Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja Audra Dudzinskienė, sekretoriaujant Editai Jakienei, dalyvaujant ieškovei N. G., jos atstovams A. G. ir advokatei Vaivai Nevardauskienei, atsakovo A. G. atstovei advokatei Vidutei Tiškuvienei, atsakovės AB SEB banko atstovei advokatei Danguolei Kemežytei, trečiojo asmens Alytaus 2-ojo notarų biuro notarės R. S. atstovei advokatei Sigitai Černienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės N. G. ieškinį atsakovams A. G., AB SEB bankui, tretiesiems asmenims T. K. ir Alytaus 2-ojo notarų biuro notarei R. S. (buvusi Jankauskienė) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo T. K. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašymų dėl bylos nagrinėjimo negauta.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš šalių paaiškinimų ir bylos medžiagos nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2004 m. kovo 25 d. pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė pardavė atsakovui žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 12). Šalys patvirtino, kad 25000,00 Lt kainą, už kurią ieškovė parduos, o atsakovas nupirks turtą, jos susitarė laisva valia derybų metu. Atsakovas visos reikiamos pinigų sumos neturėjo, todėl 5000,00 Lt sumokėjo grynais prieš pasirašant sutartį pas notarę, ir kreipėsi į banką dėl kredito suteikimo. Tai patvirtina ir 2004 m. kovo 25 d. notarės patvirtinta Sutartis (t. 1, b. l. 75). Kadangi kredito užtikrinimui atsakovas privalėjo įkeisti perkamą turtą, todėl bankas, savo iniciatyva ir savo nuožiūra pasirinko turto vertintoją. UAB „Liturta“ 2004 m. kovo 9 d. pažymoje Nr. 04/03-09-01 nurodyta, kad įkeičiamo turto rinkos vertė yra 25600,00 Lt (t. I, b. l. 89). Bankas suteikė atsakovui 20000,00 Lt kreditą ginčo turtui įsigyti, kuriuos pervedė ieškovei ir dėl to ginčo tarp šalių nėra (t. II, b. l. 2-6). Iš Alytaus 2-ojo notarų biuro notarės R. S. 2004 m. balandžio 21 d. patvirtinto liudijimo, Registro Nr. 5274, matyti, kad atsakovas su ieškove visiškai atsiskaitė, visos prievolės įvykdytos (t. I, b. l. 13, 77). Ieškovės pasirašytas 2004 m. balandžio 21 d. pareiškimas, įstatymu nustatyta tvarka patvirtintas notarės, Registro Nr. 5273, patvirtina, kad atsakovui ji pretenzijų neturi ir ateityje nereikš (t. I, b. l. 77). Atsakovas norėdamas pagerinti įsigytą turtą su banku sudarė susitarimą pakeisti 2004 m. kovo 25 d. Kredito sutarties Nr. 0950418010121-03 sąlygas Nr. 02. Atsakovui 2007 m. rugsėjo 21 d. bankas papildomai suteikė kreditą šeimos poreikiams tenkinti (t. II, b. l. 7-8). Ginčo turtas yra įkeistas bankui hipotekos lakštu (t. II, b. l. 9-14). Atsakovas moka bankui kredito įmokas su palūkanomis laiku ir tinkamai, sutartys galiojančios. AB SEB bankas šiuo metu yra sąžininga hipotekos sandorio šalis. Ieškovė daugiau nei po devynerių metų pateikė teismui ieškinį, siekdama apginti savo, kaip suklaidintos pirkimo-pardavimo sutarties šalies (pardavėjo) teises. Ji teigia, kad sudarydama ginčo pirkimo-pardavimo sutartį su atsakovu suklydo dėl parduodamo nekilnojamojo turto kainos ir atsakovui turtą pardavė už 25000,00 Lt, kai tuo tarpu nekilnojamojo turto rinkos vertė tuo metu buvo daugiau nei dvigubai didesnė. Nurodo, kad nekilnojamąjį turtą pardavė už aiškiai mažesnę kainą dėl savo senyvo amžiaus, sunkios sveikatos būklės ir nepatyrimo sudarant nekilnojamojo turto sandorius, negalėdama suvokti tikrosios parduodamo nekilnojamojo turto vertės, kuri lėmė kainą, o atsakovas siekė pasinaudoti ieškovės, kaip pardavėjos, tikrosios reikalų padėties nežinojimu ir įgyti nekilnojamąjį turtą už neprotingai mažą kainą, todėl prašo pripažinti ginčo pirkimo pardavimo sutartį negaliojančia dėl suklydimo CK 1.90 straipsnio 4 dalies pagrindu, taikyti restituciją natūra, pripažinti kredito ir hipotekos sutartis (su pakeitimais) negaliojančiomis.

Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalies reikalavimus iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo sąlygos reglamentuojamos CK 1.90 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams. Suklydimas laikomas esminiu, kai neteisingai suvokiamas sudaromas sandoris, nesvarbu, kaip elgiasi kiti asmenys. Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį.

Suklydimas - tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių, sudariusiam sandorį asmeniui, aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl CK 1.90 straipsnio taikymo ir vertinant, ar buvo suklysta, turi būti vadovaujamasi protingumo kriterijumi. (CK 1.5 str.), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, t. y. ar kitas normaliai atidus ir protinga žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje būtų sudaręs tokį pat sandorį. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekviena asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė pati siekė perleisti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Ieškovė neneigia, kad pati tarėsi su atsakovu dėl ginčo turto pardavimo, o ne dėl kitokio sandorio sudarymo. Tokiu būdu ieškovė neklydo dėl sandorio teisinio pagrindo, t. y. sudarė tokį sandorį, kokio siekė. Šios aplinkybės paneigia ieškovės teiginį, kad atsakovas siekė pasinaudoti ieškovės, kaip pardavėjos tikrosios reikalų padėties nežinojimu. Apdairus, atidus žmogus dar prieš parduodamas turtą domisi ir aiškinasi už kokią kainą jis galėtų jį parduoti, t. y. kokia jo parduodamo turto vertė galėtų būti rinkoje, o tik tada ieško pirkėjo siūlydamas pirkti ir nurodydamas už kokią kainą sutinka parduoti. Jau pati faktinė aplinkybė, kurios neginčija abi šalys, kad ieškovė gulėdama ligoninėje visai nepažįstamiems žmonėms sakė norinti parduoti sodą, nes jai vienai jau per sunku jį prižiūrėti, rodo, kad ji ieškojo pirkėjo, o ne atsakovas susirado ir įkalbėjo ieškovę parduoti ginčo turtą. Ši aplinkybė paneigia ieškovės argumentus, kad atsakovas, sudarydamas ginčo pirkimo-pardavimo sandorį, elgėsi nesąžiningai. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad kainą, už kurią ieškovė parduos turtą, o atsakovas nupirks, šalys susitarė derybų metu, laisva valia. Ieškovė nepateikė jokių leistinų, neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas galėjo žinoti ar žinojo apie tai, jog ieškovė klydo dėl parduodamo turto kainos. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Į bylą pateikta UAB ,,Liturta“ 2004 m. kovo 9 d. turto vertės nustatymo ataskaita, kuria buvo nustatyta ginčo turto rinkos kaina (25600,00 Lt) sudaro pagrindą atmesti ieškovės argumentus, dėl atsakovo nesąžiningumo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tuo metu sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis atitiko tikruosius šalių ketinimus ir turtas buvo parduotas už tuo metu buvusią realią turto kainą, todėl atsakovas neturėjo pagrindo suabejoti ieškovės suklydimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šis