Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-03-13 · Administracinė byla Nr. P-556-66-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-03-13
Bylos Nr.
P-556-66-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
V. J. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybai, Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
uždarajai akcinei bendrovei „Auslita“
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.12pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
ADMINISTRACINĖ byla Nr. P556-66/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.12; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2009 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-235/2008 pagal pareiškėjo V. J. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybai, Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Auslita“ dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. J. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą prašydamas:

1. Pripažinti negaliojančiu Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. T-200, kuriuo patvirtintas teritorijos (duomenys neskelbtini), detalus planas;

2. Pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2006 m. kovo 7 d. veiksmą, kuriuo buvo pritarta teritorijos (duomenys neskelbtini), detaliajam planui;

3. Pripažinti neteisėtu teritorijos (duomenys neskelbtini), detaliojo plano svarstymą su visuomene ir panaikinti 2005 m. gegužės 25 d. nutarimą;

4. Įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės administraciją pakartotinai pateikti viešajam svarstymui su visuomene teritorijos (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, nurodant teisingą sklypo adresą;

5. Įpareigoti Kultūros paveldo departamentą per 30 dienų arba per teismo nustatytą laikotarpį šio Departamento direktoriaus įsakymu „Dėl sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, sudaryti komisiją, kuriai pavesta įvertinti iki 2006 m. rugpjūčio 12 d. padarytą žalą;

6. Įpareigoti Kultūros ministeriją ir Kultūros paveldo departamentą per 3 mėnesius arba per teismo nustatytą laikotarpį suremontuoti, restauruoti arba atkurti natūra kultūros paminklą – V. šeimos kapą – mauzoliejų į pirminę būseną, ir užtikrinti atstatymo ir remonto finansavimą;

7. Įpareigoti Kultūros paveldo departamentą per 30 dienų arba per teismo nustatytą laikotarpį paženklinti kultūros paminklą - V. šeimos kapą - mauzoliejų ir (duomenys neskelbtini) dvaro parką;

8. Įpareigoti Kultūros paveldo departamentą per 3 mėnesius arba per teismo nustatytą laikotarpį pastatyti tvorą apsaugančią paminklą;

9. Įpareigoti Kultūros ministeriją ir Kultūros paveldo departamentą per 2 mėnesius arba per teismo nustatytą laikotarpį patikslinti V. šeimos kapo - mauzoliejaus ir (duomenys neskelbtini) dvaro parko reglamentą tikslinant arba papildant vietos saugojimo, priežiūros ir tvarkymo sąlygas sutartyse su paveldo objektą valdančiais ar tvarkančiais asmenimis įtraukiant visas apsaugos zonas;

10. Įpareigoti Kultūros ministeriją ir Kultūros paveldo departamentą per 30 dienų arba per teismo nustatytą laikotarpį, atlikti veiksmus, kuriuos jis privalo atlikti pagal 1992 m. gegužės 12 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 67 punkto nuostatas: uždrausti statybą priešais V. šeimos kapą - mauzoliejų ir buvusiame (duomenys neskelbtini) dvaro parke, kuri naikina ir žaloja jo vertės požymius, taip pat uždrausti statyti statinius užstatymo reguliuojamoje zonoje, kai tai nesusiję su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu.

11. Pripažinti negaliojančiu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Paveldo vertinimo taryba) 2006 m. spalio 17 d. aktą Nr. KPD-RM-93;

