Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Algirdo Jaliniausko ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. B. ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Eviltienės apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo, V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant jai inkriminuotą nusikalstamą veiką;

L. B. pripažinta kalta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteista laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo L. K. civilinis ieškinys patenkintas ir iš L.B. L. K. priteista 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. L. B. nuteista už tai, kad 2017 m. kovo 14 d. apie 11.00 val., melagingai prisistačiusi medicinos darbuotoja ir taip apgaule, vagystės tikslu, įsibrovusi į O. R. namus, esančius (duomenys neskelbtini), iš O. R. namų pagrobė svetimą turtą – O. R. priklausančius 2 000 eurų, taip padarydama O. R. 2 000 eurų turtinę žalą.

2. V. B. buvo kaltinama tuo, kad veikdama bendrininkų grupe su L. B., melagingai prisistačiusios medicinos darbuotojomis ir taip apgaule, vagystės tikslu, įsibrovusios į O. R. namus, esančius (duomenys neskelbtini), iš O. R. namų pagrobė svetimą turtą – O. R. priklausančius 2000 eurų, taip padarydamos O. R. 2 000 eurų turtinę žalą.

5. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė Lina Eviltienė skundžia Alytaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 29 d. nuosprendį ir prašo jį pakeisti panaikinant dalį, kurioje V. B. išteisinta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti V. B. kalta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams; nukentėjusiajam L. K. padarytą 2000 eurų turtinę žalą priteisti solidariai iš V. B. ir L. B..

6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, nuteistosios L. B. apeliacinį skundą atmesti, nuteistoji L. B. ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji V. B. ir jos gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

7. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Eviltienės. ir nuteistosios L. B. apeliaciniai skundai atmestini.

8. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas L. B. kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir V. B. dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo išteisinęs, konstatavus, kad neįrodyta, jog ši dalyvavo nusikaltimo padaryme, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino.

Dėl nuteistosios L. B. apeliacinio skundo

10. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jos kaltė dėl nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus duomenis, sutinka ne su nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, o su teismo išvada, jog byloje surinktų duomenų pakanka patraukti L. B. baudžiamojon atsakomybėn už O. R. turto (2000 eurų) vagystę.

11. Apeliaciniame skunde yra kritikuojami nukentėjusiosios parodymai, teigiama, kad jie yra nenuoseklūs, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės teiginiais. Nukentėjusioji visų apklausų ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai tvirtino, kad ją apvogė į namus atėjusi moteris, prisistačiusi medike. O. R. gerai ją įsidėmėjo, apibūdino pastarosios išvaizdą, o išvydusi L. K. jai parodytą laikraštį su moterų, kurios apvaginėja senelius nuotraukomis, ši patvirtino, kad tos pačios moterys buvo apsilankiusios ir pas ją. Viena (vyresnioji) buvo atėjusi savaite anksčiau, tačiau O. R. jos neįsileido į namus, o po to pas ją atvyko jaunesnioji moteris ir pristačiusi medike pateko į namus. Būtent iškart po šios moters (jaunesniosios) vizito nukentėjusioji pasigedo 2000 eurų, kuriuos laikė į rankinę įdėtoje piniginėje, paslėptoje po patalynės krūva. Ir nors liudytojai – socialinei darbuotojai N. A., pateikusiai pranešimą Bendrajam pagalbos centrui, ji kalbėjo apie vyrą ir moterį, tačiau net ir šie duomenys patvirtina, kad ji nurodė, jog į namus pas ją apsimetusi medike atėjo viena moteris, o tuo tarpu vyras laukė mašinoje. Ir išties liudytojas V. M. nurodė, jog būtent jis atvežė L. B. ir V. B. adresu: (duomenys neskelbtini) ir pradžioje L. B., o po to ir V. B. nuėjus link minėto namo, laukė automobilyje. Atsižvelgus į tokius minėto liudytojo parodymus, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios nurodomos aplinkybės yra prieštaringos, tad nėra pagrindo ir nesivadovauti jos parodymais sprendžiant L. B. kaltės klausimą, juolab, kad jos kaltę patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: liudytojo V. M. parodymai, telefoninių pokalbių analizės duomenys bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga.

