Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2022-02-08 · Administracinė byla Nr. eI3-758-1047/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2022-02-08
Bylos Nr.
eI3-758-1047/2022
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02018-2021-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Beata Martišienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Gediminas Užubalis
Atsakovas
Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Pareiškėjas
UAB „Sodžiaus rytas“
Advokatai
Dalia Stakvilevičiūtė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-758-1047/2022Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02018-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Daliai Stakvilevičiūtei,atsakovo atstovams D. K., G. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (2022 m. sausio 12 d.), o kitame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka (2022 m. sausio 26 d.) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sodžiaus rytas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Sodžiaus rytas“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 25 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AS-76 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria patvirtintas 25 706 Eur mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tiek, kiek paliko Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2021 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. A-69; 2) panaikinti Komisijos 2021 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. S-69 dalį, kuria Komisija pakeitė Departamento 2021 m. vasario 25 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AS-76, t. y. vietoj nurodyto sumokėti 25 706 Eur mokesčio už aplinkos teršimą plastikinės pakuotės atliekomis nurodė sumokėti 12 853 Eur mokesčio už aplinkos teršimą plastikinės pakuotės atliekomis. Taip pat pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškina, kad Departamentas, atlikęs Bendrovės planinį patikrinimą už 2017–2019 metus, surašė 2020 m. gruodžio 29 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-129-2020 (toliau – Patikrinimo aktas), kurį patvirtino 2021 m. vasario 25 d sprendimu Nr. AS-76. Pagal Sprendimą pareiškėjai apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu už nuslėptą apmokestinamosios pakuotės kiekį už 2017-2018 metus (16,124 t), iš viso 25 706 Eur. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. gegužės 21 d. priėmė sprendimą Nr. S-69 (7-47/2021) iš dalies patenkinti pareiškėjos skundą ir pakeisti Departamento Sprendimo dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti 25 706 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (pritaikius koeficientą 2), sumažinant šį dydį per pusę (pritaikant koeficientą 1) ir nurodant sumokėti 12 853 Eur mokesčio už aplinkos teršimą plastikinės pakuotės atliekomis.

Mano, kad ginčo aplinkybėmis pavėluotas deklaracijų pateikimas nepagrįstai prilygintas pakuotės slėpimui. Pareiškėja pateikė deklaracijas, vėlavimo laikotarpis pakankamai trumpas ir nerodo tyčios nuslėpti pakuotės atliekas, deklaracijos buvo pateiktos pareiškėjos iniciatyva dar iki patikrinimo pradžios.

Teigia, kad netyčinis klaidingos pakuotės rūšies deklaravimas nepagrįstai prilygintas pakuotės nedeklaravimui apskritai. Pareiškėjos gamybos veikloje yra naudojama tik plastikinė pakuotė. 2017 metais pakuotės tvarkytojui – VšĮ „Žaliasis taškas“ – pakeitus deklaravimo tvarką (pakuotės rūšis identifikuojančius žymenis), pareiškėjos apskaitą tvarkantis asmuo padarė techninę klaidą ir todėl tiek deklaracijose, tiek VšĮ „Žaliasis taškas“ išduotuose pakuotės atliekų sutvarkymo dokumentuose yra nurodyta ne plastikinė pakuotė, o PET pakuotė. Ši klaida pastebėta ir ištaisyta 2019 metais. Taigi pareiškėja faktiškai išleido į vidaus rinką plastikinę pakuotę, bei teikė deklaracijas su tikslu deklaruoti būtent plastikinę, o ne PET pakuotę. Turi būti vadovaujamasi mokesčių teisėje mokesčių administratoriaus plačiai taikomu turinio viršenybės prieš formą principu ir situacija turi būti vertinama iš esmės, t. y. kad pareiškėjas deklaravo pakuotės atliekų kiekį ir siekė deklaruoti teisingą jo rūšį, tačiau dėl žmogiškosios klaidos pakuotės rūšį nurodė klaidingą.

Mano, kad Komisija neteisingai pritaikė Lietuvos vyriausiojo administarcinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką dėl sankcijos taikymo ir mokesčio apskaičiavimo. Remiantis LVAT praktika, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) 9 straipsnio 3 dalies, reglamentuojančios mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimą didesniu tarifu, nuostatoms taikyti, būtent – mokesčio mokėtojo elgesio modelio – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo faktui konstatuoti, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo; tokias aplinkybes patvirtintų inter alia (be kita ko) apgaulingas apskaitos tvarkymas, apskaitos dokumentų klastojimas, trukdymas mokesčių administratoriui atlikti įstatyme nustatytas pareigas ir pan. (LVAT 2015 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-768-438/2015). Komisija konstatavo, kad nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėja, deklaracijose nurodydamas klaidingą Lietuvos Respublikoje pagamintos ir į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės rūšies kodą, t. y. vietoj plastikinės pakuotės deklaravusi į vidaus rinką išleistą PET pakuotę, sąmoningai siekė nuslėpti pakuotės rūšį, tuo pačiu ir jos kiekį bei atitinkamai nemokėti mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Taiga Komisija, teisingai įvertinusi aplinkybes ir pagrįstai konstatavusi akivaizdų faktą, kad pareiškėja neturėjo tyčios nuslėpti pakuotės, padarė klaidingą išvadą, kad jai vis tiek turėtų būti taikoma MUATĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija ir apskaičiuotas mokestis pagal įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punktą (žr. iki 2021 metų galiojusią redakciją) už visą 2017–2018 metais apmokestinamosios pakuotės kiekį, iš viso 16,124 t plastikinės pakuotės.

Prašo teismo remtis LVAT išaiškinimu, kad nesant pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas sąmoningai siekė nuslėpti atskirų rūšių apmokestinamųjų pakuočių kiekius, teiktus rinkai, tokiu būdu išvengiant pareigos mokėti MUATĮ nustatytą mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, nėra nustatytos sąlygos taikyti MUATĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sankciją ir apskaičiuoti mokestį pagal įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punktą (LVAT 2020 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2888-624/2020).

Sankcijos taikymas ir mokesčio apskaičiavimas pareiškėjai prieštarautų MUATĮ tikslui bausti būtent tuos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėtojus, kurie sąmoningai nedeklaruoja šio mokesčio ir tokiu būdu tyčia nuslepia kenksmingos veiklos mastą ir su ja susijusias prievoles valstybei, sukeldami didesnį pavojų įstatymu saugomiems interesams ir lemia didesnių piniginių prievolių valstybei atsiradimą.

Šalies argumentai

Pareiškėja palaiko savo argumentus, nurodytus 2021 m. sausio 27 d. rašytinėse pastabose, teiktose Departamentui, ir 2021 m. kovo 17 d. pareiškėjos skunde Komisijai.

Pareiškėjos faktiškai į vidaus rinką išleista plastikinė pakuotė buvo sutvarkyta, todėl pareiškėja pagrįstai pritaikė MUATĮ 5 straipsnio 6 dalyje (žr. MUATĮ redakciją, galiojusią iki 2021 metų) numatytą mokestinę lengvatą, pagal kurią gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Dėl to ginčo tarp šalių nėra. Pareiškėja nepadarė jokios žalos nei valstybės biudžetui, nei aplinkai.

Taigi MUATĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymas ir mokesčio apskaičiavimas pagal įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punktą (žr. iki 2021 metų galiojusią redakciją) pareiškėjai už visą 2017–2018 metais pareiškėjos į vidaus rinką išleistą apmokestinamąjį pakuotės kiekį (16,124 t) būtų akivaizdžiai neteisingas ir neproporcingas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundo netenkinti.

Nurodo, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą pareiškėja, išleisdama į Lietuvos Respublikos vidaus rinką gaminiais užpildytą plastikinę pakuotę, privalėjo mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Norėdama būti atleista nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už tą pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai ir pasinaudoti šia mokesčio lengvata, pareiškėja turėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius būtent šios pakuotės rūšies atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Pareiškėja, vadovaudamasi 2013 m. balandžio 15 d. sutarties Nr. Sod071114-562 V skyriuje nustatyta tvarka, VšĮ „Žaliasis taškas“ 2017 ir 2018 m. pateikė informaciją apie planuojamą išleisti į Lietuvos Respublikos vidaus rinką PET pakuotės kiekį ir informaciją apie išleistą į vidaus rinką PET pakuotės kiekį. Ši informacija yra laikoma užsakymu sutvarkyti nurodytą pakuotės atliekų kiekį. VšĮ „Žaliasis taškas“ pagal pareiškėjos pateiktą užsakymą sutvarkė būtent PET pakuotės atliekų kiekį ir išdavė tai patvirtinančius dokumentus. Kadangi pareiškėja pateikė dokumentus apie 2017, 2018 m. PET pakuotės perdirbtą ar panaudotą atliekų kiekį, tačiau nepateikė jokių dokumentų patvirtinančių apie plastikinės pakuotės sutvarkymą, dėl ko buvo neįvykdyta Vyriausybės nustatyta gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotis, tai yra nesutvarkytas pareiškėjos išleistas į Lietuvos Respublikos vidaus rinką plastikinės pakuotės kiekis, buvo paskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą padidintu tarifu. Komisija, įvertinusi, jog pareiškėja nesiekė sąmoningai nuslėpti pakuotės rūšį, tuo pačiu ir jos kiekį, sumažino Departamento paskaičiuotą mokėti mokestį ir paliko sumokėti vienkartinį mokestį už išleistą į Lietuvos Respublikos vidaus rinką plastikinės pakuotės kiekį.

Departamento vertinimu, nors Komisija aiškiai ir nepasisakė, mokestis MUATĮ 4 priedėlyje nustatytu tarifu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis nustatytas už tai, jog pareiškėja 2017 m. išleido į Lietuvos Respublikos vidaus rinką 7,5 t plastikinės pakuotės ir 2018 metais – 8,624 t plastikinės pakuotės kiekį ir nesumokėjo mokesčio bei nepateikė jokių dokumentų patvirtinančių apie plastikinės pakuotės sutvarkymą, kas jai leistų pasinaudoti įstatyme nustatyta lengvata ir nemokėti mokesčių. Tai nėra sankcijos didesniu tarifu sumažinimas, kaip teigia pareiškėja, o nustatymas privalomojo sumokėti mokesčio.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė sutiko kitame teismo posėdyje bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nes liko teisinis vertinimas, skunde išdėstyta pozicija. Papildomai paaiškino, kad teisės aktuose yra spraga, kai subjektams neleidžiama pasinaudoti lengvata. Bendrovė nori lengvata pasinaudoti ir teisme prašo mokesčio netaikyti, leisti naudotis lengvata. Kito kelio kaip teisminis nėra.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė sutiko, kad kitame teismo posėdyje byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos pozicija, nes mokestis dabar paskaičiuotas koeficientu 1 – taip, kaip ir turi būti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Sprendimo dalies (kuria paskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis) ir Komisijos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad kita Sprendimo dalis (dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius) yra ginčijama Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. eI3-592-541/2022. Dėl to šioje byloje nebus sprendžiama ir pasisakoma.

Byloje nustatyta, kad 2020 m. gegužės 21 d. atsakovas pranešė pareiškėjai, kad pradeda planinį mokestinį pareiškėjos patikrinimą, kurio dalykas (tikslas) be kita ko – mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios pakuotės atliekomis patikrinimas už 2017–2019 m. mokestinį laikotarpį.

2020 m. gegužės 29 d. pareiškėja pateikė paaiškinimus Departamentui.

2020 m. liepos 10 d. atsakovas surašė Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktą Nr. 58.

2020 m. gruodžio 29 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. PA80-129-2020, kuriame be kita ko konstatavo, kad Bendrovės deklaracijos FR0524 už 2017, 2018 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos pavėluotai, Bendrovė 2017–2018 metais nedeklaravo Lietuvoje pagaminto ir į vidaus rinką išleisto plastikinės pakuotės kiekio, todėl pareiškėjai paskaičiuotas mokestis padidintu tarifu sudaro 25 706 Eur.

Pareiškėja 2020 m. gruodžio 29 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto.

Departamentas 2019 m. vasario 15 d. priėmė sprendimą Nr. 572, kuriuo nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, 2021 m. kovo 23 d. (gavimo Komisijoje data) su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydama panaikinti Sprendimą.

2021 m. gegužės 21 d. Komisija sprendimu „Dėl UAB „Sodžiaus rytas“ skundo“ Nr. S-69(7-47/2021) nusprendė pakeisti Sprendimo dalį vietoj nurodyto sumokėti 25 706 Eur mokesčio už aplinkos teršimą plastikinės pakuotės atliekomis nurodė sumokėti 12 853 Eur mokesčio už aplinkos teršimą plastikinės pakuotės atliekomis.

MUATĮ, kiek tai susiję yra su apmokestinamąja pakuote, be kita ko, nustatyta: mokesčio objektas – pripildyta pakuotė – nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje (MUATĮ 3 straipsnio 3 punktas); mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai (MUATĮ 4 straipsnio 3 dalis); gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį (MUATĮ 5 straipsnio 6 dalis); apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti šio įstatymo 4 priedėlyje (MUATĮ 6 straipsnio 8 dalis); fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie pagal šį įstatymą privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą, Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka tvarko teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą. Mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka (MUATĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalys); mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MUATĮ 8 straipsnio 4 dalis); mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis (MUATĮ 8 straipsnio 6 dalis); Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą (MUATĮ 9 straipsnio 1 dalis); už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, sąvartyne pašalintų atliekų ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą (MUATĮ 9 straipsnio 3 dalis); mokestis už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą, apskaičiuojamas nuslėptą apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekį dauginant iš tarifo, nurodyto šio įstatymo 3 ar 4 priedėlyje, ir koeficiento 2 (MUATĮ 9 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Teismas pritaria atsakovo pozicijai, kad nors Komisijos sprendime aiškiai nenurodyta, tačiau mokestis MUATĮ 4 priedėlyje nustatytu tarifu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis nustatytas už tai, jog pareiškėja išleido į Lietuvos Respublikos vidaus rinką plastikines pakuotes bei nepateikė jokių dokumentų patvirtinančių apie plastikinės pakuotės sutvarkymą, kas jai leistų pasinaudoti įstatyme nustatyta lengvata ir nemokėti mokesčių. Tai nėra sankcijos didesniu tarifu sumažinimas, o nustatymas privalomojo sumokėti mokesčio.

Taigi pareiškėjos argumentai dėl mokesčio nuslėpimo nebuvimo ar nedeklaravimo nebuvimo atmetami. Pareiškėjai Komisijos sprendime ir nebuvo inkriminuotas mokesčio nuslėpimas. Priešingai – Komisijos sprendime konstatuota, kad mokestis nebuvo nuslėptas.

Nagrinėjamoje byloje teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir neskaičiuoti jai / atleisti ją nuo Mokesčio už aplinkos teršimą, nes nėra MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies taikymo sąlygų. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja pagamino ir į vidaus rinką išleido gaminiais pripildytą plastikinę pakuotę: 2017 m. – 7,5 t., 2018 m. – 8,624 t. Taigi ji turi mokėti mokestį ir tik pateikusi dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį, gali pasinaudoti mokesčio lengvata. Pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių plastikinės pakuotės atliekų perdirbimą. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja, deklaravusi PET pakuotę, turi dokumentus, patvirtinančius PET, o ne plastikinės pakuotės sutvarkymą. Taigi teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad žalos ji nepadarė, išleista pakuotė buvo sutvarkyta. Priešingai – įrodymų apie sutvarkytą plastikinę pakuotę nėra. Teisės aktai neleidžia tvarkyti bet kurios rūšies atliekų, o nurodo konkrečią jų rūšį, jei subjektas siekia pasinaudoti mokesčio lengvata.

Be to, byloje įrodyta, kad pareiškėja pavėlavo teikti deklaracijas (tai Komisija įvertino kaip nežymų praleidimą) ir deklaravo mažesnį PET pakuočių kiekį už 2018 m. (skirtumas 318 kg). Į tai teismas taip pat atsižvelgia.

Komisija savo sprendime konstatavo, kad Deklaracijose buvo padaryta žmogiškoji klaida nurodant PET pakuotes, o ne plastikines. Ši aplinkybė lėmė, kad pareiškėjai netaikomas dvigubas mokesčio tarifas. Teismas vertina, kad ši aplinkybė nėra pagrindas atleisti pareiškėją nuo mokesčio ir įskaityti jo deklaruotas PET pakuotes vietoj turėjusių būti plastikinių pakuočių. LVAT 2020 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2888-624/2020 konstatavo, kad vien sąlygų taikyti MUATĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas nebuvimas nepaneigia pareiškėjos pareigos mokėti nustatytą mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Pareiškėjos svarstymai, kad apskaičiuojant mokesčio už aplinkos teršimą vienos rūšies pakuotės atliekomis dydį, turėtų būti įvertinti pareiškėjos sutvarkytos kitos rūšies pakuotės kiekiai, viršijantys nustatytas užduotis, ir mokėtinos mokesčio sumos, pritaikius atitinkamą prilyginimo koeficientą, turėtų būti mažinamos, nėra argumentuoti: įstatyme yra nustatyti tiek mokesčio tarifų pagal atskiras apmokestinamąsias pakuotes dydžiai, tiek taikytinos mokesčio lengvatos bei jų taikymo sąlygos, todėl mokesčio apskaičiavimo prasme aplinkybė, kad asmens sutvarkytų atskirų rūšių apmokestinamosios pakuotės kiekiai viršija Vyriausybės nustatytas užduotis, yra reikšminga tik įstatyme nustatytais atvejais (LVAT 2020 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2888-624/2020).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės 2021 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. A-69 iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, motyvuotas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis. Jį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Atitinkamai paliekama galioti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 25 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AS-76 dalis, kuria patvirtintas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tiek, kiek paliko Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos vyriausybės 2021 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. A-69, t. y. 12 853 Eur mokesčio už aplinkos teršimą plastikinės pakuotės atliekomis. Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sodžiaus rytas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Tomas BlinstrubisBeata MartišienėGediminas Užubalis