12. Įpareigoti Paveldo vertinimo tarybą per 30 dienų arba per teismo nustatytą laikotarpį jam dalyvaujant iš naujo nustatyti Kultūros vertybių objekto LA335 ir su juo susijusio (duomenys neskelbtini) dvaro parko vertingąsias savybes ir iš naujo apibrėžti teritorijų ir apsaugos zonų ribas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentas yra kultūros paveldo objekto - V. šeimos kapo – mauzoliejaus (toliau – ir Statinys), kultūros paveldo objektų registre įregistruoto Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojai. Ši nekilnojamoji kultūros vertybė, esanti buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, (duomenys neskelbtini) dvaro parke, yra memorialinė laidojimo vieta ir statinių kompleksas. Objektą supa apsaugos zona, į kurią įeina (duomenys neskelbtini) dvaro parkas. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 10 straipsnį tokios vietos/statiniai yra saugomi paveldo objektai. Jų apsaugai taikomi Saugomų teritorijų įstatymo, Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reikalavimai. Be to, jų apsaugai ir privalomam tvarkymui taikytini nekilnojamųjų kultūros vertybių tipiniai reglamentai, kapaviečių ir jų apsaugos zonų apsaugą ir tvarkymą reguliuojantys teisės aktai (LR Vyriausybės nutarimai „Dėl kapinių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių atskirų grupių tipinių apsaugos reglamentų patvirtinimo“), o taip pat Kultūros paveldo departamento įsakymas „Dėl sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pareiškėjo manymu, atsakovai Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentas, vykdydami kultūros paveldo apsaugos administravimą, neatlieka jų kompetencijai priskirtų veiksmų ir neužtikrina minėto kultūros paveldo objekto apsaugos nuo gadinimų ir išnykimo. Paaiškino, kad Statinį apie 1920 metus pastatė jo prosenelis J. V., kuris buvo (duomenys neskelbtini) dvaro savininkas. Šis Statinys yra šeimos nuosavybė (mirusių šeimos narių laidojimo vieta). Statinio viduje yra 18 laidojimo nišų ir šeima jas naudos ateityje. 1991 metais jis šioje kapavietėje surado dalį okupacinės valdžios 1941 metais išniekintų savo šeimos palaikų, kuriuos buvo laikinai palaidojęs civilinėse (duomenys neskelbtini) kapinėse, (duomenys neskelbtini). 1994 metais prižiūrint Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologei buvo atlikti papildomi žvalgomieji kasinėjimai (maždaug 5 procentai teritorijos) ir surasta dalis V. šeimos palaikų. Visiems surastiems palaikams, įskaitant surastus 1991 metais, Vilniaus universiteto medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje buvo atliktas antropologinis tyrimas. Statinio teritorijoje ir jo apsaugos zonoje tebėra užkasta didžioji dalis šeimos palaikų. Po antropologinio tyrimo surastieji palaikai yra laikinai prižiūrimi Šiaulių „Aušros“ muziejuje laukiant perlaidojimo buvusioje vietoje – Statinyje esančiame mauzoliejuje. Paaiškino, kad jis yra pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą turto paveldėtojas, kadangi jo senelė (J. V. dukra) O. V. – M. 1996 m. gruodžio 10 d. testamentu paliko jam pastatus, žemę ir kitą turtą, kuris jai priklausė Lietuvos Respublikoje. Jo senelė iki savo mirties pretendavo atkurti nuosavybės teisę į Statinį su jį supančia teritorija. O. M. buvo atkurta nuosavybės teisė į du pastatus (duomenys neskelbtini), o po jos mirties ((duomenys neskelbtini)) buvo grąžinta natūra 0,1643 ha žemės, toje vietoje, kurioje yra Statinys su kapu – mauzoliejumi. Jis, kaip V. šeimos turto paveldėtojas, turi teisę perlaidoti palaikus mauzoliejuje. Nors šeimos kapo sklype laidoti šeimos nario palaikus leidžiama kapą prižiūrinčiam šeimos nariui, o jam nesant - kitam šeimos nariui, tačiau Kultūros ministerijos ir Šiaulių miesto savivaldybės tarnautojai jam tai faktiškai draudžia, kadangi neatidaromos (užvirintos) Statinyje įrengtos metalinės durys, vilkina atlikti sugadintų statinių atstatymo priežiūros darbus. Pažymėjo, kad Kultūros paveldo inspekcijos generalinis direktorius 1993 m. lapkričio 9 d. nutarime detalizavo Statinio apsaugos zonas ir taškų koordinates, 1993 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 1298 pranešė Šiaulių miesto valdybai apie minėtą nutarimą ir prašė pasirūpinti objekto apsauga ir reikiamų dokumentų sutvarkymu. Todėl atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė privalėjo apsaugoti Statinį, o Kultūros paveldo departamentas bei Inspekcija užtikrinti ne tik jo priežiūrą ir ženklinimą, bet ir apsaugą. Pareiškėjo manymu, minėtos valstybės institucijos nuo 1990 m. lapkričio 26 d. iki 2006 m. vasario 21 d. turėjo vadovautis šiuo laikotarpiu galiojusio LR Vyriausybės nutarimo „Dėl Kapinių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis, o Kultūros paveldo departamentas yra atsakingas už tai, jeigu paskirtas objekto valdytojas nesilaikė Kapinių tvarkymo taisyklių. Teigė, kad Kultūros paveldo departamentas iki šiol nesiėmė veiksmų, kad paveldo objektas būtų tinkamai paženklintas, kaip to reikalauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 12 straipsnis. Statinys nuolat niokojamas. Apie 2005 m. lapkričio 2 d., 2006 m. rugpjūčio 12 d. pastebėtus tyčinius jo apgadinimus jis pranešė Šiaulių policijai, sudarė su apsaugos bendrove „Falck Security“ sutartį dėl jo apsaugos. 