- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-08-21
- Bylos Nr.
- P-146-98-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Vaida Urmonaitė
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Pareiškėjas
- E. S.
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A14-755/07 pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja E. S. skundu (t. 1, b.l.3-6) prašė teismą įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir VAVA, atsakovas) per įstatymo numatytą terminą suteikti jai 2001 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr.2071V „Dėl Užusienio mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo" suformuotą ir pirmajai teritorijai priskirtą sklypą Nr.3.
Pareiškėja paaiškino, kad ji yra pretendentė į S. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį Užusienio kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą - Užusienio g., Vilniaus miestas), kadangi jos tėvas S. Z. 1992 m. sausio 27 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teises į žemę atkūrimo natūra. Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2001 m. balandžio 2 d. nutarime konstatavus, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, buvo priimtos Atkūrimo įstatymo pataisos, numatančios galimybę susigrąžinti žemę natūra miestuose. Pareiškėja nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalį nuostatas tais atvejais, kai buvusio žemės savininko žemės sklypas yra miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose, nuosavybės teisė atkuriama suteikiant neatlygintinai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio ir nustatyta tvarka žemės sklypą individualiai statybai tuose miestuose ar miesto tipo gyvenvietėse, kurių teritorijai priskirta turėtoji žemė. Šio įstatymo įgyvendinimui Vyriausybė 1991 m. lapkričio 15 d. priėmė nutarimą Nr.470 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Tvarka), kurio 6 punktas iš dalies buvo pakeistas Vyriausybės 1995 m. birželio 18 d. nutarimu Nr.655, ir numatė, jog piliečių prašymus atstatyti nuosavybės teisę į žemę, esančią miestuose, nagrinėja bei sprendimus priima apskričių valdytojai, atsižvelgiant į šių apskričių administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybų išvadas. Sprendimas atstatyti nuosavybės teisę į žemę, esančią miestuose, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai, priimamas gavus miesto mero pasiūlymą dėl piliečiui suteikiamo žemės sklypo vietos ir dydžio. Tuo pačiu 6 punktu nustatyta, kad sprendimas atstatyti nuosavybės teisę į žemę, esančią miestuose, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai, priimamas gavus miesto mero (valdybos) patvirtintą detalų planą su pažymėtomis sklypų ribomis. Minėto nutarimo 25 punkte nurodyta, kad suteikiamų neatlygintinai naudojamų ir naujų sklypų individualiai statybai ar kitai paskirčiai ribos turi būti nustatytos bei paženklintos vietoje, nurodytos ribų posūkio taškų koordinatės, parengti sklypų ribų planai ir šie sklypai pažymėti Valstybinio žemės kadastro žemėlapyje tokia pat tvarka, kaip ir valstybės parduodamų žemės sklypų. Pareiškėja pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai rodo, kad VAVA 1996 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Vilniaus miesto merą, nurodydama, jog S. Z. bus atkurtos nuosavybės teisės į dalį S. Z. nuosavybės teise valdytos žemės, suteikiant žemės sklypą pageidaujamoje vietoje - Užusienio gatvės rajone. VAVA minėtu raštu prašė nustatyti suteiktino žemės sklypo ribas, naudojimo sąlygas, paskirties apribojimus ir kt. Vilniaus miesto valdyba 1999 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 1982 V, kuriuo leido Miesto plėtros departamentui rengti Užusienio mikrorajono detaliojo suplanavimo pakeitimą ir nustatė detaliojo planavimo tikslą - sklypų, skirtų suteikti asmenims atkuriant nuosavybės teises, suformavimą. Remiantis šiuo sprendimu, buvo parengti ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr.2071 V patvirtinti Užusienio mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano pakeitimo sprendiniai. Šiuo sprendimu patvirtintos teritorijos Nr.1 ribose buvo suformuotas žemės sklypas Nr.3. Pareiškėja paaiškino, kad jai grąžintino žemės sklypo planą parengė individuali įmonė „Atspindys". Planas patvirtintas žemėtvarkininkės V. M. ir jos tėvo S. Z. parašais. 2006 m. vasario 10 d. pateiktame prašyme VAVA žemėtvarkos skyriui buvo nurodyta, jog pageidaujama gauti jau suformuotą ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr.2071 V patvirtintą žemės sklypą. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2006 m. kovo 16 d. raštu Nr.S-22-306 pranešė, jog Užusienio kaimas buvo rėžinis ir laisva, neužstatyta jo žemė natūra bus grąžinama piliečiams bendrosios nuosavybės teise, proporcingai turėtam žemės plotui. Tai, jog suformuotas žemės sklypas negali būti sugrąžintas, nurodoma ir 2006 m. gegužės 27 d. VAVA rašte Nr. 20-386. Nacionalinė žemės tarnyba VAVA sprendimo nepakeitė. Pareiškėjos teigimu, Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr.1475 buvo pakeista Tvarka, jos 106 punkte detalizuojant, kaip atkuriamos nuosavybės teisės natūra miesto teritorijose, kuriose buvo rėžinė sistema. Numatyta, kad tokiose teritorijose žemės sklypai nekartografuodami, kad čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius, o laisva (neužstatyta) žemė grąžinama natūra piliečiams proporcingai turėtajam žemės plotui. Tačiau pareiškėja pažymėjo, kad tiek iki 2002 m. balandžio 19 d., tiek ir po šios dienos galiojo Tvarkos 37 punktas, reglamentuojantis, kokia eilės tvarka piliečiams perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai. Šis punktas numato pirmumą piliečiams gauti žemės pasirinktoje jų turėtos žemės vietoje, kai šie sklypai toje vietoje yra numatyti detaliajame plane. Pareiškėja neneigė, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V teritorijoje Nr.1 suformuotas sklypas Nr.3 yra buvusio rėžinio Užusienio kaimo ribose. Jos teigimu, Tvarkos 37 punkto taikymo prasme sklypas laikytinas suformuotu turėtos žemė vietoje. Pareiškėja paaiškino, kad sklypas yra pasirinktas jos tėvo , jo iniciatyva ir lėšomis dar 1996 m. atlikti sklypo kadastriniai matavimai, sprendimai, priimti pagal senąjį nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavusį įstatymą (Atstatymo įstatymą), buvo pradėti realizuoti, tačiau nuosavybės teisės neatkurtos iš esmės dėl VAVA veiksmų.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsiliepime (t.1, b.l. 32-34) paaiškino, kad pareiškėja E. S. nėra pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą natūra Užusienio rėžinio kaimo (iki nacionalizacijos) teritorijoje. Prašymą įstatymų nustatytais terminais pateikė jos vyras S. Z., miręs (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji yra savo vyro turtinių teisių perėmėja. Buvusiame Užusienio (Zastianki) kaime iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos išliko rėžinė žemės valdymo sistema, jis nebuvo išskirstytas į vienkiemius. Pagal Tvarkos 106 punktą žemės sklypai toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, nekartografuodami, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius. Laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai turėtajam žemės plotui. Šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimo procesui nėra svarbu, kurioje vietoje buvo savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemėvalda. Atsakovė pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimas S. Z. bus vykdomas kaip ir kitiems Užusienio rėžinio kaimo gyventojams. Užusienio kaimo teritorijai yra Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr.2071V patvirtintas detalusis planas, kuriame suprojektuoti 33 žemės sklypai individualiai statybai, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr.30-1172 patvirtinti grąžinamos natūra žemės sklypų planai. Atsakovės teigimu, Užusienio rėžinio kaimo teritorijoje teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turintiems piliečiams nuosavybės teisės į žemę turi būti atkuriamos grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybės valdybos detaliajame plane suprojektuotus žemės sklypus ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus grąžintinus natūra laisvos (neužstatytos) žemės sklypus. Pagal Žemėtvarkos skyriuje esančią medžiagą Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1996 m. gegužės 16 d. ir 1996 m. rugpjūčio 29 d. raštais kreipėsi į Vilniaus miesto merą dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimosi sąlygų nustatymo pareiškėjai. Žemėtvarkos skyrius neturi duomenų, kad pagal šiuos raštus Vilniaus miesto savivaldybė būtų pateikusi atsakymus ir VAVA nustatytas žemės sklypo ribas, plotą bei kitas sąlygas, pagal kurias galėtų būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. Z. Atsakovės teigimu, pareiškėja nepagrįstai tvirtina, kad Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr.1982V ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimo Nr.2071V pagrindais buvo priimtas sprendimas suformuoti pirmai teritorijai priskirtą sklypą Nr. 3 būtent jai. Atsakovė pažymėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr.2071V „Dėl Užusienio mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo" buvo patvirtinti Užusienio mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano pakeitimo sprendiniai, nenurodant konkrečių asmenų, kuriems turėtų būti skirtas vienas ar kitas sklypas. Pareiškėja nenurodė, kokiu pagrindu vienas iš 2001 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr.2071V patvirtintų sklypų turėtų būti suteiktas būtent jai, o ne grąžinant žemę natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise buvusio Užusienio rėžinio kaimo gyventojams pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintą Tvarką. Atsakovė paaiškino, jog vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka, skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo ir kt. nagrinėja apskričių viršininkai bei Vyriausybės įgaliota institucija. Pagal Vyriausybės 2001 m. birželio 12 d. nutarimą Nr.709 tokia institucija yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. VAVA atsisakius atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus, atsisakymas nebuvo apskųstas Nacionalinei žemės tarnybai. Tokiu būdu, atsakovės manymu, nesilaikyta išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Atsakovė nurodė, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsniu, pareiškėjai nepateikus įrodymų, kad ji pasinaudojo išankstine skundo nagrinėjimo tvarka, skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtu.
