Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-21 · Administracinė byla Nr. A-492-2264-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-21
Bylos Nr.
A-492-2264-13
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00110-2012-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Artūras Drigotas, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
E. K.
Atsakovas
Rokiškio rajono savivaldybei, atstovaujamai Rokiškio rajono savivaldybės tarybos
Trečiasis asmuo
B. K., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Rokiškio skyriaus
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A492 -2264/2013Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00110-2012-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-124-283/2013 pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Rokiškio rajono savivaldybei, atstovaujamai Rokiškio rajono savivaldybės tarybos, (tretieji suinteresuoti asmenys B. K., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Rokiškio skyriaus, valstybės įmonė Valstybės žemės fondas) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja E. K. 2012 m. gegužės 9 d. su skundu (I t., b. l. 2-5), kurį patikslino (I t., 41-45, 50-54, 86-89, 93-98, I t., b. l. 134-138) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo, Rokiškio rajono savivaldybės (toliau – ir atsakovas), 16 880 litų žalą, kuri atsirado, Rokiškio rajono savivaldybės tarybai 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. TS-5.97 patvirtinus Rokiškio rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo schemą (toliau – ir Schema).

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad Rokiškio rajono savivaldybės taryba 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. TS-5.97 patvirtino Rokiškio rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių išdėstymo schemą, pagal kurią kelias Nr. RK-162, einantis per pareiškėjai priklausantį žemės sklypą, buvo priskirtas vietinės reikšmės viešiesiems keliams. Pareiškėja, atsakovui priėmus skundžiamą sprendimą, neteko dalies savo žemės sklypo, be to, sklypas iš vientiso buvo padalintas į dvi dalis. Pažymėjo, jog jai priklausantis kelias, kurio nuosavybės teisės buvo perduotos savivaldybei, nėra realiai naudojamas, nejungia viešųjų ar rajoninių kelių, gyvenamųjų vietovių, kelių į sąvartynus, lankomų gamtos ir kultūros paminklų, neveda į rekreacijos objektus, nėra nutiestas prie gyvenamųjų vietovių ir neveda prie trijų ar daugiau sodybų, kurias nurodo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio žemėtvarkos skyrius 2011 m. vasario 22 d. rašte, kadangi į šiuos sklypus patenkama kitais keliais. Pareiškėjos nuomone pagal savo pobūdį ginčo kelias RK-162, kurio plotis yra 4 metrai, priskirtinas vidaus keliams, kurie nuosavybės teise gali priklausyti fiziniams asmenims.

Atkreipė dėmesį į tai, kad kelio Nr. RK-162 dalis, einanti nuo kelio Bareišiai-Žiobiškis iki jos sodybos kiemo buvo nutiesta ir tvarkoma šeimos lėšomis. Nurodė, jog pakeitus žemės naudojimo pobūdį nebuvo perskaičiuotos sklypo vertės, taip pat pareiškėja nebuvo informuota apie planavimą pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirtį.

Šalies argumentai

Pareiškėja teigė, jog buvo suklaidinta dėl rengiamos Schemos turinio, kadangi visa teikiama informacija buvo apie vietinės viešųjų reikšmės kelių schemos rengimą, o ne vidaus, koks jos manymu, yra ginčijamas kelias.

Pareiškėja teigė pasinaudojusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 straipsnio 1 dalyje suteikiama teise prašyti administracinio teismo ištirti, ar Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. TS-5.97 patvirtintos Rokiškio rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo schema dalyje, kuria kelias Nr. RK-162 buvo priskirtas prie vietinės reikšmės viešųjų kelių, atitinka įstatymą ir/ar Vyriausybės norminį aktą.

Nurodė, kad Rokiškio rajono savivaldybės tarybai, patvirtinus Schemą, jai buvo padaryta turtinė žala, kurią atsakovas privalo atlyginti. Grįsdama atlygintinos žalos dydį pareiškėja nurodė, kad atestuotas turto vertintojas atliko kelio, kurį atsakovas pripažino vietinės reikšmės viešuoju keliu, vertinimą, iš kurio matyti, kad, atsakovui tvirtinant skunde nurodomą Schemą, jai buvo padaryta 12 360 litų žala, be to, atsižvelgiant į tai, kad vietinės reikšmės kelių apsaugos zona, kurioje dirbti įvairius darbus be kelio savininko leidimo yra draudžiama, sudaro dar 452 metrus, bendrai padaryta žala sudaro 16 880 litų. Už turto vertintojo paslaugas sumokėtus 726 litus taip pat prašo priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos skundu, pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 23-27), kuriame prašė skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjos pateikti teismui dokumentai neįrodo, kad 1992 m. atkūrus nuosavybės teises į 15,81 ha žemės sklypą, į jį nebuvo įmatuotas kelias, einantis per sklypą. Pabrėžė, kad kelias, einantis per pareiškėjos namų valdos sklypą yra pažymėtas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendiniuose, kaip faktiškai esamas bendro naudojimo viešasis kelias ir yra valstybinė žemė, šias aplinkybes įrodo ištraukos iš Panevėžio apskrities Rokiškio rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektų, patvirtintų Panevėžio apskrities viršininko įsakymais bei Rokiškio rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo schemos tekstinės dalies, kurioje numatyta, kad Schema be kitų duomenų buvo rengiama vadovaujantis Rokiškio rajono savivaldybės kadastro vietovių žemės reformos žemėtvarkos projektais. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad schemoje nurodytas 4 metrų kelio plotas neatitinka Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) nustatytų reikalavimų vietinės reikšmės keliams, kadangi įstatymo nuostatos dėl kelių tiesimo ir priežiūros taikomos tik po įstatymo priėmimo naujai tiesiamiems keliams.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė teismui žemės sklypo plano su tiksliomis jo koordinatėmis, o iš VĮ „Registrų centro“ pažymos matyti, kad žemės sklypas suformuotas atlikus tik preliminarius matavimus. Kadangi pareiškėja nėra atlikusi geodezinių matavimų, nėra aiškios tikslios žemės sklypo ribos.

Pažymėjo, kad ginčijamas kelias taip pat eina per kitą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir tik šiuo keliu galima nuvažiuoti į kitus žemės bei miško sklypus.

Nesutiko, jog buvo pažeistos Schemos viešinimo procedūros.

Pažymėjo, jog nors pareiškėja prašo priteisti iš Rokiškio rajono savivaldybės administracijos 16 880 litų turtinės žalos atlyginimą, tačiau skunde nėra nurodyti konkretūs Rokiškio rajono savivaldybės neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjai buvo padaryta minima žala.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teiginius dėl kelio statybos darbų atlikimo vertino kaip Lietuvos Respublikos statybos įstatymo pažeidimą, o tai, kad pareiškėja tiesė kelią, siekdama patenkinti savo privačius interesus, nereiškia, kad Rokiškio rajono savivaldybė privalo už tai padengti pareiškėjos tariamai patirtus nuostolius.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 3-8), kuriuo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad 1992 m. rugsėjo 14 d. piliečiui J. K. atkūrus nuosavybės teises į 15,81 ha žemės sklypą, nebuvo rengiamas žemės sklypo planas, o iš nuosavybės teisės atkūrimo archyvinėje byloje esančių duomenų nėra galimybės tiksliai nustatyti ar kelias einantis per sklypą, buvo įmatuotas į sklypo plotą, tačiau iš vėlesnių dokumentų yra akivaizdu, kad ginčo kelias RK-162 yra bendro naudojimo viešasis kelias. Atkreipė dėmesį į tai, kad tik šiuo keliu privažiuojama prie žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) ir miško sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)).

Nurodė, kad ginčo kelias R-162 Panevėžio apskrities Rokiškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projektų sprendiniuose yra pažymėtas kaip bendro naudojimo viešasis kelias. Šis kelias taip pat pažymėtas ir Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 24 sprendimu Nr. TS-5.97 patvirtintame Rokiškio rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymo schemoje.