12. Nėra pagrindo sutikti su nuteistosios teiginiais, kad pareigūno D. B. atlikta telefoninių pokalbių analizė tik nurodo jos naudoto mobiliojo ryšio telefono judėjimo kryptį, bet nepatvirtina apeliantę buvus įvykio vietoje. Kadangi įrodymai baudžiamajame procese vertinami ne atsietai (kaip kad tai daroma apeliantės skunde), o jungiant juos į loginę į grandinę ir tik tuomet daromos išvados, telekomunikacinių įvykių, įeinančių ir išeinančių skambučių, SMS žinučių išklotinių duomenys bei duomenys apie jungimus atlikusias celes ir šių duomenų analizė, sugretinus juos su nuosekliais liudytojo V. M. parodymais, kuriuos šis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (kad jis L. B. ir V. B. buvo atvežęs prie O. R. namo, kad pirmiausia link šio namo, užsidėjusi šviesių plaukų peruką ir akinius nuėjo L. B., o po to ir V. B., kad šioms grįžus ir važiuojant atgal į Marijampolę automobilio gale buvo skaičiuojami pinigai), o taip pat ir nukentėjusiosios parodymais, leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad L. B. 2017 m. kovo 14 d. išties buvo įvykio vietoje.

13. Kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad prie O. R. namo įvykio dieną buvo tiek L. B., tiek V. B., svarbu nustatyti, kuri iš jų, ar abi pavogė iš nukentėjusiosios pinigus. O. R. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtino (atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo manyti, kad jos parodymai neteisingi), kad 2017 m. kovo 14 d. pas ją į namus atvyko medike prisistačiusi moteris ir ėmė ją tikrinti, paguldė į lovą, glostė, kažko papurškė į akis, o po to staigiai pasišalino. Šiai išėjus iš namo nukentėjusioji pasigedo 2000 eurų. Spaudoje pamačiusi tiek L. B., tiek V. B. nuotraukos, aiškino, kad medike prisistatė jaunesnė moteris, o vyresnioji buvo atvykusi prie jos namų savaite anksčiau. Anketiniai L. B. ir V. B. duomenys patvirtina, kad nuteistoji išties yra jaunesnė už V. B.. V. M. aiškino, kad pas O. R. į namus pirmoji nuėjo būtent L. B. (jaunesnė pagal anketinius duomenis). Jis paaiškino, kad tą dieną L. B. buvo užsidėjusi ilgų šviesių su tamsiomis sruogomis plaukų peruką. Tuo tarpu vėliau iš mašinos išlipusi V. B. buvo užsidėjusi šviesų trumpų plaukų peruką. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas dar minėjo ir tai, kad L. B. užsidėjo ir akinius skaidriais stiklais. Liudytojo pateiktas apeliantės apibūdinimas sutampa su nukentėjusiosios pateiktu šios moters apibūdinimu. Nukentėjusioji O. R. po įvykio pasakodama apie pas ją atėjusią medike prisistačiusią moterį (tuo metu ji dar nebuvo mačiusi nuotraukų spaudoje), detaliai apibūdino šios išvaizdą: 175 cm ūgio, liekno kūno sudėjimo, pusilgiais šviesiais plaukais, tamsiais antakiais, su akiniais. Atsižvelgus į šiuos duomenis nėra pagrindo abejoti, kad pas O. R. nuėjo ir medike pristatė ne V. B., o būtent L. B.. Būtent po jos apsilankymo nukentėjusioji pasigedo 2000 eurų. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo išvada, kad būtent ji apgaule patekusi į O. R. namus pavogė šios turtą yra pagrįsta.

14. Apylinkės teismas L. B. atžvilgiu priėmęs įrodymais pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, jai paskyrė teisingą bausmę. Pažymėtina, kad skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę L. B., minėtas įstatymo nuostatas apylinkės teismas taikė tinkamai. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek nuteistosios asmenybę, tiek ir jos padarytos nusikalstamos veikos bei jos pačios pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė recidyviste. Skiriant bausmę, buvo teisingai įvertinta tai, kad padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, L. B. už analogiškus nusikaltimus teisiama trečią kartą. Nusikaltimą įvykdė prieš garbaus amžiaus asmenį, kas rodo didesnį jos veikos pavojingumą. Anksčiau jai buvo skiriamos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, tačiau nuteistoji jai paskirtų baudų nemoka ir toliau daro naujus nusikaltimus, kas rodo, kad švelnesnės bausmės jos atžvilgiu yra neveiksmingos, kad nuteistoji nėra linkusi laikytis įstatymų, paisyti visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių. Apeliantė nors ir yra jauno amžiaus, tačiau niekur nedirba. Atsižvelgus į daromų nusikaltimų pobūdį galima spręsti, kad iš jų gaunamos pajamos yra jos pragyvenimo šaltinis. Visos šios aplinkybės rodo, kad nusikalstama veika padaryta ne atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius gyvenimiškoms aplinkybės, o yra nulemta neigiamų apeliantės vertybinių nuostatų. Tokiai išvadai daryti pakanka byloje esančių duomenų, o Socialinio tyrimo išvada skiriant bausmę nėra privaloma. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai L. B. skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis mažesnis nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Laikyti šią bausmę aiškiai per griežta nėra jokio pagrindo.