2005 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą Šiaulių miesto merui nedelsiant imtis tinkamų kultūros paminklo apsaugos priemonių ir atlyginti nuostolius. Negavęs atsakymo, 2005 m. gruodžio 15 d. dėl Statinio saugojimo ir atstatymo kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą. Pažymėjo, kad istorijos ir kultūros paminklų bei neveikiančių kapinių apsaugos dokumentai (apsaugos ir nuomos sutartis, apsaugos sutartis, įsipareigojimas saugoti paminklą), jų apsaugos zonų nustatymo ir kiti dokumentai galioja, kol jie bus pakeisti pagal šį įstatymą. Kultūros paveldo departamentas 2005 m. sausio 11 d. atsakymu Nr. 7.14.S-2S-14 pripažino, kad šis kultūros paminklas negali būti žalojamas ar kitaip sąmoningai naikinamas. Teigė, kad atsakovai ignoruoja Saugomų teritorijų įstatymo reikalavimus (draudimą paveldo objektų teritorijose statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu, kt.). Detalusis planas, patvirtintas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. T-200, parengtas nesilaikant įstatymų. Kultūros paveldo departamentas (tarnautojas R. O.), pažeisdamas galiojančius įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, 2006 m. kovo 15 d. nepagrįstai suderino A. A. įmonės paruoštą žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, nors tai daro akivaizdžiai neigiamą poveikį kultūros vertybėms, pažeidžia įstatymus ir jo teises. Pagal Kapinių tvarkymo taisykles ir Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas kapavietės sanitarinė apsaugos zona privalo būti ne mažiau kaip 100 metrų. Suformuotas žemės sklypas yra paminklo apsaugos ir kapinių sanitarinėje zonoje, tačiau detaliajame plane šios zonos nenurodytos. Nenurodytas ir pats kultūros paminklas, jo apsaugos zona bei apsaugos reikalavimai. Detaliuoju planu buvo nustatyta, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis yra kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas - komercinės paskirties objektų teritorijos, pobūdis - prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statyba. Vyriausybės įgaliotos institucijos pagal Saugomų teritorijų įstatymą atsako už saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo organizavimą. Viena iš Kultūros ministerijos funkcijų yra užtikrinti kultūros vertybių apskaitą ir apsaugą ir jos pareigūnai privalo imtis veiksmų, užtikrinančių įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi saugomose teritorijose. Kad kultūros paminklas nesaugomas, patvirtina mauzoliejaus būklė ir tai, jog saugomų objektų teritorijose ir sanitarinėse apsaugos zonose planuojami statyti nauji kultūros vertybes užgožiantys statiniai. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 25 d. sprendime Nr. T-200 sklypui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), A. A. įmonės parengtame detaliajame plane ir UAB „Auslitos“ 2006 m. birželio 20 d. užsakyme yra nurodytas kitas adresas - (duomenys neskelbtini). Spaudoje nurodytas sklypo adresas - (duomenys neskelbtini). 2005 m. vasario 9 d. Registro pažymėjime 2006 m. gegužės 25 d. sprendime Nr. T-200 nurodytam statiniui suteiktas adresas - (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), ir šis adresas suteiktas net nuo 1993 m. sausio 8 d. remiantis miesto valdybos potvarkiu Nr. 30. Pareiškėjo manymu, atsakovai Šiaulių miesto savivaldybės taryba ir administracija siekia apgaule nuslėpti tikrojo planuojamo sklypo adresą. Nurodė, kad 1993 m. lapkričio 9 d. buvo priimtas bendrasis Saugomų teritorijų įstatymas, o vėliau specialusis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, kurie iš dalies reglamentuoja kultūros paveldo objektus ir jų apsaugą. Specialiojo įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnyje, nurodyta, kad kultūros paminklų apsaugos dokumentai (apsaugos ir nuomos sutartis, apsaugos sutartis, įsipareigojimas saugoti paminklą), jų apsaugos zonų nustatymo ir kiti dokumentai galioja, kol jie bus pakeisti pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą. 1996 m. vasario 6 d. šis įstatymo straipsnis buvo pakeistas įtraukiant kartografuotas neveikiančias kapines. Nustatyta, kad į Lietuvos Respublikos respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašyti bei į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įtraukti objektai, taip pat visos kartografuotos ir inventorizuotos bei įtrauktos į gamtos, istorijos ir kultūros paminklų katalogus neveikiančios