Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Konstantino Gurino ir Donato Šerno (pranešėjas),

atsakovės Vilniaus 9-ojo notaro biuro notarės Onos Adomavičienės atstovei advokatei Jurgitai Lingienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus 9-ojo notaro biuro notarės Onos Adomavičienės, uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ir akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-8-51/2007 pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovams Vilniaus 9-ojo notaro biuro notarei Onai Adomavičienei, uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, tretiesiems asmenims T. M. , T. K, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, valstybės įmonei Registrų centrui, R. Ž. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

4. Teismas neatsižvelgė į kiekvieno iš asmenų, prisidėjusių prie minėtų sandorių tvirtinimo (VĮ Registrų centro bei hipotekos teismo teisėjo), atliktų veiksmų neteisėtumą bei kaltę. Be VĮ Registrų centro darbuotojų veiksmų, išduodant minėtas pažymas, nenustačius asmens tapatybės, taip pat be Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo išduotos pažymos, nesutikrinus registro duomenų teisingumo, neteisėtas sandoris nebūtų buvęs sudarytas. Tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 20, 21 straipsniai, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio antroji dalis. Hipotekos teismas, priėmęs prašymą dėl hipotekos įregistravimo, privalėjo nustatyti, ar nėra kliūčių įregistruoti hipoteką (Hipotekos registro nuostatų 43 p.).

6. Maksimalus galimas draudimo išmokos dydis, atsižvelgiant į su draudėja notare O. Adomavičiene sudarytos draudimo sutarties sąlygas, sudaro 100 000 Lt. Tad teismas nepagrįstai priteisė 100 000 Lt draudimo išmoką bei palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas (Taisyklių 39 p., Draudimo įstatymo 2 str. 22 d.).

Atsiliepimu į Onos Adomavičienės, į AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus ieškovas S. K. prašo apeliacinius skundus atmesti.

Atsiliepimais į AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus atsakovė Ona Adomavičienė prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti, ieškovo S. K. ieškinį atsakovams O. Adomavičienei ir AB ,,Lietuvos draudimas“ atmesti, o UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą patenkinti.

Atsiliepimu į AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo apeliacinių skundų argumentus dėl valstybės, atstovaujančios hipotekos teisėjui, atsakomybės atmesti.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovės Vilniaus 9-ojo notaro biuro notarės Onos Adomavičienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, kiti apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl atsakovės O. Adomavičienės apeliacinio skundo

Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsniu nustatyta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Taigi valstybė notarui suteikė įgalinimus, patikėdama jam atlikti viešąją funkciją – sudaromų civilinių sandorių ir kitų tvirtinamų dokumentų teisėtumo užtikrinimą. Tokios funkcijos suteikimas neatsiejamai susijęs su atsakomybės notaro profesinėje veikloje, tarp jų ir civilinės teisinės atsakomybės, atsiradimu. Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnio nuostatą notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo (Notariato įstatymo) nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Taigi notaro civilinė atsakomybė atsiranda už žalą, padarytą kaltais notariniais veiksmais, todėl tam, kad notarinį veiksmą atlikęs notaras būtų pripažintas materialinės atsakomybės subjektu, būtina nustatyti, kokius kaltus veiksmus notaras atliko, vykdydamas valstybės jam pavestas funkcijas. Pakankamas notaro atsakomybės pagrindas yra ne tik aiški klaida, bet ir paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimas, neatidumas. Ar taikytina civilinė atsakomybė už notaro padarytą neatidumą, sprendžiama iš to, ar šis asmuo, vykdydamas savo funkcijas, padarė viską, ko yra pagrįsta ir protinga iš jo reikalauti.

Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, tvirtinant sandorius - 2005 m. vasario 24 d. paskolos sutartį ir tos pačios dienos hipotekos lakštą, tarp notarei O. Adomavičienei pateiktų dokumentų buvo ir 1996 m. gegužės 20 d. sudarytos buto, esančio Jasinskio g. 4-11, Vilniuje, dalių pirkimo-pardavimo sutartys su T. K. (pirkėjo pagal šias sutartis) parašais (baudž. bylos Nr. 1-684-497/06 medžiaga). Šios aplinkybės apeliantai neginčija. Palyginus šiose sutartyse esančius T. K. parašus su 2005 m. vasario 24 d. paskolos sutartį ir tos pačios dienos hipotekos lakštą (t. 1, b.l. 20, 22) pasirašiusio asmens parašais, matyti akivaizdus skirtumas, kurį notarė, tvirtindama sandorius, būdama atidi ir rūpestinga, privalėjo pastebėti. Todėl negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tikrasis T. K. parašas 1996 m. rugsėjo 16 d. sutartyje yra tiek akivaizdžiai skirtingas nuo R. Ž. notarei pateiktuose dokumentuose T. K. prisistačiusio asmens parašo, kad, atkreipus į šią aplinkybę dėmesį, ir be specialių žinių kiltų pagrįstos abejonės dėl asmens, dalyvavusio sudarant šiuos sandorius, tapatumo. Notarė, nustatydama sandorius sudariusio paskolos gavėjo ir hipotekos skolininko, kartu ir įkeičiamo daikto savininko, asmens tapatybę ir jo parašo tikrumą, turėjo įsitikinti, ar asmens dokumentai priklauso juos pateikusiam asmeniui, ir ne tik atidžiai apžiūrėti parašus, esančius asmens dokumente, bet ir juos palyginti su parašais, esančiais kituose dokumentuose. Kaip matyti iš bylos duomenų, notarė, nustatydama paskolos gavėju bei įkeičiamo buto savininku T. K. prisistačiusio asmens tapatybę ir jo parašo tikrumą, apsiribojo asmens tapatybės nustatymu pagal pateiktą pasą bei įrašu apie pateiktų asmens dokumentų pavadinimą, nurodydama paso numerį bei asmens kodą, tačiau nepalygino jo parašų, esančių kituose dokumentuose. Tai atsakovė O. Adomavičienė iš esmės pati pripažįsta savo apeliaciniu skundu, teigdama, kad kitokio reikalavimo, nei asmens tapatybės nustatymas pagal pateiktą asmens tapatybės kortelę arba kitą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, įstatymai nenustato. Todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad notarė nesilaikė jai keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, t.y. atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą). Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad notarė yra kalta dėl pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai neįvykdymo ir kad dėl šių jos veiksmų atsirado pagrindas notarės civilinei atsakomybei, tuo labiau kad kitų būtinų sąlygų šios atsakomybės kilimui byloje atsakovė iš esmės neginčija (CK 6.248 str., LR notariato įstatymo 31 str. 1, 3 ir 4 d.).

Nustačius, kad, tvirtindama sandorius, notarė elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai ir dėl to buvo padaryta žala, aplinkybė, kad tik įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiui baudžiamojoje buvo nustatyta, jog R. Ž. 2005 m. vasario 24 d. notarei O. Adomavičienei pateikė suklastotus dokumentus, neatleidžia notarės nuo civilinės atsakomybės, nes griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai notarui galioja visu jo veiklos laikotarpiu, vykdant jam valstybės pavestas funkcijas.

Ieškovas, reikšdamas ieškinį, be kitų aplinkybių bei faktų išdėstymo, taip pat suformuluoja savo reikalavimą (ieškinio dalyką), nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą (ieškinio faktinį pagrindą), taip pat dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį (CPK 111, 135 str.). Tik ieškovas turi teisę sumažinti ar padidinti savo reikalavimus, pakeisti savo ieškinio pagrindą ar dalyką, taip pat atsisakyti savo reikalavimų (CPK 42 str. 1 d.). Ieškovas S. K. , reikšdamas ieškinį šioje byloje, atsakovais nurodė Vilniaus 9-ojo notaro biuro notarę Oną Adomavičienę bei draudimo bendroves, su kuriomis notarę siejo civilinės atsakomybės draudimo teisiniai santykiai, o ieškinio faktiniu pagrindu nurodė notarės kaltus veiksmus (neveikimą), t.y. notarės nerūpestingumą ir neatidumą, tvirtinant sandorius, bei dėl šių notarės veiksmų jam atsiradusią žalą. Būtent tokiu pagrindu minėtiems atsakovams pareikštą ieškinį pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bei, nustatęs, kad pagal ieškinį turi atsakyti asmenys, kuriems ieškinys yra pareikštas, pagrįstai ieškinį tenkino būtent ieškovo ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu ir ieškovo nurodytiems atsakovams. Ieškovui nepareiškus jokio materialinio teisinio reikalavimo VĮ Registrų centrui, teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti šio asmens atsakomybės klausimo. Todėl apeliantės nurodyta aplinkybė, kad teismas nenagrinėjo, ar VĮ Registrų centro darbuotojai atliko visus būtinus veiksmus turto savininko asmenybei nustatyti, ar tie veiksmai sudarė sąlygas pažeisti ieškovo teises, taip pat, ar tai sukliudė paskolos davėjui ir sandorius tvirtinusiai notarei įsitikinti turto priklausymu paskolos gavėjui, pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi.

Pagal Civilinio kodekso 6.254 straipsnio, reglamentuojančio civilinės atsakomybės draudimą, 1 dalies nuostatą įstatymų ar sutarties numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali būti draudžiama, sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį. To paties straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad tuo atveju, kai draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis. Taigi, esant sudarytai draudimo sutarčiai, kuria draudėjas apdraudė savo civilinę atsakomybę, draudiminio įvykio atveju draudėjo atsakomybė prieš trečiąjį asmenį yra ribota ir jis atsako tik tiek, kiek faktinė jo padaryta žala viršija draudimo atlyginimą, t.y. draudimo sutartimi nustatytas draudiko atsakomybės ribas. Tai, kad apsidraudęs civilinę atsakomybę asmuo turėtų pats atlyginti žalą tik ta dalimi, kiek nuostolių dydis viršytų ribotos civilinės atsakomybės sumą, yra konstatuota ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2004).

Pažymėtina, kad pagal visuotinai priimtinus civilinės atsakomybės draudimo principus, esant civilinės atsakomybės draudimui, trečiojo asmens patirtą žalą turėtų atlyginti draudimo kompanija, kurioje draudėjas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę. Teisminėje praktikoje civilinės atsakomybės draudimo sutartis pagal jos teisinę prigimtį yra vertinama kaip sutartis trečiojo asmens naudai. Jeigu yra sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis, tai turi būti taikomos šios sutarties nuostatos, apibrėžiančios, kuris asmuo, kokio dydžio ir kokia tvarka atlygina padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. prieš V. J. M., bylos Nr. 3K-3-331/2001; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. sausio 11 d. civilinė byla Nr. 3K-3-25/2006). Todėl, remiantis CK 6.191 straipsniu, žalą patyręs asmuo gali reikalauti žalos atlyginimo tiesiogiai iš draudimo kompanijos (draudiko), nebent draudėjas ir draudikas būtų susitarę kitaip.

Kaip matyti iš byloje esančio draudimo liudijimo (t. 1, b.l. 101), tarp notarės O. Adomavičienės ir akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ 2004 m. vasario 24 d. buvo sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta notaro profesinė civilinė atsakomybė 400 000 draudimo sumai, su ne mažesne kaip 100 000 Lt besąlygine išskaita (franšize). Pagal draudimo liudijimo priedo turinį (t. 1, b.l. 102) draudimo sutartimi buvo susitarta, kad draudikas atlygins trečiajam asmeniui draudėjo padarytos žalos dalį, kuri viršys draudimo liudijime nurodytos besąlyginės išskaitos (franšizės) dydį. Iš šio priedo turinio taip pat matyti, kad šalys susitarė, jog tais atvejais, kai dalis trečiojo asmens nuostolių draudimo liudijime nurodytos besąlyginės išskaitos (franšizės) ribose yra atlyginama kito draudiko, bus laikoma, kad bendra trečiojo asmens nuostolių suma nėra sumažinta kito draudiko atlyginta nuostolių dalimi. Taigi bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartimi, sudaryta tarp notarės Onos Adomavičienės, kaip draudėjo, ir AB ,,Lietuvos draudimas“, kaip draudiko, buvo susitarta, kad AB ,,Lietuvos draudimas“ atlygins dėl notarės profesinės veiklos tretiesiems asmenims padarytos žalos dalį, kurios suma bus didesnė negu 100 000 Lt, bet neviršys 400 000 Lt sumos, nepriklausomai nuo to, ar kitas draudikas atlygino dalį žalos, ar ne. Todėl AB ,,Lietuvos draudimas“ privalo atlyginti žalos dalį, viršijančią 100 000 Lt franšizės sumą, kuri šiuo atveju sutampa su suma, kurią pirmosios instancijos teismas priteisė iš kito draudiko – atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“, ir tokia žalos atlyginimo dalis iš šio atsakovo priteistina.

Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria 100 000 Lt viršijanti ieškovo patirtos žalos dalis priteista solidariai iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovės notarės Onos Adomavičienės turi būti pakeista, nes pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šią ieškinio dalį, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias draudiko ir draudėjo atsakomybę, esant sudarytai civilinės atsakomybės draudimo sutarčiai, todėl šią bylos dalį išsprendė neteisingai (CPK 330 str.).

Dėl atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo

Pagal CK 6.987 straipsnio nuostatą draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimo sutartis gali būti sudaroma pagal standartines draudimo sąlygas. Tuomet yra taikomi CK 6.185 – 6.187 straipsniai.

Kaip matyti iš bylos duomenų, civilinės atsakomybės draudimo sutartis tarp notarės O. Adomavičienės ir akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ 2004 m. vasario 24 d. buvo sudaryta pagal standartines sąlygas – AB ,,Lietuvos draudimas“ patvirtintas Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisykles Nr. 059 (t. 1, b.l. 85-102). Todėl šios sutarties aiškinimui ir ginčų, kylančių iš šios sutarties vykdymo, sprendimui turi būti taikomos CK 6.185 – 6.187 straipsnių nuostatos.

Pagal CK 6.186 straipsnio pirmosios dalies nuostatą negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t.y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė), reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą.

Pagal AB ,,Lietuvos draudimas“ patvirtintų Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 059 III dalies 4 punkto, apibrėžiančio draudiminių įvykių sąvoką ir nustatančio sąlygų, kad įvykis būtų pripažintas draudiminiu, sudėtį, 4.1.1 punktą vienas iš reikalavimų pripažinti įvykį draudiminiu yra sąlyga, kad reikalavimas būtų pateiktas per draudimo apsaugos laikotarpį ir draudikui apie jį pranešta per draudimo apsaugos laikotarpį arba per išplėstinį pranešimo terminą. Iš šios taisyklių sąlygos bei taisyklių III dalies 1.10 punkto turinio seka, kad trečiasis asmuo, kuriam draudimo apsaugos laikotarpiu notaro atliktais veiksmais yra padaryta žala, reikalavimą dėl tokios žalos atlyginimo notarui gali pareikšti tik per draudimo apsaugos laikotarpį, o notaras į draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjo gali kreiptis per tą patį draudimo apsaugos laikotarpį arba 30 dienų po šio laikotarpio pabaigos. Atsižvelgiant į notaro veiklos specifiką, toks draudimo taisyklėse nustatytas reikalavimas faktiškai panaikina galimybę notaro veiksmus, dėl kurių trečiajam asmeniui atsirado žala, pripažinti draudiminiu įvykiu tuo atveju, kai šie veiksmai buvo atlikti draudimo apsaugos laikotarpio pabaigoje, kaip tai ir įvyko šiuo atveju, nes trečiasis asmuo, kuriam notaro veiksmais buvo padaryta žala, apie šią žalą paprastai sužino žymiai vėliau, negu tokie veiksmai buvo atlikti.

Paskolos sutartis, dėl kurios patvirtinimo iš esmės ir buvo padaryta žala ieškovui, buvo patvirtinta 2005 m. vasario 24 d., paskolos grąžinimo terminas pagal šią sutartį baigėsi 2005 m. gegužės 28 d., tuo tarpu draudimo apsaugos laikotarpis pagal 2004 m. vasario 25 d. AB ,,Lietuvos draudimas“ ir notarės O. Adomavičienės sudarytą civilinės atsakomybės sutartį baigėsi 2005 m. vasario 26 d., o išplėstinis pranešimo terminas - 2005 m. kovo 28 d. Todėl ieškovas S. K. , kaip žalą patyręs asmuo ir tuo pačiu trečiasis asmuo, kurio naudai faktiškai buvo sudaryta draudimo sutartis, neturėjo jokios galimybės draudimo apsaugos laikotarpiu sužinoti apie neteisėtus veiksmus, dėl kurių jam atsirado žala, ir šio laikotarpio ribose pateikti notarei pretenziją, o atsakovė notarė O. Adomavičienė savo ruožtu nei draudimo apsaugos laikotarpiu, nei išplėstinio pranešimo termino metu neturėjo jokių galimybių apie tokią pretenziją informuoti AB ,,Lietuvos draudimas“, kaip draudiko, pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tokį atsakovo draudimo taisyklių turinį, minėtas taisyklių sąlygas pagrįstai pripažino siurprizinėmis, kurių notarė, drausdama savo civilinę atsakomybę, negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje, bei nepagrįstai susiaurinančiomis draudiko atsakomybės už žalą, atsiradusią draudimo apsaugos laikotarpiu, ribas, pažeidžiančias silpnesniosios sutarties šalies interesų apsaugą ir neatitinkančias CK 1.5 straipsnyje nustatytų principų. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių, yra nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 7 d.), kurio ieškovas nepažeidė, bei į tą aplinkybę, kad atsakovė notarė O. Adomavičienė, gavusi ieškovo pretenziją, skaičiuojant nuo šios pretenzijos gavimo, 30 dienų termino pranešti draudikui apie gautą reikalavimą dėl žalos nepažeidė. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad draudiko atsakomybė yra sutartinė ir draudiko pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius bei pačią draudimo sutartį, nepaneigia pareigos taikyti taisykles, reglamentuojančias standartines sutarčių sąlygas bei jų galiojimą.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, teismas nagrinėja bylą pagal ieškovo pareikštą ieškinį jo pasirinktu faktiniu pagrindu ir tiems atsakovams, kuriems pareikštas ieškinys. Todėl AB ,,Lietuvos draudimas“ apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė VĮ Registrų centro bei hipotekos teismo teisėjo veiksmų teisėtumo bei atsakomybės dalies, negali turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Plačiau apie tai kolegija pasisakė, aptardama analogiškus atsakovės notarės O. Adomavičienės apeliacinio skundo argumentus ir todėl iš naujo šių aplinkybių neaptaria.

Negalima sutikti ir su tuo apeliacinio skundo motyvu, kad teismas nepagrįstai konstatavo AB „Lietuvos draudimas“ prievolę atlyginti žalą, neišsprendęs sandorių galiojimo klausimo. Faktas, kad sandorius, kuriuos patvirtino notarė O. Adomavičienė ir dėl kurių patvirtinimo ieškovui atsirado žala, sudarė ne T. K. , o juo melagingai prisistatęs kitas asmuo - R. Ž. , pateikęs notarei suklastotus dokumentus, t.y. veikdamas nusikalstamai, yra konstatuota įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu. Taigi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu faktiškai yra konstatuota, kad T. K. 2005 m. vasario 24 d. paskolos sutarties nesudarė ir 2005 m. vasario 24 d. hipotekos lakšto nepasirašė. Iš šio nuosprendžio turinio yra akivaizdu, kad minėti sandoriai yra niekiniai ir negalioja, ir ieškovas neturės galimybės, remdamasis tokiais sandoriais, reikalauti jų įvykdymo, t.y. praturtėti nesant teisinio pagrindo, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustačius, kad sandoriai buvo sudaryti pateikus notarei suklastotus dokumentus, t.y. veikiant nusikalstamai, kas yra viena iš aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai, kad dėl tokių sandorių patvirtinimo ieškovui buvo padaryta žala, bei pripažinus, kad dėl sandorių patvirtinimo yra notarės kaltė, yra pagrindas konstatuoti atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“, kaip draudiko, draudimo sutartimi prisiėmusio pareigą atlyginti dėl notarės veiksmų atsiradusią žalą, prievolę tokią žalą atlyginti. Aplinkybė, kad formaliai sandoriai nėra pripažinti negaliojančiais, šiuo atveju neatleidžia nuo pareigos atlyginti atsiradusią žalą.

Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinio skundo

Atsakovas UAB DK ,,PZU Lietuva“ savo apeliaciniame skunde, be kitų motyvų, nurodo, kad nėra visų būtinų sąlygų įvykį pripažinti draudiminiu pagal notarų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, sudarytą tarp UAB DK ,,NORD LB draudimas“, kurio teisių perėmėja yra UAB DK „PZU Lietuva“, ir notarės O. Adomavičienės. Atsakovo teigimu, notarė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriuos pagal Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 8 punktą būtų galima pripažinti draudiminiu įvykiu.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 580 patvirtintų Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 8 punktu nustatyta, kad draudiminis įvykis yra draudimo sutarties galiojimo metu atlikti neteisėti notaro, jo atstovo ar notaro biuro darbuotojo veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado žala, ir reikalavimo atlyginti šią žalą pateikimas apdraustajam. Kaip jau aptarta bei konstatuota šioje nutartyje (aptariant atsakovės notarės O. Adomavičienės apeliacinio skundo motyvus), notarė, tvirtindama 2005 m. vasario 24 d. paskolos sutartį ir tos pačios datos hipotekos lakštą, nesilaikė jai keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų ir šie notarės veiksmai (neveikimas) sąlygojo neteisėtų sandorių patvirtinimą, dėl ko ieškovui buvo padaryta žala. Nėra ginčo, kad šie notarės neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo atlikti draudimo sutarties galiojimo metu, kad reikalavimas pareikštas dėl trečiajam asmeniui padarytos žalos, pareikštas kaip rašytinė pretenzija ir per laikotarpį, ne trumpesnį kaip vieneri metai nuo draudimo sutarties pabaigos, bei kad yra kitos Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 8 punktu nustatytos sąlygos įvykį pripažinti draudiminiu. Todėl nepagrįstas yra atsakovo UAB DK ,,PZU Lietuva“ apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, kad nėra visų būtinų sąlygų įvykį pripažinti draudiminiu.

Negalima sutikti ir su atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ teiginiu, kad žalos atlyginimo klausimas šiuo atveju gali būti sprendžiamas tik esant sandoriams pripažintiems negaliojančiais. Dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija iš esmės pasisakė, aptardama atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo argumentus, todėl išdėstytų šioje nutartyje teiginių šiuo klausimu nekartoja.

Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 42 punktu nustatyta, kad draudikas išmoka draudimo išmoką, kai konstatuojamas draudiminio įvykio faktas ir nustatomas žalos dydis, fiziniams asmenims - ne vėliau kaip per 7 dienas, juridiniams asmenims - ne vėliau kaip per 15 dienų nuo tos dienos, kurią gaunama visa informacija, svarbi nustatant draudiminio įvykio faktą, aplinkybes, padarinius ir draudimo išmokos dydį.

Iš bylos duomenų matyti, kad UAB DK ,,PZU Lietuva“ ieškovo pretenziją ir notarės pranešimą gavo 2005 m. lapkričio 8 d. (t. 1, b.l. 131-132), tačiau neišmokėjo draudimo išmokos, motyvuodamas tuo, kad nėra gauti visi dokumentai ir informacija, reikalingi ir būtini sprendimui dėl draudimo išmokos mokėjimo priimti, bei tuo, kad nėra išnagrinėta baudžiamoji byla, susijusi su žalos padarymu (t. 1, b.l. 55-56). Ieškovui pareiškus ieškinį šioje byloje bei įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiui, atsakovas UAB DK ,,PZU Lietuva“ ieškovo reikalavimo priteisti draudimo išmoką nepripažino, nurodydamas, kad nėra nustatytas notarės veiksmų neteisėtumas, be to, sandoriai, kuriuos notarė patvirtino, nėra pripažinti negaliojančiais (t. 2, b.l. 124-131). Tokia atsakovo, kaip draudiko, pozicija dėl jo pareigos vykdyti draudimo sutartimi prisiimtą prievolę atlyginti notarės veiksmais trečiajam asmeniui padarytą žalą rodo, kad UAB DK ,,PZU Lietuva“ faktiškai atsisakė išmokėti draudimo išmoką ir toks atsisakymas yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad CK 6.261 straipsnyje nustatyta pareiga mokėti palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą nėra siejama su prievolės praleidimo priežastimi. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.261 straipsnį ir pagrįstai priteisė iš atsakovo UAB DK ,,PZU Lietuva“ palūkanas už piniginės prievolės termino pažeidimą. Teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad šios palūkanos negali būti vertinamos kaip draudimo išmokos dalis, o tai yra ieškovo minimalūs nuostoliai, patirti dėl to, kad atsakovas laiku neįvykdė prievolės išmokėti draudimo išmoką, t.y. kaip piniginės prievolės vykdymo termino praleidimo pasekmė. Bylinėjimosi išlaidos iš bylos šalies yra priteisiamos vadovaujantis CPK normomis, reglamentuojančiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Todėl aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas iš atsakovo UAB DK ,,PZU Lietuva“ priteisė 100 000 Lt draudimo išmoką bei palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, ir bendra iš šio atsakovo priteista suma viršija maksimalų galimą draudimo išmokos dydį, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ar panaikinti.

UAB DK ,,PZU Lietuva“ savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kiekvieno iš asmenų, prisidėjusių prie minėtų sandorių tvirtinimo (VĮ Registrų centro bei hipotekos teismo teisėjo), atliktų veiksmų neteisėtumą bei kaltę, kad be VĮ Registrų centro darbuotojų veiksmų, išduodant minėtas pažymas nenustačius asmens tapatybės, taip pat be Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo išduotos pažymos, nesutikrinus registro duomenų teisingumo, neteisėtas sandoris nebūtų buvęs sudarytas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios apelianto nurodytos aplinkybės taip pat negali būti pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes ieškinys šiems asmenims nėra pareikštas ir nėra pagrindo spręsti jų atsakomybės klausimo. Plačiau dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako ir pažymi, kad šis klausimas yra aptartas, atsakant į O. Adomavičienės apeliacinio skundo argumentus.

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas atsakovų AB ,,Lietuvos draudimas“ ir UAB DK ,,PZU Lietuva“ apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Nepatenkinus atsakovų UAB DK „PZU Lietuva“ ir AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinių skundų, iš jų ieškovui priteisiamos jo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti proporcingai jų patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1, 3 d., 98 str.), taip pat išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies trečiuoju punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

- iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 100 000 Lt draudimo išmoką, 2 316,28 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2006 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 669,51 Lt žyminio mokesčio, 5 516,21 Lt išlaidų už advokato pagalbą,

- iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 60 427,52 Lt draudimo išmoką, 1399,50 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2006 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,

- iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 1 613,36 Lt žyminio mokesčio ir 3 333,78 Lt išlaidų už advokato pagalbą.

Ieškovo S. K. ieškinį atsakovei Vilniaus 9-ojo notaro biuro notarei Onai Adomavičienei atmesti.

Priteisti iš atsakovų UAB DK „PZU Lietuva“ ir AB „Lietuvos draudimas po 65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei. Priimti ieškovo atsisakymą nuo reikalavimo priteisti iš atsakovės Onos Adomavičienės 1 000 Lt ir bylą šioje dalyje nutraukti.“

Priteisti ieškovui S. K. 1 839 Lt iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ir 1 110,97 Lt iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti iš atsakovų AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ po 21,60 Lt iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.