- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-12-18
- Bylos Nr.
- 2-6963-122/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-05183-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Elena Pauliukienė
- Atsakovas
- AB SEB banko
- Ieškovas
- A. V.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Elena Pauliukienė, sekretoriaujant Salomėjai Paulauskienei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui E. K., atsakovės AB SEB banko atstovei S. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. V. patikslintą ieškinį atsakovei AB SEB bankui dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas 2013-05-03 kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl pripažinimo vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones (b. l. 3-4). Teisme 2013-09-23 gautas ieškovo patikslintas ieškinys atsakovei, kuriuo prašo pripažinti vienašališką kredito sutarties Nr. 0460618011147/52 nutraukimą neteisėtu, sumažinti kredito sutarties Nr. 0460618011147/52 bendrosios dalies 4.5. punkte nustatytą delspinigių dydį nuo 0,1 procento iki 0,02 procento (b. l. 74-76).
Ieškovas nurodė, kad tarp ieškovo A. V. ir atsakovo AB „SEB" banko 2006 m. liepos l d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 0460618011147/52, pagal kurią ieškovui A. V. buvo suteiktas 140 000 litų kreditas, skirtas dviejų kambarių butui, esančiam Smiltelės g. 7-39, Klaipėdoje, įsigyti. Prievolės bankui įvykdymo terminas, numatytas sutartyje - 2043 m. birželio 31d. Prievolė kreditoriui buvo užtikrinta hipotekos lakštu, kuriuo įkeistas už kreditą įsigytas butas (unikalus Nr. 2199-1005-5012:0033). Kredito davėjas - atsakovas AB „SEB" bankas kredito sutartį vienašališkai nutraukė ir kreipėsi į teismą dėl priverstinio 163 346, 82 Lt išieškojimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 28 d. tenkino kreditoriaus AB „SEB" bankas pakartotinį pareiškimą ir nutarė išieškoti kreditoriaus naudai iš kredito gavėjo A. V. 163 346,82 litų įsiskolinimą ir už skolą parduoti iš varžytinių įkeistą hipotekos lakštu daiktą butą, esantį Smiltelės g. 7-39, Klaipėdoje. Ieškovas turi galimybes vykdyti kredito sutartį, tačiau atsakovas atsisako bendradarbiauti su ieškovu, atnaujinti sutarties vykdymą ir susitarti dėl įsiskolinimo padengimo per protingą terminą. Nors atsakovas tvirtina, jog ieškovas ilgą laikotarpį piktybiškai nevykdė kredito sutarties sąlygų, tačiau laikini finansiniai sunkumai ieškovui iškilo dėl to, kad jam, kaip darbuotojui, tam tikrą laikotarpį buvo neišmokėtas darbo užmokestis. Negaudamas pajamų, ieškovas atitinkamai negalėjo laiku atsiskaityti su savo kreditoriais, bet prievolę visada siekė ir šiuo metu siekia įvykdyti. Ieškovas tvirtina, jog finansinė padėtis šiuo metu yra pagerėjusi ir jis nori toliau vykdyti kredito sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad kredito grąžinimo terminas, numatytas sutartyje yra ilgas (37 m.), atsakovas neturi pagrįsto pagrindo manyti, kad sutartis nebus įvykdyta vien dėl jos trumpalaikio pažeidimo. Taip pat, dėl palyginus nedidelio kredito sutarties pažeidimo termino, ieškovui paskaičiuotos neproporcingai didelės netesybos. Dėl paminėtų priežasčių, iš varžytinių gali būti parduotas įkeistas bankui turtas, kuris yra ieškovo šeimos gyvenamoji vieta. Mano, kad sudarytoji kredito sutartis turi būti priskirta prie vartojimo sutarčių, todėl jam, kaip vartotojui, suteikiamos įstatymų nustatytos teisės ir garantijos. Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, vertindama kredito sutarties sąlygų atitikimą vartotojų teisėms, savo priimtuose nutarimuose taip pat yra pažymėjusi, jog esminio sutarties pažeidimo nustatymas yra fakto klausimas ir kiekvienu atveju gali būti nuginčijamas, nes nepakanka nustatyti jos tik pažeidimo fakto, o reikia įvertinti ir daugelį kitų veiksnių bei atsižvelgti į Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į kredito sutarties specifiką ir galimas sunkias sutarties nutraukimo neigiamas pasekmes vartotojui, bankui turėtų būti suteikiama teisė nutraukti sutartį ne bet kokiais sutartyje nustatytais sutarties nutraukimo pagrindais, įskaitant ir neaiškiai ar nepakankamai apibrėžtus, bet tik dėl esminių šios sutarties pažeidimų. Bendra ieškovo A. V. skola bankui yra l6346,82 Lt, iš kurių 13 497, 05 Lt sudaro delspinigiai. Tokio dydžio skolą iš ieškovo nutarė išieškoti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-6273-144/2012, kurioje visiškai nebuvo vertinamas nei prašomų priteisti delspinigių dydis, nei laikotarpio, už kurį delspinigiai paskaičiuoti. Ieškovas prašo pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, sumažinti sutarties 4.5. punkte nustatytą delspinigių dydį nuo 0,1 procento iki 0,02 procento.