turtas nėra perleistas tretiesiems asmenims, atsakovas jį pirko savo reikmėms ir iki šiol juo naudojasi bei moka bankui kreditą su palūkanomis. Atsakovo sąžiningumo prezumpcija nepaneigta. Ieškovės argumentas, kad ginčo turtą pardavė už daug mažesnę kainą dėl sunkios sveikatos būklės atmestinas, kadangi į bylą pateikti duomenys apie ieškovės sveikatos būklę nepatvirtina jos sveikatos sutrikimų, galėjusių turėti įtakos ieškovės galimybėms tinkamai išreikšti savo valią ir galėjusių turėti įtakos tinkamai suvokti sudaromo sandorio padarinius. Ieškovė sandorio sudarymo metu buvo veiksni. Ieškovės išsilavinimas ir administracinio pobūdžio darbas, kurį ji dirbo iki išėjimo į pensiją, sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė raštinga, sandorio sudarymo metu suvokė savo elgesį, privalėjo pati pasirūpinti savo teisėmis ir pareigomis. Niekuo nepagrįstas ieškovės teiginys, kad atsakovas skatino ieškovę, turinčią sveikatos problemų, greičiau parduoti ginčo turtą, kad toks jo rūpestis tik pasinaudojimas jos patiklumu, nepatyrimu. Faktas, kad atsakovas kreipėsi į banką paskolos, kad banko vertintojas atliko perkamo turto (įkeičiamo bankui) vertinimą, rodo, kad atsakovas nedarė ieškovei jokio spaudimo, ji turėjo laiko ir galėjo konsultuotis su vaikais, su kuriais ieškovės sūnaus teigimu, tarpusavio santykiai visada buvo šilti ir artimi, galėjo kreiptis į nekilnojamojo turto vertintojus, jau tada galėjo pasidomėti parduodamo turto rinkos kainomis. Ieškovės argumentas, kad atsakovas rūpinosi sandorių sudarymo formalumais kas neva turėjo įtakos jos suklydimui, atmestinas kaip nepagrįstas, nes jokie norminiai teisės akta nereglamentuoja, kas turi rūpintis sandorių sudarymo formalumais (surado notarę, suderino laiką), tai šalių susitarimo reikalas, todėl visiškai suprantama, kodėl atsakovas rūpinosi sandorių sudarymo formalumais, nes kaip teigia pati ieškovė, ji tuo metu turėjo sveikatos problemų. Ginčo pirkimo-pardavimo sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta ieškovės parduoto atsakovui nekilnojamojo turto kaina. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovas savo prievolę sumokėti nekilnojamojo turto kainą, nurodytą pirkimo-pardavimo sutartyje įvykdė. Ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis yra patvirtinta Alytaus m. 2-ojo notarų biuro notarės R. J.. Preziumuojama, kad notaras patvirtindamas sutartį išaiškino sandorio šalims sandorio esmę ir jo padarinius. Sutartyje yra pažymėta, kad ji perskaityta, suprasta dėl turinio ir pasekmių, atitinka šalių valią. Ieškovė pasirašydama sutartį patvirtino, kad suprato pirkimo- pardavimo sutarties turinį ir pasekmes. Teismas pažymi, kad ieškovė klaidino teismą nurodydama, jog 2004-04-21 pareiškimą jai atsakovas atvežė pasirašyti į ligoninę, kadangi iš VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės pateikto medicinos dokumentų išrašo Nr. 5206-E/B nustatyta, jog ieškovė gydėsi iki 2004 m balandžio 20 d. (t. I, b. l. 22).

Ieškovė savo teiginį, kad turtas buvo parduotas už neprotingai mažą kainą grindžia rašytiniu įrodymu – 2013 m. rugsėjo 18 d. UAB ,,Laudomus“ konsultacine turto vertės pažyma Nr. 13-5-K, kurioje nurodyta, kad ginčo turto vertė 2004 m. kovo 25 d. buvo 62000,00 Lt (t. I, b. l. 31-33). Ši pažyma ir jos išvada apie buvusią turto vertę 2004 metais neatitinka turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų, todėl kaip rašytinis įrodymas, patvirtinantis ginčo turto rinkos vertę 2004 metais, negali būti vertinamas. Pateiktoje pažymoje nurodyta, kad retrospektyvinės rinkos vertės nustatymas atliktas 2004 m. kovo 25 d. dienai. Remiantis turto vertintojo R. P. parodymais vertintojui nebuvo sudaryta galimybė įvertinti ginčo turto būklę pardavimo metu (2004 m.), vertintojui nebuvo pateiktos foto nuotraukos, kaip tuo metu tas turtas atrodė, nebuvo sudaryta galimybė tinkamai apžiūrėti turtą net jo vertinimo metu, t. y. 2013 m., nes turtą apžiūrėjo tik iš išorės per atstumą, vertė nustatyta tik lyginamosios vertės metodu, kas reiškia, kad kiti metodai nenaudoti, todėl ieškovės pateiktas rašytinis įrodymas - UAB ,,Laudomus“ konsultacinė turto vertės pažyma vertintina kritiškai ir atmestina. Visos šios išvardintos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad UAB ,,Laudomus“ konsultacinėje turto vertės pažymoje nurodyta 62000,00 Lt ginčo turto vertė yra nepagrista. Priešingai šiam įrodymui, atsakovo į bylą pateikta UAB „Liturta“ 2004 m. kovo 9 d. turto vertės nustatymo ataskaita, kuri buvo atlikta 2004 m. kovo 9 d., leidžia daryti išvadą, kad turtas buvo parduotas už tuo metu buvusią realią rinkos kainą (t. I, b. l. 109-130). UAB „Liturta“ nekilnojamojo turto vertę nustatė taikydama atkuriamosios ir naudojimo pajamų vertės metodus, nenaudojant palyginamosios vertės metodo, kas leidžia vykdyti vertės skaičiavimų kontrolę ir išvengti klaidų, kurios gali atsirasti taikant tik lyginamosios vertės metodą. Teismas pažymi, kad VĮ Registrų centro duomenimis ginčo sandorio sudarymo metu parduodamo turto vidutinė rinkos vertė buvo 8411,00 Lt, turtas šalių susitarimu buvo parduotas už 25000,00 Lt, t. y. tris kartus didesne kaina, nei Registrų centro duomenimis (t. I, b. l. 140). Turto vertintojo UAB „Liturta“ atliktas turto vertinimas tik patvirtina faktinę aplinkybę, jog ginčo turtas buvo parduotas už rinkos kainą. Teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad, esą turtas parduotas už neprotingai mažą kainą ir nėra pagrindo teigti, kad ieškovė sudarydama turto pirkimo-pardavimo sutartį suklydo dėl parduodamo turto kainos, nes visas ieškinys grindžiamas tik deklaratyviais teiginiais, o ne objektyviais įrodymais. Ieškovės argumentai grindžiami tik prielaidomis, nepateikiant juos patvirtinančių objektyvaus turinio įrodymų. Todėl pripažintina, kad ieškovė neįrodė, jog turtas buvo parduotas už neprotingai mažą kainą.

Liudytojo - turto vertintojo R. P. pateikti parodymai yra bendro pobūdžio, nei paneigiantys, nei patvirtinantys, įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Pažymėtina, kad parduodamo turto kaina buvo nustatyta šalių susitarimu derybų metu, laisva valia. Turto vertės pažymoje nurodyta rinkos kaina nebūtinai turi būti suprasta kaip pinigų suma, kurią atsakovas privalėjo sumokėti ieškovei. Parduodamo nekilnojamojo turto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu (CK 6.313 str.). Net ir tuo atveju, jeigu parduodamo turto kaina rinkoje yra didesnė, tai nereiškia, kad turtas negali būti parduodamas mažesne kaina, ir kad tokį sudarytą sandorį jau galima pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo.