16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos medžiagą nėra pagrindo pripažinti, kad šioje byloje apylinkės teismas neteisingai aiškino BK 75 straipsnio, nustatančio bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir tvarką, nuostatas ir nepagrįstai jų nepritaikė. Pažymėtina, kad kaltininkui paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, net ir nustatęs visas formaliai būtinas BK 75 straipsnio taikymo sąlygas, neprivalo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo. BK 75 straipsnyje nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant teismas gali atidėti paskirtos bausmės už padarytas nesunkius ar apysunkius nusikaltimus vykdymą: asmuo turi būti nuteisiamas laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams; teismas turi nuspręsti, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiklosčiusią teismų praktiką teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi išnagrinėti aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir nuteistojo asmenybe. Darydamas išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas privalo įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan.

17. Nagrinėjamoje byloje teismas, atsisakydamas nuteistajai L. B. taikyti BK 75 straipsnį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkės asmenybę, jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Teismas nustatė, kad L. B. už analogiško turtinio pobūdžio nusikaltimo padarymą teisiama jau trečią kartą, kad anksčiau skirtos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės savo tikslų nepasiekė, nes nuteistoji nemokėjo paskirtų baudų ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas, akivaizdžiai ignoruodama įstatymus, visuomenėje priimtinas elgesio taisykles. Nuteistoji kaltės nepripažino, savo veiksmų kritiškai nevertina, stengėsi išvengti atsakomybės. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo išvada, jog be laisvės atėmimo bausmės negalima tikėtis teigiamų nuteistosios elgesio pokyčių, pagrįsta byloje ištirtų įrodymų visuma ir teismo nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos padarymo aplinkybes, nuteistosios asmenybę. Vadinasi pagal byloje nustatytas ir nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad sprendimas netaikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų yra nemotyvuotas ir neteisingas.

Dėl Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinio skundo

18. Prokurorės apeliaciniame skunde iš esmės keliamas klausimas dėl įrodymų vertinimo. Apeliantės manymu, teismas, priimdamas V. B. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai atmetė byloje pateiktus įrodymus, kurie patvirtina pastarosios kaltę.

19. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–455/2014).

20. V. B. skundžiamu nuosprendžiu dėl jai pareikšto kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisinta apylinkės teismui konstatavus, jog nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ji dalyvavo nusikalstamoje veikoje. Prokurorė su teismo padaryta išvada nesutinka. Anot jos, teismas nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, dėl to padarė klaidingas, nepagrįstas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

21. Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia(kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

22. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs bylos įrodymus, pripažįsta, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos. Remiantis byloje surinktų duomenų visuma pagrįstai konstatuota, kad nepakanka duomenų, įrodančių, kad V. B. veikdama bendrininkų grupe su L. B. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

23. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo teiginiais, kad byloje esančių duomenų pakanka nustatyti faktui, jog 2017 m. kovo 14 d. apie 11 val. V. B. kartu L. B. V. M. vairuojamu automobiliu atvyko prie O. R. namų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini). Anksčiau aptarti duomenys (atsakant į nuteistosios L. B. apeliacinio skundo argumentus) patvirtina, kad būtent L. B. užsidėjusi šviesių plaukų peruką pirmoji nuėjo į O. R. namus ir apsimetusi medike apgaule į juos pateko. Būtent L. B. apžiūrėjo nukentėjusiąją, nurodė šiai atsigulti ant lovos, kad būtų galima ją neva detaliau patikrinti, papurškė šiai kažko į akis ir netrukus po to pasišalino iš namų. Po jos išėjimo dingo nukentėjusiosios pinigai. O. R. nematė, nenurodė, kad tuo metu į namus ar kambarį, kuriame ji buvo, būtų dar kas nors atėjęs. Nukentėjusioji aiškino, kad dingę pinigai buvo piniginėje, įdėtoje į rankinę, paslėptoje po patalynės krūva. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad patalynė buvo sudėta ant lovos ir stalo, stovinčių tame pačiame kambaryje (stalas ir lova stovi šalia vienas kito), kuriame neva patikrinimui į lovą buvo paguldyta nukentėjusioji, o kaip ir minėta, O. R. neminėjo, kad be medike apsimetusios moters (L. B.) dar kas nors būtų užėjęs į šį kambarį.