Atkreipė dėmesį į tai, jog pagal Nekilnojamojo turto kadastro nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai) privačių žemės sklypų kadastro duomenys, atliekant kadastrinius matavimus, yra tikslinami, atsižvelgiant į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, šiuo atveju – (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą bei Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. TS-5.97 patvirtintą Rokiškio rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymo schemą, kurio pareiškėja panaikinti ar patikslinti neprašo. Teigė, jei atlikus pareiškėjai priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus, būtų nustatytas žemės sklypo ploto skirtumas viršijantis leistiną matavimo tikslumą, žemės sklypo skirtumas galėtų būti kompensuojamas teisės aktų nustatyta tvarka.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu (II t., b. l. 147-153) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog remiantis Rokiškio rajono savivaldybės administracijos pateikta Schemos rengimo ir patvirtinimo medžiaga ir kitais byloje esančiais dokumentais, nustatyta, kad Rokiškio rajono savivaldybės taryba 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. TS-5.97 patvirtino Schemą, į kurią kaip Rokiškio kaimiškosios seniūnijos vietinės reikšmės viešasis kelias yra įtrauktas 2V kategorijos, gruntinės dangos, blogos būklės, 4 metrų pločio, 686 metrų ilgio ir 0,27 hektarų ploto kelias RK-162. Nurodė, kad Kelių schemoje įtvirtinti sprendiniai yra bendro pobūdžio taisyklės, skirtos neapibrėžtam subjektų ratui, aktas skirtas daugkartiniam taikymui, jį priėmė subjektas, kuris turi išimtinę teisę įgyvendinti savivaldos teisę, ir padarė išvadą, kad sprendimu patvirtinta Kelių schema yra norminis teisės aktas, kurio egzistavimas pats savaime žalingų padarinių asmens teisėms, laisvėms ir interesams nesukelia ir negali sukelti. Asmens teisės, laisvės ir interesai gali būti pažeidžiami ir žalingi padariniai gali kilti tik konkrečioje situacijoje asmeniui realiai taikant norminiame teisės akte įtvirtintas elgesio taisykles.

Teismas nenustatė vienos iš sąlygų Rokiškio rajono savivaldybės viešajai atsakomybei kilti – neteisėtų veiksmų. Konstatavo, kad kelias RK-162 eina ne tik per pareiškėjai priklausantį žemės sklypą, bet ir per kitą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), tik šiuo keliu yra privažiuojama prie kitų žemių bei miško sklypų. Nustatė, kad administraciniai aktai, Kuriais Panevėžio apskrities Rokiškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte pažymėtas kelias, einantis per pareiškėjos žemės sklypą, yra suprojektuotas kaip bendro naudojimo, nėra panaikinti nei pakeisti.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs proceso dalyvių paaiškinimus ir byloje esančių rašytinių įrodymų visetą, padarė išvadą, kad, bylos nagrinėjimo metu, teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, sudarančių pagrindą teigti, jog Rokiškio rajono savivaldybės įgaliotos institucijos būtų atlikusios neteisėtus veiksmus ar priėmusios sprendimus, susijusius su konkrečių E. K. teisių įgyvendinimu ar teisėtų interesų užtikrinimu. Nurodė, kad pareiškėja turi teisę ginčyti vietos savivaldos institucijų veiksmus ar priimtus individualius administracinius sprendimus ir pradėtoje individualioje administracinėje byloje nustatyta tvarka teikti motyvuotą prašymą ištirti jos atžvilgiu taikyto norminio teisės akto teisėtumą.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (II t., b. l. 155-157) skundžia Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą ir prašo jį panaikinti bei priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė, kad atsakovo veiksmuose nebuvo civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėtų atsakovo veiksmų, kadangi savivaldybės taryba priėmė teisės aktą, prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams. Nesutinka, kad žala dėl valstybės/savivaldybės institucijų veiksmų gali atsirasti tik dėl jų priimtų individualių, o ne norminių teisės aktų, teigia, kad norminio teisės akto egzistavimas gali sukelti žalą, kadangi skundžiamu aktu nuosavybės teisė perėjo savivaldybei, todėl jos nuosavybė sumažėjo, o likusia nuosavybės dalimi naudojimasis buvo apribotas. Teigia, kad objektyviai neįmanoma nurodyti, kaip konkrečiai norminio teisės akto taikymas pažeidžia jos teises. Atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti tirti nurodomo norminio teisės akto teisėtumą (2013 m. balandžio 25 d. nutartis, II t., 143-145). Teigia, kad teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo pozicija, jog ginčo keliu galima privažiuoti prie kitų, atsakovo nurodytų, sklypų, kadangi šią aplinkybę buvo galima išsiaiškinti tik atlikus teritorijų planavimo ekspertizę, kurios darymo nepagrįstai nesutiko atlikti pirmosios instancijos teismas. Teigia, jog vertindamas byloje esančius įrodymus, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad atkuriant nuosavybės teises, perduotame žemės sklype buvo ir 12 arų kelių, o byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų, leidžiančių manyti, kad tai nėra tas pats ginčo kelias RK-162. Rokiškio rajono savivaldybės administracija, prieš tvirtindama Schemą, turėjo šią aplinkybę įvertinti.

