- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-11
- Bylos Nr.
- 2S-1103-603/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-21159-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Henrichas Jaglinskis, Loreta Lipnickienė (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Tanagra“
- Ieškovas
- UAB „Vaista“, P. K.
- Kategorijos
- 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič ir Henricho Jaglinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Tanagra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovų UAB „Vaista“ ir P. K. ieškinį atsakovui UAB „Tanagra“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai UAB „Vaista“ ir Petras Kiaulėnas kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo UAB „Tanagra“ ieškovo naudai dėl nekokybiškai atliktų automobilio Mitsubishi Montero remonto darbų patirtą 31 226,89 Lt dydžio žalą, 8,05 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo turtą 31 226,89 Lt sumai.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. sausio 19 d. nutartimi prašymą patenkino ir, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, areštavo UAB „Tanagra“ kilnojamąjį arba nekilnojamąjį turtą 31226,89 Lt sumai, uždraudžiant turtu disponuoti. Teismas nurodė, kad ieškinys yra turtinis ir yra grėsmė, kad atsakovui perleidus turtą, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Tanagra“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. nutartį, kuria buvo patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo, kad teismo nutartis grindžiama aplinkybe, kad ieškinys yra turtinis ir prielaida, kad yra grėsmė, jog atsakovui perleidus turtą, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jokių motyvų, pagrindžiančių šiuos teiginius, nutartyje nenurodoma, kas yra savarankiškas pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį. Pateikia 2010 m. atsakovo turto balansą ir pelno ataskaitą. Nurodo, kad įmonė veikia pelningai. Atsakovas nuosavybės teise valdo 9 nekilnojamojo turto objektus, be to, įmonė išperkamosios nuomos (lizingo) sutarčių pagrindu siekia įsigyti dar 10 nekilnojamojo turto objektų. Byloje nėra duomenų apie atsakovo ketinimus perleisti bent vieną nekilnojamojo turto objektą tretiesiems asmenims ar likviduoti įmonę. Pažymi, kad atsakovo turto areštas menkina įmonės teigiamą įvaizdį, sąlygoja pasitikėjimo įmone , jos kreditingumo lygio mažėjimą, kas tiesiogiai įtakoja padidintų reikalavimų atsakovui iškėlimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai UAB „Vaista“ ir Petras Kiaulėnas prašo pirmosios instancijos nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog šios bylos aplinkybės akivaizdžiai ir neginčijamai leidžia daryti išvadą, jog egzistuoja tikimybė, kad atsakovas vengs tinkamai ir visiškai įvykdyti galimai ieškovams palankų teismų sprendimą. Neprotinga ir nepagrįsta apie atsakovo finansinę padėtį spręsti vien pagal pateikiamus duomenis apie bendrovės 2010 m. uždirbtą pelną. Nekyla abejonių, kad atsakovas gali turėti itin didelių finansinių įsipareigojimų kreditoriams, kuriuos įvykdžius sumažėtų ar būtų panaikintas ne tik bendrovės pelnas, tačiau ir kitas bendrovei priklausantis turtas. Pabrėžia, kad egzistuoja tikimybė, jog atsakovo siekis perleisti turtą tretiesiems asmenims bus paremtas ne verslo ar ekonominiu tikslingumu, o sąmoningu siekiu vengti tinkamai įvykdyti galimai ieškovams palankų teismo sprendimą. Atsakovo argumentai, susiję su įmonės įvaizdžio menkinimu, neturi jokios teisinės reikšmės. Akivaizdu, kad ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros, lygybės principai nėra pažeidžiami, todėl atsakovo atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tuo atveju, kai imtis laikinųjų apsaugos priemonių prašo ieškovas, jų taikymas grindžiamas dvejopo pobūdžio prielaidomis: pirma, ieškinį teismas patenkins ir, antra, nesiėmus šių priemonių, gali iškilti grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia, tačiau turi įsitikinti, ar egzistuoja pagrįstos prielaidos, suponuojančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tik tokios, kurios yra būtinos ir pakankamos joms įstatymu numatytam tikslui pasiekti (CPK 145 str. 2 d.). Tokių tikslų negali pasiekti laikinosios apsaugos priemonės, kurios nėra susijusios su ieškinio dalyku ir jų taikymas neturi įtakos būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.
Pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvavo tuo, kad ieškinys yra turtinis ir yra grėsmė, kad atsakovui perleidus turtą, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai nusprendė, jog yra pagrindas teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina ir tai, kad ieškovai taip pat nepagrindė būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodė esant grėsmei būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 178 str.).
Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kai pareikšto ieškinio suma yra didelė, teisinę reikšmę turi viso apelianto turimo turto (trumpalaikio ir ilgalaikio turto, nuosavo kapitalo) santykis su ieškovo pareikšto ieškinio suma, kiti atsakovo turtinę padėtį atspindintys duomenys. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas net negrindė būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos motyvu, kad ieškinio suma (31 226,89 Lt) yra didelė. Atsakovas su atskiruoju skundu pateikė 2010 m. gruodžio 31 d. UAB „Tanagra“ balansą (b. l. 13-14), iš kurio matyti, kad įmonė turi 27 154 801 Lt ilgalaikio turto, 43 325 385 Lt trumpalaikio turto, nuosavas kapitalas sudaro 25 279 440 Lt. Į bylą pateikta 2010 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita rodo, kad UAB „Tanagra“ finansiniais metais turėjo 348 293 Lt pelno. Taip pat pateikti duomenys apie turimą nekilnojamąjį turtą (b. l. 16-38), iš kurių matyti, kad įmonei nuosavybės teise priklauso 9 nekilnojamojo turto objektai. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi visus į bylą pateiktus duomenis apie atsakovo finansinę padėtį, sprendžia, kad UAB „Tanagra“ turtas ženkliai viršija ieškiniu pareikšto reikalavimo sumą. Duomenų, kad apeliantas siektų jo turimą turtą paslėpti, perleisti ar kitaip išvengti galimo išieškojimo, nei pateikdami ieškinį, nei atsiliepimą į atskirąjį skundą, ieškovai nepateikė. Objektyvių prielaidų, jog ieškinio patenkinimo atveju būtų sunku ar neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą dėl ieškovų nurodytos sumos priteisimo teisėjų kolegija nenustatė. Kadangi objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nėra, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukuria realios ieškovo interesų apsaugos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo (apelianto) atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Taigi įvertinusi bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija neturi objektyvaus teisinio pagrindo teigti, jog ieškovų išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina, o ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 337 str. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 2 punktu, 339 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovų UAB „Vaista“ ir P. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.