Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės ir nuteistosios N. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, bei nubausta laisvės atėmimu 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš N. M. priteista UAB ,,xxx“ 17 000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš N. M. išieškota 339,04 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.

N. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį išteisinta nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

ji laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 28 d. iki 2007 m. sausio 12 d. (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta, veikdama apgaule, nuslėpdama nuo UAB „xxx“, atstovaujamos direktorės U. U., jog jai asmens nuosavybės teise priklausantis butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. 6997-3004-9014:0030), yra areštuotas Prienų rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 23 d., Kauno miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2004 m. gruodžio 31 d., Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 17 d. nutartimis, 2006 m. rugsėjo 28 d. su UAB „xxx“, atstovaujama direktorės U. U., sudarė preliminariąją buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „xxx“ 2006 m. rugsėjo 28 d. avansiniu mokėjimu sumokėjo N. M. 17 000 Lt, ir, ketindama sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį, 2007 m. sausio 12 d. nurodė UAB „xxx“ sumokėti į jos asmeninę banko sąskaitą 82 450 Lt už buto pardavimą. 2007 m. sausio 12 d. UAB „xxx“ pervedus 82 450 Lt, N. M. savo naudai pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą – UAB „xxx“ priklausančius iš viso 99 450 Lt, bet nusikalstamos veikos nebaigė ir pervestų 82 450 Lt pinigų neįgijo dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi U. U., atstovaujančios UAB „xxx“, reikalavimu bei dėl aktyvių veiksmų šiuos pinigus iš sąskaitos netrukus pervedė atgal į UAB „xxx“ sąskaitą banke.

Prokurorė ginčija teismo išvadą, kad N. M. jai inkriminuoto nusikaltimo nebaigė ir nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, bei paskirtą bausmę. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalies nuostatas pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką galimas tik iki to momento, kol nebuvo realizuoti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Be to, veika turi nutrūkti dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 5 punkte išaiškinta, kada sukčiavimas užvaldant svetimą turtą laikomas baigtu.

Byloje nustatyta, jog panaudodama apgaulę N. M. 2006 m. rugsėjo 28 d. su UAB „xxx“ atstove U. U. pasirašė preliminariąją buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią šalys įsipareigojo iki 2007 m. sausio 10 d. sudaryti pagrindinę šio buto pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal šią preliminariąją sutartį 2006 m. rugsėjo 28 d. UAB „xxx“ avansu sumokėjo N. M. 17 000 Lt. 2007 m. sausio 12 d. N. M. žinodama, kad dėl butui taikomų teisinių apribojimų sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutarties neįmanoma, nurodė UAB „xxx“ atstovei U. U. sumokėti į jos asmeninę banko sąskaitą 82 450 Lt už buto pardavimą. U. U. nurodytą pinigų sumą pervedus, N. M. įgijo realią galimybę disponuoti šioje banko sąskaitoje esančiais pinigais. Taigi pervedus nurodytus pinigus į banko sąskaitą buvo realizuoti visi sukčiavimo sudėties požymiai. Aplinkybė, kad praėjus tam tikram laikui N. M., nors ir dėl U. U. įtakos, savo noru grąžino UAB „xxx“ didžiąją dalį apgaule įgytų pinigų, negali būti vertinama kaip nusikalstamos veikos nebaigimas dėl nuo nuteistosios valios nepriklausančių aplinkybių.

Dėl to teismas netinkamai kvalifikavo N. M. veiką ir neteisingai paskyrė bausmę. Šioje byloje N. M. baudžiamąją atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o įvertinus jos nusikalsti linkusią asmenybę (anksčiau teista tris kartus, Prienų rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu, be kitų nusikalstamų veikų, nuteista už penkias sukčiavimo veikas ir aštuoniolika pasikėsinimų sukčiauti, šiuo metu Kauno apskrities VPK Prienų rajono PK atliekamas tyrimas dėl N. M. veiksmų, atitinkančių BK 182 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų požymius), jai skirtina didesnė už inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį bausmė.

