Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos Saturnas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutarties, kuria atmestas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos Saturnas“ bankroto administratoriaus prašymas patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 76 696,02 Lt finansinį reikalavimą, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos Saturnas“ bankroto byloje Nr. B2-62-538/2015.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl kreditorinio reikalavimo (ne)patvirtinimo bankroto byloje.

BUAB „Klaipėdos Saturnas“ bankroto administratorius prašo patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 76 696,02 Lt netesybų finansinį reikalavimą BUAB „Klaipėdos Saturnas“ bankroto byloje (t. 5, b.l. 49-52). Nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartimi patvirtino VMI 76 696,02 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą (delspinigiai). VMI, įskaičiusi 76 969,02 Lt delspinigius į įmonės permoką biudžetui, patvirtino, jog įmonė neįvykdytos mokestinės prievolės valstybės, savivaldybių fondų biudžetams neturi. Todėl Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi VMI išbraukė iš BUAB „Klaipėdos Saturnas“ kreditorių sąrašo. Vėliau, pateikus PVM deklaraciją už VMI nurodytą laikotarpį, paaiškėjo, jog susidarė PVM permoka, todėl pateikė VMI prašymą grąžinti ją BUAB „Klaipėdos Saturnas“. Nurodė, jog 2014 m. vasario 14 d. BUAB „Klaipėdos Saturnas“ sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią parduotas įmonei priklausantis turtas – prekybos centras „Saturnas“. BUAB „Klaipėdos Saturnas“ ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimo apmokestinamąją vertę deklaravo 2005 m. gegužės mėnesį, 10 metų PVM tikslinimo laikotarpio terminas sueina 2015 m. balandžio mėnesį. Todėl BUAB „Klaipėdos Saturnas“ turi atstatyti PVM nuo 2005 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijoje nurodytos ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimo vertės už 13 mėnesių ir šį atstatomąjį PVM nurodyti 2014 m. balandžio mėnesio deklaracijoje. Atstatyto PVM suma sudaro 142 984,95 Lt. Paaiškėjus šioms naujoms aplinkybėms ir nustačius papildomą mokestinę prievolę biudžetui, turės būti patikslintas VMI finansinis reikalavimas, į jį įtraukiant apskaičiuotą atstatomąjį PVM, suderintą su šiuo metu egzistuojančiomis įmonės permokomis į biudžetą. Kadangi visos susidariusios nepriemokos nebus galima visiškai sudengti su įmonės permokomis biudžetui, dalis nepriemokos turės būti patvirtinta bankroto byloje, o patvirtintas VMI finansinis reikalavimas turės būti dengiamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka. Bankroto administratoriaus teigimu, jei jis būtų turėjęs duomenis apie įmonės pateiktas PVM deklaracijas už 2005 m. gegužės mėn. bei būtų galėjęs apskaičiuoti atstatomo PVM dydį, nebūtų teismui pateikęs prašymo išbraukti kreditorių VMI iš įmonės kreditorių sąrašo ir kreditorius turėtų įskaityti naują mokestinę prievolę su permokomis biudžetui, o 76 696,02 Lt delspinigiai nebūtų užskaitomi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, lėmusius neteisingų išvadų padarymą. Taip pat skundžiama nutartis neteisėta, nes netinkamai taikomos ĮBĮ normos.

Apelianto mokesčių permoka susidarė ne iki (kaip teigia teismas), o po bankroto bylos iškėlimo. Byloje yra įrodymų (pvz., administratoriaus ataskaitos), patvirtinančių, jog apeliantas bankroto proceso metu vykdė ūkinę – komercinę veiklą, kurios metu mokėjo privalomus mokesčius. Permokos atsiradimo laikas svarbus tuo, jog mokesčių administratorius neturi teisės įskaityti iki bankroto bylos iškėlimo atsiradusių prievolių su po bankroto bylos iškėlimo atsiradusiomis permokomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1387/2014). Galimybė įskaityti mokesčių nepriemoką ir permoką nepaisant jų atsiradimo laiko neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir teisingumo bei kreditorių lygiateisiškumo principų, nes bankrutuojančios įmonės vykdoma ūkinė komercinė veikla būtų naudinga išimtinai vienam kreditoriui – mokesčių administratoriui, kuriam būtų sudarytos sąlygos visą iš ūkinės komercinės veiklos gautą pelną skirti tik savo reikalavimo dengimui. ĮBĮ 35 straipsnio 8 punkte reikalavimų tenkinimas įskaitymu taip pat nustatytas dviem etapais. Todėl, egzistuojant apelianto grynajai skolai ir netesyboms, pirmiau buvo įskaityta netesybų suma, kas prieštarauja ĮBĮ. Apelianto grynoji skola VMI egzistavo dar prieš įskaitymo atlikimą, nes skola atsirado 2014 m. balandžio mėnesį, jos mokėjimo terminas suėjo 2014 m. gegužės 26 d., o netesybų įskaitymas atliktas tik 2014 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. VMI atliktas įskaitymas pažeidžia kreditorių lygiateisiškumo principą bei trečios eilės apelianto kreditorių teises ir teisėtus interesus.

MAĮ 94 numato, kad gali būti nustatomos specialios mokestinės prievolės vykdymo taisyklės, taip pat jų įvykdymo būdai bei pasibaigimo pagrindai. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą ir 21 straipsnio 2 dalį, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, išimties tvarka mokesčių administratorius tik įskaitymo būdu turi teisę padengti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Tai, kad toks įskaitymas yra galimas, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-2022/2013, A438-2143/2013. VMI nesutinka su civilinėje byloje Nr. 2-1387/2014 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. priimta nutartimi, nes teismas taikė lingvistinį teisės aiškinimo metodą, gilinosi tik į pirmąją ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu įtvirtintos normos sakinio dalį, tačiau visiškai nesigilino ir nenagrinėjo esminės, išimtimi tapusios sakinio dalies “išskyrus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas”. Taigi, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte numatyta išimtis numato galimą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kurio taikymo sąlygos įtvirtintos MAĮ bei VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų taisyklių „Dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo)“, pakeistu 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. VA (toliau – Taisyklės) nuostatose. Nei MAĮ, nei Taisyklėse, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra suformuotos teisės aiškinimo taisyklės, draudžiančios mokesčių administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai mokesčio mokėtojo piniginė permoka susidarė po bankroto bylos iškėlimo. Vienarūšių reikalavimo įskaitymo galimybės klausimu yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2002 ir Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime. Todėl VMI nesutinka su argumentu, kad, neapibrėžus ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto išimties taikymo ribų, būtų pažeistos teisingumo, protingumo, sąžiningumo, kreditorių interesų ir lygiateisiškumo principai. BUAB “Klaipėdos Saturnas” bankroto byloje 2014 m. vasario 19 d. nutartimi buvo patvirtintas patikslintas VMI finansinis reikalavimas 76 696,02 Lt PVM delspinigių sumai, ginčo dėl šios prievolės nekilo. Bankroto administratorius, vadovaudamasis VMI 2014 m. rugsėjo 1 d. raštu, kreipėsi į teismą su prašymu išbraukti VMI iš kreditorių sąrašo, nes VMI finansinis reikalavimas patenkintas įskaitymu, administratorius šių aplinkybių neginčijo. 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi VMI išbraukta iš BUAB „Klaipėdos Saturnas“ kreditorių sąrašo. Teismas pagrįstai netenkino apelianto prašymo, nes VMI 76 696.02 Lt dydžio netesybų finansinis reikalavimas buvo įskaitytas į BUAB “Klaipėdos Saturnas” PVM permoką iki susidarant 30 571.01 Eur (105 555,60 Lt) grynajai PVM skolai pagal 2015 m. spalio 23 d. pateiktą PVM deklaraciją.Apelianto prašymas išskaidyti 30 571.01 Eur (105 555,60 Lt) PVM (grynos sumos) sumą į mokesčio skolą ir mokesčio delspinigius nėra teisinio pagrindo, nes 76 696.02 Lt delspinigiai dar iki pateikiant mokėtiną PVM deklaraciją jau buvo sudengti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu ir ši aplinkybė patvirtinta 2014 m. rugsėjo 17 d. teismo nutartimi išbraukiant VMI iš BUAB „Klaipėdos Saturnas“ kreditorių sąrašo. Ginčas dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo teisėtumo turėtų būti sprendžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, nes kvalifikuojamas kaip mokestinis ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2013).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti apelianto (bankroto administratoriaus) nurodomą VMI kreditorinį reikalavimą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Apeliantas prašo patvirtinti VMI 76 696,02 Lt dydžio (delspinigiai) kreditorinį reikalavimą BUAB “Klaipėdos Saturnas” bankroto byloje. VMI tokio prašymo tenkinimui prieštarauja. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartimi jau buvo patvirtinęs tokį VMI reikalavimą (t. 5, b. l. 25). 2014 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. (23.28-08-1)-RNA-30900 VMI patvirtino, kad įskaitė savo reikalavimą į apelianto permoką biudžetui ir nurodė, jog UAB „Klaipėdos Saturnas“ neįvykdytos mokestinės prievolės valstybės, savivaldybių fondų biudžetams neturi (t. 5, b.l. 35-36). Teismas, gavęs apelianto įgalioto asmens prašymą, 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi VMI su 76 696,02 Lt dydžio kreditoriniu reikalavimu iš kreditorių sąrašo išbraukė (t. 5, b. l. 36-37). Apeliantas nurodo, kad vėliau paaiškėjo, jog įmonė turi 105 555,60 Lt grynosios skolos prievolę VMI, prievolės atsiradimo laikas - 2014 m. balandžio mėn. Šis kreditorinis reikalavimas bus tenkinamas pirmuoju etapu. Todėl, esant situacijai, kai VMI jau yra įskaičiusi antrojo etapo reikalavimą dėl 76 696,02 Lt delspinigių (ĮBĮ 35 str. 1 d.), trečios eilės kreditoriams liktų mažiau lėšų jų reikalavimams patenkinti, taip pažeidžiami jų interesai. Pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino, apeliantas su tokiu sprendimu nesutinka.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliantas savo prašymą tvirtinti jo nurodomą kreditorinį reikalavimą formuluoja kaip VMI kreditorinio reikalavimo patikslinimą. Sutiktina, kad pagal ĮBĮ nuostatas iki bankroto procedūrų pabaigos kreditoriniai reikalavimai gali būti tikslinami (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Todėl spręstinas klausimas, ar apelianto prašymas gali būti tenkinamas tvirtinant jo nurodomą VMI kreditorinį reikalavimą šiuo (kreditorinio reikalavimo tikslinimo) pagrindu.

Kreditorinių reikalavimų (ne)pareiškimas yra išimtinai konkrečių kreditorių teisė (ĮBĮ 21 str. 1 d.), administratoriui nesuteikta teisė pareikšti reikalavimą už kreditorių apskritai (o juo labiau, nenaudingą kreditoriui ir dar šiam prieštaraujant). Minėta, kad toks VMI kreditorinis reikalavimas jau buvo patvirtintas. Vėliau, atlikus įskaitymą, kas reiškia prievolės pabaigą (CK 6.130 str. 1 d.), apelianto prašymu buvo priimta teismo nutartis išbraukti VMI iš kreditorių sąrašo. Teismo nutartis įsiteisėjusi, VMI apelianto kreditorių sąraše nebeliko. Taigi, savo prašymu apeliantas prieš kreditoriaus valią prašo patvirtinti buvusį jo kreditorinį reikalavimą, kuris jau išspręstas įskaitymu, ir kreditorius įsiteisėjusia teismo nutartimi išbrauktas iš kreditorių sąrašo. Šiame kontekste pastebėtina, kad nagrinėjamame ginče nesprendžiama dėl pagrįstumo VMI naujai pateikto apeliantui 105 555,60 Lt kreditorinio reikalavimo, kurio tvirtinimo klausimas dar nespręstas. Kaip minėta, kreditoriniai reikalavimai bankroto procedūrų eigoje gali būti tikslinami, tačiau akivaizdu, kad galima tikslinti tik pareikštus kreditorių reikalavimus, kitaip tariant, negalima tikslinti nebeegzistuojančio bankroto byloje kreditoriaus nebeegzistuojantį kreditorinį reikalavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nei kreditorinių reikalavimų tikslinimą, nei jų pareiškimą ir tvirtinimą ĮBĮ reglamentuojančių normų kontekste apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

Iš bylos duomenų matyti, kad VMI kaip mokesčių administratorius 2014 m. rugpjūčio 27 d. buvo priėmusi sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), kuriuo buvo nuspręsta negražinti apelianto mokesčio permokos, kadangi šis turi mokestinių nepriemokų, kurios turi būti įskaitomos iš apelianto permokos ir jų įskaitymo nedraudžia ĮBĮ nuostatos (t. 5, b.l. 53). Kaip minėta, 2014 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. (23.28-08-1)-RNA-30900 VMI patvirtino, kad įskaitė savo reikalavimą į bendrovės permoką biudžetui ir nurodė, jog UAB „Klaipėdos Saturnas“ neįvykdytos mokestinės prievolės valstybės, savivaldybių fondų biudžetams neturi. Nors atskiro VMI sprendimo dėl įskaitymo nėra priimta (bent jau nepateikta į bylą), tačiau akivaizdu, kad įskaitymas buvo atliktas ir atliktas jis VMI 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo, kuriame konstatuotas būtinumas atlikti įskaitymą, pagrindu. Tuomet dėl įskaitymo teisėtumo klausimas nebuvo keliamas.

Tiek iš apelianto reikšto prašymo, tiek iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad apeliantas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl jo prievolių, įrodinėja, kad VMI atliktas įskaitymas buvo neteisėtas. Taigi, savo pareikšto prašymo motyvais apeliantas iš esmės siekia nuginčyti ankstesnį VMI kaip mokesčių administratoriaus sprendimą įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus ir tokiu būdu atstatyti prievoles į iki įskaitymo buvusią padėtį. VMI atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad, apeliantui kvestionuojant priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo teisėtumą, ginčas turėtų būti sprendžiamas ne bendrosios kompetencijos teisme, nes mokestiniai ginčai spręstini MAĮ ir ABTĮ nustatyta tvarka. Su tuo sutikti teisėjų kolegija faktinių aplinkybių kontekste neturi pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad tokio pobūdžio pretenzijas apeliantas būtų reiškęs VMI kaip mokesčių administratoriui, o šis dėl tokio prašymo būtų (ne)priėmęs kokį nors sprendimą. Pagal MAĮ 2 straipsnio 21 dalį mokestiniais ginčais laikomi ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl <...> mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Apelianto kreipimasis į teismą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo/patikslinimo savaime nėra mokestinis ginčas, juo apeliantas tik išreiškia savo nuostatą teismui dėl to, koks asmuo bankroto byloje pripažintinas kreditoriumi ir kokio dydžio jo kreditorinis reikalavimas turėtų būti patvirtinamas.

Atsižvelgiant į pirmiau paminėtą, teisėjų kolegija apelianto prašymo dėl VMI (kaip kreditoriaus) kreditorinio reikalavimo patvirtinimo pagrįstumą nagrinėja ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių kreditorinių reikalavimų tikslinimo/tvirtinimo galimybę ribose, ir sprendžia (tik kitais nei skundžiamoje nutartyje dėstytais motyvais, t.y. nevertinant galimo mokestinio ginčo dalyko), kad pirmosios instancijos teismas, netvirtindamas nagrinėjamoje situacijoje kreditorinio reikalavimo, priėmė iš esmės pagrįstą procesinį sprendimą. Todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-338 straipsniais,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.