Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. B. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015-10-16 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-606-287/2015 pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui Linkuvos socialinės globos namams dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė A. B. 2015-06-15 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nustatyti, kad darbo sutarties Nr. DS-854, sudarytos 2014 m. gegužės 30 d. tarp jos ir atsakovo Linkuvos socialinės globos namų, nutraukimas 2015 m. gegužės 15 d. ir jos atleidimas nuo 2015 m. gegužės 15 d. iš darbo yra neteisėtas; grąžinti ieškovę į darbą Linkuvos socialinės globos namuose; priteisti ieškovei iš Linkuvos socialinės globos namų darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2015-05-15 iki grąžinimo į darbą dienos bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015-05-14 buvo iškviesta į atsakovo Linkuvos socialinės globos namų direktoriaus kabinetą, jai buvo išsakyti priekaištai dėl blogai atliekamo darbo, nustatytas terminas pasitaisymui ir nurodyta, kad priešingu atveju bus atleista iš darbo. Pasijutusi be pagrindo įskaudinta ir pažeminta, tą pačią dieną (2015-05-14) pateikė darbdaviui pareiškimą nutraukti darbo sutartį nuo 2015-05-15. Pasinaudodama LR DK 127 straipsnio 4 dalyje numatyta teise, 2015-05-15 pateikė darbdavio Linkuvos socialinės globos namų direktoriui savo prašymą atšaukti pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo, nurodydama, kad nenori nutraukti darbo sutarties su jo vadovaujama įstaiga. Tačiau darbdavys į prašymą neatsižvelgė ir pažeisdamas LR Darbo kodekso 127 straipsnio nustatytas prašymo nutraukti darbo sutartį atšaukimo taisykles, darbo sutartį su ieškove nutraukė 2015-05-15. Atsakovas Linkuvos socialinės globos namai su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį pripažino, kad ieškovė 2015 m. gegužės 14 d. buvo iškviesta pas įstaigos direktorių, jai buvo išsakytos pretenzijos dėl netinkamos darbo kokybės, ieškovė sureagavo neadekvačiai, pareiškė, kad jau rytojaus dieną nori nutraukti darbo santykius, pateikė administratorei prašymą atleisti iš darbo. 2015 m. gegužės 15 d. atsakovo įsakymu Nr. P15-61 ieškovės prašymas tenkintas ir darbo sutartis su ieškove nutraukta. Ieškovė įsakymą atsisakė pasirašyti, tos pačios dienos darbo pabaigoje ieškovė pateikė pranešimą, kad atšaukia savo prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pakruojo rajono apylinkės teismas 2015-10-16 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatavo, kad ieškovė prašymą atleisti iš darbo pateikė savo valia, darbdavio nebuvo verčiama tokį prašymą parašyti. Taip pat teismas, nustatęs, kad ieškovė pasinaudojo teise nutraukti neterminuotą darbo sutartį nurodydama konkrečią datą 2015-05-15, o ne apie tai raštu įspėjusi darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų, kaip tai numato DK 127 straipsnio 1 dalis, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas priėmė ieškovės A. B. atžvilgiu teigiamą sprendimą - patenkinti darbuotojos prašymą atleisti iš darbo nuo prašyme nurodytos datos, kitą dieną (2015-05-15) priimdamas įsakymą Nr. P15-61 dėl A. B. atleidimo, remdamasis teismų praktika, konstatavo, kad pati ieškovė dėl savo veiksmų neteko įstatyme įtvirtintos galimybės trijų dienų laikotarpiu keisti valią dėl atleidimo iš darbo (DK 127 str. 4 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015-10-16 sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą argumentuoja tuo, kad teismas neteisingai pritaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/1999; 2004 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004, 2013 m. kovo 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013, nes nagrinėjamos ir bylos, apie kurią kalbama 1999 m. rugsėjo 13 d. nutartyje Nr. 3K-3-417/1999, faktinės aplinkybės skiriasi. Minėtoje byloje darbuotoja iš darbo buvo atleista 1999-09-02, o savo pareiškimą, kuriuo prašė atšaukti pareiškimą atleisti ją iš darbo, parašė 1999-09-04, t. y. jau po atleidimo iš darbo. Nagrinėjamos bylos atveju, ieškovė prašymą dėl pareiškimo nutraukti darbo sutartį atšaukimo pateikė iki atleidimo iš darbo, t. y. iki 2015-05-15 darbo dienos pabaigos, todėl atsakovas, atleisdamas iš darbo, pažeidė ieškovės teises, numatytas LR DK 127 str. 4 d.Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas Linkuvos socialinės globos namai prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015-10-16 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą argumentuojamas tuo, kad kai darbuotojas prašyme dėl atleidimo iš darbo nurodo konkrečią atleidimo iš darbo dieną ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą atleisti nuo pareiškime nurodytos datos; jeigu darbdavys šia teise pasinaudoja ir patenkina darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo negali atšaukti. Atsakovas remiasi DK 127 straipsnio 4 dalies normos aiškinimo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1999 m. rugsėjo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/1999; 2004 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004, 2013 m. kovo 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Byloje nustatyta, kad ieškovė A. B. neterminuotos darbo sutarties pagrindu nuo 2014 m. birželio 2 d. dirbo Linkuvos socialinės globos namuose valytoja. Ieškovė 2015 m. gegužės 14 d. pateikė atsakovui prašymą, kuriuo paprašė ją atleisti iš darbo nuo 2015 m. gegužės 15 d. Linkuvos socialinės globos namų direktoriaus 2015 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. P15-61 ieškovė A. B. atleista iš darbo 2015 m. gegužės 15 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu). Įsakyme nurodyta, jog jo priėmimo pagrindas – A. B. 2015 m. gegužės 14 d. prašymas. 2015 m. gegužės 15 d. ieškovė pateikė atsakovui pranešimą dėl prašymo atleisti iš darbo atšaukimo. Su įsakymu Nr. P15-61 ieškovė pasirašytinai susipažino 2015 m. gegužės 26 d. Nutraukiant darbo sutartį DK 127 ir 128 straipsniuose nurodytais pagrindais lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu yra absoliuti, jei ji įgyvendinama laikantis įstatymo nustatytų įspėjimo terminų. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog lemiamą reikšmę DK127 straipsnio 1 dalies taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį, atleidimas iš darbo šiuo pagrindu gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2005). Kokia buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013).Darbo santykius reglamentuojančios teisės normos nenustato detalaus pareiškimo nutraukti darbo sutartį turinio, tačiau įstatymo reikalavimai ir šiuo klausimu suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad pareiškimas turi būti pateikiamas raštu, nurodant jame pareiškimo surašymo ir pageidaujamą atleidimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-613/2006; 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2007; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008). Tai yra minimalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti pareiškimas nutraukti darbo sutartį. Kartu pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pvz., konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių galima būtų spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu jis siekia būti atleistas. Šioje byloje ieškovė nurodo, kad prašymą atleisti iš darbo savo noru ji surašė ir pateikė darbdaviui po to, kai darbdavys 2015-05-14 nurodė, jog ieškovė netinkamai vykdė savo darbo funkcijas. Nagrinėjamam atvejui teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, jog ieškovė tokį pareiškimą pateikė 2015-05-14, nurodydama konkrečią atleidimo datą – 2015-05-15. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, sprendė, kad tik pačios ieškovės spontaniška ir neadekvati reakcija į kritiką, t. y. išsakytas pastabas dėl darbo trūkumų, buvo paskata parašyti prašymą atleisti iš darbo, ir konstatavo, jog nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta darbdavio neleistino poveikio ieškovės valiai nutraukti darbo teisinius santykius su atsakovu. Ieškovė apeliaciniu skundu šios sprendimo dalies neskundė, ginčo dėl to, kad prašymą atleisti iš darbo ieškovė parašė savo noru, byloje nėra.