Kita vertus, apeliantės nuomone, jai inkriminuota veika neapima nei sukčiavimo, nei savavaldžiavimo nusikaltimų sudėties. UAB „xxx“ pinigai sugrąžinti jų net nepanaudojus, įsitikinus, kad buto pirkimo–pardavimo sandoris nebus tvirtinamas. UAB „xxx“ ji liko skolinga 17 000 Lt avansinės įmokos. Šią sumą bendrovė galėjo ieškoti civiline tvarka, todėl tarp apeliantės ir bendrovės buvo ne baudžiamieji, o turtiniai civiliniai teisiniai santykiai. Apeliantė pripažįsta turinti atsiskaityti su UAB ,,xxx“.

Jeigu teismas nuspręstų, jog apeliantės padaryti veiksmai vertintini pagal baudžiamąjį įstatymą, turi būti įvertintos visos faktinės bylos aplinkybės, asmenybę apibūdinančios aplinkybės ir bausmės skyrimo pagrindai. Ji nėra pavojinga nusikaltėlė, piktybiškai nesilaikanti įstatymų ir juos ignoruojanti. Taip susiklostė sunkios gyvenimo aplinkybės, dėl to elgėsi neapgalvotai. Teismas paskyrė itin griežtą bausmę, neįvertino, kad nebaigtas nusikaltimas padarytas 2006 metais, ji gailisi dėl to, padeda neįgaliems tėvams, jos materialinė padėtis itin sunki. Tai vertintina kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nors teismas dėl to nepasisakė, ir suteikia galimybę paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Teismo paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Teismo posėdyje prokurorė prašo prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistosios skundą atmesti. Nuteistoji N. M. ir jos gynėja prašo nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistosios N. M. skundas atmetamas.

Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų byloje nenustatyta.

Tiesa, priimdamas nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nutarties rezoliucinėje dalyje teisėjas klaidingai nurodė, kad N. M. kaltinama pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (vietoje BK 182 straipsnio 2 dalies). Teisėjų kolegija tai vertina kaip neabejotiną rašymo apsirikimą, kadangi teisėjas tą pačią klaidą padarė ir nutarties įžanginėje dalyje, nurodydamas BK straipsnį, pagal kurį ji įtariama (turėjo būti vartojama formuluotė ,,kaltinama“, nes pagal BPK 22 straipsnio 2 dalies nuostatas kaltinamuoju laikomas asmuo, dėl kurio BPK nustatyta tvarka yra prokuroro priimtas kaltinamasis aktas).

Teisėjų kolegijos nuomone, N. M. kaltė padarius nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus dėl jos kaltės įvertino nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą dėl veikos baigtumo, todėl neteisingai kvalifikavo veiką ir paskyrė neteisingą bausmę.

Dėl N. M. kaltės ir veikos kvalifikavimo

N. M. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir laiku ne pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – UAB „xxx“ priklausančius iš viso 99 450 Lt, bet šį turtą įgijo.

Nuteistoji N. M. neginčija pardavinėjusi savo areštuotą butą (duomenys neskelbtini), UAB ,,xxx“, atstovaujamai direktorės U. U., tačiau teigia tai dariusi savavaldžiaudama arba kad iš viso jos veika neapima nusikaltimo sudėties, nes neįvykus sandoriui didžiąją dalį gautų pinigų grąžino pirkėjai.

Toks nuteistosios apeliacinio skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Nuteistoji teisme pripažino žinojusi, jog jos butas įkeistas bei areštuotas, bet apie areštą pirkėjo atstovei U. U. nepasakė ir 2006 m. rugsėjo 28 d. su UAB ,,xxx“ atstove sudarė preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį bei gavo 17 000 Lt avansą. Be to, jau 2007 m. sausio 5-6 d. ji žinojo, kad negaus detalizuotos pažymos ir negalės parduoti savo buto, tačiau vis tiek pakvietė U. U. 2007 m. sausio 12 d. atvykti pas notarę sudaryti sutarties, prieš tai paprašiusi pervesti likusią sandorio sumą – 82 450 Lt – į jos asmeninę banko sąskaitą paaiškinusi, jog Prienuose nebus galimybės internetu pervesti pinigų. U. U. mokėjimo pavedimu pervedus pinigus, jie pateko į N. M. sąskaitą, nors buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo ir negalėjo būti sudaryta.

Teismas pagrįstai nustatė, kad N. M. veikė apgaule, o jos veiksmai sudaro sukčiavimo nusikaltimo sudėtį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai: nuteistosios ir liudytojų parodymai, išanalizuoti rašytiniai įrodymai. Apeliantai šių įrodymų neneigia, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakartotinai jų nedėsto.

Nuteistosios veiksmai negali būti laikomi savavaldžiavimu, kaip ji nurodo apeliaciniame skunde, ir kvalifikuojami pagal BK 294 straipsnį, nes apeliantė sąmoningai nuslėpė nuo pirkėjo atstovės, jog buto pirkimo–pardavimo sutartis negalės būti sudaryta, tačiau apgaulės būdu paėmė rankpinigius ir (nurodžiusi, kad sudarant sutartį Prienuose nebus galima pasinaudoti internetu) gavo galutinį atsiskaitymą.

Nuteistoji teigia nesupratusi, jog elgiasi pažeisdama įstatymą, ir mano sąžiningai klydusi, tačiau toks apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas.

N. M. butas nuo 2003 m. skolininkų reikalavimu areštuotas keletą kartų, jai apie tai pranešant (t. 1, b. l. 49-50). Apeliantė teigia pranešimų negavusi arba jų neskaičiusi, todėl nežinojusi savo teisių.

Teisėjų kolegija atmeta tokį argumentą.

Pirma, aplinkybę, kad negalima areštuoto ir įkeisto turto perleisti kitiems asmenims, N. M. asmeniškai sužinojo vėliausiai 2005 m. sausio 5 d., kai jai pačiai buvo įteikta Kauno m. apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2004 m. gruodžio 31 d. nutartis, kuria areštuotas tas pats butas ir kurioje aiškiai suformuluotas draudimas (t. 1, b. l. 75-76).

Antra, šią aplinkybę N. M. žinojus patvirtino teisme kaip liudytoja apklausta teismo antstole dirbusi D. K. Ji patvirtino N. M. aiškinusis išieškojimo tvarką, o teismo antstolę išaiškinus turto perleidimo pasekmes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojos parodymais.

Trečia, pagal N. M. pasirašytos jau minėtos 2006 m. rugsėjo 28 d. preliminariosios buto pirkimo–pardavimo sutarties 3.2 punktą pardavėjas patvirtina, jog į ketinamą parduoti nekilnojamąjį turtą tretieji asmenys neturi jokių teisių ir pretenzijų, jis nėra areštuotas ir pan. (t. 1, b. l. 4-5).

Ketvirta, N. M. turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, turėjo savo įmonę, dirbo vadybininke pardavimų srityje (t. 1, b. l. 151), todėl teisėjų kolegija netiki paaiškinimu, kad ji neskaitydavo gaunamų ar pasirašomų dokumentų arba netiksliai suprato ir vykdė įstatymo reikalavimus, kaip galima parduoti areštuotą turtą skolininko pasirinktam pirkėjui.

Iš viso to daroma išvada, kad sąmoningas nuslėpimas nuo U. U., kad butas areštuotas ir negali būti parduotas, bei sukūrimas tokių aplinkybių, kuriomis pirkėjo atstovė iki sutarties sudarymo atsiskaitė už perkamą butą, rodo nuteistosios norą tyčia elgtis taip, kaip ji pasielgė, t. y. apgaule įgyti UAB ,,xxx“ pinigus.