kapinės, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, turi būti saugomos kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Istorijos ir kultūros paminklų bei neveikiančių kapinių apsaugos dokumentai (apsaugos ir nuomos sutartis, apsaugos sutartis, įsipareigojimas saugoti paminklą), jų apsaugos zonų nustatymo ir kiti dokumentai galioja, kol jie bus pakeisti pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą. 1993 m. lapkričio 9 d. Kultūros paveldo inspekcijos generalinis direktorius patvirtino Kultūros paminklo teritoriją ir paminklo reguliuojamą užstatymo zoną. Kultūros paveldo departamento nuostatai ar/ir veiksmai (neveikimas) negali prieštarauti įstatymo imperatyvioms normoms. Teigė, kad Kultūros paveldo departamento sudaryta komisija 2006 m. spalio 17 d. aktu Nr. KPD-RM-93 neteisėtai pakeitė paminklo teritoriją ir užstatymo zoną, vietoje LR paveldosaugos interesų apsaugos pasirinko privataus verslo interesų apsaugą. Kultūros paveldo departamentas turi pareigą saugoti Statinį nereikalaujant paskelbti jį saugomu objektu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Statinys (V. šeimos mauzoliejaus liekanos), esantis (duomenys neskelbtini), dėl kurio ir jį supančios teritorijos apsaugos ir tvarkymo pareiškėjas iškėlė nagrinėjamą ginčą, yra kultūros paveldo objektas - į Kultūros vertybių registrą įregistruota (LA335) nekilnojamoji kultūros vertybė (regioninio reikšmingumo lygmens pavienis kultūros objektas - statinys, turintis architektūrinį, istorinį ir memorialinį reikšmingumą). Toks Statinio statusas nustatytas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2006 m. spalio 17 d. aktu Nr. KPD-RM-93. Teismas konstatavo, jog nuo 2005 m. balandžio 20 d. įsigaliojusio Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Todėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba minėtą administracinį aktą yra priėmusi veikdama savo kompetencijos ribose. Iki minėto administracinio akto priėmimo Statinys 1993 m. lapkričio 9 d. Lietuvos kultūros paveldo inspekcijos nutarimu Nr. 01-8-335 buvo įtrauktas į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą. Teismas nurodė, jog Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnis nustato, kad kultūros paveldo objektai – pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti (2 str. 14 d.); nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso; valdytojas kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas (2 str. 39 d.). Iš pareiškėjo skundo ir teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų teismas nustatė, kad jis visus skundo reikalavimus dėl kultūros paveldo objekto – Statinio kelia remdamasis ta faktine aplinkybe, jog yra buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro ir Statinio savininko J. V. provaikaitis ir jo senelė (J. V. dukra) O. V. – M., kuri buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisę atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę, pastatus), esantį (duomenys neskelbtini), 1996 m. gruodžio 10 d. testamentu paliko jam pastatus, žemę ir kitą turtą, kuris jai priklausė Lietuvos Respublikoje. Senelei mirus, jis yra pretendentas į nekilnojamąjį turtą, į kuri turi būti atkurta nuosavybės teisė mirusiosios vardu. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad savo skunde buvo neteisingai nurodęs aplinkybę, jog po senelės mirties Statinio buvimo vietoje buvo atkurta nuosavybės teisė ir grąžinta natūra 0,1643 ha žemės. Taip pat paaiškino, kad dėl šios žemės nuosavybės atkūrimo klausimas nėra išspręstas. Iš byloje ištirtų įrodymų teismas nustatė, kad šiuo metu pareiškėjas Statinio buvimo vietoje nuosavybės teise nevaldo jokio žemės sklypo ir nėra Statinio savininkas. Teismas pažymėjo, kad įstatymai nedraudžia fiziniam asmeniui būti kultūros paveldo objekto savininku, tačiau nagrinėjamu atveju šis klausimas neišspręstas ir pareiškėjas nėra nei Statinio, nei žemės po šiuo statiniu ar aplink jį savininkas. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad Nekilnojamojo turto registre būtų įregistruotos jo daiktinės teisės į Statinį ar kitą nekilnojamąjį turtą, esantį ginčo vietoje. Pareiškėjui priklausantys pastatai (parduotuvė ir ūkinis pastatas) yra kitoje vietoje - (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo prasme pareiškėjas nėra kultūros paveldo objekto - Statinio savininkas ar valdytojas. Tuo remdamasi teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas šiuo metu Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme neturi subjektinės teisės reikšti reikalavimus atsakovams dėl Statinio ir teritorijos aplink jį sutvarkymo, teritorijų detaliojo planavimo bei kitais klausimais. Be to, iš Šiaulių miesto savivaldybės pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. T-200, kuriuo patvirtintas teritorijos (duomenys neskelbtini), suplanuota teritorija neapima Statinio ir ją supančios teritorijos. Teismas taip pat nustatė, kad 1994 metais pačiam pareiškėjui buvo išduotos Paminklotvarkos sąlygos Statinio kapitaliniam remontui ir restauravimui. Sąlygose buvo nepagrįstai nurodyta, kad nuosavybės teisės atkūrimo pagrindu Statinio naudotojas yra V. J. K., t. y. pareiškėjas. Teismas pripažino, kad šalys nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas pasinaudojo Paminklotvarkos sąlygomis ir atliko kokius nors Statinio tvarkymo darbus. 