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-03-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013 yra išaiškinęs, kad darbuotojas savo subjektinėmis teisėmis disponuoja savarankiškai ir, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, turi teisę nurodyti bet kurią pasirinktą darbo sutarties nutraukimo datą, tačiau laikydamasis tokiam įspėjimui taikomo minimalaus termino reikalavimo. Rašytinė darbuotojo valios nutraukti darbo sutartį konkrečią dieną išreiškimo forma atitinka tiek darbuotojo, tiek darbdavio interesus, užtikrina šio fakto patikimumą bei garantuoja jo pagrindu kylančių teisinių padarinių stabilumą. Darbo kodekse įtvirtinta įspėjimo darbdaviui termino pagrindinė paskirtis – sudaryti jam galimybių surasti į darbo santykius nutraukiančio darbuotojo vietą kitą darbuotoją, užtikrinti darbo proceso nepertraukiamumą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad toks terminas nustatytas darbdavio naudai. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad galiojantys įstatymai nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti jo naudai DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino bei sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį ir nepraėjus įstatyme nustatytam įspėjimo terminui, todėl šiuo atveju ieškovės darbo sutartis jos prašymu su nurodyta pageidaujama atleidimo data – 2015-05-15, jei darbdavys sutinka, galėjo būti nutraukta.Darbuotojo pareiškimu išreikšta darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį konkrečią pareiškime nurodytą datą gali būti keičiama, ir toks darbuotojo valios pakeitimas dėl darbo sutarties nutraukimo datos pakeitimo galimas ne tik pateikiant naują pareiškimą, bet tokią valią galima pareikšti ir kitokia objektyvia forma, pavyzdžiui įstatymo nustatyta tvarka atšaukiant prašymą nutraukti darbo sutartį (DK 127 straipsnio 4 dalis). LAT konstatavo, kad DK 127 str. 4 d. įtvirtinta teisės norma įstatymo leidėjas suteikė darbuotojui teisę apsvarstyti savo valią bei ją pakeisti. Tai imperatyvaus pobūdžio teisės norma, kuria darbuotojui suteikiama teisė ne vėliau kaip per tris dienas atšaukti parašytą prašymą. Sutrumpinti šį terminą darbdavys neturi teisės. Tačiau kai darbuotojas prašyme dėl atleidimo iš darbo nurodo konkrečią atleidimo iš darbo dieną ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą atleisti nuo pareiškime nurodytos datos. Jeigu darbdavys šia teise pasinaudoja ir patenkina darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo atšaukti negali. Svarbiausia, kaip yra konstatavusi LAT teisėjų kolegija civilinėje byloje A.V. v. UAB „Autosabina“, kad pareiškimas dėl atleidimo iš darbo būtų atšauktas iki darbo sutarties pasibaigimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta 2004 m. lapkričio 3 d. civilinėje byloje A.V. v. UAB „Autosabina“, bylos Nr. 3K-3-586/2004).Tai reiškia, kad pripažinimui, jog ieškovė atšaukė savo pareiškimą dėl atleidimo iš darbo ir to pasekoje išnyko pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, ieškovei būtina įrodyti, kad ji savo pareiškimą dėl atleidimo iš darbo atšaukė 2015-05-15, t.y. iki darbo sutarties pasibaigimo. Tokia aplinkybė byloje įrodyta. Byloje pateiktas ieškovės A. B. 2015-05-15 pranešimas Linkuvos socialinės globos namų direktoriui, kad ieškovė atsiima 2015-05-14 pareiškimą dėl išėjimo iš darbo, kuris Linkuvos socialinės globos namuose gautas 2015 m. gegužės 15 d. ir užregistruotas Nr. 182. Atsižvelgiant į tai, kad 2015-05-15 ieškovė dirbo Linkuvos globos namuose ir darbo santykiai tarp šalių dar nebuvo pasibaigę, darytina išvada, kad ieškovė prašymą atšaukti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pateikė dar iki darbo sutarties nutraukimo. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškime nurodydama atleidimo datą ieškovė užkirto kelią pareiškimo atšaukimui ir kad pati ieškovė dėl savo veiksmų neteko įstatyme įtvirtintos galimybės keisti valią dėl atleidimo iš darbo, pripažintini nepagrįstais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad darbo sutartis gali būti nutraukta tik įstatymų nustatytu pagrindu ir tvarka, todėl atleidimo iš darbo formulavimas dokumentuose turi atitikti sutarties pasibaigimo aplinkybes ir įstatymus. Darbdavys darbo sutarties pasibaigimą įformina įsakymu, su juo supažindina atleidžiamą iš darbo asmenį ir esamos darbo sutarties abiejuose egzemplioriuose daromi atitinkami įrašai. Nuo šių dokumentų įforminimo momento pradedamas skaičiuoti senaties terminas, skirtas darbuotojui pateikti ieškinį teismui dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ar darbo užmokesčio išmokėjimo. Nagrinėjamu atveju, ieškovei paskutinę darbo dieną (2015-05-15) atšaukus savo 2015-05-14 pareiškimą dėl išėjimo iš darbo, neliko pagrindo darbo sutarties nutraukimui pagal LR DK 127 straipsnio 1 dalį, todėl 2015-05-15 įsakymas dėl A. B. atleidimo iš darbo neteko teisinės reikšmės. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neįvertino byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių, susijusių su ieškovės valia nutraukti sutartį bei darbdavio elgesiu darbuotojos atžvilgiu, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas.Kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ieškiniui išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperduodama bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priima naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į ankstesnes pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo tenkina.Įstatyme nustatyta, kad grąžinus į darbą neteisėtai atleistą darbuotoją, jam yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 300 str. 3 d.). Aptariamos išmokos dydis ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo bei nenurodyta galimybė jį mažinti. Vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiuotinas kaip ieškovės vidutinio vienos darbo dienos užmokesčio ir per priverstinės pravaikštos laiką faktiškai buvusių darbo dienų, kurių ji negalėjo dirbti dėl darbdavio kaltės, sandauga. Vidutinį ieškovės darbo dienos užmokestį - 14,79 Eur - paskaičiavo ir skaičiavimus pateikė atsakovas. Teismui pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2015-05-15 iki teismo sprendimo priėmimo (2016-02-08) ieškovei priteistina 2795,31 Eur (189 darbo dienos dauginama iš 14,79 Eur - vienos darbo dienos vidutinio darbo užmokesčio pagal atsakovo Linkuvos globos namų 2015-10-07 pažymą Nr. S-(1.10)-479). Taip pat priteistina po 14,79 Eur vidutinio vienos darbo dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo dėl grąžinimo į darbą įvykdymo dienos. Priteisiamos sumos nurodomos neatskaičius privalomų mokėjimų. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, ieškinį tenkinus, bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo. Ieškovei A. B. 2015-06-17 sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo yra suteikta 100 procentų apmokama antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidos pirmosios instancijos teisme sudaro 138,96 Eur, apeliacinės instancijos teisme – 104,39 Eur, todėl valstybei iš atsakovo priteistina 243,35 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl žyminis mokestis priteistinas iš atsakovės į valstybės biudžetą (CPK 96 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės neturtinis reikalavimas turėjo būti apmokėtas 41 Eur žyminiu mokesčiu, o nuo patenkinto turtinio reikalavimo žyminis mokestis sudaro 83 Eur, iš viso iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistina 124 Eur žyminio mokesčio (CKP 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015-10-16 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės A. B. ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad 2014-05-30 darbo sutartis Nr. DS-854, sudaryta tarp ieškovės A. B. ir atsakovo Linkuvos socialinės globos namų, 2015-05-15 pagal LR Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį buvo nutraukta neteisėtai ir grąžinti ieškovę A. B. į pirmesnį darbą Linkuvos socialinės globos namuose.

Priteisti ieškovei A. B. iš atsakovo Linkuvos socialinės globos namų 2795,31 Eur (du tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt penki eurai 31 ct) už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2016-02-08) ir po 14,79 Eur (keturiolika eurų 79 ct) vidutinio vienos darbo dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo dėl grąžinimo į darbą įvykdymo dienos.

Priteisti valstybei iš atsakovo Linkuvos socialinės globos namų 243,35 Eur (du šimtai keturiasdešimt trys eurai 35 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (įmokos kodas 5630).

Priteisti valstybei iš atsakovo Linkuvos socialinės globos namų 124 Eur (vienas šimtas dvidešimt keturi eurai) bylinėjimosi išlaidų (įmokos kodas 5660).