Atsiliepimas

Rokiškio rajono savivaldybė, nesutikdama su pareiškėjos apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 163-166) ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog Rokiškio rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. TS-5.97 negali būti laikomas neteisėtu, todėl negali kilti savivaldybės viešoji atsakomybė. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šis sprendimas yra norminis aktas, kurio teisėtumo tyrimas turi specialią procesinę tvarką. Pažymi, jog tam, kad būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Galimas hipotetinis pareiškėjos teisių pažeidimas ir ginčijamo akto galimas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu, todėl pirmosios instancijos teismas 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju prejudicinio ryšio tarp nagrinėjamos individualios bylos dėl žalos atlyginimo ir Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu NR. TS-5.97 patvirtintos Rokiškio rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos tyrimo, nėra. Mano, jog teismas pagrįstai atsisakė skirti byloje ekspertizę, kadangi prašymas skirti ekspertizę neatitiko pagrindinio ekspertizės skyrimo tikslo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Valstybės žemės fondas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 168-170), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodo, kad rengiant Schemą, viešiesiems keliams priskiriami keliai buvo atrenkami vadovaujantis Panevėžio apskrities viršininko administracijos nustatytais kriterijais, parengtais vadovaujantis Kelių įstatymo nuostatomis. Atkreipia dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte dabartinis kelias RK-162 buvo žymimas kaip bendro naudojimo kelias, kuriuo yra privažiuojama ne tik prie pareiškėjos sodybos, tačiau ir prie kitų žemės sklypų, todėl pareiškėja be pagrindo teigia, kad kelias Nr. RK-162 nepagrįstai ir neteisėtai priskirtas vietinės reikšmės viešiesiems keliams. Nesutinka su pareiškėjos prieštaravimu, kad ginčo kelias iki schemos patvirtinimo nebuvo pripažintas bendro naudojimo keliu, kadangi dar 1998 m. parengtame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos preliminariame žemėtvarkos projekte jau buvo pažymėtas kaip bendro naudojimo kelias. Pažymi, kad pareiškėja nekėlė reikalavimo dėl šio projekto sprendinių panaikinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyrius atsiliepime (II t., b. l. 174-178) į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad pareiškėjos žemės sklype esančio ginčo kelio, kaip vietinės reikšmės viešojo kelio, įtraukimas į schemą, nėra žemės dalies paėmimas visuomenės poreikiams, todėl nėra suprantamas pareiškėjos reikalavimas atlyginti žalą. Sutinka su teismo išvada, kad norminio teisės akto egzistavimas, šiuo atveju Schema, pati savaime nesukelia žalingų padarinių asmens teisėms ir laisvėms. Asmens teisės, laisvės ir interesai gali būti pažeidžiami konkrečiu atveju, kai asmeniui taikomos norminiame teisės akte nustatytos taisyklės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjos E. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos teisė į žalos atlyginimą, kurią patyrė dėl savivaldos institucijos sprendimo nustatyti privačios nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančio kelio statusą – vietinės reikšmės viešasis kelias.

Pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose teismui nurodė, kad atsakovas, Rokiškio rajono savivaldybės taryba 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. TS-5.97 patvirtindamas Rokiškio rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemą, į kurią kaip Rokiškio kaimiškosios seniūnijos vietinės reikšmės viešasis kelias yra įtrauktas 2V kategorijos, gruntinės dangos, blogos būklės, 4 metrų pločio, 686 metrų ilgio ir 0,27 hektarų ploto kelias RK-162, esantis pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, iš esmės neteisėtai suvaržė jos savininkės teises. Gindama savo pažeistas teises, pareiškėja pradiniu skundu prašė įpareigoti atsakovą pakeisti dalį patvirtintos Schemos ir nustatyti, kad kelias, pažymėtas RK-162 nėra vietinės reikšmės viešasis kelias, tai reikštų šio kelio statuso priskyrimą vietinės reikšmės vidaus keliams. Pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartimi pareiškėjai buvo nurodyta, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika administracinėje byloje Nr. AS146-581/2010, kad savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schema ir jos sprendiniai yra skirti neapibrėžtam asmenų ratui, šie sprendiniai nustatomi viso rajono teritorijoje, yra bendro, programinio, nevienkartinio pobūdžio, orientuoti į ateitį ir yra skirti individualiais požymiais neapibrėžtų asmenų grupei, todėl ginčijamas aktas yra norminio pobūdžio; individualioje byloje norminio administracinio akto teisėtumas gali būti tiriamas pareiškėjos prašymu tik esant pareikštam reikalavimui dėl pažeistų teisių gynimo. Remiantis minėtais argumentais, pareiškėjai buvo pasiūlyta patikslinti savo skundą, suformuluoti konkrečius reikalavimus dėl specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu galimai pažeistų jos subjektyvių teisių gynimo. Pareiškėja, patikslinusi skundo reikalavimus, prašė iš atsakovo priteisti dėl neteisėtų veiksmų patirtos turtinės žalos atlyginimą – 16 880,00 Lt. Pareiškėja reikalaujamų atlyginti nuostolių dydį nustatė įvertinusi savivaldybei atitenkančio kelio ir žemės ploto, sudarančio apsaugos zoną, kurie anksčiau jai priklausė nuosavybės teise, vertę. Be to, pareiškėja prašė ištirti, ar Rokiškio rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos, patvirtintos Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. TS-5.97, dalis, kuria kelias Nr. RK-162, buvo priskirtas vietinės reikšmės viešiesiems keliams neprieštarauja Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktui, Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktui.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo ištirti, ar schemos dalis, kuria kelias Nr. RK-162, buvo priskirtas vietinės reikšmės viešiesiems keliams neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Padarė išvadą, kad prašyme nurodyti administracinio akto dalies galimi prieštaravimai minėtiems teisės aktams nesusiję su šio akto taikymu konkrečioje situacijoje, norminio akto teisėtumo tyrimas neturėtų prejudicinės reikšmės nagrinėjamai individualiai bylai, ir teisingas bylos išsprendimas bei pažeistos teisės gynimas galimas ir neatlikus norminio akto tyrimo atitikimo aukštesnės galios teisės aktams aspektu.

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, nes, nors buvo atsisakyta tirti norminio akto teisėtumą, jo teisėtumas buvo vertinamas. Mano, kad nustačius ginčijamos Schemos dalies neatitikimą nurodytiems teisės aktams, būtų įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai kaip atsakovo būtinoji atsakomybės dėl žalos atlyginimo sąlyga.

Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentų pripažįsta iš dalies pagrįstais. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, norminis aktas laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, tai reiškia, kad neliktų šio akto sukeliamų materialiųjų ir teisinių pasekmių ateityje. Šios pasekmės reikštų, kad, nepriklausomai nuo norminio akto teisėtumo tyrimo teisinių pagrindų, nelieka ginčijamu aktu sukeliamų pareiškėjos nepageidaujamų materialiųjų pasekmių. Atsižvelgiant į byloje pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo, ginčijamo akto neteisėtumo konstatavimas galėtų būti reikšmingas tiek sprendžiant dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, tiek nustatant patį žalos faktą, taigi šie argumentai paneigia išvadą pirmosios instancijos teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartyje, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas nėra susijęs prejudiciniu ryšiu su nagrinėjamu individualiu ginču.

Kita vertus, ginčo byloje ribas nustato pareiškėjas, nurodydamas skunde dalyką, tai yra reikalavimą tam tikru būdu apginti savo pažeistas teises, bei nurodydamas pažeidimą patvirtinančias teisines ir faktines aplinkybes. Pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose teismui nurodė, kad atsakovas, Rokiškio rajono savivaldybės taryba, 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. TS-5.97 patvirtindamas Schemą, į kurią kaip Rokiškio kaimiškosios seniūnijos vietinės reikšmės viešasis kelias yra įtrauktas 2V kategorijos, gruntinės dangos, blogos būklės, 4 metrų pločio, 686 metrų ilgio ir 0,27 hektarų ploto kelias RK-162, esantis pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, iš esmės neteisėtai suvaržė jos savininkės teises, ji neteko teisės laisvai disponuoti savo įrengtu 4 m. pločio keliu bei žemės plotu, sudarančiu apsaugos zoną. Pažymėtina, kad pareiškėja, nors ir keitė skundo reikalavimus, savo teisių pažeidimo pagrindu nurodė tas pačias esmines aplinkybes – neteisėtą savininkės teisių suvaržymą. Teismas, nors nagrinėdamas administracinę bylą yra aktyvus, tačiau svarbių bylai aplinkybių tyrimas neturėtų nutolti nuo pareiškėjos skundu apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų, ir, sprendžiant dėl individualių asmens nurodomų teisės pažeidimų, kiekvienu konkrečiu atveju turėtų vertinti, ar, siekiant apginti asmens teises, yra būtina atlikti norminio administracinio akto teisėtumo patikrą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejai, kai asmens nurodomi individualūs teisių pažeidimai gali būti nustatyti bei pašalinti (t. y. teisės gali būti apgintos) ir nepradėjus norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo, kai asmens teisių pažeidimai kilo ir byloje turi būti ginami kitais teisiniais pagrindais, negu nurodomi dėl akto teisėtumo patikros, tokie prašymai neprivalo būti tenkinami, nes bylos nagrinėjimo ribos būtų nepagrįstai išplėstos, o kilusios pasekmės paliestų ne tik pareiškėjos, bet neapibrėžto subjektų rato ribas. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja inicijavo norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą jo atitikties Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktui ir Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktui aspektu. Pareiškėjos nurodomos abejonės dėl norminio akto dalies teisėtumo – atitikties Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktui, kuris įtvirtina, kad vietinės reikšmės viešieji keliai yra keliai, jungiantys rajoninius kelius, gyvenamąsias vietoves, sąvartynus, rekreacijos objektus, lankomus gamtos, kultūros paminklus, bei gatvės gyvenamosiose vietovėse ir kiti keliai, nepriskirti valstybinės reikšmės keliams, ir Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktui, kuris įtvirtina, kad visuomenę su parengtais teritorijų planavimo dokumentais supažindina planavimo organizatorius ar jo įgaliotas asmuo konsultavimosi bei viešojo svarstymo metu, ir susipažinti su parengtais rajono lygmens bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentais skiriamas ne trumpesnis kaip vieno mėnesio laikotarpis, iš jo ne mažiau kaip 15 darbo dienų – viešai ekspozicijai, nėra susiję su skundo pagrindu nurodomais materialiųjų teisių, t.y. savininkės teisių valdyti savi nuosavybę nevaržomai, pažeidimais. Tokiu atveju norminio administracinio akto tyrimas yra ne tik netikslingas, bet ir būtų neproporcinga priemonė pareiškėjos pažeistoms teisėms ginti. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tirti norminio administracinio akto teisėtumą, nepaisant to, kad teisėjų kolegija sutinka ne su visais 2013 m. balandžio 25 d. nutarties motyvais, bei pagrįstai ėmėsi tirti atsakovo veiksmų, kurie galėtų būti priežastiniu ryšiu susiję su pareiškėjos nurodomais teisių pažeidimais, teisėtumą. Viešojo administravimo subjekto veiksmų teisėtumo vertinimas byloje dėl žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas nurodo patyręs priėmus specialiųjų teritorijų planavimo dokumentą, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose formuojamą praktiką (2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1753/2013).

Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentų dėl neteisėto atsisakymo skirti kelių planavimo ekspertizę nepripažįsta pagrįstais, nes pareiškėjos siūlomi užduoti ekspertams klausimai yra teisinio bei faktinio pobūdžio ir nereikalauja specialių žinių, į juos byloje gali būti atsakyta įrodinėjant reikšmingas aplinkybes ir aiškinant teisę, tai teismo kompetencija. Be to, siūloma byloje atlikti ekspertizė nesusijusi su byloje pareikštais reikalavimais dėl žalos atlyginimo bei skunde nurodomais pažeidimais, nulėmusiais žalos atsiradimą, todėl nėra pagrindo ją skirti. Tokios ekspertizės išvada neturėtų įrodomosios reikšmės byloje, neatitinka teismo ekspertizei keliamų tikslų.

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Teisės normoje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėtina, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6. 249 straipsnis). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežtoji (objektyvioji) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Vadinasi, viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A442-330/2008).

Byloje pateikiamas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, sudarytas 2011-02-17, patvirtina, kad pareiškėja nuosavybės teise valdo 15,81 ha ploto žemės sklypą, esantį Rokiškio rajone (duomenys neskelbtini) kaime, žemės sklypas suformuotas atliekant preliminarius matavimus, kadastro duomenys nustatyti 1993-12-11. Žemės sklype žemės ūkio naudmenos sudaro 10,57 ha, miškas – 4,47 ha, keliai – 0,12 ha, užstatyta teritorija – 0,3 ha, vandens telkiniai – 0,35 ha. Žemės sklypui įregistruotos specialiosios naudojimo sąlygos – miško naudojimo apribojimai, žemės sklype įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai. Daugiau išraše informacijos, žymų, pastabų ir nuorodų, įrašų apie valstybės ir savivaldybių žemės patikėjimo teisę, kitas daiktines teises, nėra. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos sklype esantis kelias yra jos privati nuosavybė, kitų asmenų teisės į šį kelią nėra įregistruotos, ir nėra teisinio pagrindo teigti, kad jis – bendro naudojimo. Šias aplinkybes patvirtina taip pat duomenys, esantys Rokiškio rajono valdybos 1992-10-27 potvarkio Nr. 237v „Dėl žemės suteikimo naudotis asmenims, susigrąžinantiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai“ 60 punkte, Lietuvos Žemės ūkio ministerijos 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendime Nr. 27-63-2110, kuriuo nuosavybės teisės buvo atstatytos grąžinant žemę ir mišką natūra, pagal preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, suteiktos žemės 1992-05-27 sudarytoje eksplikacijoje. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad žemės sklypas suformuotas atliekant preliminarius matavimus, teisinės reikšmės neturi, nes nedaro jokios įtakos nuosavybės teisių turiniui, t.y. savininkės teisių bei pareigų mastui bei apimčiai.

Pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose teismui nurodė, kad atsakovas, Rokiškio rajono savivaldybės taryba 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. TS-5.97 patvirtindamas Schemą, į kurią kaip Rokiškio kaimiškosios seniūnijos vietinės reikšmės viešasis kelias yra įtrauktas 2V kategorijos, gruntinės dangos, blogos būklės, 4 metrų pločio, 686 metrų ilgio ir 0,27 hektarų ploto kelias RK-162, esantis pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, iš esmės neteisėtai suvaržė jos savininkės teises. Teisėjų kolegija pripažįsta šio argumento teisinį pagrįstumą, nes vietinės reikšmės viešieji keliai, remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Kelių įstatymo 10 straipsnis įtvirtina, kad žemė keliams tiesti, statiniams statyti, taip pat statybinių medžiagų bei grunto karjerams įrengti turi būti perduodama Žemės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Minėtos įstatymų nuostatos suponuoja išvadą, kad teisės aktų nustatyta tvarka turi būti priimtas sprendimas dėl pareiškėjai priklausančios nuosavybės – žemės sklypo dalies, užimtos viešuoju keliu, perdavimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja turtinės žalos atsiradimą sieja su Kelių schemos procedūrų pažeidimais ir šio teritorijų planavimo dokumento neatitikimu teisės aktams, ir padarė išvadą, kad nėra teismui pateikta duomenų, jog Rokiškio rajono savivaldybės institucijos, nustatydamos sprendinius schemoje dėl kelio RK-162, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nepriėmė sprendimų, susijusių su pareiškėjos teisėmis. Nustatydamas aplinkybę, kad pareiškėjos žemės sklype esantis kelias visą laiką buvo bendro naudojimo keliu, rėmėsi duomenimis, esančiais Panevėžio apskrities Rokiškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekte, kuris buvo patvirtintas Panevėžio apskrities viršininko 1998-06-01 įsakymu Nr. 498ž, 1996-2012 metų laikotarpio ortofotografinio žemėlapio ORT10LT ortofotonuotraukomis.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su minėtomis išvadomis, atkreipia dėmesį, kad jos padarytos nenustačius dalies reikšmingų aplinkybių byloje bei neįvertinus visų teismui pateiktų įrodymų. Pažymėtina, kad duomenys (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekte, ortofotonuotraukos, gali būti vertinami tik kaip patvirtinantys vietinės reikšmės kelio buvimo faktą žemės sklype, tačiau ginčijamame teismo sprendime nėra nurodyta, kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindu nustatyta, kad šis kelias turėjo viešo vietinio kelio statusą ar buvo bendro naudojimo priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tuo pačiu nėra pašalinti prieštaravimai viešame registre įregistruotiems duomenims. Pirmosios instancijos teismas aplinkybės, ar teisėtai pareiškėjai nuosavybės teisėmis priklausančiame žemės sklype esančiam keliui buvo nustatytas viešojo kelio statusas, nenagrinėjo, netyrė, ar atsakovo veiksmai atitiko Kelių įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, kurie numato, kad žemė keliams tiesti, statiniams statyti, taip pat statybinių medžiagų bei grunto karjerams įrengti perduodama Žemės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija, nurodydama, kad patvirtinant ginčijamą Schemos dalį, galėjo būti pažeistos pareiškėjos nuosavybės teisės, negali padaryti išvadų dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, nes byloje nėra ištirtos aukščiau minėtos aplinkybės, t.y. faktiniai ir teisiniai pagrindai, kad šis kelias turėjo viešo kelio statusą, buvo bendro naudojimo priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iš viso nėra vertinta, ar atsakovas nepažeidė pareiškėjos nuosavybės teisių, ar jo veiksmai atitiko Kelių įstatymo 10 straipsnio reikalavimus. Jei būtų pagrįstos aplinkybės, patvirtinančios atsakovo neteisėtus veiksmus, teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo turėtų nustatyti ne tik patį jos faktą, bet ir dydį. Nagrinėjamu atveju pareiškėja teigia, kad kelią, jo dangą suformavo savo lėšomis ir žalos dydį įrodinėja turto, į kurį netenka nuosavybės teisių, verte, bei žemės sklypo dalies, kuri patenka į kelio apsaugos zoną, verte. Pirmosios instancijos teismas aplinkybių, susijusių su pačios žalos atsiradimu ir jos dydžiu, netyrė, todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Jos turėtų būti ištirtos bylą nagrinėjant iš naujo.

Remiantis aukščiau aptartais argumentais, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl padarytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nes tai galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą, ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasArūnas SutkevičiusVirginija Volskienė