Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2012-01-25 · Administracinė byla Nr. A-575-1595-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Data
2012-01-25
Bylos Nr.
A-575-1595-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01253-2010-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei
Pareiškėjas
Z. V. K.
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575-1595/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01253-2010-7Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASsprendimasLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. V. K. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinei ir Lietuvos valstybei, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Z. V. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 586,52 Lt, už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 30 d.

Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas pažymėjo, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Teigė, kad nagrinėjamoje situacijoje valstybei taikytina civilinė atsakomybė. Todėl tinkamu atsakovu laikytina ir Lietuvos valstybė. Be to, atkreipė dėmesį, kad reikalaujama priteisti suma neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsniui.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu (b. l. 9–11) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalą gali kilti tik esant teisei priešingiems veiksmams. Paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo, tiek kiek jie nebuvo įvykdyti. Pagal KTĮ 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymas, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Todėl nagrinėjamu atveju, ši nuostata netaikytina, nes sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti. Nurodė, jog pareiškėjo reikalavimo daliai turi būti taikomas bendrasis trejų metų senaties terminas.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinė (toliau – ir atsakovas Specialiųjų užduočių rinktinė) atsiliepimu (b. l. 15–16) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip pateiktą netinkamam atsakovui. Nurodė, kad Specialiųjų tyrimų rinktinė neturėjo teisės savo nuožiūra valstybės tarnautojams apskaičiuoti ir mokėti didesnio atlyginimo, nei tuo laikotarpiu numatė atitinkami teisės aktai. Pareiškėjo reikalavimų daliai prašė taikyti bendrąjį trejų metų senaties terminą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovo Specialiųjų užduočių rinktinės priteisė 586,52 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėju. Teismas pabrėžė, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Konstatavo, kad pareiškėjas reikalavimų dalyje yra praleidęs senaties terminą, tačiau atsižvelgęs, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, savo iniciatyva atnaujino ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašoma priteisti nepriemokų suma neviršija DK 298 straipsnyje nustatyto trejų metų apribojimo. Teismas pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Todėl reikalavimai Lietuvos valstybei atmestini.

III.

Atsakovas Specialiųjų užduočių rinktinė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 39–41), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti, pabrėždamas, kad, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias priedų ir priemokų dydžių ribojimą, todėl jo veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ir kaltės. Nurodo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo, tiek kiek jie nebuvo įvykdyti. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą, nenurodydamas jokių svarbių priežasčių, nors pareiškėjas nebuvo to prašęs. Taip pat prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 36–38), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Be argumentų, pateiktų pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jurisprudencijos tęstinumą ir be pagrindo nesivadovavo Konstitucijos 107 straipsniu, kuriuo remiantis Konstitucinio Teismo galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai nukreipiama tik į ateitį. Be to, pabrėžia, kad teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą, nenurodydamas jokių svarbių priežasčių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimai atsakovui Lietuvos valstybei pirmosios instancijos teismo buvo atmesti, tenkinant reikalavimą iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinę. Atsižvelgiant į tai, atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinio skundo motyvai teisėjų kolegijos nenagrinėtini, nes pareiškėjo skundas jo atžvilgiu atmestas. Todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį trejų metų senaties terminą.

Apeliaciniame skunde atsakovas Specialiųjų užduočių rinktinė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias materialines normas ir nepagrįstai atnaujino senaties terminą.

Kaip matyti iš byloje esančių pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 4), laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjas į teismą skundu kreipėsi 2010 m. gegužės 4 d. (b. l. 1), todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjas yra praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindus, atnaujino ieškinio senaties terminą neišmokėtai darbo užmokesčio daliai, susidariusiais už 2007 m. vasario – balandžio mėn. Pažymėtina, kad, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vadinasi, turi būti įvertinamos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas praleido senaties terminą, turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės gali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrindinę priežastį, lėmusią senaties termino atnaujinimą, nurodo aplinkybę, jog pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms bei nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms. Teismas nenurodo jokių kitų priežasčių, dėl kurių pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimams ginti. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą, remdamasis vien ta aplinkybe, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms. Tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir ankstesnėje savo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-577/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį trejų metų senaties terminą reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Byloje nenustatyta jokių objektyvių svarbių aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintinas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo Z. V. K. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

TeisėjaiAntanas AblingisRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas