- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-27
- Bylos Nr.
- 1A-597-116-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-82-1-00788-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Gražvydas Poškus, Bronius Zalaga
- Advokatai
- Vanda Laukevičienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjai advokatei Vandai Laukevičienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta medicininio poveikio priemonė, E. Š. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria E. Š. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 127 straipsnio 1 dalyje, būdamas nepakaltinamas, ir jam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. Š., padariusiam BK 127 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė už tai, kad jis 2012 m. lapkričio 1 d., apie 9.00 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) g., prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), išdažė Lietuvos Respublikos vėliavą mėlynais dažais, nupiešdamas šešiakampę žvaigždę, ir ją viešai iškėlė prie minėto namo, tuo išniekindamas Lietuvos valstybės vėliavą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu E. Š. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį kaip nepagrįstą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Skunde apeliantas nurodo, kad jis prisipažįsta padaręs jam inkriminuotus veiksmus, šiuos veiksmus atliko sąmoningai, taip norėdamas išreikšti savo religinius jausmus. Teigia, kad jis neturėjo tikslo išniekinti Lietuvos valstybės vėliavą, nes gerbia Lietuvos valstybę ir jos simbolį – vėliavą. Pripažįsta, kad gali būti, jog jis ne visai tinkamai išreiškė savo religinius įsitikinimus, tačiau pažymi, kad tai darė tik vedamas religinių jausmų, taigi, jo veiksmai nebuvo nusikalstami.
E. Š. taip pat nurodo nesutinkantis su valstybinės teismo medicinos psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno I teismo psichiatrijos skyriaus atliktos ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės padaryta išvada, kad nusikaltimo padarymo metu ir šiuo metu jis (E. Š.) negalėjo ir negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Mano, kad ekspertai padarė klaidą, nustatydami, jog jis 2012 m. lapkričio 1 d. negalėjo ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Nurodo, kad jis apie 10 metų dirba (duomenys neskelbtini) bažnyčios ir (duomenys neskelbtini) koplyčios zakristijonu, apie 18 metų dirbo (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos naktiniu sargu ir kūriku, pats susitvarko visus savo reikalus, viską supranta, jam nereikia jokios pagalbos. Apelianto manymu, jam turėtų būti atlikta pakartotinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė.
Be to, E. Š. teigimu, teisme jis neturėjo galimybės ginti savo teisių, nes nebuvo pakviestas į teismo posėdį. Nors jis teismui pateikė prašymą kviesti jį į posėdį, teismas jo į posėdį nepakvietė, jo nuomonės dėl atliktų veiksmų ir dėl ekspertizės išvados neišklausė. Pažymi, kad BPK 399 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas turi teisę reikalauti, jog į teisiamąjį posėdį būtų pristatytas asmuo, kurio byla nagrinėjama, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis. Apelianto teigimu, eksperto išvadoje nėra pasisakyta, kad jam (E. Š.) dalyvauti teismo posėdyje kliudo jo ligos pobūdis. Pažymi, kad jo net nebūtų reikėję pristatyti į teismo posėdį, jis būtų atvykęs pats. Mano, kad taip buvo pažeista jo teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą (Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnis).
Teismo posėdyje E. Š., jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pažymima, kad pagal BK 127 straipsnį atsako tas, kas viešai nuplėšė, sudraskė, sulaužė, sunaikino, subjaurojo ar kitaip išniekino Lietuvos valstybės vėliavą ar herbą arba viešai pasityčiojo iš Lietuvos valstybės himno. Šis nusikaltimas padaromas aktyviais veiksmais, jam būtinas viešumo požymis.
Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tam tikrais atvejais už pavojingos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato ne bausmės, o kitų valstybės prievartos priemonių taikymą. Priverčiamoji medicinos priemonė – tai gydymo bei valstybinės prievartos priemonių derinys. Pagal BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktą sprendimas taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę priimamas tokiu atveju, jeigu įrodoma, kad nepakaltinamas asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir pagal veikos pobūdį bei psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.
Tai, kad E. Š. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, įrodyta byloje surinktais ir teismo ištirtais bei nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų įvertintais įrodymais. Byloje neginčijamai nustatyta, kad E. Š. dažais ant Lietuvos valstybės vėliavos nupiešė šešiakampę žvaigždę ir šią vėliavą viešai iškėlė prie namo. To skunde neneigia ir pats apeliantas. Tačiau, nors E. Š. nurodo, kad jo veiksmai nebuvo nusikalstami, esant byloje nustatytoms aplinkybėms pastarojo veiksmus pripažinti tinkama jo religinių įsitikinimų išraiška nėra pagrindo.
Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno 1 teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų komisijos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad E. Š. nusikaltimo padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, nusikaltimo padarymo metu jam konstatuojama paranoidinė šizofrenija. Šiuo metu E. Š. konstatuojama paranoidinė šizofrenija, dėl psichinės būsenos jam reikia taikyti priverčiamojo medicininio pobūdžio priemones – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis (62–64 b. l.). Iš šio ekspertizės akto matyti, kad minėtą išvadą pateikė kompetentingi ekspertai, duomenų, kad jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi nėra, todėl netikėti ekspertų pateikta išvada nėra jokio pagrindo. Be to, teisiamajame posėdyje ekspertų komisijos narė ekspertė S. Š. patvirtino, kad E. Š. nesuvokia savo veiksmų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad agresijos aplinkinių atžvilgiu nėra, E. Š. pakaktų skirti ambulatorinį stebėjimą (81–83 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti apelianto prašymą skirti jam pakartotinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę taip pat nėra pagrindo.
Atsakant į E. Š. skundo argumentą, kad teisme jis neturėjo galimybės ginti savo teisių, nes nebuvo pakviestas į teismo posėdį, pirmiausia reikia pažymėti tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja, jog vykstant procesui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo asmeniui, kurio byla bus nagrinėjama, būtų pranešta apie teisiamojo posėdžio laiką ir vietą. Teismas ne privalo, o tik turi teisę reikalauti, kad į teisiamąjį posėdį būtų pristatytas asmuo, kurio byla bus nagrinėjama, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis( LR BPK 399 str. 1 d.). Nors bylos duomenys patvirtina E. Š. nurodytą aplinkybę, kad jis buvo pateikęs teismui prašymą leisti jam dalyvauti teismo posėdyje (79 b. l.), tačiau teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys liudija, kad E. Š. žinojo apie teismo posėdžio vietą ir laiką (81–83 b. l.). Pirmosios instancijos teisme E. Š. interesus gynė gynėja (82 b. l.), kuri pritarė jos ginamajam E. Š. siūlomos priverčiamosios medicinos priemonės taikymui. Gynėja sutiko su tuo, kad byla būtų nagrinėjama E. Š. dėl sveikatos būklės neatvykus į teismo posėdį (81 b. l.). Apeliaciniame procese dalyvavo pats E. Š., kuriam buvo suteikta galimybė pareikšti nuomonę. Taigi, apelianto skundo teiginys, kad teismas, nekviesdamas jo į posėdį, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatas, negali būti pripažįstamas teisingu.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją naikinti apelianto skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Atmesti E. Š. apeliacinį skundą.