1998 metais Paminklotvarkos sąlygos buvo išduotos Statinio valdytojui - Šiaulių miesto savivaldybei, kuri Statinio sutvarkymo darbų taip pat neatliko. Teismas nurodė, kad dėl nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos, įpareigojimo atlyginti jai padarytą žalą įstatymais nustatyta tvarka galimi ginčai teisme tuo atveju, jei į teismą kreipiasi įstatymu numatyti subjektai, gindami viešąjį interesą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 3 d. 3 p., 56 str.). Pareiškėjas (fizinis asmuo) pats neturi teisės kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą, tačiau gali kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad jos kreiptųsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais ir atmetė visus pareiškėjo pareikštus atsakovams reikalavimus.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 25 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsniu, ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad kreipimuisi į teismą teisminės gynybos pakanka asmens manymo, jo subjektyvaus suvokimo, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tačiau to nepakanka teisei į reikalavimo patenkinimą realizuoti. Nustatyta tvarka pareikštą reikalavimą teismas priima ir, užvedęs bylą, ją nagrinėja, tirdamas faktines aplinkybes, vertindamas jas, aiškindamas ir taikydamas teisės normas, patvirtindamas arba paneigdamas reikalavimo teisę – teisę į pareikšto reikalavimo patenkinimą. Reikalavimo teisė pripažįstama tik nustačius, jog pažeista ar ginčijama pareiškėjo teisė arba įstatymų saugomas interesas, kitaip tariant, jog pareiškėjas turi materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas tokios subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso nenurodė ir nepagrindė. Teismas nurodė, kad iš byloje surinktų ir tirtų įrodymų nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjui yra atkurta ar ruošiama atkurti nuosavybės teisė į žemę, kurioje yra V. šeimos kapas – mauzoliejus, ar šalia jo. Pareiškėjas ir bylos duomenys patvirtina apie nuosavybės teisių atkūrimą į 1 643 kv.m ploto žemės sklypą prie pastato (duomenys neskelbtini), t. y. kitoje vietoje nei Statinys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio nuostatas, apibrėžiančias, kad kultūros paveldo objektai – pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti; nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso; valdytojas - kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas. Teismas nustatė, kad V. šeimos kapas - mauzoliejus yra kultūros paveldo objektas - į Kultūros vertybių registrą įregistruota (LA335) nekilnojamoji kultūros vertybė, kuri yra Šiaulių miesto savivaldybės administruojamoje teritorijoje. Nors įstatymai nedraudžia fiziniam asmeniui būti kultūros paveldo objekto savininku, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra Statinio savininkas, nepateikta duomenų, kad pretenduoja tokiu tapti. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo prasme pareiškėjas nėra kultūros paveldo objekto - Statinio savininkas ar valdytojas. Teismas konstatavo, kad nepagrįstas ir pareiškėjo nuosavybės teisės į Statinį kildinimas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Kapinių tvarkymo taisyklių reguliavimo. Šio akto nuostatos tik patvirtina, jog veikiančiose kapinėse kapo ribose asmenų pastatyti kapo statiniai ir pasodinti augalai yra jų nuosavybė. Nagrinėjamu atveju Statinys nėra kapinių teritorijoje, o dėl faktinių aplinkybių šiuo metu neatitinka ir kapo sąvokos. Bylos medžiaga patvirtina, kad kape – mauzoliejuje buvo palaidoti T. S. –M., L. V. , M. V. , R. M. –V. ir J. V. , kurių palaikai iš mauzoliejaus 1941 metais buvo išmesti. Suradus palaikus, jie buvo palaidoti (duomenys neskelbtini) kapinėse, o po antropologinio tyrimo yra saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Taigi šiuo metu Statinys nėra kapas (vieta, kurioje palaidoti žmogaus (žmonių palaikai), o tik nekilnojamoji kultūros vertybė, kuriai taikytinas kultūros paveldo objekto teisinis režimas. Nenustatyta pareiškėjo pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas, todėl pripažįstama pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepagrindė savo materialinio teisinio suinteresuotumo ir neturi subjektinės teisės į byloje pareikštus atsakovams reikalavimus, susijusius su V. šeimos kapu – mauzoliejumi.

