Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-03-05 · Civilinė byla Nr. e2-544-196/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-05
Bylos Nr.
e2-544-196/2015
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00402-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Konstantinas Gurinas
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Dionas“
Kategorijos
  • 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2-544-196/2015Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00402-2014-2Procesinio sprendimo kategorija: 126.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Dionas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla, civilinėje byloje Nr. B2-767-280/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Visagino komunalininkas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dionas” dėl bankroto bylos iškėlimo,

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos UAB „Dionas“ iškėlimo.

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „Visagino komunalininkas“ ieškiniu kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą dėl bankroto bylos UAB „Dionas“ iškėlimo ir bankroto administratoriaus UAB „Draugo petys“ paskyrimo. Nurodė, kad ieškovas atsakovui nuomoja patalpas, už kurių nuomą atsakovas yra skolingas 12 591,37 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas su ieškovo reikalavimu iškelti bankroto bylą nesutiko, nurodė, kad skolą sumokės iki 2014 m. gruodžio 10 d., o šiuo metu skolos nesumoka dėl finansinių sunkumų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi iškėlė UAB „Dionas“ bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Draugo petys“. Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija ½ atsakovo balanse apskaityto turto dalį, atsakovas praktiškai yra nemokus, su ieškovu neatsiskaito, skolų priverstine tvarka išieškoti taip pat nepavyksta.

Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nesugebėjo pateikti teismui duomenų, pagrindžiančių jo gerą ar greitu laiku pagerėsiančią finansinę būklę, konstatavo atsakovo nemokumą ir iškėlė atsakovui bankroto bylą (ĮBĮ 2 str. 8 d.).

Dėl bankroto administratoriaus kandidatūros teismas nurodė, kad esant pasiūlytai vienai kandidatūrai ir nenustačius aplinkybių, keliančių abejones pasiūlyto administratoriaus šališkumu, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Draugo petys“.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovas UAB „Dionas“ (apeliantas) atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Su teismo išvada, kad 2014 m. gruodžio 23 d. atsakovo įsipareigojimai kreditoriams preliminariai sudaro 217 388,00 Lt, nėra pagrindo sutikti. Bankroto byloje turi būti konkrečiai nustatyti įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams, o ne padarytos niekuo nepagrįstos prielaidos. Teismas nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo apgaulingai nurodė nutarties apskundimo tvarką. Byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka, todėl jos apskundimo terminas yra 7 dienos nuo nutarties nuorašo įteikimo, o ne per 10 dienų nuo nutarties paskelbimo. Teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti ieškovo pareiškimą, nes jis pasirašytas ir pateiktas asmens, neturinčio teisės atstovauti ieškovą, todėl buvo pažeistas CPK 56 straipsnio 2 dalies reikalavimas.

Atsiliepimas

Ieškovas BUAB „Visagino komunalininkas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą bei priimti naujus įrodymus – 2015 m. sausio 26 d. UAB „Draugo petys“ raštą, 2015 m. sausio 5 d. UAB „Draugo petys“ pranešimą, 2015 m. sausio 5 d. UAB „Draugo petys“ įsakymą, 2015 m. sausio 5 d UAB „Dionas“ balansą, 2015 m. sausio 12 d UAB „Dionas“ kreditorių sąrašą, 2015 m. sausio 12 d UAB „Dionas“ debitorių sąrašą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantas pateikė teismui 2014 m. lapkričio 26 d. balansą, skolininkų ir kreditorių sąrašus bei kitus dokumentus, kuriais vadovaujantis teismas padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto nemokumo, tačiau puikiai žinodamas savo blogą finansinę padėtį atskiruoju skundu skundžia teismo nutarties pagrįstumą. Apeliantas melagingai teigia, kad nėra skolingas valstybės biudžetui, kai tuo tarpu VSDFV duomenimis apeliantas šiam kreditoriui yra nuolat skolingas. Prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones areštuoti visą atsakovui priklausantį turtą, pinigines lėšas, esančias atsakovo kasoje, atsakovo kredito įstaigų sąskaitose, o taip pat atsakovo turtą ar turtines teises esančias pas trečiuosius asmenis, turtą surasti pavedant ieškovo pasirinktam antstoliui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iškelta UAB „Dionas“ bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Teismas sprendžia, kad ieškovas pateikti papildomus įrodymus, kol nebuvo perėmęs apelianto finansinių dokumentų realios galimybės neturėjo, pateikti įrodymai yra reikšmingi nagrinėjant atskirąjį skundą, todėl prijungia prie bylos naujai teikiamus įrodymus.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Taigi, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, ar apeliantui UAB „Dionas“ keltina bankroto byla nemokumo pagrindu. Kaip minėta, ĮBĮ kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.

Pirmosios instancijos teismas apeliantui iškėlė bankroto bylą nustatęs jo nemokumą pagal pateiktus UAB „Dionas“ finansinės atskaitomybės dokumentus už 2013 metus (37-42 b. l.), už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d. (35-36 b. l.), 2014 m. lapkričio 26 d. kreditorių ir debitorių sąrašus (43-46 b. l.) bei pagal šalių pateiktus ir teismo savo iniciatyva surinktus rašytinius įrodymus. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį, teigia, kad teismas išvadą apie apelianto nemokumą padarė preliminariomis išvadomis, 2014 metais apeliantas dirbo pelningai bei įvertinus įmonės balanse nurodytas sumas ir teismo preliminariai priskaičiuotas apelianto skolas kreditoriams, apeliantas neatitinka nemokios įmonės statuso. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įmonei bankroto byla dėl jos nemokumo keltina tuo atveju, jei yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą išvadai, jog įmonė faktiškai yra nemoki. Kaip minėta, įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą tuo atveju, jei ištyrus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog įmonė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti ir nėra sąlygų įmonės nemokumui konstatuoti.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas apelianto nemokumą, pagrįstai vadovavosi byloje esančiai rašytiniais įrodymais, inter alia paskutiniais 2014 m. lapkričio 26 d. paties apelianto sudaryto balanso duomenimis bei kitais įrodymais, patvirtinančiais apelianto turimą turtą bei pradelstus finansinius įsipareigojimus. 2014 m. lapkričio 26 d. duomenimis apelianto turimo turto vertė sudaro 107 557,00 Lt (35 b. l.). Minėtame balanse apelianto per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai nurodyti 217 388,00 Lt. Nors apeliantas teigia, kad skolų apmokėjimo terminai dar nėra suėję, tačiau iš paties apelianto pateiktos 2014 m. lapkričio 26 d. pažymos apie kreditorių sąrašą matyti, kad skolos sumokėjimo terminas nėra suėjęs tik 3 kreditoriams, 11 358,69 Lt sumai (43-45 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išsamiu bei rašytiniais įrodymais pagrįstu apelianto finansinių įsipareigojimų paskaičiavimu bei padaryta išvada, kad bankroto bylos iškėlimo metu apelianto įsipareigojimai kreditoriams sudaro 217 388,00 Lt sumą. Šią aplinkybę patvirtina ir kartu su atsiliepimu į apelianto atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikta 2015 m. sausio 12 d. Pažyma Nr.8 apie kreditorių sąrašą, kurioje pažymos išrašymo datai yra fiksuota 57 558,98 EUR skola kreditoriams (138 b. l.), o 2015 m. sausio 5 d. apelianto balanso duomenimis turimas turtas yra 34 066,00 EUR (139 b. l.). Nors atskirajame skunde apeliantas ir nurodo, kad nesutinka su teismo nustatyta įsipareigojimų suma kreditoriams, tačiau teismo nustatytos įsipareigojimų sumos iš esmės neginčijo. Apeliantas skunde nenurodė, kokie yra įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams bei nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių teismo nustatytą šių įsipareigojimų dydį (CPK 12 str., 178 str.). Apelianto argumentas, kad teismas, nustatydamas finansinių įsipareigojimų kreditoriams dydį, rėmėsi niekuo nepagrįstomis prielaidomis, laikytinas deklaratyviu, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas nagrinėjant kilusį ginčą buvo aktyvus, savo iniciatyva kruopščiai rinko įrodymus, kuriais remiantis ir padarė minėtas išvadas. Juolab, kad atskirajame skunde apeliantas nekvestionuoja nei rašytinių įrodymų, pagrindžiančių apelianto turimus įsipareigojimus kreditoriams, nei jų dydžio. Taigi, apeliantui nepaneigus pirmosios instancijos teismo nustatyto pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydžio ir atsižvelgiant į tai, kad nuo 2015 m. sausio 20 d. iki dabar turi 1198,16 EUR (4137.01 Lt) socialinio draudimo skolą, spręstina, kad apelianto pradelstų įsipareigojimų suma kreditoriams gali sudaryti ir dar didesnę sumą nei nustatyta skundžiamoje nutartyje.

Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12 str., 178 str.). Apeliantas, prašydamas panaikinti skundžiamą nutartį ir atmesti prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė teismui įrodymų, iš esmės paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl apelianto nemokumo, nes byloje nustatyti apelianto pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Apeliantas jokio ilgalaikio turto neturi, trumpalaikio turto vertė 34 066,00 EUR, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra 57 261,00 EUR, todėl turto ir įsipareigojimų santykio kontekste nėra jokio pagrindo pripažinti, kad UAB „Dionas“ neatitinka nemokumo būsenos. Taigi, iš aukščiau nurodytų duomenų matyti, kad apeliantas neįrodė, jog realiai turi tiek vertingo turto, kurio pakaktų finansiniams įsipareigojimams padengti.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo iškelti apeliantui bankroto bylą pagrįstumu bei teisėtumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad įmonė bus pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.

Apeliantas UAB „Dionas“ atskirajame skunde nurodo, kad skundžiama teismo nutartis yra neteisėta, nes teismas negalėjo priimti ieškovo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo kaip pateikto asmens, neturinčio įgaliojimo atstovauti ieškovą. Nurodė, kad pareiškimą pasirašė bankroto administratoriaus UAB „Restrus“ atstovas O. M. ir jam nepateikus savo teisinį išsilavinimą patvirtinančių įrodymų, pareiškimą padavė asmuo, negalintis atlikti tokio procesinio veiksmo. Su tokia apelianto pozicija teismas nesutinka. Pagal CPK 55 straipsnį juridinių asmenų bylas teisme veda jų organai ar dalyviai, veikiantys pagal įstatymus ar steigimo dokumentus, juridinių asmenų atstovais teisme gali būti juridinių asmenų darbuotojai, kurių pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir patvirtintame įgaliojime (CPK 57 str.). Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 9 punktą bankrutuojančiai įmonei teisme atstovauja teismo paskirtas administratorius arba jo įgaliotas kitas asmuo. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad 2012 m. kovo 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi BUAB “Visagino komunalininkas” buvo iškelta bankroto byla, o bankroto administratoriumi paskirtas UAB “Restrus”, kuris, atitinkamai, įgaliojo bankroto administratoriaus padėjėją O. M. atstovauti UAB ,,Restus“ ir jos administruojamas įmones valstybės, visuomeninėse, ūkinėse ir kitose institucijose; pateikti valstybės įstaigoms ir kitoms organizacijoms bendrovės raštus, pareiškimus, prašymus, užklausimus bei kitus dokumentus, gauti į juos atsakymus ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu; taip pat atstovauti teismuose (130-131 b. l.).

ĮBĮ 11¹ straipsnis reglamentuoja, kad administratoriaus padėjėjas – fizinis asmuo, šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs teisę dirbti administratoriaus padėjėju ir sudaręs darbo sutartį su administratoriumi dėl darbo administratoriaus padėjėju.

ĮBĮ 11² straipsnis nustato reikalavimus asmenims, siekiantiems įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, ir asmenims, siekiantiems įgyti teisę dirbti administratoriaus padėjėju. Pagal ĮBĮ 11² straipsnio 1 dalies nuostatas fizinis asmuo, siekiantis įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, privalo: 1) būti nepriekaištingos reputacijos; 2) turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities teisės ar ekonomikos studijų krypties išsilavinimą (teisės ar ekonomikos bakalauro ir teisės ar ekonomikos magistro kvalifikacinį laipsnį) ar teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą); 3) turėti ne trumpesnį kaip dvejų metų administratoriaus padėjėjo darbo stažą per paskutinius trejus metus arba ne trumpesnį kaip penkerių metų įmonės vadovo darbo stažą per paskutinius septynerius metus arba teisės aktų nustatyta tvarka būti pripažintas advokatu; 4) išlaikyti kvalifikacijos egzaminą; 5) mokėti lietuvių kalbą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį fizinis asmuo, siekiantis įgyti teisę dirbti administratoriaus padėjėju, privalo atitikti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose nustatytus reikalavimus.

ĮBĮ 11² straipsnio 1 dalies 2 punkte bei to paties straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad fizinis asmuo, siekiantis įgyti teisę dirbti bankroto administratoriaus padėjėju, privalo turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities teisės ar ekonomikos studijų krypties išsilavinimą (teisės ar ekonomikos bakalauro ir teisės ar ekonomikos magistro kvalifikacinį laipsnį) ar teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Atsižvelgiant į tai, kad teisė dirbti bankroto administratoriaus padėjėju suteikiama Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos sprendimu, teismas neturi pagrindo abejoti ar papildomai reikalauti bankroto administratoriaus atstovo bankroto administratoriaus padėjėjo O. M., pateikti jo išsilavinimą patvirtinančius dokumentus.

CPK 11 straipsnio 5 dalies 9 punktas numato administratoriaus teisę ir pareigą atstovauti bankrutavusiai įmonei teisme, todėl, atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratoriaus padėjėjas yra bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo ir remiantis aukščiau išdėstytu, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškimas, dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, ieškovo vardu pateiktas neturinčio teisės jį atstovauti asmens.

Ieškovas BUAB „Visagino komunalininkas“, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones apelianto atžvilgiu. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO ir bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio apygardos teismas 2015 m. sausio 28 d. nutartimi, atsiliepime į apeliacinį skundą išreikštą ieškovo reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino (144-145 b. l.), todėl ieškovo reikalavimas nagrinėjant apelianto atskirąjį skundą pakartotinai nesprendžiamas.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nekvestionuoja skundžiamos nutarties dalies dėl paskirto bankroto administratoriaus tinkamumo, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas nepagrįstas, o Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kiti atskirajame skunde bei atsiliepime išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-338 straipsniais,

nutarė:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Konstantinas Gurinas