Atsiliepimas
Atsakovė AB SEB bankas atsiliepimu su ieškovo ieškiniu nesutiko, prašo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 22-25). Paaiškino, kad kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2. punkte apibrėžta, kokia tvarka bankas gali nutraukti kredito sutartį nesuėjus kredito grąžinimo terminui ir kas yra laikoma esminiu sutarties pažeidimu. Kredito sutarties 5.2.1. punkte nurodyta, kad esminiu sutarties pažeidimu laikomas mokėjimo prievolių pažeidimas ir tai yra pagrindas bankui vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Šios nuostatos yra galiojančios ir šalims privalomos. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Ieškovas kredito sutartį pažeidė iš esmės, nes įmokų nemokėjo sistemingai ir ilgą laiką (paskutinis 300 litų mokėjimas buvo atliktas 2011-03-04), ką patvirtina sąskaitų išrašai ir įspėjimuose fiksuojamas įsiskolinimo didėjimas. Apie kredito sutarčių vienašalį nutraukimą ieškovas buvo iš anksto įspėtas ne kartą ir tinkamai. Kredito sutarties viena iš esminių sąlygų, bei ieškovo įsipareigojimas, buvo ir yra pareiga tinkamai ir laiku vykdyti mokėjimus pagal kredito sutartį, o esant sutarčiai nutrauktai - grąžinti visą įsiskolinimą. Teigė, jog pats Ieškovas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų sutartinių santykių išsaugojimui. Ieškovas nė karto nesikreipė į banką su prašymu restruktūrizuoti kredito sutarties, neteikė iš viso jokių prašymų, o tiesiog vienašališkai nusprendė nevykdyti sutartinių įsipareigojimų. Bankas elgdamasis sąžiningai, protingai ir teisingai, iš anksto raštu, ne vieną kartą, įspėjęs ieškovą, kredito sutartį nutraukė teisėtai ir pagrįstai, dėl esminio sutarties pažeidimo, kuris atitiko tiek Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2., 5.2.1. p., tiek ir Civilinio kodekso 6.217 straipsnio normose reglamentuotas esminio sutarties pažeidimo sąlygas. Tai, jog sutarties šalis yra vartotojas, savaime dar nereiškia, jog jam gali negalioti sutarties nuostatos. Kreditoriui suteikta teisė nutraukti vartojimo sutartį, jei mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 proc. negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas E. K. ieškinį palaikė ir prašė jį visiškai tenkinti (b. l. 106-110). Papildomai paaiškino, jog atsakovas tiksliai nesuformulavo, nenurodė kuo vadovaujantis buvo nutraukta sutartis. Jei pagal įstatymą, tai nėra visų sąlygų, nustatytų pagal Civilinio kodekso 6.217 straipsnį, jei pagal sutarties nuostatas – jos nebuvo taikomos. Skolos didžiąją dalį sudaro reikalaujamos netesybos, kurios paskaičiuotos už labai ilgą laiko tarpą, kurių išieškojimui yra 6 mėnesių senaties terminas, kuo turėjo atsakovas vadovautis. Ne dėl ieškovo kaltės buvo pažeista sutartis. Ieškovo darbdaviai bankrutavo, dėl ko ieškovui neišmokėtas darbo užmokestis siekia 20 000 Lt. Atsakovas SEB bankas siekia nutraukti kredito sutartį, kadangi sutarties terminas yra pakankamai ilgas - iki 2043 metų, ir nori naudą gauti kuo greičiau, nes tokios anksčiau sudarytos sutartys yra nuostolingos, kadangi ieškovas mokėtų tik 1,3 procento palūkanas bei mokėtų po 500-600 Lt mėnesinę įmoką. Šiuo metu ieškovas gali sutartį vykdyti sutartyje numatytais terminais ir nustatytomis sąlygomis.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės AB SEB bankas atstovė S. S. ieškinio nepripažino, palaikė nesutikimo motyvus, nurodytus atsiliepime į pareikštą ieškinį, prašė jį atmesti (b. l. 106-110). Papildomai paaiškino, jog atsakovė AB SEB bankas elgėsi sąžiningai. Kredito sutartis nutraukta, nepažeidžiant nei kredito sutarties sąlygų, nei įstatymo nuostatų. Prašė teismo atkreipti dėmesį į tai, kad bankas nuo 2011 metų negavo jokių įmokų bei ieškovas neatskleidė nemokėjimo priežasčių, nepateikė jokių įrodymų ir net nebandė su banku tartis. Ta aplinkybė, kad su kažkuo vieną kartą pakalbėjo telefonu, nelaikytina jo problemos sprendimu. Turėjo būti atlikti kasmėnesiniai mokėjimai ir tai yra esminė kredito sutarties sąlyga. Be to ir Vartotojų įstatymas numato kreditoriui galimybę imtis tam tikrų priemonių, kai vartotojas nevykdo sutartinių prievolių.