IV.

Pareiškėjas 2008 m. gegužės 26 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-235/2008. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10, 11, 12 punktus. Prašyme dėstomi šie argumentai:

1. Įstatymo nustatytas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti nepraleistas, kadangi teismo sprendimo kopiją teko gauti ne anksčiau kaip 2008 m. kovo 14 d.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ, turėjo tikrinti tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios skundžiamo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, nesiribojant apeliacinio skundo argumentais, ir turėjo pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises, privalėjo surinkti visus įrodymus, galinčius padėti išspręsti ginčą, bei visapusiškai, išsamiai ir objektyviai juos įvertinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad buvo prašyta ir pakartotinai prašyta išreikalauti įrodymus, susijusius su pareiškėjo subjektinėmis teisėmis, buvo išvardinta virš 20 dokumentų, susijusių su šiomis subjektinėmis teisėmis. Teismas, žinodamas apie šiuos dokumentus, privalėjo surinkti esminius įrodymus.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. birželio 1 d. konstatavo, kad Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 7-244-245 O. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 35,70 ha (duomenys neskelbtini) dvaro žemės ir, kad O. M. teisių perėmėjas yra pareiškėjas. Atkūrus nuosavybės teises atsirado teisinės pasekmės ir atsakovas vienašališkai jau atkurtų teisių panaikinti negalėjo. Įgyvendinant Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 30 d. sprendimą, Šiaulių apskrities valdytojo administracija 1997 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 3-V iš dalies sprendimą įvykdė. Šis įsakymas nepanaikintas. Analogiškai Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 29 d. konstatavo, kad sprendimas Nr. 7-244-245 sukūrė subjektines teises kurios nepanaikintos. Be to, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. taikytos apsaugos priemonės nepanaikintos ir patvirtina pareiškėjo subjektinę teisę į kapavietę ir ją supančią teritoriją.

