Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d., ir jam paskirta bausmė - laisvės atėmimas šešeriems metams.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 2 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjus 1998-02-06 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį, paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas šešeriems metams ir dvylikai dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. P. priteista 4254,16 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 10 d., apie 9.30 val., atlikdamas bausmę Alytaus pataisos namuose, esančiuose Ulonų g. 8A, Alytaus m., nuteistųjų 6-ojo lokalinio sektoriaus kieme, konflikto su nuteistuoju W. K. (W. K. ) metu buitinės paskirties peiliu vieną kartą tyčia dūrė W. K. į krūtinę, padarydamas kiauryminę durtinę kairės pusės krūtinės ląstos žaizdą su kairio plaučio pažeidimu, kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, tuo sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo W. K. sveikatą.

Skunde taip pat tvirtinama, jog liudytojas V. K. parodė, kad nuteistasis siekė taikiai išspręsti kilusį konfliktą, tačiau pats nukentėjusysis jį provokavo. Liudytojas L. A. , pasak apelianto, patvirtino faktą, kad nuteistasis tarėsi su juo dėl savo televizoriaus pardavimo, kad atiduotų nukentėjusiajam W. K. skolą. Šių liudytojų parodymai, apelianto teigimu, įrodo, kad jis neturėjo tikslo ir motyvo sužaloti nukentėjusiojo. Be to, apeliantas teigia, jog liudytojas Z. K. patvirtino faktą, kad įvykio dieną nukentėjusysis W. K. paėmė iš nuteistojo V. P. peilį, o liudytojas V. B. matė, kad ne nuteistasis, bet pats nukentėjusysis W. K. puolė peiliu nuteistąjį V. P. , todėl pastarasis buvo priverstas gintis.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, jog Alytaus pataisos namų vyr. inspektorius D. A. , tirdamas bylą, atliko neteisėtus veiksmus ir išgavo melagingus, nuteistajį įkaltinančius liudytojų parodymus. Tai, anot apelianto, patvirtina liudytojo T. G. parodymai.

Nuteistasis taip pat teigia, jog nukentėjusiojo W. K. parodymai apie tai, kad po smūgio peiliu nukentėjusiajam į krutinę nuteistąjį V. P. sulaikė kiti nuteistieji, yra melagingi. Tai, apelianto manymu, įrodo faktas, jog nei vienas iš šių nuteistųjų nebuvo surastas ir apklaustas.

Apeliacinio teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteisojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas, priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. V. P. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. dėl sunkaus W. K. sveikatos sutrikdymo.

Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus bei teisingai nustatė įvykio aplinkybes. Teismo išvados dėl nuteistojo V. P. nusikalstamų veiksmų juridinio vertinimo savo pagrįstumu teisėjų kolegijai abejonių nekelia.

Nuteistojo V. P. versijos, kad jis nukentėjusiajam W. K. įdūrė peiliu grumtynių metu, gindamasis nuo paties nukentėjusiojo užpuolimo, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Priešingai, nukentėjusiojo bei liudytojų S. S. , J. V. parodymai paneigia minėtą V. P. versiją. Jais nustatyta, kad ne W. K. užpuolė apeliantą, bet V. P. konflikto metu išsitraukė rūbuose slėptą peilį ir juo sudavė į krūtinę nukentėjusiajam W. K. .

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiojo W. K. parodymai visose bylos tyrimo ir nagrinėjimo stadijose buvo vienodi, nuoseklūs ir kategoriški. Visų apklausų metu jis vienodai aiškino, kad, atlikdamas bausmę Alytaus pataisos namuose, norėjo įsigyti televizorių. Nuteistasis V. P. jam pasakė, kad Vilniuje turi pažįstamą, kuris pardavinėja naudotus televizorius, ir kad už 150 litų jis gali W. K. televizorių nupirkti. V. P. pasiūlymas W. K. buvo priimtinas, todėl jis pervedė 150 litų A. B. , kurios duomenis, būtinus pinigams pervesti, nurodė V. P. . Tačiau V. P. W. K. apgavus, tai yra nukentėjusiajam pervedus pinigus A. B. , bet televizoriaus V. P. pažįstamui nenupirkus, W. K. pareikalavo grąžinti pinigus. 2005 m. liepos 10 d. ryte, apie 9 val., V. P. atėjus pas nukentėjusįjį į sekciją, pastarasis pasakė, kad V. P. iš viso jam skolingas 175 litus, ir nurodė terminą, per kurį turi būti grąžinti šie pinigai, tai yra per 5 dienas. Tada V. P. pakvietė jį išeiti į lauką. Vaikščiojant kieme prie tvoros, V. P. įkalbinėjo palaukti iki mėnesio pabaigos, žadėjo televizorių nupirkti. W. K. laukti nesutiko, nes kartą jau buvo apgautas, ir kategoriškai nurodė, kad skola turi būti grąžinta iki savaitės pabaigos. Tuomet V. P. dūrė nukentėjusiajam peiliu į krūtinę ir, ištraukęs peilį iš nukentėjusiojo krūtinės, staiga iš įvykio vietos pasišalino. Pats nukentėjusysis teigė peilio neturėjęs.

Šie nukentėjusiojo parodymai sutapo su liudytojų parodymais. Liudytojas S. S. parodė, kad atlikdamas bausmę Alytaus pataisos namuose gyveno su V. P. toje pačioje gyvenamojoje sekcijoje. 2005 m. liepos 10 d. ryte, po pusryčių, būdamas savo gyvenamojoje sekcijoje, žiūrėjo televizorių, kai į šią patalpą įėjo V. P. , jis buvo labai susinervinęs, iš spintelės pasiėmė peilį, užsikišo jį už kelnių ir išėjo. Maždaug po 15 minučių V. P. grįžo ir rusiškai sumurmėjo: ,,...nestatys man sąlygų“, nuvalė peilį ir padėjo atgal į vietą. S. S. ikiteisminio tyrimo metu atpažino peilį, kurį buvo pasiėmęs V. P. .

Liudytojas J. V. parodė, jog 2005 m. liepos 10 d., ryte, eidamas pataisos namų kiemu, išgirdo šauksmą, maždaug už dešimties metrų pamatė, kaip V. P. iš W. K. krūtinės ištraukė peilį. Liudytojas J. V. iš pateiktų atpažinti asmenų fotonuotraukų atpažino V. P. kaip asmenį, kuris dūrė peiliu W. K. . Jis atpažino ir V. P. turėtą nusikaltimo įrankį – peilį.

Šie liudytojų parodymai sutampa su nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymais nustatytomis aplinkybėmis, jog prieš pat įvykį nukentėjusysis W. K. ir V. P. , būdami kieme, ginčijosi. Pokalbio metu W. K. nurodė sąlygas V. P. , kuriomis šis privalo grąžinti susidariusią skolą. Tai, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kieme vyko pokalbis apie skolą ir dėl to kilo konfliktas, pripažino ir pats V. P. .

Nei vienas apklaustas liudytojas neparodė matęs, kad W. K. būtų peiliu puolęs V. P. . Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad net ir jo skunde nurodytas liudytojas V. B. (kurio parodymus, kaip keliančius pagrįstų abejonių, pirmosios instancijos teismas atmetė, kadangi pasak liudytojų J. V. ir T. G. , V. B. įvykio metu miegojo ir lauke nebuvo) nepatvirtino matęs, kad W. K. būtų dūręs peiliu V. P. . V. B. tik parodė, kad matė W. K. rankoje laikantį peilį ir kad pastarasis susigrūmė su V. P. , tačiau kokiomis aplinkybėmis buvo sužalotas W. K. , V. B. teigė nematęs, kadangi nenorėdamas turėti problemų ir kištis ne į savo reikalus nusisuko ir nuėjo į savo sekciją. Jis negalėjo atpažinti ir įvykio metu neva W. K. rankoje laikyto peilio.

Be to, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paties V. P. apibūdintą W. K. sužalojimo mechanizmą, sprendžia, jog tokia situacija realiai mažai tikėtina. Apeliantas pirmosios instancijos teisme parodė, kad, nukentėjusiajam W. K. išsitraukus peilį, jis ėmėsi kovinių savigynos veiksmų: W. K. laikant peilį dešinėje rankoje, V. P. savo kaire ranka griebė už W. K. dešinės rankos žąsto ir bandė jį pargriauti ant nugaros. V. P. teigė norėjęs pakelti W. K. dešinę ranką, tačiau jam nepavyko, kadangi nukentėjusysis buvo pakankamai stirpus, ir peilis pataikė W. K. į kairę krūtinės pusę. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas parodė, jog smūgis peiliu nukentėjusiajam į krūtinę turėjo būti tiesioginis. Daugiau informacijos apie galimą sužalojimo mechanizmą ekspertas negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių – sutvarkytos nukentėjusiojo žaizdos.

Nuteistojo V. P. versiją paneigia ir jo paties veiksmai tuoj po įvykio: jis, ištraukęs iš W. K. krūtinės peilį, kuris, pasak apelianto, nukentėjusiajam į krūtinę įsmigo netyčia, nesiėmė jokių priemonių, kad pastarajam būtų suteikta skubi medicinos pagalba, bet staiga pasišalino iš įvykio vietos, pasiimdamas su savimi minėtą peilį. Jį apeliantas parsinešė į savo gyvenamąją sekciją, kur, prausykloje nuplovęs ant peilio buvusius kraujo pėdsakus, padėjo į savo spintelę, iš kurios prieš tai ir buvo pasiėmęs. Atlikus kratą peilis ir buvo surastas pirmiau nurodytoje spintelėje. Apeliantas ir pats neneigė tokių savo veiksmų po įvykio, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl nuplovė kraujo pėdsakus nuo peilio, teigė, kad buvo pasimetęs.

Taigi įvertinus visus pirmiau išdėstytus pirmosios instancijos teisme išnagrinėtus įrodymus, galima daryti pagrįstą išvadą, kad V. P. nebuvo susidariusios būtinosios ginties sąlygos ir jam neatsirado teisė veikti jo pasirinktuoju būdu. Byloje surinktais ir teisme įvertintais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad būtent V. P. netikėtai W. K. dūrė peiliu į krūtinę, po to jį ištraukęs pasišalino į savo gyvenamąją sekciją, kur prausykloje nuplovė ant peilio likusius kraujo pėdsakus ir paslėpė jį savo spintelėje.

Apeliantas skunde taip pat nepagrįstai teigia, jog jis neturėjo jokio motyvo ar tikslo sužaloti nukentėjusiojo. Tai esą patvirtina liudytojų V. K. ir L. Adomaičio parodymai apie tai, kad V. P. siekė taikiai išspręsti kilusį konfliktą, tačiau pats nukentėjusysis jį provokavo, bei kad jis tarėsi su L. Adomaičiu dėl savo televizoriaus pardavimo, kad atiduotų nukentėjusiajam W. K. skolą. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, liudytojas V. K. tik patvirtino žinojęs tą aplinkybę, kad W. K. norėjo pirkti televizorių padedamas V. P. ir kad tarp jų kilo konfliktas. Jokių apelianto siekių taikiai išspręsti konfliktą liudytojas nenurodė. V. K. nematė ir paties įvykio. Liudytojas L. A. taip pat patvirtino tik tai, kad nuteistasis V. P. jam siūlė pirkti savo televizorių už 400 Lt ir kad jis yra skolingas nukentėjusiajam 150 Lt. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šių liudytojų parodymus, sprendžia, kad jie nepaneigia įvykio aplinkybių, nustatytų kitais, pirmiau aptartais įrodymų šaltiniais.

Apeliantas skunde taip pat nepagrįstai nurodo, jog liudytojas Z. K. patvirtino faktą, kad įvykio dieną nukentėjusysis W. K. paėmė iš nuteistojo V. P. peilį. Kaip matyti iš šio liudytojo parodymų, jis apelianto nurodytų aplinkybių nepatvirtino, bet tik parodė, kad, esant geriems V. P. ir W. K. tarpusavio santykiams, pastarasis skolindavosi V. P. indus ir jais naudodavosi. Tai, kad W. K. skolindavosi indus iš V. P. , visiškai neįrodo fakto, kad jis tai darė ir įvykio dieną ir juo labiau, kad įvykio dieną W. K. pasiskolino iš apelianto ir peilį.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys ir dėl nukentėjusiojo W. K. parodymų, kad įvykį kieme matė daugiau nuteistųjų, kurie atitraukė nuteistąjį V. P. nuo sužeisto W. K. . Apelianto nurodomą aplinkybę neva patvirtina faktas, jog nei vienas iš šių nuteistųjų nebuvo surastas ir apklaustas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, veiksmų, siekiant tokius liudytojus surasti, buvo imtasi: byloje buvo apklausta daug Alytaus pataisos namuose tuo metu bausmę atlikusių nuteistųjų, tačiau nei vienas iš jų, išskyrus pirmiau paminėtuosius, nenurodė matęs įvykio ar dalyvavęs išskiriant konfliktuojančius V. P. ir W. K. . Tokį nenorą liudyti galima paaiškinti tarp pačių nuteistųjų susiklosčiusiomis elgesio taisyklėmis, kurias nurodė ir byloje apklausti liudytojai ir pagal kurias į dviejų nuteistųjų konfliktą ar ginčą kiti nuteistieji neturi kištis ir neturi apie tai pranešti įkalinimo įstaigos pareigūnams.

Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, jog Alytaus pataisos namų vyr. inspektorius D. A. tirdamas bylą, atliko neteisėtus veiksmus ir išgavo melagingus, nuteistajį įkaltinančius liudytojų parodymus. V. P. teigia, jog tokius D. A. veiksmus įrodo liudytojo T. G. parodymai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas T. G. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad įvykio metu V. B. miegojo ir kieme nebuvo. Teigė jog ir jis paties įvykio nematė, o matė tik koridoriumi einantį W. K. , kuriam iš krūtinės bėgo kraujas. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme T. G. paneigė ikiteisminio tyrimo metu davęs tokius parodymus, teigė, jog apskritai jokio apklausos protokolo nepasirašęs. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad nors liudytojas T. G. pirmosios instancijos teisme paneigė davęs parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ir teisme duotuose parodymuose jis nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kurios užfiksuotos ir ikiteisminio tyrimo metu surašytame jo apklausos protokole: T. G. teigė, kad V. B. įvykio nematė, kadangi po pusryčių nuėjo miegoti, o jis pats įvykio taip pat nematė, kadangi jo metu buvo skalbykloje, kur skalbėsi rūbus. Nors teisme, priešingai nei nurodyta ikiteisminio tyrimo metu surašytame jo apklausos protokole, T. G. teigė nematęs koridoriuje sužaloto nukentėjusiojo W. K. , tačiau šie liudytojo parodymai nepaneigia paties W. K. sužalojimo fakto ar kitais įrodymų šaltiniais nustatytų įvykio aplinkybių, o tik patvirtina T. G. anksčiau duotus parodymus, kad įvykio jis pats nematė.

Be to, apklausiamas teisme T. G. nurodė, kad tyrėjas D. A. siūlė jam arbatos ir cigarečių, kad šis duotų V. P. įkaltinančius parodymus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių šiuos liudytojo T. G. parodymus. Kaip minėta, paties liudytojo T. G. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, iš esmės nesiskiria nuo tyrėjo D. A. liudytojo apklausos protokole užrašytų T. G. parodymų. Pats D. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje paneigė daręs spaudimą ar kitokį neteisėtą poveikį apklausiamiems liudytojams, taip pat ir T. G. . Be to nei vienas kitas byloje apklaustas liudytojas nenurodė patyręs spaudimą ar kitokį neteisėtą poveikį iš D. A. pusės. Taigi Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tyrėjo D. A. atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumu bei liudytojų parodymais nustatytų faktinių bylos aplinkybių patikimumu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo V. P. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.