- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-12
- Bylos Nr.
- 1A-300-290-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-65-1-00944-2011-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Algimantas Smolskas
- Nuteistasis
- J. A.
- Nukentėjusysis
- J. B.
- Advokatai
- Linui-Stanislovas Bagdonas
Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-300-290-2013
Teisėja Sigita Bružienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00944-2011-4
2013 m. balandžio 12 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Algimanto Smolsko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, nuteistajam J. A., jo gynėjui advokatui Linui-Stanislovui Bagdonui, nukentėjusiajam J. B.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. A. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:
J. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams ir 2 (dviems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 str. 6 d. 2 p., J. A. įpareigotas per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti Valstybinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 str. 7 d., J. A. įpareigotas per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam J. B. padarytą neturtinę žalą.
Vadovaujantis BK 48 str. 6 d. 5 p., J. A. įpareigotas per 6 (šešių) mėnesių laikotarpį neatlygintinai išdirbti 50 (penkiasdešimt) val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas, iš J. A. priteisiant 2034,77 Lt (du tūkstančius trisdešimt keturis litus 77 ct) už J. B. gydymą.
J. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš J. A. priteisiant 2000 Lt (du tūkstančius litų) J. B. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
J. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 138 str. 1 d., už tai, kad 2011 m. birželio 13 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), netoli (duomenys neskelbtini) esančio ūkinio pastato aikštelėje, stovėdamas greta automobilio ,,Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pokalbio metu su jame prie vairo sėdinčiu nukentėjusiuoju J. B., pro atvirą kairės pusės priekinių durelių langą tyčia sudavė vieną kartą kumščiu pastarajam į kairės pusės veido sritį, taip padarydamas nukentėjusiajam J. B. kairio skruostikaulio lanko lūžį, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl šio sužalojimo J. B. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 parų laikotarpiui, tokiu būdu J. A. tyčia nesunkiai sužalojo J. B..
Šalies argumentai
Nuteistasis J. A., nesutikdamas su Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį. Skunde nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nebuvo tinkamai surinktos ir įvertintos aplinkybės, kurių pagalba būtų galima apkaltinti apeliantą nusikaltimo padarymu. Nors teisminio tyrimo metu buvo apklausta eilė liudytojų, atliktos ekspertizės, tačiau byloje buvo nustatytas tik vienas liudytojas D. B., kuris tiesiogiai matė įvykį, o visi likusieji liudytojai nebuvo tariamoje įvykio vietoje, nematė buvusio pokalbio tarp jo ir nukentėjusiojo J. B., o liudytojų parodymai, kuriais rėmėsi teismas ir jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, yra pagrįsti tik paties nukentėjusiojo pateikta versija bei šių liudytojų atkartota. Pažymėtina ir tai, kad tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymai buvo nenuoseklūs, tarpusavyje prieštaringi, kas pagrįstai leidžia suabejoti jų teisingumu. Liudytoja A. B., apklausiama 2011-07-07 parodė, kad „vyras J. B. grįžo apie 11 val., nuėjo pagulėti, po 15 min. atsikėlė, pasakė, kad jaučiasi blogai ir reikia važiuoti į traumatologinį“. Apie tai, kad buvo kokie tai darbininkai - P. D. ar S. P., kad buvo atvykusi D. M., nieko neminėjo. Apklausiama teisminio nagrinėjimo metu 2012-02-23 parodė, kad „vyras grįžo namo, atsigulė pagulėti kokias 10 min., po to atsikėlė, jam pasidarė blogai, tada atvažiavo pusseserė, ji sakė vežti į ligoninę, nuvažiavom į traumatologinį.“ Šiuo atveju akivaizdūs prieštaravimai tarp J. B. ir A. B. parodymų, kuris nurodė, kad į ligoninę vyko po 1-2 val. Šie prieštaravimai nebuvo pašalinti pirmos instancijos teisme. Liudytojas P. D., apklausiamas liudytoju 2011-12-08 ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atvažiavęs pas J. B., matė, kad sužalota dešinė veido pusė. 2012-02-23 teisme apklausiamas liudytoju jis pakeitė parodymus bei nurodė, kad matė sumuštą kairės pusės J. B. žandą, kad sumušimo vieta buvo pajuodusi ir kad su J. B. susitiko anksti ryte, t.y. 9 ar 10 val. Taigi P. D. parodymuose taip pat yra eilė prieštaravimų, kurie nebuvo pašalinti pirmos instancijos teisme. Liudytojas S. P. 2012-02-23 apklausiamas teisme, atsakydamas į apelianto klausimus nurodė: „man rodosi, kad sumuštas dešinys žandas“.
Skunde nurodoma, kad iš surinktos baudžiamosios bylos medžiagos, galima pagrįstai teigti, kad J. B., apkalbėdamas apeliantą, siekia keršto, kadangi jis įtarė jo sūnų L. B. prisidėjus prie vagystės iš jo ūkinio pastato. Skundo autoriaus nuomone, J. B. parodymai yra melagingi ir paneigti surinkta bylos medžiaga: liudytojo D. B. parodymais, kuris vienintelis matė nuteistojo ir J. B. susitikimą 2011-06-13. Jis tiek teisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus ir patvirtino, kad apeliantas buvo susitikęs su nukentėjusiuoju, kad tarp jų vyko pokalbis, bei kategoriškai patvirtino, kad jokio smūgio ar kontakto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nebuvo. Priešingai, D. B. patvirtino, kad kelias dienas iki 2011-06-13 prie parduotuvės buvo sutikęs J. B., jo veidas buvo sumuštas, ant kairės veido pusės, po akimi, matė mėlynę, veidas toje vietoje buvo patinęs. Taip pat patvirtino, kad kaime kalbama, jog J. B. buvo sumušęs jo sūnus L. B.. Minėto liudytojo parodymai nebuvo paneigti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu. Liudytoja A. S. parodė: „kaime jau seniai kalbama, kad nukentėjusiojo sūnus L. B. už tai, kad tėvas daug gėrė sutrupino jam pažandę“, tai pat parodė, kad „tai pas vienus, tai pas kitus (duomenys neskelbtini) gyventojus iš vietinių kalbų esu girdėjusi, jog Laurynas yra trenkęs tėvui J. B., kad šis išsiblaivytų“. Liudytojas V. K. parodė, kad „2011 m. birželio pradžioj (prieš Antanines) prie mano draugo prašė pinigų, nuo jo sklido alkoholio kvapas. J. B. veidas buvo patinęs, atrodė lyg sumuštas, ant veido skruosto matėsi pajuodimas, lyg sumušimas, jo rankų krumpliai buvo apdraskyti, apdaužyti. Po apsilankymo iš pažįstamų girdėjau, kad J. B. buvo sumuštas“. Šitos aplinkybės iš tikrųjų yra iki galo neištirtos. Nors ir teismo ekspertizės metu ekspertai pasisakė, kad medicininių duomenų jokių nėra, jog J. B. būtų sužalotas iki 2011-06-13, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad jis nebuvo sumuštas iki šios datos, kadangi jis nesikreipė į medicinos įstaigas, girtuokliavo, todėl sužalojimus patvirtinančių dokumentų negali ir būti. Liudytojas K. M., duodamas parodymus parodė, kad „2011 m.vasaros pradžioje atėjęs J. B., buvo basas, neblaivus, viršugalvyje žaizda kraujavo, paakiai pamėlę, atrodė, kaip stipriai sumuštas. Aš jo klausiau, kas atsitiko. Jis man pasakė, kad nugriuvo, ir numojo pasakęs neklausti, prašė manęs pinigų.“ Pasak K. M., (duomenys neskelbtini) J. B. žinomas alkoholikas, sūnus L. žinomas kaip vagišius“. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas visiškai be jokio pagrindo atmetė liudytojų D. B., A. S., K. M., V. K. parodymus iš šių parodymų nevertino.
Apeliantas pažymi, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo įstatymų bei kitų teisės normų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo atveju, apelianto nuomone, teismas turėjo tikėti jo, kaip kaltinamojo parodymais, kurie buvo vienodi ir nuoseklūs nuo pirmo apklausos momento, taip pat liudytojo D. B. parodymais ir atmesti nenuoseklius nukentėjusiojo J. B. ir liudytojų S. P., A. D., A. B. ir kt. parodymus. Apeliantas pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, o suabejojus įrodymų tikrumu, kuriais grindžiamas kaltinimas, priimamas išteisinamasis nuosprendis.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad iš Kauno klinikų medicininių dokumentų matyti, jog veido žandikaulio chirurgo konsultacijos metu J. B. nurodė: „šiandien sumuštas nepažįstamų asmenų“. Akivaizdu, kad J. B. po patirtos traumos apklausiamas gydytojo davė teisingus parodymus dėl patirtų sužalojimų, tik jau vėliau policijoje, teisme dėl nežinomų priežasčių apkaltino apeliantą dėl nebūto nusikaltimo padarymo. Pagal J. B., įvykis įvyko apie 11 val., todėl iškyla akivaizdus klausimas, kodėl nukentėjusysis iškart po įvykio nesikreipė į gydymo įtaigą, o tik po kelių valandų nuvažiavo į Kauno raudojo kryžiaus ligoninę. Iš rašytinių įrodymų, esančių byloje, matyti, kad J. B. į medikus kreipėsi tik 2011-06-13 17 val. 31 min. , t.y. daugiau kaip po 6 val. Ši aplinkybė užfiksuota policijos kompiuterinėje įvykių registracijos suvestinėje bei specialisto išvadoje G Nr. 1605/11(02). Neaišku, ką visą tą laiką veikė nukentėjusysis, kur jis buvo iki 17 val. Protokole - pareikšime jis nurodo, kad vyko į ligoninę po 2 val., 2011-06-13 liudytojo apklausos protokole nurodė, kad į ligoninę vyko iš karto po sužalojimo, o apklausiamas 2012-02-23 teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad į ligoninę vyko po geros valandos. Jeigu tikėti nukentėjusiuoju, tai sužalojimas turėjo būti padarytas ne 11 val., o 15-16 val. Taigi lieka nepaneigta abejonė, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas visai ne kaltinamojo nurodytomis aplinkybėmis, laiku ir vietoje. Iš rašytinių įrodymų, esančių byloje matyti, kad J. B. į medikus kreipėsi 2011-06-13 17.31 val. Pats nukentėjusysis nurodo, kad jis buvo apžiūrimas klinikose, buvo išrašyti siuntimai ir jis nukreiptas į policijos komisariatą. Jis nurodo, kad pirmiausiai nuvyko į Kauno rajono Policijos komisariatą, K. P. gatvėje, iš kur buvo nukreiptas į Giriuonių nuovadą pas įgaliotinį, kuris priėmė pareiškimą. Tačiau pagal esamus rašytinius įrodymus ikiteisminio tyrimo byloje matyti, kad J. B. tuo pačiu metu buvo trijose vietose ir su juo buvo atliekami skirtingi procesiniai veiksmai, o būtent: 2011-06-13 19 val. 40 min. Garliavos PN tyrėja K. N. tarnybinėse patalpose, kaip suprantama Garliavos Policijos nuovadoje iš J. B. priima protokolą pareiškimą; 2011-06-13 19 val. 40 min. - 20 val. 30 min. Garliavos PN specialistė L. K. J. B. apklausinėja liudytoju. Pažymėtina, kad nors tuo pačiu metu yra priiminėjamas J. B. pareikšimas, jau yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, suteiktas baudžiamosios bylos numeris, kuris atsispindi apklausos protokole; 2011-06-13 20 val. 15 min. - 20 val. 30 min., t.y. tuo metu kai J. B. yra apklausiamas liudytoju, tuo pačiu metu kartu su tyrėja K. N. dalyvauja įvykio vietos apžiūroje, kas yra užfiksuota apžiūros protokole. Tokie pareigūnų veiksmai pagrįstai leidžia teigti, kad ikiteisminis tyrimas nuo pat jo pradžios buvo atliekamas šališkai, tendencingai siekiant apkaltinti apeliantą nebūto nusikaltimo padarymu. Susidaro nuomonė, kad minėti dokumentai arba buvo suklastoti, arba buvo surašyti atbulinėmis datomis.
Taigi, apelianto nuomone, apylinkės teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, pažeidė baudžiamojo proceso normas dėl įrodymų vertinimo, išvadą, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo požymių, grįsdamas prielaidomis, nesivadovaudamas in dubia pro reo principu, reiškiančiu, kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, ir neteisingai traktuodamas liudytojų ir kaltinamojo parodymus, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo prašymus apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiojo prašymus nuteistojo skundą atmesti, bei įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuteistojo J. A. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK (toliau - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija savo kaltę bei stengiasi sumenkinti liudytojų parodymus.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje buvo nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20, 301 str.), t. y. kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltumo nagrinėjamoje byloje atitinka faktines bylos aplinkybes, o ištirtų įrodymų visetas: nukentėjusiojo J. B., liudytojų L. B., P. D., S. P., D. M., A. B. parodymai, iš dalies K. M., V. K. ir paties nuteistojo parodymai, ekspertės Z. Makšimaitės paaiškinimai teisme, rašytiniai bylos duomenys (teismo medicinos specialisto išvados ir kt.), patvirtina nuteistojo J. A. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Apeliacinio skundo argumentas, kad nuosprendis paremtas prieštaringais nukentėjusiojo ir liudytojų L. B., P. D., S. P., D. M. ir A. B. parodymais, yra nepagrįstas. Priešingai nei nurodoma apelianto skunde, nukentėjusiojo J. B. parodymai viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, be to, jie sutampa su taip pat dėl esminių įvykio aplinkybių nuosekliais liudytojų L. B., P. D., S. P., D. M., A. B. parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
Šalies argumentai
Apelianto nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusysis visų apklausų metu nurodė skirtingą laiką, kuomet po įvykio vyko pas gydytojus, kad pirmos apklausos metu jis ir jo sutuoktinė A. B. neminėjo liudytojų P. D., S. P., D. M., kaip mačiusių nukentėjusįjį iš karto po įvykio, dar nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais ar vertinti juos kritiškai. Nors nukentėjusysis ir jo sutuoktinė pirminių apklausų metu nenurodė minėtų aplinkybių, tačiau vėlesnėse apklausose ir teisiamojo posėdžio metu jie nuosekliai parodė, kad įvykio dieną nukentėjusysis su P. D. ir S. P. dirbo prie stogo, nukentėjusiajam nuvykus į parduotuvę plėvelės, šis grįžo su tepaluotu žandu ir duobe, pasakė, kad jam trenkė Jonas, jis nuėjo pagulėti, po to atvyko pusseserė D. M. ir jie vyko pas gydytojus.
Apeliantas prieštaringais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais grindžia versiją, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas visai ne kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, o nukentėjusysis ir minėti liudytojai jį tik apkalba dėl nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių nukentėjusysis bei liudytojai P. D., S. P. ir D. M. būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį, duoti apie įvykį klaidinančius parodymus, jų parodymai dėl J. B. sužalojimo yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, atitinka byloje nustatytas aplinkybes, pagrindo teigti, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi nėra dar ir dėl to, kad šie liudytojai anksčiau nuteistojo nepažinojo, ir byloje nenustatyta, jog tarp jų būtų susiklostę priešiški santykiai. Tai, kad būtent nuteistojo smurtiniais veiksmais buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajam J. B., patvirtina tas faktas, kad nukentėjusysis kaltinime nurodytu laiku buvo įvykio vietoje, kalbėjo su nuteistuoju, šio fakto neginčija pats nuteistasis, jį patvirtina ir liudytojas D. B.. Be to, J. A. ikiteisminio tyrimo metu pats nurodė, kad įvykio metu pavartojo necenzūrinius žodžius nukentėjusiojo atžvilgiu (t. 1, b.l. 57), kas tik patvirtina smurtinių veiksmų pasireiškimo galimybę. Byloje neginčijamai nustatyta, kad J. B. buvo sumuštas, tačiau apelianto keliama versija, kad J. B. sužalojimas galėjo būti padarytas kitu laiku nei 2011-06-13, nepasitvirtino. Tiek Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto 2011-07-21 ir 2011-10-12 išvadose, tiek ir pakartotinai nuteistojo prašymu atliktoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos TM Vilniaus skyriaus 2012-10-24 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)12 (01) išvadoje, vienareikšmiškai nurodyta, jog medicininiai duomenys neprieštarauja J. B. nurodytoms aplinkybėms, kad skruostikaulio lūžį jis patyrė 2011-06-13, J. A. jam sudavus vieną kartą kumščiu į kairę veido pusę (t. 1,. b.l. 19-20, 24, t. 2, b.l.70-80). Byloje nėra nustatyta, kad šį sužalojimą nukentėjusysis patyrė kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis.
Nuteistojo iškeltą versiją, kad nukentėjusysis buvo sužalotas ne kaltinime nurodytu laiku ir kito asmens, apeliantas taip pat grindžia V. K. ir K. M. parodymais, kad 2011 m. birželio pradžioj (prieš Antanines) jie matė J. B., kuris buvo atėjęs skolintis pinigų iš K. M., jo veidas buvo patinęs, atrodė lyg sumuštas, ant veido skruosto matėsi pajuodimas. Apygardos teismas pažymi, kad pats nukentėjusysis šių aplinkybių neneigė ir dar pirmųjų apklausų ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nuo 2011 m. gegužės 2-3 d. gėrė alkoholinius gėrimus kiekvieną dieną, 2011-05-04 neturėjo pinigų alkoholiui, todėl nuėjo pas gerai pažįstamą K. M. skolintis pinigų, jis jo paklausė, kas jam nutikę, jis atsakė, kad nugriuvo nuo laiptų, o iš tikrųjų prieš kelias dienas nuomose tvarkydamas kanalizaciją ir stodamasis galvos pakaušiu trenkėsi į vamzdį ir taip nusibrozdino, o eidamas pas K. M. nusilupo šašą, kas matė, galėjo pagalvoti, kad sumuštas. K. M. jam paskolino dvidešimt litų, už kuriuos nusipirko degtinės butelį ir kartu su P. D. jį išgėrė (t. 1, 12). P. D. patvirtino šiuos J. B. parodymus (t.1, b.l. 115).
Taip pat apeliantas iš esmės be pagrindo ginčija liudytojų P. D. bei S. P. duotų parodymų pripažinimą tinkamu įrodymu. Tai, kad minėti liudytojai painiojosi nurodydami, kuri nukentėjusiojo veido pusė buvo sužalota, dar nepaneigia fakto, kad sužalojimas buvo. Be to, kaip matyti, iš P. D. parodymų teisiamojo posėdžio metu, jis nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu sumaišė, nurodydamas dešinę veido pusę, sumušimas buvo ant kairės pusės (t. 2, b.l.11), tuo tarpu S. P., jau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad kairys skruostas buvo murzinas, žande matėsi duobutė (t. 1, b.l. 110).
Apeliantas savo nekaltumą iš esmės grindžia liudytojo D. B. parodymais, kuris, pasak nuteistojo, vienintelis matė įvykį ir nurodo teisingas aplinkybes, o visi kiti liudytojai nebuvo įvykio vietoje, nematė buvusio pokalbio tarp jo ir nukentėjusiojo J. B., jie tik atkartoja nukentėjusiojo iškeltą versiją. Apygardos teismas pažymi, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismų praktika rodo, jog ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jeigu tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 str. 5 d. prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-32/2010). Šioje konkrečioje byloje liudytojo D. B. parodymai, jog jis, būdamas ant ūkinio pastato perdangos ir per 20 cm tarpą stebėdamas J. B. ir J. A. konfliktą, nematė, kad J. A. būtų sudavęs smūgį J. B., prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, t.y. nukentėjusiojo parodymams, kurie atitinka liudytojų L. B., P. D., S. P., D. M. ir A. B. parodymus bei Teismo medicinos specialistų išvadas, kad sužalojimas J. B. buvo padarytas 2011-06-13 vieno trauminio poveikio pasekoje, todėl šio liudytojo parodymais teismas nesirėmė pagrįstai. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas taip pat pagrįstai liudytojų D. B. ir A. S. parodymus įvertino kritiškai ir juos atmetė, kadangi jų parodymų, kad nukentėjusiojo sūnus L. B. yra trenkęs tėvui J. B., nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, be to, šie parodymai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms.
Visiškai nepagrįstai apeliantas skunde teigia, kad ikiteisminis tyrimas nuo pat jo pradžios buvo atliekamas šališkai, tendencingai siekiant apkaltinti jį nebūto nusikaltimo padarymu. Šie skundo teiginiai yra abstraktūs, išreiškia apelianto subjektyvią nuomonę ir jokiais logiškais bei įtikinamais argumentais nepagrįsti. Ta aplinkybė, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidavo nuteistasis, nerodo teismą buvus šališku.
Įvertinusi visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, apeliantas teisingai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 1 d., priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais jį naikinti įstatyminio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija
n utarė:
nuteistojo J. A. apeliacinį skundą atmesti.