4. Teismo teiginys, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjui yra atkurta arba ruošiama atkurti nuosavybės teisė į žemę, kurioje yra V. šeimos kapas-mauzoliejus, ar šalia jo, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Tai matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimo ir 1993 m. liepos 29 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimo, kuriame faktiniais įrodymais nustatyta J. ir O. M. 1940 m. turėtos žemės sklypo ribos ir kiekis. Teismo teiginys, kad nepateikta duomenų, jog nepretenduoja tapti kapavietės savininku, prieštarauja faktinėms aplinkybėms.

5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais dėl Kapinių tvarkymo taisyklių, V. šeimos kapas-mauzoliejus yra kapinės, turinčios kapavietę, kurioje palaidoti žmonių palaikai. Byloje nėra įrodymų, kad pagal Kapinių tvarkymo taisykles ar Laidojimo įstatymo normas kapinės priskirtos prie neveikiančių, uždarytos, perkeltos arba panaikintos taisyklių ar įstatymo nustatyta tvarka. Teismo teiginys, kad V. šeimos kapas-mauzoliejus nėra kapas, o tik nekilnojamoji kultūros vertybė, ir pareiškėjas neturi nuosavybės teisės į kapavietės statinius prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms ir įstatymo imperatyvioms normoms.

6. V. šeimos kapas - mauzoliejus visada buvo ir yra veikiančios šeimos kapinės, kuriose statiniai yra šeimos nuosavybė. Teismas neteisėtai, nepagristai ir plečiamai aiškina taisyklių materialinę teisės normą, kurioje statinių nuosavybė nėra apribota vien veikiančioms kapinėms. Toks neteisėtas paaiškinimas neteisėtas ne vien materialinės teisės normų taikymo prasme, bet ir esminių žmogaus teisių prasme.

7. Vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymu, surasta dalis V. šeimos kaulų yra archeologiniai radiniai, kuriems buvo atlikta antropologine ekspertizė, turi būti saugomi jų radimo vietoje. Teismas nepagrįstai atsiribojo aiškindamas kultūros vertybę vien kaip statinį, kuris yra nekilnojamoji kultūros vertybė. Faktiniai duomenys byloje patvirtina, kad 1991, 1994 metais atlikti kapavietės teritorijos žvalgomieji kasinėjimai kurie patvirtino, jog kapavietėje tebėra išlikusių šeimos palaikų po kapavietės išniekinimo ir palaikų perlaidojimo kapavietės teritorijoje. Faktinę aplinkybę, kad ne visi palaikai iškelti iš kapavietės, patvirtina 1994 m. lapkričio 10 d. Šiaulių Aušros muziejaus archeologijos skyriaus vyr. specialistės A. Š. žvalgomųjų kasinėjimų tyrimo išvada, Vilniaus universiteto medicinos fakulteto Antropologijos laboratorijos Antropologinio tyrimo aktas ir ekspertų rašytiniai įrodymai dėl radinių. Bylos duomenys patvirtina, kad kapo ramybės laikotarpis praėjo ir iki kaulų suiro nekremuoti V. šeimos palaikai. Darytina išvada, kad V. šeimos kapas-mauzoliejus yra veikiančios kapinės, kurioje yra palaikų ir bus laidojama toliau.

8. Teismas neteisingai taikė materialinės teises, kai nustatė faktines aplinkybes susijusias su kapavietės teritorijos nustatymu ir registravimu registre. Byloje nėra įrodymų, kad paminklo teritorija arba saugomo objekto užstatymo zona pakeista tarp 1993 m. lapkričio 9 d. ir 2006 m. spalio 4 d.

9. Magistralinis Šiaulių aplinkkelis atsirado vos keli metrai nuo mauzoliejaus ir ant jo šeimos kapavietės. Teismas šių svarbių aplinkybių netyrė ir jų visiškai neįvertino, todėl priėmė nepagrįstus sprendimus, kurie prieštarauja faktinėms aplinkybėms.

Šalies argumentai

10. Nežiūrint į tai, kad pareiškėjas gindamas savo subjektines teises ir įstatymo saugomus interesus kreipėsi į teismą, teismas sutapatino jo interesus su visuomenės interesais ir padarė išvadą, kad jis, kaip fizinis asmuo, pats neturi teisės kreiptis į teismą dėl viešo intereso gynimo, kurio jis nesiekė. Tokiais teismų sprendimų vertinimais buvo grubiai pažeistos jo subjektinės teisės ir įstatymo saugomi interesai.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Vyriausiasis administracinis teismas tinkamai neįvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių padarė esminius materialinės teisės normų pažeidimus, o tas turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą.

12. Teismas ignoravo įsiteisėjusius ir neskundžiamą 1993 m. liepos 29 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-7-1330/1993, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A10-578/2007 ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-966-552-2007. Teismas taip pat ignoravo faktą, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas susijęs su jo nuosavu pastatu, ir jog akivaizdžiai nesilaikyta teritorijos planavimo įstatymų normų, taip pažeidžiant jo subjektines teises, kurias prašė teismo apginti.

13. Teismo sprendimas neatitinka susiklosčiusios administracinių, bendrosios kompetencijos teismų praktikos panašiose bylose (administracinė byla Nr. A3-64/2007, Nr. A14-54/2005, Nr. A10-260/2005, ir Nr. A11-212/2005 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1997 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-9). Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Viešo intereso buvimas nepaneigia jo asmeninės teisės ginti ir savo asmeninį interesą. Ar būtų atstatyta nuosavybė į kapavietę, ar ne, pareiškėjas turi subjektinę teisę ginti jo šeimos palaidojimo vietą ir užtikrinti, kad ši vieta būtų gerbiama ir prižiūrima taip, jog liktų kaip testamentas jų šeimos ateities kartoms.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti patenkintas jei prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 159 str. 2 d.). Procesas gali būti atnaujinamas, esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytiems pagrindams.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A502-235/2008 yra priimta 2008 m. vasario 25 d., pareiškėjo prašymas dėl proceso šioje byloje atnaujinimo teismui išsiųstas 2008 m. gegužės 26 d. Taigi prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymu nustatyto termino.

Nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10, 11, 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 25 d. matyti, kad jam priimti pakankama sąlyga buvo teismo konstatavimas, jog nenustatyta pareiškėjo pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas, kad pareiškėjas nepagrindė savo materialinio teisinio suinteresuotumo ir neturi subjektinės teisės į byloje pareikštus atsakovams reikalavimus, susijusius su V. šeimos kapu – mauzoliejumi. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo, svarstytini tik tie pareiškėjo argumentai, kurie susiję su teismo išvada, kad pareiškėjas Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme neturi subjektinės teisės reikšti reikalavimus atsakovams dėl Statinio ir teritorijos aplink jį sutvarkymo, teritorijų detaliojo planavimo bei kitais klausimais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo turinio, jis iš esmės ginčija ne konkrečios teismo taikyto įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su byloje surinktų įrodymų bei faktinių aplinkybių vertinimu.

Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu.

Pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Todėl pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

ABTĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pabrėžtina, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėmis bylomis Nr. A3-64/2007, Nr. A14-54/2005, Nr. A10-260/2005 ir Nr. A11-212/2005 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1997 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-9, prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad viešo intereso buvimas nepaneigia jo asmeninės teisės ginti ir savo asmeninį interesą. Konstatuotina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepaneigė, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau teismai sprendimuose padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimo teisė pripažįstama tik nustačius, jog pažeista ar ginčijama pareiškėjo teisė arba įstatymų saugomas interesas, kitaip tariant, jog pareiškėjas turi materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, jog pareiškėjas tokios subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso nenurodė ir nepagrindė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo nurodomoje administracinėje byloje Nr. A11-212/2005 taip pat konstatavo, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2 - 4 punktuose numatytu būdu. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo aukščiau nurodytų bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl padarytos priešingos išvados dėl pareiškėjų materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodyta, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą. Pareiškėjas prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu nenurodo, su kokio teisės akto panaikinimu jis sieja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimą šioje administracinėje byloje, todėl pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Pareiškėjo V. J. K. prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo V. J. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-235/2008 pagal pareiškėjo V. J. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybai, Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Auslita“ dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius