Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-878-190/2011

Teisėja Diana Savickienė Teisminio proceso Nr. 10-1-00477-07

2011 m. spalio 17 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-01-18 nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dvejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį - 6 (šešis) mėnesius - švelnesnės laisvės atėmimo bausmės ir paskirta galutinė – 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių - laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityta pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-01-18 nuosprendį atlikta bausmė.

Byla dalyje dėl T. S. 1 670 Lt civilinio ieškinio nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą (automobilį), o būtent:

jis 2007-06-18 apie 00.15 val., būdamas Šiaurės g. 37, Vilniuje, esančioje aikštelėje šalia parduotuvės „Norfa“, pagrobė svetimą turtą – G. S. priklausantį automobilį AUDI 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 4 000 Lt vertės. Šiais savo veiksmais A. D. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Nuosprendžiu nustatyta, kad kaltinamasis A. D., negavęs T. S. sutikimo, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Šiaurės g. 37, Vilniuje, 2007-06-18 apie 00.15 val. įsėdo į T. S. valdytą, jo motinai G. S. priklausantį automobilį, užvedė jį ir išvažiavo iš aikštelės. Nors kaltinamasis teigė prieš išvažiuodamas šūktelėjęs T. S., kad važiuoja į degalinę, tokie jo veiksmai (kurių įvykio fakto, beje, aiškiai nepatvirtino nė vienas liudytojas) nekeičia įvykdytos veikos teisinio vertinimo. T. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad A. D. niekada nebuvo leidęs naudotis jo automobiliais savo nuožiūra. Tad pasakymas, šūktelėjimas T. S., kad automobiliu kaltinamasis pasinaudos tik laikinai, nuvažiuoti į degalinę dešrainių, nesant aiškiai išreikšto T. S. sutikimo, leidimo tokiam automobilio naudojimui, nereiškia automobilio užvaldymo teisėtumo fakto buvimo.

Byloje yra įrodyta, kad A. D. automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvaldė neteisėtai, be savininko (valdytojo) leidimo, juo disponavo savo nuožiūra ir savo tikslais. Kaltinamojo motyvas, kad automobiliu jis išvažiavo, nes norėjo nusipirkti dešrainių degalinėje, nėra nei lengvinantis, nei šalinantis A. D. atsakomybę, o tik parodantis savanaudiškus ir neteisėtus pastarojo veiksmus. Teismas pažymėjo ir tai, kad A. D. įvykio metu apskritai neturėjo teisės vairuoti automobilio ir tai žinodamas suprato, kad T. S. atsisakys leisti jam naudotis automobiliu, todėl jį užvaldė neteisėtai.

A. D. išsakytą argumentą, kad jo veiksmai negali būti vertinami kaip vagystė, nes jis tik pasinaudojo automobiliu ir norėjo jį grąžinti teisėtam valdytojui, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Nuosprendyje pažymėta, jog po automobilio panaudojimo A. D. paliko automobilį be priežiūros, nesiėmė jokių priemonių jam apsaugoti, netgi paliko automobilyje jo raktelius. Daikto, šiuo atveju automobilio, palikimas be priežiūros yra vienas iš disponavimo šiuo daiktu elementų ir taip pat parodo, kad daiktą užvaldęs asmuo šiuo daiktu disponuoja savo nuožiūra. Be to, aukščiau išvardinti kaltinamojo veiksmai nerodo jo siekio grąžinti automobilį jo teisėtam valdytojui, kaltinamasis savo veiksmais (neveikimu) aiškiai parodė, kad jam nerūpi tolimesnis automobilio likimas.

Tai, kad A. D. suprato savo veiksmų pobūdį ir jų teisinį vertinimą, be kitų byloje esančių duomenų, iš dalies patvirtina ir tas faktas, kad A. D. 2004-04-01 ir 2007-01-18 nuosprendžiais buvo nuteistas už iš esmės analogiškas veikas. Ankstesnių A. D. padarytų analogiškų veiksmų teisinis įvertinimas kaip neteisėtų patvirtina, kad A. D. visiškai suvokė, kad jo veiksmai paimant svetimą automobilį be savininko leidimo yra pavojingi.

Skundo netenkinimo atveju pakeisti nuosprendį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu bei patikrinti bausmės skaičiavimo pagrįstumą.

Tai, jog jis negrobė automobilio patvirtina liudytojas P. K., kuris paliudijo, jog jis (A. D.) garsiai kalbėjo apie važiavimą pirkti sumuštinių.

Apeliantas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos nebuvo apklaustas liudytojas R. S., nes teismui nepavyko jo surasti, tačiau šiuo metu šis liudytojas yra grįžęs ir gali duoti parodymus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. D. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai kvalifikavo nuteistojo veiksmus kaip automobilio vagystę pagal BK 178 str. 2 d. A. D. nagrinėjant bylą apylinkės ir apeliacinės instancijos teismuose pripažino, jog negavęs nukentėjusiojo T. S. sutikimo, įsėdo į nukentėjusios G. S. automobilį, kuriuo naudojosi T. S., įjungė variklį bei išvažiavo iš automobilių stovėjimo aikštelės. Apeliantas pripažino, kad šiuo atveju pasielgė neatsakingai ir lengvabūdiškai, nors neturėjo tikslo pavogti nukentėjusiųjų automobilį, o norėjęs tik nuvažiuoti į degalinę bei nusipirkti maisto. Nukentėjusiojo T. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme taip pat tvirtina apie tai, jog apeliantas išvažiavo iš automobilių stovėjimo aikštelės G. S. automobiliu bei nukentėjusiojo leidimo. Taip pat byloje nustatyta, kad be nukentėjusiojo sutikimo išvažiavęs jo naudojamu automobiliu, nuteistasis S. tokiu būdu užvaldytos transporto priemonės negrąžino, o naudojosi savo tikslais. Esant tokioms aplinkybėms kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai apie tai, kad šiuo atveju apeliantas neteisėtai užvaldė svetimą turtą – automobilį, nes suvokė, jog veikia prieš nukentėjusiojo valią, o savo veiksmais atėmė iš savininkės galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jai priklausančiu turtu. Todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos vertinimu, byloje surinkti faktiniai duomenys neduoda pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog tarp automobilio valdytojo T. S. ir nuteistojo buvo nusistovėjusi praktika, leidžianti apeliantui naudotis nukentėjusiojo automobiliu savininkei ar jos sūnui T. S. sutikus, tačiau nagrinėjamu atveju A. D. pasinaudojo šiuo automobiliu be nukentėjusiojo sutikimo. Pažymėtina, T. S. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas teisme nepatvirtino, jog anksčiau jis leisdavo vienam A. D. naudotis nukentėjusiųjų automobiliu. Be to, užvaldęs automobilį, nuteistasis jo nukentėjusiems negrąžino.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė apeliantui laisvės atėmimo bausmę neteisingai, nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei neįvertino šios konkrečios nusikalstamos veikos kitų reikšmingų aplinkybių, kas ir nulėmė neteisingos, per griežtos bausmės paskyrimą.

Nuteistasis pripažino esminę padarytos veikos faktinę aplinkybę, tai yra, kad jis be nukentėjusiojo leidimo, savavališkai išvažiavo automobiliu, jį užvaldė bei negrąžino savininkui, nurodo, jog tuo pasielgė neatsakingai ir lengvabūdiškai. Pažymėtina, teismų praktikoje atsakomybę lengvinančia aplinkybe nustatoma tuomet, kai kaltininkas pripažįsta esmines faktines nusikalstamos veikos aplinkybes. Kolegijos vertinimu šioje byloje A. D. pripažino būtent esmines veikos aplinkybes bei kritiškai vertina savo netinkamą elgesį, todėl vadovaujantis BK 59 str. 1 d. 2 p. tai pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Susipažinusi su nuteistojo parodymais ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžiuose, apeliacinė instancija sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti juos nenuosekliais, ką nurodo apylinkės teismas nuosprendyje. Kolegijos manymu nuteistojo parodymai dėl įvykio eigos ir esminių aplinkybių nėra prieštaringi.

Pirmosios instancijos nuosprendyje pažymėta, jog apeliantas nusikaltimu padarytą žalą atlygino ir nukentėjusieji jam pretenzijų neturi. Todėl atsižvelgiant į teisingumo principą teismas paskyrė nuteistajam realią 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Žalos atlyginimo faktą patvirtina nukentėjusios G. S. pareiškimas ( t. 1 b.l. 164 ). Tačiau apylinkės teismas nepasisakė dėl kokios priežasties nepripažino nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismo nuomone vadovaujantis LR BK 59 str. 1 d. 3 p. vis dėlto yra pagrindas pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis savo noru atlygino jo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą.

Iš nukentėjusiojo T. S. parodymų matyti, kad 2007-06-18 įvykio metu ir vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės – jis, būdamas girtas, pametė vairuojamo automobilio raktelius, kurių negalėjo surasti, o po to pamatė išvažiuojantį A. D. ( t. 1., b.l. b.l. 29-30 ). Šiuos parodymus nukentėjusysis patvirtino nagrinėjant bylą apylinkės teisme ( t. 2., b.l. 8-11, teisiamojo posėdžio protokolas ). Taigi, yra pagrindas išvadai daryti, kad įvykio metu pats T. S. elgėsi neapdairiai, neatsakingai bei būdamas girtas pametė vairuojamo automobilio raktelius, kuriais ir pasinaudojo nuteistasis. Toks nukentėjusiojo netinkamas elgesys sudarė sąlygas A. D. išvažiuoti T. S. automobiliu, tai yra jį pagrobti. Kolegijos nuomone į tai turi būti atsižvelgta skiriant apeliantui bausmę.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis T. S. ir nuteistasis pažinojo vienas kitą nuo pat vaikystės ir iki įvykio net artimai bendravo, o praeityje nukentėjusysis patikėdavo A. D. vairuoti T. S. turėtus automobilius. Tačiau nukentėjusysis pabrėžė, jog leisdavo nuteistajam vairuoti savo automobilius tik tuomet kai jie važiuodavo kartu ir neprisimena, kad būtų davęs apeliantui leidimą vienam naudotis savo automobiliais. Tai seka iš T. S. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jis patvirtino ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ( t. 1, b.l., 29-30, t. 2 b.l. 10 ). A. D. tvirtina, jog nukentėjusysis leisdavo jam vairuoti turėtus automobilius ir vienam nuteistajam. Šie T. S. ir apelianto parodymai leidžia kolegijai padaryti išvadą apie tarp jų susiklosčiusius draugiškus santykius ir tarpusavio pasitikėjimą, ką patvirtina ir nukentėjusiojo pareiškimas policijos organams, kuriame jis nurodo, kad A. D. išvažiavus A. S. automobiliu, iš karto nesikreipė į policiją, nes manė, jog senas pažįstamas vaikinas ( nuteistasis ) grąžins automobilį ( tvirtina t. 1., b.l. 182 ). Nukentėjusiojo ir apelianto draugiški santykiai, tarpusavio pasitikėjimas leidžia apeliacinei instancijai daryti išvadą, jog būtent tokie jų santykiai turėjo reikšmės nuteistojo nusikalstamo sumanymo kilimui bei paskatino jį pavogti savo gero pažįstamo automobilį, kas mažina nuteistojo asmenybės pavojingumą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad A. D. praeityje baustas administracinėmis nuobaudomis bei pripažinta, jog šiuo metu galiojančių nuobaudų neturi. Pažymėtina ir tai, kad paskutinį kartą administracine tvarka jis buvo baustas prieš ketverius metus ir negrinėjamą nusikalstamą veiką padarė taip pat prieš ketverius metus - 2007 metais bei po to nėbuvo padaręs jokių teisės pažeidimų ( byloje tokių duomenų nėra ).

Pirmosios instancijos nuosprendyje teisingai nurodoma, jog apeliantas yra recidyvistas, o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė ( BK 56 str. 1 d. ), kurią ir paskyrė teismas. Skirdami bausmę teismai turi atsižvelgti į nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, bylos aplinkybes, lengvinančias ar sunkinančias kaltininko atsakomybę ir kitas reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas nesilaikė šių nuostatų, nes netinkamai vertino byloje esančias nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir jų nepagrįstai nenustatė, o kitų, aukščiau paminėtų ir reikšmingų bausmės individualizavimui aplinkybių visiškai neįvertino, dėl ko paskyrė neteisingą, per griežtą bausmę. Nustačius dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nesant jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei atsižvelgiant į netinkamą nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, jo ir apelianto draugiškus bei tarpusavio pasitikėjimo santykius, į tai, jog nusikalstama veika nesukėlė sunkių pasekmių, pakankamai ilgą laikotarpį nuo nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo momento, apeliacinės instancijos teismo manymu nepaisant to, kad A. D. yra recidyvistas, jam tikslinga paskirti ne laisvės atėmimo, o švelnesnę, įstatymo sankcijoje numatytą bausmę - baudą, kuri turi būti didesnė negu numatytas vidurkis. Darytina išvada, paskyrus šią bausmės rūšį bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., už nuteistojo padarytą nusikaltimą bus pasiekti bei atitiks šios veikos pavojingumo laipsnį ir apelianto asmenybę. Dėl paminėtų motyvų nuosprendis keistinas. Pažymėtina, jog paskirtą 2007-01-18 Vilniaus m. 3 apylinkės teismo nuosprendžiu bausmę A. D. jau visiškai atliko.

Susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos surašytuose teisiamojo posėdžio protokoluose nėra atžymos apie teismo sudėties paskelbimą ir nušalinimų teisės išaiškinimą, nepažymėta apie procesinių teisių išaiškinimą kaltinamajam ir nukentėjusiems. Apeliacinėje instancijoje nuteistasis negalėjo tiksliai nurodyti, ar nagrinėjant bylą apylinkės teisme posėdžių metu buvo paskelbta teismo sudėtis bei jam išaiškinta nušalinimo ir kitos procesinės teisės.

Kolegijos vertinimu aukščiau paminėtų būtinų reikalavimų neįrašymas į teisiamojo posėdžio protokolą yra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas ( BPK 261 str. 1 d. ), tačiau nėra pagrindo šiuos pažeidimus pripažinti esminiais, dėl kurių buvo esmingai suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nes dėl šių proceso įstatymo reikalavimų nesilaikymo skundų negauta, o be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis naudojosi gynėjo-advokato paslaugomis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p. kolegija

nusprendė:

A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. nuosprendį.

A. D. pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. paskirti 110 MGL ( 14 300 litų – keturiolikos tūkstančių trijų šimtų) dydžio baudą, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.

Kitoje dalyje palikti nuosprendį nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.