- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-06-27
- Bylos Nr.
- A-502-2499-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.)
- Trečiasis asmuo
- A. P., G. P., S. P., G. J., W. J., Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Klaipėdos apskrities viršininko administracija
- Atsakovas
- Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo
- Kategorijos
- 4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovėms Žydrei Stirbienei ir Rūtai Gruzdytei,
trečiojo suinteresuoto asmens Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovui Tomui Tukačiauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų G. J. ir W. J. de K., S. P., G. P. ir A. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Neringos savivaldybės tarybai ir Neringos savivaldybės administracijai, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Klaipėdos apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos), Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, uždaroji akcinė bendrovė „Restar“, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos autotransportas“, uždaroji akcinė bendrovė „Transfood“, G. J., W. J. de K., E. V., J. V., G. P., A. P. ir S. P., dėl administracinių aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras (toliau – ir pareiškėjas), gindamas viešąjį interesą, prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas:
panaikinti atsakovo Neringos savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas, apeliantas) 2002 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 127 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo infrastruktūros sutarčiai“ (toliau – ir sprendimas Nr. 127); pripažinti negaliojančia 2002 m. liepos 19 d. sutartį Nr. 7 „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ (toliau – ir sutartis Nr. 7), sudarytą Neringos savivaldybės su S. P. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, apeliantas); panaikinti S. P. 2002 m. spalio 22 d. išduotą projektavimo sąlygų sąvadą (toliau – ir Sąvadas) ir 2002 m. gruodžio 3 d. išduotą statybos leidimą Nr. 54 ūkinio rekreacinio pastato statybai (toliau – ir statybos leidimas Nr. 54); panaikinti W. J. de K. (trečiasis suinteresuotas asmuo, apeliantas) įgaliotam asmeniui S. P. 2002 m. gruodžio 3 d. išduotą statybos leidimą Nr. 53 pirties pastato rekonstrukcijai į poilsinę (toliau – ir statybos leidimas Nr. 53); panaikinti Neringos savivaldybės valdybos (toliau – ir Valdyba) 2002 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 194 „Dėl S. P., W. J. de K. naudojamo žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, ribų ir ploto patvirtinimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 194).
Šalies argumentai
Prašyme pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 buvo įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas (toliau – ir KNNP), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 – pavirtinta KNNP planavimo schema (generalinis planas), o Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 – patvirtinti KNNP nuostatai.
Nukreipė į KNNP planavimo schemos (generalinio plano) 4.1 ir 5 punktus, pažymėjo, jog KNNP planavimo schemos (generalinio plano) skyriaus „Pervalkos ir apylinkių principinis planas“ 4-ajame skyriuje apibrėžta, kad atostogų poilsis organizuojamas naudojant tik esamą bazę, jos neplečiant, o KNNP planavimo schemos (generalinio plano) priedo „Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“ (toliau – ir Pagrindiniai teiginiai) bendrosios dalies 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų pastatų, aptarnavimo ir kitų objektų statybos, rekonstravimo ir restauravimo projektai turi būti rengiami vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintais Kuršių nerijos gyvenviečių bei apylinkių principiniais planais. Nurodė, kad šio dokumento 8 punkte nustatyta, jog kraštotvarkos priemonės ir architektūrinis–erdvinis tvarkymas diferencijuojami atskirose gamtinėse ir gyvenviečių apstatytose zonose – pagal reglamentus ir pasiūlymus, pateiktus atitinkamuose KNNP planavimo schemos (generalinio plano) komplekso skyriuose.
Vertino, kad sprendimu Nr. 127 patvirtinti detaliojo plano sprendiniai prieštarauja KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, draudžiantiems ginčo teritorijoje plėsti gyvenamąją zoną, plėsti statinius, statyti naujus statinius, KNNP nuostatų 4, 6.6 ir 11 punktų reikalavimams, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 439 patvirtinto KNNP apsaugos reglamento 25 punkto reikalavimams ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 5 ir 13 straipsnių, 28 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
Teigė, kad minėtas neteisėtas sprendimas sukūrė atitinkamas teisines pasekmes, t. y. S. P. buvo išduotas Sąvadas ir statybos leidimas Nr. 54, o statytojo W. J. de K. įgaliotam asmeniui (S. P.) – statybos leidimas Nr. 53.
Atsiliepimas
Atsakovai Taryba bei Neringos savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija, atsakovas, apeliantas) atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad su prašymu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovai laikėsi pozicijos, kad prašymas buvo paduotas praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje nustatytą terminą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 4 ir 8 dalimis ir teigė, kad sprendimu Nr. 127 patvirtintas detalusis planas buvo suderintas su visomis planavimo procese dalyvavusiomis institucijomis, patikrintas Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Klaipėdos AVA), todėl ginčijamo detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja ir negali prieštarauti jokiems aukštesnės galios teisės aktams.
Atkreipė dėmesį į tai, kad prašyme nepagrįsta, kokioms konkrečioms teisės normoms prieštarauja sutartis Nr. 7 bei kaip ji pažeidžia viešąjį interesą
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad sutinka su prašyme suformuluotais reikalavimais, ir prašė juos tenkinti.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad atsakovas Taryba savo sprendimu patvirtintais ginčijamo detaliojo plano sprendiniais ignoravo KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendinius, Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio, 13 straipsnio 3 ir 4 dalių, 28 straipsnio 1 dalies, KNNP nuostatų 4, 6.6. ir 11 punkto reikalavimus. Nukreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimą
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens Tarnybos atstovė nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai 2007 m. sausio 30 d. nurodžius atlikti detaliųjų planų patikrinimą, jis buvo atliktas 2007 m. birželio 5 d.: išvadų rengimas užtruko, kadangi jas rengė tik vienas specialistas, taigi dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo to nebuvo įmanoma padaryti per trumpesnį terminą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad su prašyme išdėstytais reikalavimais sutinka, ir prašė jį tenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad su prašymu jame išdėstytais motyvais sutinka.
Trečiasis suinteresuotas asmuo KNNP direkcija (toliau – ir Direkcija) atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, jog sutinka su prašyme išdėstytais reikalavimais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija savo poziciją išdėstė atsiliepime, pateiktame civilinėje byloje, kuriame nurodė, kad sprendimu Nr. 127 patvirtinti detaliojo plano sprendiniai prieštarauja KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams bei kitiems pareiškėjo nurodytiems teisės aktams.
Tretieji suinteresuoti asmenys G. P. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, apeliantas) ir A. P. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, apeliantė) atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad su prašymu nesutinka, ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime tretieji suinteresuoti asmenys paaiškino, kad ginčo detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje nenumatytas esamų pastatų užstatymo išplėtimas, jų aukštingumo didinimas. Pažymėjo, jog nurodytas visų pastatų aukštingumas yra 1 aukštas su mansarda, kaip reikalaujama KNNP planavimo schemoje (generaliniame plane) ginčo teritorijai skirtame reglamente. Atkreipė dėmesį į tai, kad KNNP planavimo schemoje (generaliniame plane) nėra nustatyta jokių draudimų ginčo žemės sklype statyti naujus pastatus. Pabrėžė, jog Pervalkos rage esanti poilsio namų teritorija, lyginant parengtą detalųjį planą su KNNP planavimo schemos (generalinio plano) rengimo laikotarpiu buvusia teritorija, ne tik neišsiplėtė, bet dar ir sumažėjo. Pažymėjo, kad Sąvadas buvo išduotas, kai negaliojo nei Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymas, nei KNNP apsaugos reglamentas. Minėti teisės aktai įsigaliojo, kai detalusis planas buvo suderintas ir patikrintas Klaipėdos AVA, todėl negalima teigti, kad parengtas detalusis planas prieštarauja išvardintiems teisės aktams.
Trečiasis suinteresuotas asmuo S. P. atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad su prašymu nesutinka, ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo, jog žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Pervalkos gyv., Neringa, (toliau – ir Sklypas) detaliojo plano sprendiniai ir ribos buvo formuojamos remiantis kadastro bylos istorine medžiaga. Pažymėjo, kad joje nurodoma, jog valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialas patvirtino, jog iki 1997 m. kovo 13 d. Sklypas inventoriniame plane buvo pažymėtas 6 960 m² ploto, o 1997 m. kovo 13 d. patikslinus inventorinius duomenis, buvo pažymėtas naudojamas Sklypo plotas (7 716 m² prie pastatų). Taigi Sklypo ribų išplėtimas valstybinės žemės sąskaita ir poilsio namų teritorijos išplėtimas už gyvenvietei skirtų teritorijų nebuvo numatytas.
Nurodė, kad pareiškėjo prašyme minimų pastatų rekonstrukcija, išplečiant užstatymo plotą, Sklypo detaliajame plane taip pat nėra numatyta: ten numatyti pagrindinių pastatų remontas ir rekonstrukcija pritaikant kitai paskirčiai, neišplečiant šių pastatų. Pažymėjo, jog KNNP planavimo schemos (generalinio plano) XIII teritorijai numatyta tvarkymo programa, t. y. bet kokie nauji statiniai yra draudžiami numatytos vizualinės apsaugos zonos 3 teritorijai, o Sklypo detalusis planas nagrinėja muziejinės–ekspozicinės pastatų teritorijos vizualinės apsaugos zonos 2 teritoriją. Tai įrodo, kad ginčo detalusis planas neprieštarauja KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams bei prašyme nurodomiems teisės aktams, todėl nėra jokių prielaidų sprendimo Nr. 127 ir sutarties Nr. 7 panaikinimui.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens S. P. atstovas papildomai paaiškino, kad ginčo detaliojo plano sprendiniai jau realizuoti.
Šalies argumentai
Tretieji suinteresuoti asmenys G. J. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, apeliantė) ir W. J. de K. atiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad su prašymu nesutinka, ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime tretieji suinteresuoti asmenys paaiškino, kad tik dalis jų nuosavybės patenka į ginčo detaliuoju planu suplanuotą teritoriją. Teigė, jog jiems priklausančio pastato rekonstrukcija buvo atlikta pagal patvirtintą projektą. Pabrėžė, kad rekonstruojant statinį, užstatymo plotas nepadidėjo, nes statinys atstatytas ant senųjų pamatų, o pastato aukštingumas taip pat atitinka KNNP planavimo schemos (generalinio plano) reikalavimus. Pažymėjo, kad teisę į valstybinės žemės sklypo nuomą įgijo 2001 m. liepos 12 d., kai sudarė pirties pastato pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. iki sprendimo Nr. 194 priėmimo. Be to, nustatant Sklypo ribas, jų nuomojamo žemės sklypo ribos nepadidėjo. Manė, kad nepažeidė jokių teisės aktų, todėl nepagrįstai buvo įtraukti į teisminį procesą.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir sprendimą Nr. 127, sprendimą Nr. 194, Sąvadą, statybos leidimą Nr. 53 bei statybos leidimą Nr. 54 panaikino, o sutartį Nr. 7 pripažino negaliojančia (b. l. 84-98, t. VII).
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sprendimu Nr. 194, remiantis Vyriausybės 2001 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 180 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ dalinio pakeitimo“, buvo patvirtintas S. P. ir W. J. de K. naudojamo Sklypo ribos ir plotas – 5 277 m², ir vertino, jog minėtas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir nepagrindus jo įrodymais. Nustatė, jog valstybinės žemės nuomos sutartys su S. P. ir W. J. de K. buvo sudarytos tik 2002 m. spalio 14 d., t. y. po sprendimo Nr. 194 priėmimo. Pažymėjo, kad išplėsti Sklypo ribas iki Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 “Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)” nustatyto dydžio gali tik apskričių viršininkai, o savivaldybių valdyboms tokia teisė nebuvo numatyta, todėl sprendimas Nr. 194 neteisėtas ir naikintinas. Pažymėjo, kad jį priimant buvo padaryti ir procedūriniai pažeidimai.
Nurodė, kad sąlygos teritorijų planavimo dokumentui – Sklypo detaliajam planui – rengti buvo išduotos 2000 m. rugpjūčio 9 d. Jose nurodyta, kad planuojamai teritorijai inter alia taikomi KNNP nuostatai ir KNNP planavimo schema (generalinis planas). Pažymėjo, jog detaliojo planavimo organizatorius 2000 m. rugsėjo 6 d. patvirtino planavimo užduotį, pagal kurią planavimo tikslas – be kita ko, Sklypo ribų keitimas, numatant galimybę naujai statybai ir esamų statinių rekonstrukcijai. Atkreipė dėmesį į tai, jog sprendimu Nr.127 patvirtinto Sklypo detaliojo plano sprendiniuose numatyta Sklypo ribas praplėsti nuo 4 445 m² iki 5 277 m² bei nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – rekreacija (sklypo užstatymo pobūdis –sodybinis, nauji ir esami pastatai rekonstruojami ir statomi išlaikant būdingą mastelį, tūrių ir erdvių santykį, architektūros charakterį bei aukštingumą).
Nustatė, kad Sklypas yra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybė, jį patikėjimo teise valdo Klaipėdos AVA. Pagal panaudos sutartį jis buvo perduotas naudotis Neringos miesto savivaldybei, o 2002 m. spalio 14 d. nuomos sutarčių Nr. N23/2002-0134 ir N23/2002-0135 pagrindu buvo išnuomotas S. P. ir W. J. de K. Nurodė, jog Sklype esantys pastatai nuosavybės teisėmis priklauso G. J., E. V., J. V., G. P., A. P. ir S. P..
Rėmėsi Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 3 dalimi, nukreipė į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimą Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“, kuriuo buvo apibrėžtas KNNP plotas, Pagrindinius teiginius, kurie buvo paskelbti kaip sudėtinė minėto teisės akto dalis ir kurių 2 punktas Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1378 buvo išdėstytas nauja redakcija: nebeliko nuostatos, kad KNNP planavimo schema (generalinis planas) yra parengta laikotarpiui iki 2005 m., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimą, kuriuo buvo pripažinta, jog KNNP planavimo schema (generalinis planas) pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atkreipė dėmesį į tai, kad KNNP planavimo schema (generalinis planas) yra įregistruota Teritorijų planavimo dokumentų registre, nurodė, jog tuometinė Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerija 1995 m. liepos 12 d. vieną originalų KNNP planavimo schemos (generalinio plano) egzempliorių perdavė Neringos miesto merui, ir padarė išvadą, jog Tarybai buvo žinomi KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniai, pagal juos parengtos planavimo sąlygos, todėl jų buvo būtina laikytis rengiant ir tvirtinant detaliuosius planus.
Pažymėjo, kad 1972 m. lapkričio 16 d. Paryžiuje buvo priimta Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija, prie kurios Lietuva prisijungė 1992 m. kovo 31 d. Nurodė, jog 2000 m. lapkričio 29 d. UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 24-ajame posėdyje Kuršių nerija, kaip kultūros ir gamtos vertybė, buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Konstatavo, jog šiai vietovei galioja visos Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos įgyvendinimo gairėse numatytos apsaugos priemonės.
Rėmėsi Pagrindinių teiginių 5 punktu, kuriame įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad KNNP tvarkomas pagal KNNP planavimo schemą (generalinį planą). Nukreipė į Pagrindinių teiginių 4.1 ir 14 punktus ir nurodė, kad KNNP planavimo schemos (generalinio plano) tekstiniuose sprendiniuose (Pervalkos ir apylinkių principinio plano Architektūrinės–planinės dalies 4 skyriaus (skyriaus dalis – Pervalkos architektūrinio ir landšaftinio tvarkymo gairės)) nuostatos reikalauja išlaikyti tradicinę erdvinę esančios senos gyvenamosios sodybos struktūrą bei pastatų išvaizdą. Nukreipė į KNNP nuostatų 4 punktą, kuriame įtvirtinta nuostata, kad KNNP tvarkomas pagal KNNP planavimo schemą (generalinį planą).
Pabrėžė, kad valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius ir detaliuosius planus, kurių sprendiniai neprieštarauja KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, o kiti objektai, esantys KNNP, tvarkomi pagal nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, miškotvarkos, žemėtvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, kelių, inžinerinių komunikacijų ir kitus specialiojo planavimo dokumentus arba saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus.
Rėmėsi KNNP nuostatų 4, 6.6 ir 11 punktais, nukreipė į Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimą ir sprendė, kad sprendimu Nr. 127 patvirtinto detaliojo plano sprendiniai inter alia prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, t. y. 5 ir 13 straipsnių nuostatoms, jog valstybinių parkų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato ne tik pats įstatymas, bet ir Vyriausybės patvirtinti nacionalinių ir regioninių parkų nuostatai, kiti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai, bei 28 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo bei Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatomis.
Nukreipė į KNNP apsaugos reglamento 25 punktą, kuris reikalauja, kad statiniai KNNP būtų projektuojami, statomi, restauruojami, renovuojami ar rekonstruojami atsižvelgiant inter alia į KNNP planavimo schemos (generalinio plano) reikalavimus. Nurodė, kad Sklypas yra KNNP rekreacijai skirtoje gamtinėje teritorijoje. Pažymėjo, jog Pervalkos užstatytos zonos perspektyvinio teritorijų naudojimo ir tvarkymo schemoje specialiu žymėjimu yra pažymėtos poilsio įstaigų teritorijos, įgaunančios gyvenamosios teritorijos funkcijas, taip pat teritorijos, kuriose gali atsirasti naujos gyvenamosios teritorijos bei gali būti išplečiamos gyvenamųjų namų teritorijos kitų gyvenvietės teritorijų sąskaita, ir pabrėžė, kad Pervalkoje poilsio įstaigų ir aptarnavimo įstaigų teritorijos gali būti paverčiamos gyvenamosiomis ir gyvenamųjų namų teritorijos gali būti plečiamos kitų gyvenvietės teritorijų sąskaita tik tuomet, kai pagal KNNP planavimo schemą (generalinį planą) tai yra numatyta, tačiau teritorija, kuriai patvirtintas ginčo detalusis planas, Pervalkos užstatytos zonos perspektyvinio teritorijų naudojimo ir tvarkymo schemoje nėra pažymėta kaip teritorija, kurioje galima gyvenamųjų namų teritorijos plėtra.
Rėmėsi Pagrindinių teiginių 6 punktu ir nurodė, kad Pervalkos užstatytos zonos perspektyvinio naudojimo ir tvarkymo schemoje detaliuoju planu suplanuota teritorija yra teritorijoje, kuriai numatyta kompleksinė tvarkymo programa, pažymėta Nr. VI. Atkreipė dėmesį į tai, jog KNNP planavimo schemos (generalinio plano) tekstiniuose sprendiniuose, t. y. Pervalkos ir apylinkių principinio plano Architektūrinės–planinės dalies architektūrinio erdvinio tvarkymo reglamento numatyti svarbiausi reikalavimai: Pervalkos rage esanti poilsio namų teritorija ir pastatai neplečiami, jie izoliuojami nuo marių ir buities muziejaus pusių želdiniais. Akcentavo, jog ginčo detaliuoju planu suplanuota teritorija patenka būtent į šią teritoriją Pervalkos rage. Nurodė, kad ginčo detaliuoju planu suplanuota teritorija patenka į XII zoną „Esamų poilsio namų ir jų aplinkos tvarkymas“, kurioje numatyta pastatų neplėsti, nedidinti jų aukštingumo, jų tvarkymui ir remontui naudoti tradicines medžiagas ir spalvas, pagal specialų projektą apželdinti priskirtas teritorijas. Vertino, jog pagal patvirtintą ginčo detalųjį planą, nesant teisinio pagrindo, Sklypas išplečiamas, dalis ginčo teritorijos atsiranda rekreacinėje zonoje, plane numatyti nauji pastatai, t. y. ūkinės rekreacinės paskirties pastatas, naujai įrengiama vaikų žaidimo aikštelė su pavėsine ir rūkykla su pavėsine, rekonstruojamas sanitarinis mazgas su dušais atsiranda ne gyvenvietėje skirtoje teritorijoje, o rekreacinėje teritorijoje, rekonstruojamų pastatų plotas didinamas. Padarė išvadą, kad ginčo detaliojo plano sprendiniai, numatantys Sklypo ribų keitimą, esamų statinių rekonstrukciją, naują statybą, prieštarauja KNNP planavimo schemos (generalinio plano) Pervalkos užstatytos zonos perspektyvinio naudojimo ir tvarkymo schemos, Pervalkos ir apylinkių principinio plano Architektūrinės–planinės dalies nuostatoms, KNNP nuostatų, KNNP apsaugos reglamento reikalavimams ir Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktui bei 3 ir 4 dalims.
Pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad trečiojo suinteresuoto asmens S. P. prašymu atliktą 2009 m. rugsėjo 22 d. ekspertizę laikyti išsamia ir turinčia įrodomają reikšmę nėra pagrindo, nes jos atlikimui nebuvo pateikta visa byloje esanti medžiaga.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinęs nagrinėjamos bylos faktines ir teisines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendimą Nr. 127 panaikino ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Nurodė, kad dėl to akivaizdu, jog buvo pažeistas teisinis reglamentavimas priimant administracinius aktus, kuriais buvo suteikta teisė realizuoti ginčo detaliojo plano sprendinius tretiesiems suinteresuotiems asmenims, t. y. Sąvadą, statybos leidimus Nr. 53 ir Nr. 54, sutartį Nr. 7.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Sąvade ūkinio rekreacinio pastato Sklype statybos techniniam projektui rengti nėra reikalaujama atsižvelgti į KNNP planavimo schemą (generalinį planą), KNNP nuostatus, Pervalkos architektūrinio tvarkymo reglamentą, ir nurodė, jog minėti techniniai sprendiniai buvo realizuoti ignoruojant teisės aktų reikalavimus.
Nukreipė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑65/2009 ir pažymėjo, kad atsižvelgus į tai, jog statybos leidimas Nr. 53 ir statybos leidimas Nr. 54 buvo išduoti neteisėto sprendimo Nr. 127 pagrindu, reikalavimas juos panaikinti laikytinas pagrįstu ir tenkintinas.
Nurodė, kad sprendimu Nr. 127, kuris, kaip minėta, yra neteisėtas, buvo pritarta sutarties Nr. 7 pasirašymui. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.63 straipsnio 1 dalimi ir 1.80 straipsnio 1 dalimi ir sprendė, kad panaikinus sprendimą Nr. 127, turi būti panaikintos ir šio sprendimo pagrindu sukurtos teisinės pasekmės.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sprendimas Nr.127, kuriuo buvo patvirtintas ginčo detalusis planas, sutartis Nr. 7, Sąvadas, statybos leidimas Nr. 54, statybos leidimas Nr. 53 ir sprendimas Nr. 194 yra neteisėti ir naikintini, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).
Nurodė, kad pareiškėjo ginčijami administraciniai aktai buvo viena iš prielaidų, leidusių statybas saugomoje teritorijoje, todėl reikalavimas juos panaikinti dėl galimai juos priimant padarytų teisės aktų pažeidimų yra keliamas srityje, susijusioje su viešojo intereso gynimu. Pažymėjo, jog analizuojant, ar pareiškėjo keliami materialiniai teisiniai reikalavimai yra pakankami pažeistam viešajam interesui apginti, akivaizdu, kad yra aktualus dispozityvumo principas, kuris galioja ir administraciniame procese (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008). Atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamoje byloje sprendimu Nr. 127 buvo sukurtos teisinės pasekmės ir juo patvirtinto detaliojo plano sprendiniai jau yra realizuoti visa apimtimi, t. y. Sklype statiniai jau pastatyti ir rekonstruoti, tačiau nepriduoti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nereiškia reikalavimų, susijusių su statinių nugriovimu, ir apsiriboja reikalavimais dėl administraciniais aktais sudarytų prielaidų vykdyti tam tikrą veiklą, atlikti atitinkamus darbus, panaikinimo, tačiau jis nurodo, jog išsprendus klausimą dėl administracinių aktų teisėtumo, jis imsis priemonių informuoti atitinkamas institucijas ir inicijuos administracinį procesą dėl neteisėtų administracinių aktų sukeltų pasekmių pašalinimo. Nukreipė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑65/2009 ir sprendė, kad nagrinėjamoje byloje prokuroro teikiama informacija dėl numatomo viešojo intereso gynimo būdo yra analogiška minėtoje administracinėje byloje analizuojamai situacijai, todėl akivaizdu, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas siekia visiško padėties atkūrimo ir šio proceso realizavimas yra pareiškėjo prerogatyva. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-88/2009 suformuota praktika, kurioje analogiškas viešojo intereso gynimo būdas analogiškoje teisinėje situacijoje buvo pripažintas tinkamu viešojo intereso gynimo būdu.
Akcentavo, jog statiniai buvo statomi pagal ginčo detaliojo plano sprendinius, išduotas projektavimo sąlygas, išduotus statybos leidimus, taigi buvo sukurta tokia teisinė situacija, jog teritorijų planavimo ir statybos procesas saugomoje teritorijoje vyko pagal sankcionuotą elgesio modelį ir statyba negali būti laikoma neteisėta, kol to nėra konstatavęs teismas. Nurodė, kad reikalavimai panaikinti nuomos sutartis, nugriauti statinį ar jo dalį turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir teismų suformuotą praktiką, konstatavo, kad pareiškėjo keliami materialiniai teisiniai reikalavimai yra pakankami pažeistam viešajam interesui apginti, todėl pareiškėjo prašymas, remiantis pirmiau nurodytais argumentais, tenkintinas.
III.
Atsakovai Taryba ir Administracija apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas būtų atmestas.
Apeliacinis skundas (b. l. 138-141, t. VII) grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Remiasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad pareiškėjo prašymas buvo paduotas praleidus joje nustatytą terminą, todėl administracinė byla turėjo būti nutraukta. Pažymi, kad pareiškėjas neginčija nei ginčo detaliojo plano derinimo procedūros, nei jo tikrinimo išvadų, todėl nebuvo teisinio pagrindo panaikinti sprendimą Nr. 127, kuriuo jis buvo patvirtintas. Be to, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino.Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės grindžiamas ginčijamų administracinių aktų prieštaravimu KNNP planavimo schemai (generaliniam planui), tačiau nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą (72 str.) ir Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas buvo taikomas atgal, t. y. ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu buvo aktualus reikalavimas viešai paskelbti visą KNNP planavimo schemą (generalinį planą). Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2150/2008, 2010 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1504/2010) ir nepagrįstai pareiškėjo ginamą interesą pripažino viešuoju, nes jam nebuvo pateikta duomenų apie tai, kokias neigiamas pasekmes (žalą) valstybei, visuomenei ar jos daliai ir pan. sukelia ar sukels ginčijami administraciniai aktai ir t. t.Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijami administraciniai aktai jau sukėlė materialines pasekmes, kurių pareiškėjas nagrinėjamu atveju neprašo pašalinti, ir pažymi, kad tą nustatė ir pirmosios instancijos teismas.
Šalies argumentai
Tretieji suinteresuoti asmenys G. J. ir W. J. de K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinis skundas (b. l. 118-123, t. VII) grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Nurodo, kad pareiškėjo prašymas iš esmės grindžiamas į bylą pateikta Tarnybos specialisto išvada, tačiau į bylą nebuvo pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių ją davusių asmenų kompetenciją architektūros ir teritorijų planavimo srityje. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju yra reikalingos specialios žinios, kurių neturi pareiškėjas, o dėl Tarnybos specialistų kompetencijos kyla pagrįstų abejonių, be kita ko, Tarnyba yra nagrinėjamos bylos proceso dalyvis, pirmosios instancijos teismas privalėjo skirti ekspertizę (ABTĮ 62 str.), be to, jis nepagrįstai trečiojo suinteresuoto asmens S. P. iniciatyva atliktą ekspertizę laikė neturinčią įrodomosios reikšmės, o motyvas, jog ekspertams nebuvo pateikta visa reikalinga medžiaga, yra neišsamus, nes pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia konkrečiai bylos medžiaga nebuvo pateikta ekspertams. Pažymi, jog projektavimo sąlygų sąvadas, kurio pagrindu buvo išduotas statybos leidimas Nr. 53, buvo išduotas dar iki sprendimo Nr. 127 priėmimo, be to, pareiškėjas neprašė jo pripažinti neteisėtu ir panaikinti. Taigi minėtas Tarybos sprendimas neturi įtakos jo teisėtumui.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl pirties pastato rekonstrukcijos, kuriai buvo išduotas statybos leidimas Nr. 53, prieštaravimo teisės aktų reikalavimams. Mano, kad reikalavimas panaikinti statybos leidimą Nr. 53 neužtikrina viešojo intereso gynimo.
Kiti trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jų atsiliepimo į pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismui argumentams.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo S. P. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas būtų atmestas.
Apeliacinis skundas (b. l. 102-115, t. VII) grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas nevertino to, jog ginčo detalusis planas buvo rengiamas, derinamas, svarstomas ir tvirtinamas laikantis tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo reikalavimų. Pažymi, kad visos atsakingos institucijos patvirtino, jog ginčo detalusis planas neprieštarauja galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams, inter alia KNNP planavimo schemai (generaliniam planui). Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino.Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nagrinėjamu klausimu kompetencijos neturinčių specialistų pasisakymais, tačiau visiškai nepagrįstai ignoravo trečiojo suinteresuoto asmens iniciatyva atliktų ekspertizių išvadas, nors jos yra vieningos (ginčo detalusis planas neprieštarauja KNNP planavimo schemai (generaliniam planui)), be to, ekspertizės atliko aukščiausio lygio specialistai. Pirmosios instancijos motyvas nelaikyti vienos iš ekspertizių išvadų turinčiomis įrodomąją reikšmę, nes ekspertui buvo pateikta ne visa medžiaga, neatitinka tikrovės.Pirmosios instancijos teismas supainiojo gyvenamosios ir rekreacinės paskirties žemės sklypų sąvokas. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo teritorijai yra taikomi reikalavimai, kurie KNNP planavimo schemoje (generaliniame plane) nustatyti visai kitoms teritorijoms.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi pareiškėjo prašyme nurodytais teiginiais dėl gyvenamosios zonos ir esamų pastatų išplėtimo bei numatomo naujų statinių statymo, nes jie neatitinka tikrovės. Teigia, kad pareiškėjo prašyme minimas Sklypo ribų išplėtimas valstybinės žemės sąskaita bei poilsio namų teritorijos išplėtimas negali prieštarauti KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, nes buvo suformuotas mažesnis Sklypas nei buvęs KNNP planavimo schemos (generalinio plano) rengimo metu. Nurodo, kad pareiškėjas prašyme ginčo detaliojo plano aiškinamojo rašto skyriaus „Detaliojo plano sprendiniai“ sprendinius ir ginčo detaliojo plano grafinę dalį savo nuožiūra papildė ginčo detaliajame plane nenumatytais sprendiniais apie remontuojamų ir rekonstruojamų pastatų išplėtimą.Pažymi, kad pareiškėjo prašyme buvo iškraipytos kai kurios KNNP planavimo schemos (generalinio plano) nuostatos, pavyzdžiui, šio dokumento nuostata, aprašanti XIII teritorijai numatytą tvarkymo programą, draudžia statyti naujus statinius ne poilsio paskirties pastatų teritorijoje, o pievose, kurios yra kitoje pusėje nei planuojama muziejinė–ekspozicinė teritorija.Pirmosios instancijos teismas rėmėsi neturinčiais įrodomosios reikšmės dokumentais. Nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas viešojo intereso pažeidimas.
Kiti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismui argumentams.
Šalies argumentai
Tretieji suinteresuoti asmenys G. P. ir A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą.
Apeliacinis skundas (b. l. 127-135, t. VII) grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 ir 2001 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 180 – cituojamos nuostatos, susijusios su valstybinės žemės pardavimu, nors Sklypas gali būti tik nuomojamas.Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime neteisingai nurodoma, kad Neringos miesto savivaldybė neturėjo teisės priimti sprendimo dėl plotų padidinimo ir ribų pakeitimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl tų klausimų, kurių nekėlė pareiškėjas ir kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, t. y. dėl valstybinės žemės nuomos neteisėtumo (Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 ir 2001 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 180).Sprendžiant dėl ginčo detaliojo plano teisėtumo, buvo remiamasi jo priėmimo metu negaliojusiais teisės aktais: KNNP apsaugos reglamentas buvo patvirtintas 2002 m. rugpjūčio 10 d., kai ginčo detalusis planas jau buvo patvirtintas Taryboje, Saugomų teritorijų įstatymo 2001 m. gruodžio 28 d. redakcija įsigaliojo, kai ginčo detalusis planas jau buvo parengtas ir atiduotas derinti.
Kiti trečiųjų suinteresuotų asmenų G. P. ir A. P. apeliacinio skundo argumentai yra analogiški trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentams.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepime į atsakovų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus nurodo, kad su apeliaciniais skundais nesutinka, ir prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime pareiškėjas paaiškina, jog apeliantai nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju ginamas interesas nėra viešas, nes nebuvo pateikta duomenų apie tai, kokias neigiamas pasekmes (žalą) valstybei, visuomenei ar jos daliai ir pan. sukelia ar sukels ginčijami administraciniai aktai, koks bus šių pasekmių (žalos) pobūdis ir mastas, kadangi KNNP buvo įkurtas siekiant išsaugoti savitą kultūros paveldą, be to, dėl KNNP teritorijos apsaugos Lietuva yra įsipareigojusi tarptautinei bendruomenei. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas žodžiu paaiškino, kokių bus imtasi priemonių, kai ginčijami administraciniai aktai bus panaikinti. Nurodo, kad priešingai, nei teigia apeliantai, ginčo detaliojo plano sprendiniais neteisėtai numatyta nauja statyba bei jau esančių statinių plėtra, ką patvirtina ir į bylą pateiktų ekspertizių išvados. Atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsprendė klausimą dėl to, ar pareiškėjo prašymas buvo paduotas praleidus ABTĮ nustatytą terminą. Akcentuoja, jog Tarnybos specialistas, pateikęs išvadą, kuria rėmėsi pareiškėjas prašyme, turi architekto išsilavinimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad ją pateikė nekompetentingas asmuo. Nesutinka su apeliantų pozicija, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi netinkamos redakcijos teisės aktais ir atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamoje byloje buvo ginčijamas ne tik sprendimas Nr. 127, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas, bet ir kiti (vėliau priimti) administraciniai aktai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo S. P. atsiliepime į atsakovų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus nurodo, kad su apeliaciniais skundais sutinka.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo pateikia argumentus, analogiškus jo apeliacinio skundo argumentams.
Tretieji suinteresuoti asmenys G. P. ir A. P. atsiliepime į atsakovų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus nurodo, kad su apeliaciniais skundais sutinka, ir prašo juos tenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.
Atsiliepime tretieji suinteresuoti asmenys pateikia argumentus, analogiškus jų apeliacinio skundo argumentams.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus nurodo, kad su apeliaciniais skundais nesutinka, ir prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Atsakovai Taryba ir Administracija bei kiti tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė atsiliepimų į atsakovų Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų G. J. ir W. J. de K., S. P., G. P. ir A. P. apeliacinius skundus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini.
Pareiškėjas, siekdamas apginti viešąjį interesą, prašė teismą panaikinti administracinius aktus, leidusius statybą Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, t. y. sprendimą dėl detalaus plano tvirtinimo, sprendimą dėl sklypo duomenų nustatymo, projektavimo sąlygų sąvadą, statybos leidimus, bei reikalavo pripažinti negaliojančia infrastruktūros plėtojimo sutartį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822‑65/2009 išaiškino, kad siekiant nustatyti, ar pareiškėjas tinkamai gina viešąjį interesą, nepakanka vien tik nustatyti fakto, kad ginamų interesų turinys atitinka viešųjų interesų turinį. Pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialiniai reikalavimai turi būti tinkami pažeistam viešajam interesui apginti. Pareiškimo, kuriuo ginamas viešasis interesas, dalykas yra viešojo intereso gynimas, o administracinių aktų panaikinimas ar kitų gynybos priemonių taikymas (uždraudimas atlikti veiksmus, žalos atlyginimo priteisimas ir pan.) yra būdas, kuriuo viešasis interesas gali būti apginamas. Kai viešojo intereso pažeidimas pasireiškia priimtais neteisėtais administraciniais aktais, reikalavimas šiuos aktus panaikinti iš tiesų reiškia reikalavimą apginti viešąjį interesą, panaikinant atitinkamus administracinius aktus. Todėl teismas, nagrinėdamas prokuroro reikalavimą panaikinti administracinius aktus, turi nustatyti, ar šių aktų panaikinimas sukels siekiamas teisines pasekmes, t. y. ar realiai leis apginti viešąjį interesą. Nenustačius, kad administracinių aktų panaikinimas sukeltų realias teisines pasekmes viešojo intereso gynimui, pareiškėjo reikalavimas turėtų būti netenkinamas, nes keliamų reikalavimų apimtimi nebūtų pasiektas rezultatas.
Bylos duomenys rodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro prašomų panaikinti statybos leidimų pagrindu yra atsiradę konkretūs materialiniai padariniai – pastatyti/rekonstruoti statiniai, esantys trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės objektu. Todėl, visumoje įvertinusi faktines ir teisines keliamo ginčo aplinkybes bei atsižvelgdama į nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prieš priimdamas pareiškėjui palankų sprendimą, pirmosios instancijos teismas privalėjo tinkamai identifikuoti sprendžiamo klausimo esmę, įsitikinti, jog prokuroro pareikštus reikalavimus patenkinus, teisinė tvarka bus atkurta be papildomo teisminio įsikišimo. Šiuo atveju yra akivaizdu, jog pareiškėjo pasirinktas viešojo intereso gynimo būdas, t. y. prašymas patikrinti įgyvendinamų administracinių aktų teisėtumą, nėra pakankamas jų sukurtoms pasekmėms pašalinti. Pažymėtina, jog išreikšdamas savo valią ginti viešąjį interesą, t. y. kreipdamasis į teismą ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindais, prokuroras turi ne tik deklaruoti atstovaujamą vertybę, bet ir įvardyti konkretų tikslą, kuris būsimu teismo sprendimu (pareikštų reikalavimų apimtyje) numatomas pasiekti. Naudotis teisėmis ir vykdyti pareigas, kylančias iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio nuostatų, prokuroras privalo sąžiningai bei racionaliai. Jo inicijuojamos sudėtingos ir ilgai trunkančios teisinės procedūros turi būti objektyviai pagrįstos, orientuotos į apibrėžtą rezultatą, kompleksiškos, t. y. maksimaliai veiksmingos.
Pareiškimai dėl viešojo intereso gynimo paprastai yra susiję ne tik su valstybės, visuomenės ar jos dalies neindividualizuotomis teisėmis, bet ir su teisėmis, kurios priklauso konkrečiam asmeniui ar asmenims. Ginant viešąjį interesą, dažnai įsiterpiama į kitų asmenų subjektinių teisių sritį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
Analizuojamu atveju, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartis. Administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 buvo akcentuota, jog teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai).
Atsižvelgus į Konstitucinio Teismo doktriną, į tai, kad nuo skundžiamų aktų priėmimo (2002 m.) iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos (2007 m.) praėjo beveik 5 metai, o galutinis sprendimas, jeigu teisėjų kolegija nutartų perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodydama šiam teismui išaiškinti pareiškėjui teisę tikslinti (papildyti) prašymo reikalavimus, būtų priimtas ne anksčiau kaip po 9 metų (turint omenyje nekilnojamojo turto materialinę išraišką, ginamų individualių ir visuomeninių vertybių svarbą, asmens pasitikėjimą valstybe ir teise), yra pagrindas pareiškėjo prašymą atmesti.
Dėl paminėto Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovų Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, trečiųjų suinteresuotų asmenų G. J. ir W. J. de K. apeliacinį skundą, trečiojo suinteresuoto asmens S. P. apeliacinį skundą bei trečiųjų suinteresuotų asmenų G. P. ir A. P. apeliacinį skundą tenkinti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.