar nesimato, J. būna namuose, niekur nedingsta. Kaltinamąjį pažinojo, ne kartą su juo yra gėręs fermoje, tarpusavyje susipykę nebuvo.

Liudytojas M. R. parodė, kad jam priklauso ferma (duomenys neskelbtini) kaime, ten buvo auginami stručiai ir avys. J. M. gyveno ir dirbo šioje fermoje pagal partnerystės sutartį. Jam J. M. gyrėsi, kad jis medžiotojas ir turi ginklą, bet ginklo nėra matęs. Fermoje lankydavosi J., kuris yra invalidas. Seniūnė prašė J. neįleisti į fermą, iš ten varyti, bet J. pastoviai ten atsirasdavo. 2007-11-15 vėlai vakare jam į namus paskambino J. M. ir pasakė, kad atėjo į fermą J. V. su vyru, norėjo išsivesti J. namo, įvyko konfliktas ir jis ginklu sužeidė J. V., iškvietė greitąją ir policiją. Vėliau J. M. jam pasakojo, kad jis išsigando J. V., varė jį iš fermos, bet jis neišėjo ir ėjo link jo, todėl jis du kartus į jį šovė.

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr.401/08(01) matyti, kad J. V., gimusiam (duomenys neskelbtini) m., padaryta kiauryminė ir akla šautinė žaizda galvos kairėje pusėje su šautine anga kairio momenkaulio srityje, galvos smegenų pakenkimu ir kulkos įstrigimu dešinėje momenkaulio srityje; akla šautinė žaizda kairio klubikaulio srityje su kulkos įstrigimu prie klubikaulio, galimai aplinkybių nurodytu laiku (2007-11-15), šaunant šaunamuoju ginklu. Sužalojimai visumoje vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl galvos smegenų pakenkimo nuo šautinės žaizdos. Sužalojimai padaryti dviem šūviais (23 b.l.).

Iš kompleksinės balistinio-medicininio tyrimo išvados matyti, kad sužalojimai padaryti tirti pateikto 22 (5,6 mm) kalibro revolverio Nr. (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiojo galvos žaizdos kryptis yra iš kairės į dešinę, vertinant nukentėjusiojo galvos atžvilgiu, o kairio klubikaulio srityje esančios žaizdos (drabužių pažeidimų) kanalo kryptis yra taip pat iš kairės į dešinę, vertinant nukentėjusiojo klubo atžvilgiu. Sužalojimų (pažeidimų) kanalų kryptis sutampa su šūvio kryptimi. Ginklas ir šovusysis buvo iš tos pusės, kurioje yra įėjimo anga. Nukentėjusiajam J. V. šovusysis abiejų šūvių metu buvo iš kairės pusės – vieno šūvio metu galvos, o kito šūvio metu kairiojo klubo atžvilgiu (30-35 b.l.). Specialisto išvados aprašomojoje dalyje atmetama galimybė, kad viena iš kulkų sužalojo nukentėjusįjį rikošetu.

Iš balistinio tyrimo specialisto išvados Nr.II-3476(07) matyti, kad tirti pateiktas ginklas yra fabrikinės Brazilijos gamybos 22 LR (5,6 mm) kalibro revolveris TAURUS-94 Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą jis priskiriamas prie „B“ kategorijos šaunamųjų ginklų. Tirti pateiktos dvi šovinių tūtelės buvo šautos tirti pateiktu revolveriu (37-41 b.l.).

Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais visiškai įrodyta, kad kaltinamasis J. M. dviem šūviais iš šaunamojo ginklo revolverio sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo J. V. sveikatą. Sunkų sveikatos sutrikdymą patvirtina bei neneigia pats kaltinamasis J. M.. Veikos padarymo aplinkybes patvirtino nukentėjusysis J. V., liudytojai V. M. ir M. R., specialistų išvados.