Pagaliau, BK 2 straipsnyje išdėstytos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, tarp kurių viena svarbiausių – įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia.

Apgaulę, o ne sąžiningą suklydimą rodo ne tik buto arešto nuslėpimas nuo pirkėjos, tai, jog abiem atvejais gaunamas pinigų sumas ji prašė pervesti ne į teismo antstolės sąskaitą, o į savo sūnaus (17 000 Lt) bei savo (82 450 Lt) asmenines sąskaitas, bet ir liudytojos U. U. parodymai apie vykimo pas notarę sudaryti sutarties aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šie parodymai išdėstyti, todėl apeliacinės instancijos teismas jų detaliai nekartoja.

Nuteistoji teigia savo noru grąžinusi U. U. 82 450 Lt už parduodamą butą, kai suprato, kad pirkimo–pardavimo sandoris nebus tvirtinamas, ir liko skolinga tik 17 000 Lt, kurių UAB ,,xxx“ galėjo ieškoti civiline tvarka. Tuo apeliantė motyvuoja tarp jos ir bendrovės buvus ne baudžiamuosius, bet turtinius civilinius teisinius santykius.

Toks N. M. apeliacinio skundo motyvas dėl savanoriško pinigų grąžinimo atmetamas. Jį paneigia išsamūs liudytojos U. U. parodymai. Pastaroji parodė, jog tik dėl jos atkaklumo nuvykus į Birštone esantį Šiaulių banką ir jo darbuotojoms parodžius geranoriškumą bei supratimą, kadangi banko darbo laikas jau buvo pasibaigęs, šioms ėmus gėdinti N. M. ir tiesiog liepus padaryti banko pavedimą, pinigai buvo grąžinti į UAB ,,xxx“ sąskaitą. Taigi apeliantė pinigus grąžino iš esmės ne savo noru, o liudytojai U. U. ir banko darbuotojoms darant spaudimą.

Turtiniai santykiai iš tiesų pirmiausia yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, tačiau jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms sąlygoms, siejamoms su pažeistos teisės atkūrimo apsunkinimu.

Sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimą svarbu, kad žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa sunkiai įvykdomas dėl kaltininko aktyvaus vengimo atlyginti žalą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-549/2003, 2K-23/2004, 2K-78/2009).

Pažeidimai, susiję su sandorių sudarymu, gali būti laikomi civilinių teisinių santykių dalyku, jei teisės aktų pažeidimas padaromas dėl neatsargumo. Sąmoningi asmens veiksmai, sąmoningas didžiulės pinigų sumos įgijimas, suvokiant veikos prieštaravimą teisės normoms, negali būti vertinamas kaip civilinės teisės pažeidimas.

Be to, civilinei atsakomybei svarbu, jog nebūtų kliūčių atkurti pažeistas teises civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis be baudžiamosios teisės institucijų įsikišimo.

Šiuo atveju N. M. veiksmus neteisėtai įgyjant didelės vertės (99 450 Lt) svetimą turtą sąlygojo jos tyčia. Net gavusi 17 000 Lt rankpinigių ir jais disponavusi nuo 2006 m. rugsėjo 28 d., ji nepateikė įrodymų, kad juos panaudojo atsiskaityti su kreditoriais, kurių buvo ne vienas. Dėl to nėra pagrindo galvoti, jog U. U. pervesta pinigų suma (82 450 Lt) būtų panaudota skoloms padengti. Akivaizdu, kad vien civilinėje teisėje numatytomis teisinėmis priemonėmis UAB ,,xxx“ žala nebūtų atlyginta, todėl šioje byloje turtinių santykių peraugimas į baudžiamuosius teisinius santykius yra pagrįstas.

