Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-20 · Administracinė byla Nr. I-3782-402/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-20
Bylos Nr.
I-3782-402/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01388-2016-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
R. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3782-402/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01388-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.;15.2.3.2.;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 20 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 100 000 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodė, kad jis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN) bausmę atliko nuo 2010 metų. Teigė, jog kalint Pravieniškių PN 3-ame sektoriuje, vienam asmeniui teko mažiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose, ploto trūkumą lėmė ir gyvenamosiose patalpose esantys baldai su spintelėmis, gyvenamosiose patalpose nebuvo jokios ventiliacijos Dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nervinį stresą. Prašė neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2010-08-12 iki 2016-03-18. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 13-18). Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos 3 sektorių atvyko 2010-08-05 ir jame išbuvo iki 2016-04-08. Pažymėjo, kad vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis ir neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamieji ne visada būna užpildyti dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji, gyvenantys tame pačiame miegamajame, išvyksta etapais į kitus pataisos namus, tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ligos metu būna Sveikatos priežiūros tarnyboje, kitiems suteikiama teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų), tuomet likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamojo ploto. Atkreipė dėmesį į tai, jog galimą gyvenamojo ploto trūkumą kompensuoja dideli sektorių kiemai, kuriuose galima nevaržomai judėti, sportuoti. Pažymėjo, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, kam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN buvo pažeisti ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2010-08-12 iki 2016-03-18.

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 13-14).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 metų (b. l. 5). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2010-08-05 (b. l. 19), nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją.

Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2010-08-05, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016-07-14 (b. l. 7).

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013-07-14 atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2013-07-14 iki 2016-03-18.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad jo gyvenamosiose patalpose trūko ploto, o dėl kamerose esančių baldų, gyvenamojo ploto tekdavo dar mažiau.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau tekste - Higienos norma HN 76:1999) 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010-04-11) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 11¹.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013-07-14 iki 2013-09-18 buvo paskirtas gyventi į 4 būrį 4 patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 34,76 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 8,6 kv. m.; nuo 2013-09-18 iki 2016-02-22 buvo paskirtas gyventi į 4 būrį 1 patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 34,89 kv. m, joje įrengta 8 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,36 kv. m.; nuo 2016-02-22 iki 2016-03-18 buvo paskirtas gyventi į 5 būrį 1 patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 35,45 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 7,08 kv. m. (b.l. 20, 21).

Taigi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas, numatantis, jog bendrabučių tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3.1 kv. m. gyvenamojo ploto, nebuvo pažeistas.

Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl jam ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje laikomo baldų, inventoriaus užimamą plotą.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (tą patį numato ir Konstitucijos 21 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, vadovaujantis minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktu, garantuojančiu minimalų 3.1 kv. m. plotą, nuostatomis ir teismui pateiktų duomenų pagrindu darytina išvada, jog ši Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu nebuvo pažeista. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu, atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų temperatūrai ir drėgmei reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 26 punkte, pagal kurį gyvenamosiose santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc. šiltuoju metų periodu ir 35-60 proc. – šaltuoju metų periodu, Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 16 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų oro santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos ventiliacijos. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (neįrengtos ventiliacijos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neįrengtos ventiliacijos laikytini nepagrįstais.

Vadovaudamasis aukščiau išdėstyta teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma bei ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu, teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pataisos įstaigoje yra grindžiami abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini lėmusiais neturtinės žalos atsiradimą. Šioje skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

Kaip minėta, pareiškėjas bausmę atliko specifinėje Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku (b.l. 25-32), be to, būrių, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas bendrojo naudojimo patalpos yra gana didelės, kas iš dalies kompensuoja gyvenamam plotui skirtą normą vienam asmeniui, nors nagrinėjamu atveju pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisinį reglamentavimą. Atkreiptinas dėmesys, jog ir EŽŽT 2001 m. liepos 24 d. sprendime V. prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendime N. prieš Rusiją yra pažymėjęs, kad ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Konstatuotina, kad pareiškėjas, nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, nuolatos jaučia baimę, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialią Pataisos įstaigos Psichologinės tarnybos pažymą (b. l. 35), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas dėl psichologinių problemų, t.y. dėl nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsakovo pateikti teismui duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė dėl streso, įtampos ar nemigos (b.l. 34, 35), pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 100 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Natalja Zelionkienė