Liudytojas M. nepatvirtino jokių reikšmingų bylai aplinkybių.

Ieškovės atstovo sūnaus A. G. paaiškinimai apie ginčo turto pardavimo kainą ir sužinojimo šaltinį yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Jau pats faktas, kad ieškovė gautus pinigus padalino vaikams 2004 metais, o vaikai neva nežinojo už kokią kainą mama pardavė ginčo turtą, leidžia abejoti tokių faktinių aplinkybių aiškinimu. Jo paaiškinimai iš ko ir kada tiksliai sužinojo kainą yra prieštaringi, nes vienu metu jis teigė, kad sužinojo iš mamos, kitu metu - iš kaimyno M., todėl vertintini, kritiškai.

Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa. Pirma, šis institutas skirtas siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymo nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais siekiama užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo našta ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka šalims (CPK 12 str., 178 str.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).

Vertinant šalių pateiktus įrodymus, šalių ir jų atstovų bei liudytojų paaiškinimus, konstatuoti, kad sudarydama ginčo sandorį ieškovė suklydo, o atsakovas buvo nesąžiningas, nėra jokio teisinio pagrindo. Ieškovė neįrodė minėtų prezumpcijų bei nepateikė jokių patvirtinančių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad suklydo dėl parduodamo turto kainos, todėl darytina išvada, kad ji, sudarydama ginčo sandorį nesuklydo dėl esminės sandorio sąlygos – kainos. Esant nustatytoms aplinkybėms, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo 2004 m. kovo 25 d. pirkimo pardavimo sutartį, Registro Nr. 3808, pripažinti negaliojančia. Atmetus reikalavimą pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, nelieka faktinio pagrindo taikyti restituciją, pripažinti negaliojančia kredito sutartį ir hipotekos sutartį, todėl ieškinys atmestinas.

Įsiteisėjus teismo sprendimui panaikintinos Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str. 2 d.).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas atsižvelgia ir į šalių elgesį proceso metu (CPK 93 str. 4 d.). Atmetus ieškinį yra teisinis pagrindas visas atsakovų ir valstybės turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovės. Atsakovas A. G. pateikė dokumentus, įrodančius, kad turėjo 3877,70 Lt bylinėjimosi išlaidų, kas sudaro 3000,00 Lt advokato pagalbai apmokėti (už dokumentų išreikalavimą, už atsiliepimų į ieškinį, patikslintą ieškinį surašymą, už dalyvavimą parengiamajame ir dviejuose teismo posėdžiuose) ir 877,70 Lt už oro skrydžių bilietus, kadangi šiuo metu jis gyvena Didžiojoje Britanijoje, kurios pripažįstamos būtinomis, todėl šios išlaidos taip pat priteistinos atsakovo naudai iš ieškovės. Taip pat byloje savo išlaidas pateikė ir atsakovė AB SEB bankas, kurias prašo priteisti iš ieškovės. Iš pateiktų sąskaitų faktūrų matyti, kad atsakovė patyrė 2050,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, už susipažinimą su ieškiniu, atsiliepimo į ieškinį paruošimą, atstovavimą parengiamajame ir teismo posėdžiuose, kurios yra pagrįstos, protingo dydžio ir priteistinos iš ieškovės. Taip pat iš ieškovės priteistinos išlaidos už procesinių dokumentų siuntimą valstybei (t. I, pažyma) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 - 265 straipsniais, 270 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės N. G. atsakovui A. G. 3877,70 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės N. G. atsakovei AB SEB bankui 2050,00 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės N. G. 114,86 Lt išlaidas už procesinių dokumentų įteikimą valstybei (įmokos kodas 5660).

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4229-835/2013 taikytas laikinąsias apsaugos priemones (Nr. TA2-13-135673, turto arešto identifikavimo kodas 2013054946).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus rajono apylinkės teismą