24. Prokurorė apeliaciniame skunde apibūdindama nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą, teigia, kad V. B. į O. R. namus nuėjo sulaukusi telefoninio L. B. kvietimo, tačiau L. B. ir V. B. įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinių duomenys tokius teiginius paneigia. Nusikalstamos veikos padarymo laiku nei L. B. V. B., nei atvirkščiai - V. B. L. B. neskambino. Tad nors, kaip nurodė liudytojas V. M., išteisintoji praėjus maždaug 10-15 minčių po L. B. nuėjimo į O. R. namus, irgi link jų nuėjo, tačiau tai nepatvirtina fakto, kad ji ten nuėjo L. B. kvietimu. Nors prokurorė teigia, kad V. B. buvo įėjusi į namo vidų ir išvertė ten esančius daiktus ieškodama paslėptų pinigų, tačiau įvykio vietos apžiūros protokolas nepatvirtina prokurorės teiginių, kad kambariai buvo atrakinti, daiktai išversti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios aplinkybės nenurodė ir nukentėjusioji apklausų metu, o kaip ir minėta anksčiau, pinigai buvo paslėpti tame pačiame kambaryje, kuriame ant lovos gulėjo O. R., pastaroji neminėjo, kad be L. B. dar kas nors būtų buvęs šiame kambaryje. O įvertinus tai, kad lova ir stalas, ant kurio sudėta patalynė, stovėjo greta vienas kito, be to, atsižvelgus į tai, kad praktikoje gana įprasta, kai senyvo amžiaus žmonės, ypač gyvenantys kaimo vietovėse, pinigus laiko būtent po patalyne, kas neabejotinai žinoma nusikaltimus vykdantiems asmenims, galima pagrįstai manyti, kad pati L. B. be niekieno pagalbos šiuos pinigus ilgai neužtrukdama ir galėjo rasti. Tad net ir nustačius, kad V. B., L. B. jau esant O. R. name, taip pat link jo nuėjo, visgi duomenų, patvirtinančių, kad ji tikrai nuėjo į namo vidų ir kad turėjo tikslą pasisavinti svetimą turtą, ar kad atliko kažkokius aktyvius veiksmus, siekdama pasisavinti svetimą turtą, kad pasidalijo su L. B. šios pagrobtus pinigus, nėra. Prokurorės išdėstytas aptariamos nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas yra tik subjektyvi apeliantės nuomonė, samprotavimai, nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, kas yra būtina priimant asmens atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija prokurorės išsakytą poziciją dėl įrodymų vertinimo atmeta kaip nepagrįstą ir mano, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai nusprendė, jog vien fakto, kad V. B. su L. B. atvyko prie O. R. namų, link jų nuėjo, o L. B. grįžus į automobilį abi skaičiavo pinigus, nepakanka patvirtinti V. B. kaltę dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Taip pat ta aplinkybė, kad asmuo anksčiau teistas (ar jo atžvilgiu nagrinėjamos baudžiamosios bylos) dėl analogiškų nusikaltimų neleidžia konstatuoti, kad V. B. padarė ir aptariamą vagystę.

25. Kaip matyti iš šių duomenų ir vertinant aukščiau išdėstytą, nei nukentėjusiosios, nei liudytojų parodymai, nei rašytinė bylos medžiaga nepatvirtina V. B. veiksmų dėl padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį O. R. atžvilgiu, t. y. faktinių aplinkybių, susijusių su jos dalyvavimu šios nusikalstamos veikos padaryme, ir leidžiančių pripažinti V. B. kalta. Vertinant visų byloje surinktų įrodymų visumą, kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada apie įrodymų nepakankamumą. Nesutiktina su prokurore, jog teismas byloje esančius įrodymus vertino atskirai nesusiedamas jų į vieną visumą. Priešingai, teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, pasisakė dėl kiekvieno įrodymo pagrįstumo ir jų įrodomosios reikšmės. Teismas išvadą dėl V. B. nedalyvavimo nusikalstamoje veikoje padarė tik ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, ir konstatavo, kad jų visuma nesudaro vienareikšmiškos ir neabejotinos išvados apie V. B. kaltę. Dėl nurodytų priežasčių prokurorės argumentai dėl BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti. Kolegijos įsitikinimu, apylinkės teismas pagrįstai vadovaudamasis nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu principu, kad visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d.), nusprendė, kad byloje nėra surinkta pakankamai neabejotinų V. B. kaltę pagrindžiančių įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad nusikalstamą veiką galėjo padaryti konkretus asmuo, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Dėl nurodytų priežasčių apylinkės teismas pagrįstai išteisino V. B. neįrodžius, kad ji dalyvavo nusikalstamoje veikoje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

26. Apibendrindama nuteistosios L. B. ir prokurorės apeliacinių skundų argumentus, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Kolegija, remdamasi apeliacinių skundo motyvais, neturi teisinio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų pagrįstumu, todėl nėra pagrindo jo naikinti, todėl Alytaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 29 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios L. B. ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės L. E. apeliacinius skundus atmesti.