Teismas kvalifikavo N. M. veiką kaip pasikėsinimą sukčiauti padaręs išvadą, kad UAB ,,xxx“ pervestų į jos sąskaitą 82 450 Lt ji neįgijo, nors ketino tai padaryti, kadangi negalėjo savo nuožiūra, laisva valia ir realiai šiais pinigais pasinaudoti ar disponuoti, taigi nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje.

Tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta, todėl prokurorė teisi, savo apeliaciniame skunde ginčydama N. M. nusikalstamos veikos kvalifikavimą.

Prokurorė pagrįstai nurodo, kad pagal BK 22 straipsnio 1 dalies nuostatas pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką galimas tik iki to momento, kol nebuvo realizuoti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o veika turi nutrūkti dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ 5 punkte išaiškinta, jog sukčiavimas užvaldant svetimą turtą laikomas baigtu, kai turto savininkas ar valdytojas arba asmuo, kurio žinioje yra turtas, perleidžia jį kaltininkui, o šis turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad N. M. veikė apgaule, nuslėpusi nuo UAB ,,xxx“ direktorės U. U., jog jos butas areštuotas, 2006 m. rugsėjo 28 d. su UAB „xxx“, atstovaujama direktorės U. U., sudarė preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 4-5), pagal kurią UAB „xxx“ direktorė tą pačią dieną avansiniu mokėjimu jai sumokėjo 17 000 Lt (t. 1, b. l. 6-7, 17). 2007 m. sausio 12 d. prieš vykdama pas notarę sudaryti pagrindinės sutarties U. U. N. M. motyvuojant, kad Prienuose nebus galimybės pasinaudoti internetu, pastarosios nurodymu į jos asmeninę banko sąskaitą pervedė 82 450 Lt kaip galutinę įmoką už UAB ,,xxx“ iš N. M. perkamas patalpas (t. 1, b. l. 12).

Teisėjų kolegija atmeta kaip neįtikinamą nuteistosios teiginį nežinojus, jog pinigai jau pervesti į jos sąskaitą. Liudytoja U. U., kurios parodymais nėra pagrindo netikėti, parodė dar prieš išvykdama iš Radviliškio pervedusi pinigus todėl, kad N. M. patikino, jog to nebus galima padaryti internetu Prienuose.

Tokiu būdu N. M. iš anksto užsitikrino, jog U. U. atvykus pinigai jau bus pervesti. Pinigams patekus į asmeninę sąskaitą, N. M. turėjo galimybę jais disponuoti savo nuožiūra, juolab kad ji sąmoningai kvietė U. U. atvykti sudaryti patalpų pirkimo–pardavimo sutarties penktadienį 15 val., kai bankai dirba trumpiau, ir buvo maža tikimybė, kad tą dieną iš sąskaitos jai pinigus gali tekti grąžinti. U. U. tai pavyko padaryti tik dėl savo atkaklumo, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms.

Teisėjų kolegija atmeta nuteistosios apeliacinio skundo motyvą, kad ji pinigus grąžino įsitikinusi, jog buto pirkimo–pardavimo sandoris nebus tvirtinamas. Šį motyvą paneigia liudytojos U. U. parodymai, kurių patikimumas nekelia abejonių.

Taigi pervedus pinigus į nuteistosios asmeninę sąskaitą buvo realizuoti visi sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymiai. Tai, kad vėliau N. M. buvo priversta grąžinti jai pervestus pinigus jais nepasinaudojus, nelaikoma nusikalstamos veikos nebaigimu dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių. Dėl to nuteistosios veika kvalifikuojama ne kaip pasikėsinimas sukčiauti, o kaip baigtas nusikaltimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes ji apgaule įgijo didelės vertės (BK 190 straipsnis) turtą – 99 450 Lt, priklausančių UAB ,,xxx“.