Tretysis suinteresuotasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime (t. 2, b.l.72-73) teismui paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr.2071V buvo suformuoti sklypai, minėtas sprendimas įstatymų nustatyta tvarka nuginčytas nebuvo. Kadangi pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybės administracijai reikalavimų nėra pareiškusi, bylą prašė spręsti teismo nuožiūra.
Tretysis suinteresuotas asmuo T. Z. atsiliepime teismui paaiškino, kad skunde išdėstytos aplinkybės atitinka tikrąsias, todėl su pareiškėjos reikalavimais ji sutinka (t. 1, b.l. 31).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjos E. S. skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr.2071V „Dėl Užusienio mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo" buvo patvirtinti Užusienio mikrorajono detaliojo plano pakeitimo sprendiniai (t. 1, b.l. 18-20). Pareiškėja E. S. 2006 m. vasario 10 d. kreipėsi į VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu pradėti S. Z. nuosavybės teisių atkūrimo procedūras bei suteikti 2001 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr.2071 V suformuotą ir pirmajai teritorijai priskirtą sklypą Nr.3 (b.l.7). VAVA 2006 m. gegužės 23 d. raštu bei VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2006 m. kovo 16 d. raštu ją informavo, kad ginčo žemės sklypas patenka į Užusienio rėžinio kaimo ribas, todėl nuosavybės teisės į jį turi būti atkuriamos bendrosios nuosavybės teise visiems pretendentams, proporcingai jų turėtiems žemės plotams, ir jos prašymas netenkintinas (t.1, b.l. 9-10, 16-17). Išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2006 m. birželio 23 d. raštu patvirtino, jog VAVA pareiškėjos prašymo netenkino pagrįstai (t. 2, b.l.13-116).
Teismo konstatavimu, šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pretendentui S. Z. 1992 m. sausio 27 d. išreiškus savo valią atkurti nuosavybės teises į S. Z. iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo dalį, iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, t.y. iki 1997 m. liepos 1 d., sprendimai atkurti nuosavybės teises nebuvo priimti. Įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Nebuvo ginčo ir dėl to, kad žemės sklypas, į kurį E. S. siekia atkurti nuosavybės teises, patenka į buvusio rėžinio Užusienio kaimo ribas, kurios yra Vilniaus miesto ribose, nustatytose iki 1995 m. birželio 1 d. Tvarkos 106 punkte nustatyta, kad žemės sklypai toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, nekartografuodami, čia tik nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius. Laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad į buvusio Užusienio rėžinio kaimo teritorijoje suplanuotus žemės sklypus nuosavybės teises siekia atkurti 235 asmenys, o prašomos grąžinti žemės kiekis yra daug mažesnis už grąžintiną žemę (t.1, b.l. 102-107). Todėl, nesilaikant Tvarkos 106 punkte nustatytų proporcijų ir E. S. atkūrus nuosavybės teises į jos prašomą žemės sklypą, teismo konstatavimu, būtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Teismas nusprendė, jog pareiškėjos motyvas, kad ginčo žemės sklypo planas parengtas jos tėvo S. Z. lėšomis, niekaip nesusijęs su Atkūrimo įstatymo bei Tvarkos nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių į žemę atkūrimą buvusio rėžinio kaimo ribose, todėl teisiškai nereikšmingas. Pagal Tvarkos 37 punktą nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodami neatlygintinai nuosavybėn pirmumo eile piliečiams jų pasirinktoje turėtos žemės vietoje, kai šie sklypai toje vietovėje yra numatyti detaliajame plane. Teismas nurodė, jog minėtas Tvarkos punktas nagrinėjamu atveju taikytinas ne tik pareiškėjai, bet ir kitiems pretendentams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises į buvusio Užusienio rėžinio kaimo žemę, todėl tenkinti išskirtinai E. S. skundo reikalavimus, remiantis minėto punkto nuostatomis, nėra pagrindo. Esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjos E. S. reikalavimas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos E. S. apeliacinį skundą, 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą - pareiškėjos skundą patenkino, įpareigodamas atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją per įstatymo nustatytą terminą suteikti pareiškėjai E. S. 2001 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 2071V „Dėl Užusienio mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“ suformuotą, pirmajai teritorijai priskirtą sklypą Nr. 3.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytos proceso dalyvių neginčijamos faktinės aplinkybės, kad pareiškėja E. S. po savo tėvo S. Z. mirties tapo teisėta pretendente į jos senelio S. Z. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą buvusiame rėžiniame Užusienio kaime (pagal esamą teritorinį administracinį suskirstymą - Vilniaus miesto Užusienio gatvėje). Iš VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. kovo 16 d. rašto teismas nustatė, kad pareiškėjai tenkanti buvusio savininko turėtos nuosavybėje žemės dalis yra 0,5463 ha. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad 1992 metais pareiškėjos tėvas kartu su kitais pretendentais į S. Z. turėtą žemę pateikė Vilniaus miesto valdybai prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo, grąžinant žemę natūra. Prašymo pateikimo metu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Vadovaudamasis Atstatymo įstatymo 5 straipsniu, teismas konstatavo, jog tuo metu galiojęs įstatymas nenumatė miesto žemės grąžinimo natūra. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjos tėvo teisė į nuosavybės teisių atstatymą buvo pradėta realizuoti galiojant Atstatymo įstatymo 5 straipsnio 1995 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. I-1106 redakcijai. Vilniaus apskrities valdytojas 1996 m. rugpjūčio 29 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto merą, prašydamas suformuoti pareiškėjos tėvui suteiktiną naują žemės sklypą buvusio Užusienio kaimo teritorijoje. Pažymėta, kad S. Z. buvo numatyta suteikti žemės sklypą S. Z. turėtos žemės vietoje – Užusienio kaime - taigi toks nuosavybės teisių atstatymo būdas iš esmės reiškė dalinį jo valios susigrąžinti žemę natūra patenkinimą. Teismas konstatavo, jog byloje esantis žemės sklypo plano projektas (b.l. 23, t. 1) patvirtina, kad pareiškėjos tėvui perduotinas žemės sklypas Užusienio gatvėje buvo suformuotas ir suderintas su VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Vilniaus regioninio kadastro ir geodezijos centro specialistais 1996 m. lapkričio mėnesį, 1996 m. gruodžio 9 d. – su Naujininkų seniūnijos architekte žemėtvarkininke. 1996 m. lapkričio mėnesį sutikimą su planuojamo sklypo ribomis savo parašu patvirtino pats pretendentas. Apie tolesnius nuosavybės teisių atstatymo procedūros veiksmus byloje duomenų nėra, plano projektas neužbaigtas, t.y. nepatikrintas Vilniaus apskrities valdytojo Vilniaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos bei nepatvirtintas miesto mero.
Teismas pažymėjo, jog pagal nagrinėjamu laikotarpiu galiojusią ,,Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimo tvarką“, patvirtintą Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470, piliečių prašymus atstatyti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, nagrinėjo ir sprendimus priėmė apskrities valdytojas. Sprendimas atstatyti nuosavybės teisę į žemę, esančią miestuose, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai, buvo priimamas, gavus miesto (rajono) savivaldybės mero (valdybos) patvirtintą detalųjį planą su pažymėtomis sklypų ribomis (Tvarkos 6 punktas). Toks sprendimas turėjo būti priimtas per 3 mėnesius nuo pretendento pareiškimo, kad jis sutinka su formuojamo sklypo ribomis, gavimo (Tvarkos 7.2 punktas). Tačiau šiuo atveju sprendimas dėl nuosavybės teisių atstatymo pareiškėjai Atsatymo įstatymo pagrindu nebuvo priimtas. Šio įstatymo galiojimas buvo sustabdytas 1997 m. sausio 16 d. įstatymu Nr. VIII-76. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Įstatymo nustatytais terminais, o pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, turėjo būti nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Byloje esantys duomenys rodo, kad įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, pareiškėja nustatyta tvarka ir terminais nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis originalioje redakcijoje nustatė iš esmės analogišką galiojusiai pagal ankstesnį įstatymą nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimo tvarką ir sąlygas. Ir naujasis įstatymas numatė nuosavybės teisės į miesto žemę atkūrimo būdą, kurį buvo pasirinkęs pareiškėjos tėvas - perdavimą neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naujo žemės sklypo tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė. Pažymėta, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai suteiktino individualiai statybai žemės sklypo tolesnis įforminimas ir sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo priėmimas būtų buvęs sustabdytas kompetentingų valdžios institucijų dėl aplinkybių, paneigiančių jos teises į suformuotą žemės sklypą. Byloje taip pat nesurinkta duomenų, kad nuosavybės teisių atstatymo procesas nutrūko dėl pačios pretendentės veiksmų ar valios. Todėl konstatuota, jog pradėta nuosavybės teisių atstatymo procedūra turėjo būti toliau tęsiama.
Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo nuostatos įgyvendinamos pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintą ,,Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką“, kurios 111 punktas nagrinėjamu laikotarpiu nustatė, kad kompetentingos institucijos turi išnagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai bei kitai paskirčiai, per 6 mėnesius nuo perduodamo žemės sklypo vietos suderinimo su piliečiu, pageidaujančiu atkurti nuosavybės teises į žemę. Teismas nustatė, kad 1999 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto valdyba priėmė sprendimą Nr. 1982V, kuriuo leido Miesto plėtros departamentui rengti Užusienio mikrorajono detaliojo suplanavimo pakeitimą ir nustatė detaliojo planavimo tikslą – sklypų, skirtų suteikti asmenims, atkuriant nuosavybės teises, suformavimas. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V buvo patvirtinti Užusienio mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano pakeitimo sprendiniai. Iš byloje esančios detaliojo plano kopijos nustatyta, kad jame suplanuotas teritorijos Nr. 1 sklypas Nr.3, patvirtintas sprendimo punktu 1.1.3, savo ribomis iš esmės sutampa su 1996 metais, vykdant apskrities valdytojo prašymą, Vilniaus miesto valdybos pradėtu formuoti žemės sklypu, perduotinu pareiškėjos tėvui. Pažymėta, kad pareiškėja teigia, jog šeima nuo 1996 metų ginčo sklypą naudoja savo pasodybinio ūkio reikmėms, šis jos teiginys nėra paneigtas kitais įrodymais. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V teritorijoje Nr.1 suformuotas sklypas Nr.3, į kurį pretenduoja pareiškėja, yra buvusio rėžinio Užusienio kaimo ribose, todėl pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punktą laikytinas suformuotu turėtos žemės vietoje, o pareiškėja turi pirmumo teisę pasirinkti šį žemės sklypą.
Teismas nusprendė, jog pareiškėja teisėtai pretenduoja į naują žemės sklypą individualiai statybai, ši jos teisė nebuvo realizuota dėl valdžios institucijų delsimo teisės aktuose nustatytais terminais ir tvarka atlikti jų kompetencijai priskirtus nuosavybės teisių atkūrimo veiksmus. 1999 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 1982V ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V buvo detaliai suplanuota teritorija ir suformuoti žemės sklypai, skirti nuosavybės teisių atkūrimui pareiškėjos pasirinktu būdu - suteikiant naują žemės sklypą. Teismas nurodė, jog pagal materialinių teisės normų galiojimo laike taisykles teises nustatantys įstatymai taikomi teisiniams santykiams, kurie susiformavo šių įstatymo galiojimo laiku, taigi, galiojusių įstatymų pagrindu atsiradusi asmens reikalavimo teisė turi būti ginama ir negali būti laikoma išnykusia dėl to, kad valdžios institucijos jos laiku ir tinkamai nerealizavo. Konstatuota, jog Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (2002 m. balandžio 2 d., Nr. IX-832) buvo iš esmės pakeistas nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo reglamentavimas, papildant 5 straipsnio 2 dalį nauju 1 punktu, kuriame numatyta, kad nuosavybės teisė į miesto žemę gali būti atkuriama ir grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475 buvo pakeista Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, jos 106 punkte įtvirtinta, kad ,,žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius; laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip.“. Teismas nustatė, jog Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V suplanuotoje teritorijoje yra suprojektuoti žemės sklypai individualiai statybai, perduotini piliečiams atkuriant nuosavybės teises. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X-907 redakcija) šios faktinės aplinkybės yra pagrindas traktuoti tokią žemę kaip išperkamą valstybės, pretendentams natūra negrąžinamą. Teismas rėmėsi to paties įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punkte suformuluota sąvoka ,,laisvos žemės fondas - žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskirti valstybės paimtai ir išperkamai žemei ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka atkūrus nuosavybės teises į pagal šį įstatymą grąžintinus maksimalius žemės, miško ir vandens telkinio plotus“. Nustatyta, kad nuosavybės teisių į buvusio rėžinio Užusienio kaimo žemę atkūrimo proceso eigoje VAVA pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr.30-1172 patvirtintų grąžintinų natūra (laisvos žemės) sklypų plotą. Iš šių dokumentų turinio matyti, kad teritorija, suplanuota 2001 m. detaliuoju planu, nėra įtraukta į laisvos ir natūra grąžintinos žemės plotą. Padaryta išvada, kad kol Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2071V patvirtintas detalusis planas galioja, ši teritorija nėra laisva žemė, kuri gali būti grąžinta buvusiems Užusienio rėžinio kaimo savininkams natūra. Dėl to atsakovės teiginys, kad pareiškėjos reikalavimų tenkinimas yra susijęs su visų pretendentų į buvusio Užusienio kaimo žemę teisėmis ir būtų įgyvendintas jų teisėtų interesų sąskaita, teismo buvo pripažintas nepagrįstu. Remdamasi nurodytų argumentų visuma teisėjų kolegija pripažino, kad pareiškėjos reikalavimai yra pagrįsti, o pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė įstatymą.
IV.
2008 m. gruodžio 22 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A14-755/07 Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 bei 10 punktuose nurodytais pagrindais, bylą išnagrinėti iš naujo, pareiškėjos E. S. apeliacinio skundo netenkinti, palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimą.
Prašymą atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu atsakovas grindė tuo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie įstatymo nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. S. Z. prašymą buvo pateikęs 1992 m. sausio 27 d., t.y. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino (2001 m. sausio 31 d.), o (duomenys neskelbtini) mirė. Todėl nuosavybės teisės šiuo atveju turi būti atkuriamos mirusio S. Z. vardu ir perduodamos įpėdiniui. Tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.A14-755/07 įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją suteikti E. S. žemės sklypą, atsakovo nuomone, yra esminis materialinės teisės normų pažeidimas, nes pareiškėja nėra pretendentė atkurti nuosavybės teises į S. Z. valdytą žemę. Atsakovo teigimu, pareiškėja E. S. nagrinėjamu atveju turi tik teisę reikalauti atkurti nuosavybės teises mirusiojo S. Z. vardu, nes yra viena iš pretendento paveldėtojų, kurie turėtų nustatyta tvarka paveldėti sklypą po to, kai bus priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. Z. vardu.
Prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A14-755/07 Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu atsakovas grindė tuo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (administracinė byla Nr.I-3398-14/2006),kuris įsiteisėjo 2007 m. balandžio 2 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atmetus atsakovo apeliacinį skundą, Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigota suteikti J. Z. (kitam pretendentui atkurti nuosavybės teises į S. Z. turėtą žemę) Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr.2071V „Dėl Užusienio mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo" suformuotą, pirmajai teritorijai priskirtą sklypą Nr.3, t.y. tą patį žemės sklypą, kaip ir E. S.. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimas (administracinė byla Nr.I-3398-14/2006) yra įvykdytas, Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. liepos 5 d. sprendimu Nr.2.4-01-5109 J. Z. atkurtos nuosavybės teisės į 0,1999 ha žemės sklypą Nr. 3, esantį teritorijoje Nr. 1, Užusienio gatvėje, Vilniuje. J. Z. daiktinės teisės į šį žemės sklypą įregistruotos Nekilnojamojo turto registre.
Atsakovo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A14-755/07, netinkamai įvertino įrodymus, klaidingai nurodė, jog „iš byloje esančios detaliojo plano kopijos matyti, kad jame suplanuotas teritorijos Nr. 1 sklypas Nr. 3, patvirtintas sprendimo punktu 1.1.3, savo ribomis iš esmės sutampa su 1996 metais vykdant apskrities valdytojo prašymą Vilniaus miesto valdybos pradėtu formuoti žemės sklypu, perduotinu pareiškėjos tėvui" (plano projektas b.1.23, t.1), nors detaliajame plane suplanuotas teritorijos Nr.1 žemės sklypas Nr.3 savo konfigūracija ir vieta ženkliai skiriasi nuo 1996 metais, vykdant apskrities valdytojo prašymą, Vilniaus miesto valdybos pradėto formuoti žemės sklypo, perduotino pareiškėjos tėvui (tai galima nustatyti, palyginus sklypo Nr.3 vietą ir konfigūraciją detaliajame plane bei byloje esančiame plano projekte; 2000 m² sklypo išsidėstymas vietovėje nurodytas plano projekto viršutiniame kairiajame kampe). Atsakovas pažymi, kad tokio žemės sklypo, kuris buvo, teismo teigimu, pradėtas formuoti pareiškėjos tėvui 1996 metais, nėra galiojančiame detaliajame plane, patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr.2071V, vietoje šio sklypo detaliajame plane suformuoti 2 žemės sklypai: sklypas Nr. 1 (1184,90 kv.m ploto) ir sklypas Nr. 2 (1187,9 kv.m ploto), patvirtinti galiojančio Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimo Nr.2071V atitinkamai 1.1.1 ir 1.1.2 punktais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas netenkinamas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 159 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti patenkintas jei prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Proceso byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, atnaujinimo pagrindai nustatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnyje.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-755/2007 yra priimtas 2007 m. lapkričio 23 d., atsakovo prašymas dėl proceso šioje byloje atnaujinimo teismui pateiktas 2007 m. gruodžio 22 d. Taigi prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymu nustatyto termino.
Atsakovas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A14-755/07 Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte (naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) bei 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) nurodytais pagrindais.
Prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A14-755/07 Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (administracinė byla Nr.I-3398-14/2006), įsiteisėjusiu 2007 m. balandžio 2 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui šį pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą (administracinė byla Nr.A14-341/07), Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigota suteikti J. Z. (kitam pretendentui atkurti nuosavybės teises į S. Z. turėtą žemę) Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr.2071V „Dėl Užusienio mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo" suformuotą, pirmajai teritorijai priskirtą sklypą Nr.3, t.y. tą patį žemės sklypą, kaip ir E. S. pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A14-755/07, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimas (administracinė byla Nr.I-3398-14/2006) yra įvykdytas, Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. liepos 5 d. sprendimu Nr.2.4-01-5109 J. Z. atkurtos nuosavybės teisės į 0,1999 ha žemės sklypą Nr. 3, esantį teritorijoje Nr. 1, Užusienio gatvėje, Vilniuje. J. Z. daiktinės teisės į šį žemės sklypą įregistruotos Nekilnojamojo turto registre.
Įvertinusi bylos medžiagą kolegija konstatuoja, jog atsakovo nurodytos aplinkybės apie įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimą (administracinė byla Nr.I-3398-14/2006) ir 2007 m. balandžio 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį (administracinė byla Nr.A14-341/07), kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas, naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios atsakovui nebuvo ir negalėjo būti žinomos administracinės bylos Nr.A14-755/07 nagrinėjimo metu, nelaikytinos. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimo (administracinė byla Nr.I-3398-14/2006) ir 2007 m. balandžio 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties (administracinė byla Nr.A14-341/07) matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija šioje administracinėje byloje buvo ginčo šalis (atsakovas), o ginčas šioje byloje pagal pareiškėjo J. Z. skundą (E. S. tėvo S. Z. brolio) vyko dėl atitinkamo žemės sklypo suteikimo atkuriant nuosavybės teises į S. Z. (to paties žemės savininko kaip ir administracinėje byloje Nr.A14-755/07, kurioje atsakovas prašo procesą atnaujinti) turėtos žemės dalį, tenkančią pretendentui J. Z. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje Nr.A14-755/07 byloje pagal pareiškėjos E. S. skundą, kurioje atsakovas prašo procesą atnaujinti buvo priimtas vėliau (2007 m. lapkričio 23 d.) negu buvo priimtas ir įsiteisėjo sprendimas administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Z. skundą (2007 m. balandžio 2 d.). Įvertinus aplinkybę, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo abiejų pirmiau minėtų administracinių bylų ginčo šalis – atsakovas, o ginčai abiejose bylose vyko dėl žemės sklypų suformavimo dviems skirtingiems pretendentams atkuriant nuosavybės teises į jiems tenkančias to paties savininko (S. Z.) turėtos žemės dalis, todėl pirmiau išnagrinėtos administracinės bylos pagal pareiškėjo J. Z. skundą faktinės aplinkybės ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimai (2006 m. rugsėjo 25 d. ir 2007 m. balandžio 2 d.) Vilniaus apskrities administracijai buvo žinomi iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A14-755/2007, kurioje prašoma procesą atnaujinti, priėmimo. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu tenkinti atsisako (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).
Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai įvertino įrodymus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje toks proceso atnaujinimo pagrindas nėra numatytas. Todėl atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu negalimas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).
Procesas byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Prašymą atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu atsakovas grindžia tuo, jog pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį nuosavybės teisės šiuo atveju gali būti atkurtos mirusiojo S. Z. (pareiškėjos E. S. tėvo) vardu, todėl teismas negalėjo įpareigoti atsakovą suteikti ginčo žemės sklypą pareiškėjai E. S., kuri nėra pretendentė atkurti nuosavybės teises į S. Z. valdytą žemę. Atsakovo nuomone E. S. (viena iš S. Z. turto paveldėtojų) turėtų nustatyta tvarka paveldėti žemės sklypą po to, kai bus priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. Z. vardu.
Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos tėvas S. Z. prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę pateikė 1992 m. sausio 27 d. Tuo metu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentavo Atstatymo įstatymas. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atstatymo S. Z. pagal Atstatymo įstatymą nebuvo priimtas. 2002 m. kovo 19 d. šis pretendentas mirė. Pagal 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, turi būti nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atsakovo nuomone, teismas konstatuodamas, kad pareiškėja turi teisę į nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimą, netinkamai taikė materialines teisės normas, t.y. padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, nes toks turėjo esminę reikšmę priimant sprendimą patenkinti pareiškėjos skundą ir įpareigojant atsakovą Vilnius apskrities viršininko administraciją per įstatymo nustatytą terminą suteikti pareiškėjai E. S. 2001 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 2071V „Dėl Užusienio mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“ suformuotą, pirmajai teritorijai priskirtą sklypą Nr. 3. Todėl, atsakove nuomone, yra Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytas pagrindas procesą administracinėje byloje Nr.A14-755/07 atnaujinti.
Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo argumentus dėl prašymo atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, jog atsakovas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad teismas padarė esminį materialinės teisės normų (nagrinėjamu atveju - Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies) pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimant 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A14-755/07.
Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.
Kaip matyti iš pareiškėjos E. S., kuri yra S. Z., mirusio (duomenys neskelbtini), dukra, įstatyminė jo turto paveldėtoja, skundo pirmosios instancijos teismui (administracinė byla Nr.I-3606-18/06), šios bylos medžiagos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimo, pareiškėja neprašė teismo įpareigoti atsakovą, kad pagal jos tėvo 1992 m. sausio 27 d. pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į S. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės atitinkamą dalį nuosavybės teisės būtų atkurtos (apskrities viršininko sprendimas priimtas) jos vardu. Pareiškėja prašė teismą įpareigoti atsakovą suteikti jai 2001 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 2071V „Dėl Užusienio mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“ suformuotą, pirmajai teritorijai priskirtą sklypą Nr. 3, kuris, pareiškėjos teigimu, buvo suformuotas sprendžiant jos tėvo 1992 m. sausio 27 d. pateiktą prašymą, sklypo ribos suderintos su pretendentu (iki jo mirties) ir atitiko jo valią, tačiau atsakovas neužbaigė nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Taigi, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas administracinėje byloje pagal minėtą E. S. skundą nenagrinėjo ir nesprendė klausimo kokio asmens vardu Vilniaus apskrities viršininko administracija turi priimti sprendimą atkuriant nuosavybės teises į žemę pagal 2002 m. mirusio pareiškėjos tėvo S. Z. 1992 metais pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. Z. žemę
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.A14-755/07 konstatavo, jog pareiškėjos tėvui pateikus prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo galiojęs Atstatymo įstatymas nenumatė miesto žemės grąžinimo natūra. Nustatė, jog pareiškėjos tėvo teisė į nuosavybės teisių atstatymą buvo pradėta realizuoti pagal tuo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (1995 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. I-1106 redakcija), t.y. rengiami dokumentai naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimui Užsienio kaimo teritorijoje (Vilniaus apskrities valdytojas 1996 m. rugpjūčio 29 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto merą, prašydamas suformuoti pareiškėjos tėvui suteiktiną naują žemės sklypą buvusio Užsienio kaimo teritorijoje; buvo parengtas suformuoto žemės sklypo turėtoje vietoje - Užsienio kaime plano projektas; projektas 1996 m. lapkričio mėnesį suderintas su VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Vilniaus regioninio kadastro ir geodezijos centro specialistais, 1996 m. gruodžio 9 d. – su Naujininkų seniūnijos architekte žemėtvarkininke, 1996m. lapkričio mėnesį savo sutikimą su planuojamo sklypo ribomis savo parašu patvirtino pats pretendentas), tačiau procedūra nebuvo užbaigta (žemės sklypo plano projektas nepatikrintas Vilniaus apskrities valdytojo Vilniaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos ir nepatvirtintas miesto mero). Nustatęs, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atstatymo pareiškėjos tėvui pagal Atstatymo įstatymą nebuvo priimtas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsniu, 10 straipsnio 1 dalimi, 21 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, jog pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turėjo būti tęsiama toliau, pareiškėjos skundą patenkino, įpareigodamas atsakovą per įstatymo nustatytą terminą suteikti pareiškėjai 2001 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 2071V „Dėl Užusienio mikrorajono teritorijos nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendinių pakeitimo tvirtinimo“ suformuotą, pirmajai teritorijai priskirtą sklypą Nr. 3.
Iš atsakovo prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentų spręstina, kad atsakovas netiesiogiai kelia kai kuriuos klausimus dėl sprendimo vykdymo, tačiau teismas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, gali ir turi patikrinti tik Administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu taip pat yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, konstatuoja, kad pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A14-755/07 pareiškėjo prašomais pagrindais, numatytais Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose, nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-755/2007 pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai.
Nutartis neskundžiama.