Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas perpildytoje Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo kamerose, neužtikrinant jam privatumo ir higienos normų reikalavimų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz.,EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.250 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog kamerose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta įstatymuose.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Į bylą atsakovės atstovo pateikti duomenys (b. l. 9-10) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016-03-30 iki 2016-08-09 kamerose Nr. 112, 362, 105, 332, 328, 114, 124, 108, 323. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto nebuvo užtikrintas 1 parą. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K 1 parą nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamerose trūko baldų, dėl to jam yra tekę valgyti ne prie stalo. Kameroje įrengta spintelė virš radiatoriaus, todėl pareiškėjo maistas džiūdavo.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.6-14.8 punktuose nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad nedidelėse kamerose nėra galimybės įrengti daugiau baldų. Teismas konstatuoja, kad stalai ir kėdės (arba taburetės) kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas vieną parą buvo kartu su dar 3 asmenimis kameroje, teismas pripažįsta, kad jam, atsižvelgiant į mažą stalo dydį ir kėdžių skaičių, galimai vieną parą nebuvo sudaryta galimybė valgyti sėdint prie stalo.

Vertinant patikrinimo aktuose užfiksuotas tardymo izoliatoriuje esančias gyvenimo sąlygas, ir jų atitikimą higienos normoms, matyti, jog Lukiškių TI-K kamerose atskirais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į kalinimą higienos normas atitinkančiose kamerose.

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas neužtikrinant privatumo.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimas nereglamentuotas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusios kameros, todėl jam nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog sanitarinis mazgas yra įrengtas tinkamai, kadangi sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusios kameros 150 cm. aukščio pertvara.

Atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Kaip minėta, iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį (nuo 2016-03-30 iki 2016-08-09) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių jog nakties metu negalėjo išsivirti arbatos, kadangi nakties metu yra atjungiama elektra.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam yra žinoma, kad Lukiškių TI-K pastate yra nuodingos cheminės medžiagos asbesto. Pareiškėjas dėl to jaučiasi nesaugiai dėl savo sveikatos. Lukiškių TI-K I, II ir III gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose nėra asbesto, šiferio lakštais padengti tik I, III korpusų pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nelaužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijoje tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinka neišsiskiriami ir sveikatai yra nepavojingi. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant nutarimui Nr. 1163, pagal kurio 3.1 punktą nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamose namuose ir visuomeninės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002 m. sausio 1 d. naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus kitose objektuose. Pastatytuose objektuose šiferio lakštai nedraudžiami. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pasivaikščiojimo kiemeliuose šiferio stogeliai mechaniškai nepažeisti.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių jog išduodamas minkštasis inventorius buvo nešvarus, pilnas parazitų.

Higienos normos HN 134:2015 nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais. Čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 p.). Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (42 p.). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 p.). Pareiškėjas skunde neginčijo fakto, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti patalynės, apatinių rūbų ar rankšluosčių, o iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog nė vieno patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad kamerose būtų supeliję, nešvarūs čiužiniai ar nešvari patalynė, duomenų, jog pareiškėjas būtų dėl to kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas nėra, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai, jog kamerose buvo nešvarūs, supeliję čiužiniai atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog čiužiniuose veisėsi parazitai. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų, t.y. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, jog nė vienu atveju nebuvo nustatyta, jog kamerose būtų parazitų, be to, atsakovės atstovas pateikė duomenis iš kurių matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), o vėliau – su UAB „Dezinfa“, buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys ir nuolat atliekami buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbai, patalpų priežiūra (b. l. 17-19). Šie duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad Lukiškių TI-K veisėsi buitiniai parazitai.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog maistas buvo nepakankamai kaloringas.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Iki šio įsakymo priėmimo galiojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-04-29 įsakymu Nr. V-138 patvirtinti valgiaraščiai.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog tiekiamas maistas buvo nepakankamai kaloringas. Vadovaujantis Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2298 kcal. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K maisto energetinė vertė buvo tik 1300–1500 kcal., tačiau kokiu būdu nustatė šiuos duomenis nepaaiškino ir jų nepagrindė. Atsakovo atstovas į bylą pateikė Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2013-12-19 tyrimų protokolą Nr. 9749Ch (b. l. 61), kuriame nurodyta, kad nedirbančių vyrų 2013-12-18 paros maisto davinys – 2,380 kg, 100 g. energetinė vertė – 120 kcal, todėl bendra asmeniui tenkančio maisto davinio energetinė vertė – 2856 kcal. Tai atitinka nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentas dėl per mažo maisto kaloringumo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl higienos priemonių išdavimo (dantų pastos, skutimosi peiliukų, tualetinio popieriaus) bei priemonių indams plauti.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis“ normas įstaigoje vyrams muilas (100 gr), tualetinis popierius (1 rulonas) išduodamas kartą per mėnesį. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje) ir tai atitinka nustatytas normas. Taip pat pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml) ir vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt). Pareiškėjas neneigė, jog jam minėtos higienos priemonės buvo išduodamos, jo netenkino išduodamų priemonių kiekiai, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl didesnio kiekio higieninių priemonių išdavimo, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui nebūtų sudarytos sąlygos turėti savo higienos priemonių, todėl nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundas dalyje dėl higienos priemonių išdavimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių jog šviesa kameroje šviesdavo visą parą.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog pareigūnai netinkamai elgėsi su juo, jam grasino.