Dėl bausmės

Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, jog teismo paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Turi būti įvertintos visos faktinės bylos aplinkybės, asmenybę apibūdinančios aplinkybės ir bausmės skyrimo pagrindai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių. Teisinga bausmė paskiriama, kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį. Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, būtina vertinti ne tik kiekvieną iš jų, bet ir jų visumą.

Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos, tačiau teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22/2008, 2K-280/2009). Teisinga bausmė reiškia, jog ji turi būti ne tik ne per griežta, bet ir ne per švelni.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas nurodė, kad N. M. dirba, gerai charakterizuojama.

Apeliacinės instancijos teismui nuteistoji pateikė dar vieną darbo sutartį, iš kurios matyti, jog 2009 m. rugsėjo 10 d., t. y. jau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ji įsidarbino dar vienoje darbovietėje.

Kita vertus, nuosprendyje nurodyta, kad ji ne kartą teista, įskaitant teistumą dėl sukčiavimo, pasikėsino padaryti sunkų nusikaltimą – įgyti 94 450 Lt (iš tiesų 99 450 Lt) laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimo metu ir neišnykus teistumui, neatlygino realios 17 000 Lt žalos, bausta dėl administracinio teisės pažeidimo.

Dėl to nepagrįstas nuteistosios apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą vertinti tų pačių aplinkybių.

Tiesa, pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad N. M. nusikalstamos veikos nebaigė, to nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nusikalstamos veikos padarymo stadijos ir tenkindamas prokurorės skundą, nuosprendį keičia, todėl nuteistosios skundo motyvas, kad teismas neįvertino, jog nusikaltimas nebaigtas, atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė N. M. skunde nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – jos prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi, kadangi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme ji nepripažino sukčiavusi, t. y. padariusi veiką, dėl kurios pripažinta kalta.

Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkto 6 dalyje nurodyta, jog kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo gali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei toks gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.

Nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas skundžiamą nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti vienareikšmiškai patvirtina, kad net priėmus nuosprendį ji nesigaili dėl savo veikos, apeliacinės instancijos teisme tai deklaruodama tik formaliai.

Pagalba pensinio amžiaus sulaukusiems tėvams taip pat nepripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe, juolab kad apeliantė pagal pateiktus dokumentus ir pasisakymą apeliacinės instancijos teisme kasdien dirba dviejose darbovietėse skirtinguose miestuose, todėl apčiuopiamos pagalbos tėvams realiai negali suteikti.

Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Nuteistoji prašo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog nėra pagrindų taikyti šį BK straipsnį. Tokia teismo išvada teisinga, net jei veikos kvalifikavimas nebūtų pakeistas ir būtų nustatytos atsakomybę lengvinančiosi aplinkybės, kadangi šiai teisės normai taikyti būtina, kad būtų bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, o apeliantė patvirtino 17 000 Lt žalos nepradėjusi atlyginti.

Prokurorė savo apeliaciniame skunde prašo pakeitus veikos kvalifikavimą griežtinti bausmę.

Toks prašymas pagrįstas, kadangi baigtas nusikaltimas yra pavojingesnis, negu pasikėsinimas jį padaryti.

Skiriant bausmę negalima neįvertinti nuteistosios asmenybės ir jos polinkio daryti analogiškas nusikalstamas veikas. Bylos duomenys įrodo, jog ji tris kartus teista, o pagal paskutinį 2005 m. gruodžio 9 d. nuosprendį – net už 5 sukčiavimo atvejus ir 18 pasikėsinimų tai padaryti. N. M. du kartus atidėtas bausmės vykdymas, tačiau ji neįvertino parodyto pasitikėjimo ir nepraėjus nė vieneriems metams po nuosprendžio priėmimo vėl padarė nusikalstamą veiką.

Dėl šiame nuosprendyje išdėstytų papildomų motyvų N. M. skiriama didesnė nei vidutinės trukmės – penkerių metų – reali laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, skiriama bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendį pakeisti:

N. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies į Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams, ją nustatydama atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistosios N. M. apeliacinį skundą atmesti.