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (Civilinio kodekso 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2006-07-01 ieškovas A. V. ir atsakovas AB SEB Vilniaus bankas, pasirašė kredito sutartį Nr. 0460618011147/52, kurios pagrindu ieškovui buvo suteiktas 140000,00 Lt kreditas buto, esančio Smiltelės g. 7-39, Klaipėdoje įsigijimui. Kredito grąžinimui užtikrinti įsigytas turtas buvo įkeistas bankui, kuris dėl prievolės nevykdymo 2012-04-17 nutartimi areštuotas (b. l. 7-13). Ieškovui buvo net 12 kartų ieškovo nurodytais adresais: Šilutės pl. 60-21, Klaipėda; Smiltelės g. 7-369, Klaipėda ir Kalotės kaimas Kretingalės seniūnija Klaipėdos rajonas, siųsti įspėjimai dėl kredito sąlygų nevykdymo, kredito sutarties nutraukimo ir susidariusios skolos dydžio (b. l.27-46).
Byloje nėra duomenų, jog ieškovas bankui būtų teikęs pasiūlymą – prašymą paskolą restruktūrizuoti ar jos nenutraukti dėl jo nurodytų priežasčių, todėl labiau tikėtina, kad ieškovas nesistengė sutarties vykdyti sutartomis sąlygomis (Civilinio proceso kodekso 197, 200 straipsniai). Tokiu būdu, pagal kredito sutartį atsakovas paskaičiavo, kad liko nesumokėta 135091,83 Lt gauto kredito, 14757,94 Lt palūkanų ir 13497,05 Lt sutartinių delspinigių, iš viso: 163346,82 Lt (b.l.39) (Civilinio proceso kodekso 197, 200 straipsniai).
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-08-28 nutartimi, civilinėje byloje Nr. 2-6273-144 nutarė išieškoti kreditoriaus AB SEB bankui iš skolininko ir įkeisto daikto savininko – A. V., susidariusį įsiskolinimą; už skolą parduoti iš varžytynių įkeistą daiktą - butą, esantį Smiltelės g. 7-39, Klaipėda (b. l. 12-13). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis šis teismo procesinis sprendimas apskųstas nebuvo, todėl pradėtas vykdyti.
Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (Civilinio kodekso 6.1 – 6.4 str.). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.881 straipsnio, apibrėžiančio kreditavimo sutarties sąvoką, 1 dalies nuostatą kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Tarp šalių 2006-07-01 sudarytos kredito sutarties pagrindu atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 140000,00 Lt dydžio kreditą, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius. Taigi, sutartis, dėl kurios vykdymo ir nutraukimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, yra kreditavimo sutartis (Civilinio kodekso 6.881 straipsnio 1 dalis).
Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo vienašališko tarp šalių sudarytos kredito sutarties nutraukimo teisėtumo. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (Civilinio kodekso 6.154 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004-06-29 nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2003-12-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1097/2003; 2007-12-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-577/2007; 2008-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog tarp šalių 2006-07-01 sudarytos kredito sutarties dalykas yra tai, kad atsakovas, būdamas kredito įstaiga, kurios pagrindinė teikiama paslauga yra kreditų už tam tikrą mokestį suteikimas, suteikė kreditą ieškovui būstui įsigyti, o ieškovas įsipareigojo pagal sutarties priede numatytą grafiką, t. y. sutartyje numatytais terminais ir sutartyje numatyto dydžio sumas, mokėti atsakovui įmokas. Tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje Nr. 0460618011147/52 atsakovo teisės numatytos sutarties 5 dalyje, t. y. 5.2., 5.2.1. punktuose numatyta sąlyga, kad bankas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Pagal kredito sutartį esminiais pažeidimais laikomi bendrojoje dalyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, į kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinus byloje esančius duomenis ir tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatytas sąlygas, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, ar ieškovo padarytas kredito sutarties pažeidimas yra esminis, neturi teisinės reikšmės, vienašališkas sutarties nutraukimo pagrindas yra numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje. Iš atsakovo pateiktos kredito panaudojimo ataskaitos matyti, jog ieškovas akivaizdžiai pažeidė įmokų mokėjimo terminus bei po paskutinio 2011 metų kovo 4 dienos mokėjimo iki šiol iš vis jokių mokėjimų neatliko (b. l. 47).
Ieškovas nepagrįstai atsisakė mokėti privalomas įmokas iki susitars su atsakovu, gavęs iš bankrutavusio darbdavio sulaikytą atlyginimą, šios aplinkybės neatleidžia ieškovo vykdyti tarp šalių sudarytos kredito sutarties. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (Civilinio kodekso 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-06-26 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Nors ieškovas nuo 2009 metų pavasario nustatytais terminais nemokėjo sutartų įmokų, t. y. pažeidė sutartyje numatytus mokėjimo terminus ir sumas, atsakovas iš karto nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį, priešingai, kaip minėta, net daug kartų raštais informavo ieškovą apie susidariusius įsiskolinimus bei ragino sumokėti skolas ir taip išvengti sutarties nutraukimo. Kaip matyti, kredito sutartis vienašališkai nutraukta tik 2012-03-01, nors ieškovas ir toliau visiškai nemokėjo įsiskolinimo, bet atsakovas kurį laiką nesikreipė dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto ieškovui priklausančio turto, prašymą teismui pateikė tik 2012-08-24 (b. l. 12-13).
Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas visais įmanomais būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių. Ieškovas nurodo, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jo, kaip vartotojo, interesai turėtų būti ypatingai saugomi ir ginami. Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių sudarytos kredito sutarties pagrindu ieškovui buvo suteiktas kreditas būstui įsigyti, t. y. asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, o ne verslo plėtojimui ir pan., tarp šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, o ieškovas vartotoju. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (Civilinio kodekso 6.188 str. 1 ir 2 d.), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (Civilinio kodekso 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
Byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad ieškovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas stengėsi raštais informuoti ieškovą apie susidariusius įsiskolinimus bei paragino sumokėti skolą ir taip išvengti sutarties nutraukimo. Be to, atsakovas ir po sutarties nutraukimo delsė kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Šie įrodymai patvirtina, jog atsakovas geranoriškai bandė spręsti susidariusią ieškovui nepalankią situaciją ir sutartis vienašališkai buvo nutraukta tik po to, kai atsakovas pagrįstai įsitikino, kad ieškovas ir toliau negalės tinkamai sutartyje numatytais terminais vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė ilgą laiką, todėl darytina išvada, jog ieškovas iki kredito sutarties nutraukimo, sistemingai nevykdė savo įsipareigojimų, pažeidinėjo kredito sutartyje numatytus kredito grąžinimo terminus. Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovas pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės bei šioje nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio.
Ieškovas teigė, kad bankas nuo 2009 metų paskaičiavo itin dideles palūkanas, kurių jis nėra pajėgus mokėti, todėl susidarė dar didesnis įsiskolinimas. Mano, jog jam, kaip sutarties silpnesniajai šaliai, nebuvo leista derėtis dėl palūkanų, todėl sutartį pasirašė tokią, kokią parengė atsakovas. Yra įsitikinęs, kad bankui turėtų mokėti ne sutartyje nurodytus 0,1 procento netesybas už kiekvieną praleistą dieną, o įstatymu reglamentuotą dydį - 0,02 procento ir tik už 180 dienų.
Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Civilinio proceso kodekso 178 str.). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę pažeidžiančius faktus. Tačiau jokių duomenų, kad atsakovas AB SEB bankas priverstine tvarka reikalavo pasirašyti sutartį, nėra pateikta bei teismas tokių faktinių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatė, todėl prašymas sumažinti sutartines netesybas, netenkintinas. Svarbu paminėti, kad delspinigiai yra šalių derybos objektas, kuris, kaip matyti, buvo aptartas, suderintas ir šalių pasirašytas (b. l. 7-11).
Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, šalių paaiškinimus, teismas pripažįsta, kad atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį laikydamasis sutarties ir teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo laikyti vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu, taigi ieškovo ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šis klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259, 260, 263, 265, 268, 270, 271 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškovo A. V. ieškinio reikalavimų atsakovui AB SEB bankui dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygų pakeitimo, siekiant atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, netenkinti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.