Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-06-08 · Administracinė byla Nr. A-525-735-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-08
Bylos Nr.
A-525-735-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Antanas Ablingis, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas
Švč
Atsakovas
Palangos miesto savivaldybei, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai
Advokatai
Viktoras Gecas
Kategorijos
  • 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525 – 735/2009Procesinio sprendimo kategorija 11.1; 11.11; 11.12 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Viktorui Gecui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių Kongregacijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių Kongregacijos skundą atsakovams Palangos miesto savivaldybei, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių Kongregacija (toliau – ir Kongregacija) skundu (t. I, b.l. 2 – 3), kurį patikslino (t. I, b.l. 8 – 12), kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Palangos miesto savivaldybę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į 7330 kv.m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje (toliau – ir Sklypas).

Nurodė, kad Sklype esantis pastatas, kuriame yra Palangos miesto savivaldybės švietimo skyriaus patalpos, iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė Kongregacijai. Toks juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas Palangos miesto apylinkės teismo 1998 m. liepos 29 d. sprendimu. Palangos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 185 (toliau – ir Sprendimas) nuspręsta atkurti Kongregacijai nuosavybės teises į Sklype esantį pastatą su priklausiniais, tačiau negrąžinant natūra. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 17 straipsnį ir pažymėjo, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija iki bylos nagrinėjimo momento nustatyta tvarka dėl nežinomų priežasčių nevykdo žemės grąžinimo procedūros, todėl tokia institucija įpareigotina Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo į Sklypą procesą.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 163 – 164) nurodė, kad, remiantis Atkūrimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, jeigu Kongregacijai bus natūra atkurtos nuosavybės teisės į pastatus, Klaipėdos apskrities viršininko administracija įstatymų nustatyta tvarka spręs klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą po pastatais. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas Klaipėdos apskrities viršininko administracijai nėra pateikęs prašymo ir nuosavybės teises įrodančių dokumentų, todėl nėra užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 189) prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad Sprendimu pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į Sklype esantį pastatą su priklausiniais, negrąžinant natūra, nurodant, kad nekilnojamojo turto išpirkimo būdą pasirenka religinė bendrija. Pažymėjo, kad tokio būdo pareiškėjas iki to momento nebuvo pasirinkęs. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnį ir pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju atkūrimo klausimai turi būti sprendžiami, remiantis minėto Įstatymo, o ne Atkūrimo įstatymo nuostatomis.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 9 d. sprendimu (t. I, b.l. 206 – 209) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad Palangos miesto apylinkės teismo 1998 m. liepos 29 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Kongregacijos Lietuvos Provincija Palangoje, (duomenys neskelbtini) (buvę (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, vasarnamį ir 7330 kv. m. žemės sklypą iki nacionalizacijos. Teismas, atsižvelgdamas į Įstatymo 1 ir 2 straipsnius, Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A2-942/2007), pareiškėjo registravimo pažymėjimą, aplinkybę, kad pareiškėjas įstatų nepateikė, tačiau 2008 m. sausio 14 d. prašyme dėl rašytinių įrodymų prijungimo nurodė, kad Kongregacija yra religinė bendruomenė, 2007 m. birželio 1 d. pažymą Nr. 64/2007, padarė išvadą, kad Kongregacija, neturėdama religinės bendrijos statuso, neturi teisės kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o nuosavybės teisės į žemę neatkuriamos net ir religinėms bendrijoms.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 1 – 4), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti kitai pirmosios instancijos teismo kolegijai. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikiami tokie apeliacinio skundo argumentai:

1. Teismas nesprendė pareiškėjo patikslinto ir papildyto skundo priėmimo klausimo, ginčijamame sprendime pasisakė, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimas į Sklypą, tačiau sprendime ginčą aiškino plačiau, rezoliucinėje dalyje konkrečiai nenurodė, kokią skundo dalį atmetė, todėl sprendimas yra neaiškus ir nekonkretus.

2. Teismas be jokio pagrindo nesprendė patikslinto ir papildyto skundo 1 ir 3 reikalavimų.

3. Teismas neturėjo jokių konkrečių įrodymų, kad Kongregacijos statusas yra religinė bendruomenė, o ne religinė bendrija, be to, pasisakė dėl skundo reikalavimų, kurių priėmimo klausimo nebuvo išsprendęs, t.y. išėjo už skundo ribų.

4. Teismas, spręsdamas tik nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimą, be jokio pagrindo pasisakė, kad Kongregacija neturi apskritai teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, nes nuosavybės teisės jai atkurtos Sprendimu.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismas, skundžiamu sprendimu netinkamai spręsdamas skundo reikalavimų priėmimo klausimą, užkirto kelią pareiškėjui ateityje reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus ir žemę.

6. Teismas negalėjo nespręsti pareiškėjo reikalavimų priėmimo klausimo, todėl daro išvadą, kad teismas iš esmės netinkamai nustatė skundo reikalavimo pagrindus, dalyką ir kilusio ginčo teisinius santykius, kurie turėjo būti sprendžiami, nepaisant Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 16 d. nutarties kitoje administracinėje byloje, nes pareiškėjo patikslintame ir papildytame skunde (2008-02-28) pateikti reikalavimai yra kitokio turinio.

7. Teismas nepagrįstai nesprendė pareiškėjos reikalavimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Sklype esančius pastatus, tuo užkirsdamas kelią Sprendimo įgyvendinimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju apeliantas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka dėl to, jog, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas padarė procesinius pažeidimus, be to, teismas, neturėdamas pagrindo nusprendė, jog Kongregacija yra religinė bendruomenė, neturinti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

Dėl pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių pažeidimų

Pareiškėjas, kreipėsi į teismą skundu (t. I, b.l. 2 – 3), kurį patikslino (t. I, b.l. 8 – 12). Patikslintame skunde jis kėlė tokius reikalavimus: 1) atnaujinti terminą skundui dėl Palangos miesto tarybos 1999 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 185 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo“ paduoti; 2) panaikinti Palangos miesto tarybos 1999 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 185 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo“ 1 punkto dalį, kuria nuspręsta atkurti nuosavybės teisę į pastatą Palangoje, (duomenys neskelbtini), negrąžinant jo natūra; 3) panaikinti minėto sprendimo 2 punktą, kuriuo nustatyta, kad nekilnojamojo turto išpirkimo būdą pasirenka religinė bendrija; 4) įpareigoti Klaipėdos apskrities viršininko administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises į 7330 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, kuris pareiškėjui priklausė nuosavybės teise iki turto nacionalizacijos; 5) įpareigoti Palangos miesto savivaldybę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises į pastatus Palangoje, (duomenys neskelbtini), kurie pareiškėjui iki turto nacionalizacijos priklausė nuosavybės teise.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartimi (t. I, b.l. 35 – 37) skundo padavimo termino neatnaujino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Tokia nutartis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nutartimi (t. I, b.l. 74 – 77) panaikinta ir skundo priėmimo klausimas perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 16 d. nutartimi (t. I, b.l. 104 – 107) pakartotinai skundo padavimo termino neatnaujino ir skundą atsisakė priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 21 d. nutartimi (t. I, b.l. 141 – 145) panaikino pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, ir tokio reikalavimo priėmimo klausimą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o likusią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį paliko nepakeistą. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 3 d. nutartimi priėmė minėtą pareiškėjo skundo reikalavimą.

2008 m. kovo 3 d. teisme gautas pareiškėjo patikslintas ir papildytas skundas (t. I, b.l. 152 – 155). Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė minėto patikslinto skundo priėmimo klausimo, todėl padarė grubius procesinių teisės normų pažeidimus.

Pirmiausia, pažymėtina, jog, išnagrinėjus minėtą patikslintą skundą, nustatyta, jog jo turinys ir reikalavimai yra iš esmės analogiški, tik šiek tiek siauresni, nei pirminiame patikslintame skunde, kurio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė ir dėl kurio priimta galutinė ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis. Įvertinus tai, jog pareiškėjas 2008 m. kovo 3 d. patikslintame skunde pateikė dalį tų pačių reikalavimų, dėl kurių tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pasisakė, jog jie nepriimtini, darytina išvada, jog pareiškėjas, pakartotinai pateikdamas tokius reikalavimus, iš esmės piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Kitaip tariant, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą proceso šalių pareigą savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai.

Be to, išnagrinėjusi pirmosios instancijos teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartį, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš šios nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino bei sprendė ir 2008 m. kovo 3 d. pareiškėjo patikslinto skundo priėmimo klausimą. Teismo nutartyje yra nurodytas patikslintas pareiškėjo skundas, pareiškėjui išaiškinta, jog įsiteisėjusiomis teismo nutartimis dalį pareiškėjo reikalavimų atsisakyta priimti. Šios nutarties rezoliucinės dalies formuluotės, kuriomis nagrinėti buvo priimtas reikalavimas dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą pats savaime suponuoja išvadą, jog kitus pareikėjo reikalavimus buvo atsisakyta priimti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį privalėjo aiškiau suformuluoti tiek motyvuojamąją, tiek ir rezoliucinę dalis, tačiau, įvertinus faktines bylos aplinkybes, tai nevertintina kaip esminis procesinis pažeidimas.

Be to atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo 2008 m. balandžio 8 d. posėdžio metu teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo spręsti klausimą dėl patikslinto skundo priėmimo, nurodydama, jog toks klausimas jau buvo išspręstas įsigaliojusiomis teismo nutartimis (t. I, b.l. 178).

Remiantis tuo, kad pareiškėjas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis pateikti skundo patikslinimą, kad patikslintame skunde pateiktų reikalavimų priėmimo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis, kad pirmosios instancijos teismas 2008 m. kovo 3 d. nutartimi iš esmės sprendė ir patikslinto skundo (2008-03-03) priėmimo klausimą, kad nustatyti procesiniai trūkumai nėra esminiai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai išsprendė patikslinto skundo priėmimo klausimą. Be to, teismas pagrįstai ginčą nagrinėjo tik dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Klaipėdos apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą.

Dėl reikalavimo įpareigoti atkurti nuosavybės teises į žemę

Teisinius santykius dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą religinėms bendrijoms reguliuoja specialus Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas.

Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis įtvirtina principą, jog šis įstatymas reglamentuoja religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, išskyrus žemę, vidaus vandenis, miškus ir parkus, taip pat ir tą turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, atkūrimo tvarką ir sąlygas.

Įvertinus minėtą bei kitas Įstatymo nuostatas, darytina išvada, jog Įstatymas apskritai nenumato galimybės, neatsižvelgiant į tai, ar dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kreipiasi religinė bendruomenė ar bendrija, atkurti nuosavybės teises į žemę. Kitaip tariant, nepaisant pareiškėjo teisinės formos (religinė bendruomenė ar bendrija), jis pagal Įstatymą neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į ginčo žemės sklypą. Tokią išvadą patvirtina ir Palangos miesto savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 12 d. raštas pareiškėjui Nr. (4.17)-D3-2203.

Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 13 straipsnio 2 dalis tik numato galimybę žemės sklypus prie religinėms bendrijoms sugrąžintų pastatų ir statinių išnuomoti ne aukciono tvarka, nustatant jų naudojimo sąlygas, apribojimus ir žemės servitutus įstatymų nustatyta tvarka.

Ginčo santykiams taikyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas jokio pagrindo nėra, nes kaip numatyta šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių [...] nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką. Pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, todėl pagal šį įstatymą jam nuosavybės teisės negali būti atkurtos.

Dėl pareiškėjo teisinės formos nurodytina, jog konkretus juridinio asmens statusas nurodomas jo įstatuose, o registravimo pažymėjime teisinė forma nurodoma pagal Juridinių asmenų registro nuostatuose (patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-12 nutarimu Nr. 1407) patvirtintą klasifikaciją (byla Nr. A2-942/2007). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nesusipažinęs su pareiškėjo įstatais, neturėjo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas neatitinka Įstatyme nurodytų subjektų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą. Tačiau, kaip jau minėta, nepaisant pareiškėjo teisinės formos, jis neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypą, nes tokia jo teisė nenumatyta Įstatyme.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nenustatyti esminiai procesiniai trūkumai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismas neišėjo už ginčo ribų, tačiau ne visai teisingai motyvavo priimtą teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl keistini pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kuriais pripažinta, kad Kongregacija yra religinė bendruomenė, neturinti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Įstatymą, o rezoliucinė teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių Kongregacijos apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusArūnas Sutkevičius