Dėl veikos kvalifikavimo

Ikiteisminio tyrimo organai J. M. veiką kvalifikavo pagal BK 135 str. 2 d. 7 p., kaip sunkų sveikatos sutrikdymą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nes esant patalpoje dar dviems asmenims ir taip sukeldamas jų gyvybei pavojų, iššovė iš jam priklausančio revolverio du šūvius į J. V., padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismu praktikoje nusikaltimas kvalifikuojamas kaip padarytas pavojingu būdu tada, kai darydamas nusikaltimą kaltininkas panaudoja tokį būdą, kuris yra pavojingas ne tik siekiamo sužaloti žmogaus sveikatai, bet ir bent vieno kito ar kelių kitų žmonių gyvybei, šią aplinkybę suvokdamas, ir kai grėsmė kitų žmonių gyvybei yra reali. Todėl būtina nustatyti, kad kaltininkas šią aplinkybę suvokė ir kad dėl jo veiksmų buvo kilusi reali grėsmė kitų žmonių gyvybei. Iš byloje esamų įrodymų matyti, kad veikos padarymo metu patalpoje buvo V. M. ir J. N., jie buvo nuošalyje, kaltinamasis du šūvius šovė į konkretų asmenį – nukentėjusįjį J. V., o V. M. ir J. N. gyvybei jokios grėsmės nebuvo, šios inkriminuojamos aplinkybės negalėjo suvokti ir pats kaltinamasis. Dėl šių priežasčių kaltinamojo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 135 str. 2 d. 7 p., nes kaltinamasis į nukentėjusįjį šovė iš arti, du kartus į tą patį asmenį, kulkos įstrigo nukentėjusiojo kūne. Nors patalpoje buvo ir kitų asmenų, tačiau teigti, kad šie šūviai kėlė realų pavojų jų gyvybei, nėra pagrindo.

Dėl nusikaltimą kvalifikuojančios aplinkybės – kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu yra pasisakiusi ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija (kasacinės bylos 2K-417/2001, 2K-114/2002).

Kaltinamojo J. M. veika kvalifikuojama pagal BK 135 str. 1 d., nes jis tyčiniais veiksmais sunkiai sužalojo žmogų. J. M. nuo 1984 metų medžiotojas, gerai žino ginklo panaudojimo taisykles, turi šaudymo patirties, iš arti iššauna du šūvius į žmogų, vieną iš jų – į galvą. Kaltinamojo veiką nėra pagrindo kvalifikuoti kaip pasikėsinimą nužudyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 p. išaiškinta, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant tiesioginiai apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę. Kaltinamasis parodė, kad nužudyti nukentėjusiojo nenorėjo. Nukentėjusiajam po šūvio nukritus ant žemės, kaltininkas turėjo visas galimybes pasiekti savo tikslo – nužudyti nukentėjusįjį, jeigu toks būtų buvęs, jam niekas netrukdė. Tačiau kaltinamasis su J. N. ir L. T. nunešė nukentėjusįjį į kambarį, paguldė ant sofos, iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir policiją. Tai rodo, kad jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Teismų praktikoje esant netiesioginiai tyčiai veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Šiuo atveju padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl veika ir kvalifikuojama pagal pasekmes – BK 135 str. 1 d.

Kaltinamasis J. M. teisiamajame posėdyje aiškino, kad nukentėjusysis J. V. jį pastūmė, ko pasėkoje jis nugriuvo ant žemės, buvo labai susijaudinęs, nuėjo į kambarį, pasiėmė ginklą, grįžęs prie J. V. pasakė, kad šaus, tačiau pastarasis ėjo link jo, todėl jis ir iššovė. Pats kaltinamasis aiškino, kad J. V. ir V. M. atėjo į fermą pasiimti ir parsivesti namo neįgalų J. N.. Kad J. N. negalima laikyti ir leisti jam būti fermoje kaltinamasis buvo perspėtas įgaliotinio, seniūnės ir J. sesers, todėl toks šeimos narių atvykimas į fermą kaltinamajam nebuvo staigmena, jų atvykimas jokių kaltinamojo bei J. N. teisių nepažeidė. Nebuvo pagrindo kaltinamajam staiga labai susijaudinti, kaip to reikalauja BK 136 straipsnyje numatytas nusikaltimas. Kaltinamasis nekontroliavo savo veiksmų, nebuvo reikalo eiti į kambarį, pasiimti ginklą ir jį panaudoti.

Kaltinamasis J. M. aiškina, kad jis veikė būtinosios ginties ribose, nuo užpuolikų ginė save ir J.. Pagal BK 54 str. 1 d. asmuo turi teisę į būdingą gintį. Kiekvienas asmuo, gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, buto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis neperžengė būtinosios ginties ribų. Nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad įvykio pradžioje, įvykio metu bei pabaigoje buvo būtinosios ginties situacija. Kaltinamajam nebuvo nuo kuo gintis, jo niekas neužpuolė ir į jį bei patalpoje esantį J. N. nesikėsino, jų gyvybei ir sveikatai joks pavojus negrėsė. Nukentėjusysis su J. N. patėviu atėjo pasiimti J. N. ir parsivesti namo. Kaltinamasis jiems pats atidarė duris, įleido į vidų. Įleistus asmenis pažinojo, jie jokių įrankių neturėjo, kaltinamajam negrasino ir jėgos nenaudojo, kaltinamasis žinojo jų atėjimo tikslą, J. N. neįgalumą, pagrįstą reikalavimą grįžti namo, tačiau netinkamai įvertino situaciją, neturėdamas jokio pagrindo nuėjo į kambarį, pasiėmė ginklą ir grasindamas jį panaudoti, ginklą panaudojo, padarydamas du šūvius į nukentėjusįjį. Kadangi nebuvo būtinosios ginties situacijos, negali būti ir būtinosios ginties ribų peržengimo. Įtakos nusikaltimo padarymui turėjo kaltinamojo girtumas: įvykis buvo apie 20.30 val., o praėjus kelioms valandoms (23.01 val.) kaltinamajam alkotesteriu nustatyta 1,48 promilės alkoholio (76 b.l.).

Teismas atmeta ir kaltinamojo aiškinimą, kad nukentėjusiojo galva buvo sužalota rikošetavusios (atšokusios nuo sienos) kulkos.

Iš kompleksinio balistinio-medicininio tyrimo matyti, kad tiesus žaizdų kanalai, nesant tarp šovusiojo ir nukentėjusiojo kliūčių, galinčių sukelti kulkos rikošetą, patvirtina, kad sužalojimų (pažeidimų) kanalų kryptis sutampa su šūvių kryptimi. Nukentėjusiajam J. V. ginklas ir šovusysis abiejų šūvių metu buvo iš kairės pusės – vieno šūvio galvos, o kito šūvio metu kairiojo klubo atžvilgiu. Nukentėjusiojo galvos žaizdos kryptis yra iš kairės į dešinę, vertinant galvos atžvilgiu, o kairiojo klubikaulio srityje esančios žaizdos kanalo kryptis taip pat iš kairės į dešinę, vertinant klubo atžvilgiu (33 b.l.). Tai rodo, kad sužalojimai padaryti vienodu būdu, tuo pačiu ginklu ir šaudant ta pačia kryptimi, jokio kulkos rikošeto nebuvo.

Dėl bausmės skyrimo

Kaltinamojo J. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta nukentėjusiojo J. V. rizikingą elgesį (BK 59 str. 1 d. 6 p.), kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui: atėjo į fermą tamsiu paros metu būdamas neblaivus, (nors jam neblaivumas nebuvo nustatomas, tačiau tą vakarą gėrė kartu su V. M., kuriam 23.15 val. nustatyta 0,85 promilės alkoholio, 46 b.l.) į kaltinamojo raginimus išeiti iš fermos nereagavo, kaltinamajam paėmus ginklą ir artinantis prie nukentėjusiojo į tai nereagavo, pareiškęs „Na, ir ką tu man padarysi?“, kaltinamasis įrodė ką gali padaryti – du kartus iššovė į nukentėjusįjį.

Teismas nepripažįsta kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytos veikos ir nuoširdaus gailėjimosi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), nes kaltinamasis įvykių eigą aiškina tik savo naudai, kaltindamas dėl įvykio tik nukentėjusįjį ir neigdamas savo kaltę.

Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi BK 41 str. ir 54 str. reikalavimais, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas sunkus nusikaltimas, BK 135 str. 1 d., 11 str. 5 d.), nusikaltimas tyčinis. Atsižvelgiama į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, motyvus, kad yra atsakomybę lengvinanti ir sunkinanti aplinkybės, kaltinamojo veiksmus po nusikaltimo padarymo – nunešė nukentėjusįjį į kambarį, iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir pranešė policijai, kaltinamojo asmenybę – charakterizuojamas teigiamai: anksčiau neteistas, nebaustas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba. Atsižvelgiama ir į kaltinamojo sveikatos būklę: persirgęs insultu, pastoviai vartoja vaistus. Tačiau atsižvelgiama ir į nukentėjusiojo būklę: darbingas jaunas (26 metų amžiaus) vyras nusikaltimo pasekoje savarankiškai nevaikšto, gali judėti tik vežimėlio pagalba, pripažintas nedarbingu (17 b.l.). Teismas visas aplinkybes vertina visumoje, nė vienai iš jų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Tik operatyvios ir kvalifikuotos medikų pagalbos dėka nukentėjusysis liko gyvas, virš pusės metų nevaikšto, jam pačiam reikalinga nuolatinė kitų žmonių priežiūra ir pagalba.

Kaltinamajam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė numatyto BK 135 str. 1 d. bausmės vidurkio dydžio.

Dėl civilinių ieškinių

Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė civilinį ieškinį dėl nukentėjusiojo gydymo išlaidų sumoje 13240,50 Lt priteisimo iš kaltininko. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.283 str. 1 d. numatyta, jog žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Pripažinus J. M. kaltu dėl J. V. sunkaus sveikatos sutrikdymo, J. M. privalo atlyginti ligonių kasai nukentėjusiojo gydymo išlaidas. Civilinis ieškinys įrodytas (145-154 b.l.) ir tenkintinas pilnai. Kaltinamasis J. M. su ieškiniu sutinka.

Nukentėjusysis civilinis ieškovas J. V. pareiškė civilinį ieškinį dėl 164,50 litų turtinės ir 50000 litų neturtinės žalos atlyginimo (14 b.l.), savo ieškinį palaikė teisme. Kaltinamasis J. M. dėl turtinės žalos atlyginimo sutinka, neturtinės žalos prašo nepriteisti.

Pagal Civilinio kodekso 6.251 str. 1 d. padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Patiektas ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo nėra aiškiai per didelis, išlaidos yra protingos, susijusios su žalos įvertinimu (Civilinio kodekso 6.249 str. 4 d. 2 p.), įrodytas dokumentais (15-16 b.l.), priteistinas pilnai sumoje 164,50 Lt.

Civilinio kodekso 6.250 str. nustato, kad neturtinė žala yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visai atvejais, kai padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nukentėjusiajam J. V. neturtinė žala priteistina, nes J. M. savo nusikalstamais tyčiniais veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, kas sukėlė nukentėjusiajam fizinius ir dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją, nusikaltimas sukėlė sunkias pasekmes – jauno amžiaus (26 metų), darbingas vyras nusikaltimo pasekoje pripažintas neįgaliu asmeniu, nedarbingu, „prikaustytu“ prie vežimėlio. Dėl sužalojimų nukentėjusysis buvo gydomas tik reanimacijoje nuo 2007-11-15 iki 2007-12-04 (Reanimacija III), vėliau slauga ir gydymas buvo tęsiami. Šeimoje keturi mažamečiai vaikai, o tėvas neįgalus. Nustatant neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į nusikaltimo padarymo pasekmes, žalą padariusio asmens turtinę padėtį (savo turto neturi, bet dirba, darbingas) ir daro išvadą, kad pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo sumoje 50000 litų nėra per didelis, tenkintinas pilnai. Tenkinant ieškinį atsižvelgiama taip pat į sąžiningumo ir protingumo kriterijus.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 2 d., 304 str., 305 str. 1 d., 307, 308, 310 str. str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

J. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu penkeriems metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios, suėmus nuteistąjį.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir kiekvienos savaitės antradienį 14 val. registruotis Kauno miesto Dainavos policijos komisariate palikti nepakeistas.

Priteisti iš J. M. 13240,50 Lt (trylika tūkstančių du šimtus keturiasdešimt litų 50 centų) gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.

Priteisti iš J. M. 164,50 Lt (vieną šimtą šešiasdešimt keturis litus 50 centų) turtinės žalos ir 50000 (penkiasdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Daiktinius įrodymus kaip nusikaltimo įrankius: revolverį TAURUS 94, kal. 228 LR Nr. (duomenys neskelbtini) ir du vnt. tūtelių, saugomus Švenčionių rajono policijos komisariato saugojimo kambaryje (45 b.l.) perduoti Ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Daiktinius įrodymus J. V. džinsines kelnes, bliuzoną, mėlynos spalvos trumpomis rankovėmis marškinėlius, dryžuotus marškinėlius, saugomus Švenčionių rajono policijos komisariato saugojimo kambaryje (45 b.l.) sunaikinti kaip beverčius.

Apeliacinis skundas gali būti paduotas per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.