- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-14
- Bylos Nr.
- ATP-639-628/2013
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Sigita Bieliauskienė
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutarimo, kuriuo N. M. pripažintas kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., ir nubaustas 3500 (trijų tūkstančių penkių šimtų) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (ketveriems metams);
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. M. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu pripažintas kaltu už tai, kad jis 2012 m. gegužės 28 d., apie 13.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje prie pastato adresu Vilniaus 24, Vilnius, vairuodamas automobilį BMW 513, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pravažiuodamas stovinį automobilį MB CLK 320, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nepaliko tarpo iš šono, kliudė jį ir abu automobilius apgadino. Iš įvykio vietos pasišalino. Tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 133, 234 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu N. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutarimo dalį, kurioje jis pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., ir šioje dalyje administracinio teisės pažeidimo bylą N. M. atžvilgiu nutraukti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, netinkamai įvertino įrodymų visumą, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Teigiama, kad, A. B. teikti ir teismo įvertinti parodymai yra nelogiški ir prieštaringi, galimai net melagingi. A. B., teikdamas pareiškimą Vilniaus apskrities VPK, nurodė, kad eismo įvykis įvyko, kai jo automobilis buvo kelioms valandoms paliktas stovėjimo aikštelėje adresu Vilniaus g. 24, Vilniuje. Automobilio apgadinimus jis pastebėjo tik kitą dieną, radęs liudininkės vizitinę kortelę. Tuo tarpu teismo posėdžio metu nurodė, jog jis S. P. užkištą vizitinę kortelę rado tą pačią dieną, kai parvažiavo namo, t.y. iš Vilniaus į Grigiškes. Pažymėtina, jog yra akivaizdus šių parodymų prieštaravimas, juo labiau, kad iškart po autoįvykio parodymai turėtų būti objektyvesni, nei duoti teismo posėdžio, įvykusio po pusmečio, metu.
Pažymima ir tai, kad A. B. parodymai apie tai, jog jis visiškai atsitiktinai sužinojo N. M. telefono numerį autoservise UAB „Širstas“, yra melagingi ir absoliučiai neatitinka tikrovės. Surašydamas pareiškimo papildymą policijoje (2012-06-06), A. B. nenurodė, kokiu būdu gavo pastarojo telefono numerį, bet jis jau tada žinojo, kad N. M. remontuoja savo automobilį UAB „Širstas“, kadangi jų susitikimo metu (2012-05-29) siūlė savo lėšomis suremontuoti ir jo automobilį ten pat.
Akcentuojama, kad A. B. kartu su pareiškimu dėl automobiliui sukeltos žalos policijai pateikė S. P. vizitinę kortelę bei liudytojos atsiųstas fotonuotraukas. Iš byloje pateiktų nuotraukų akivaizdu, kad S. P. galėjo padaryti nebent nuotraukas, kuriose užfiksuotos abi transporto priemonės minėtoje aikštelėje, kurioje įvyko eismo įvykis. Paskesnės nuotraukos, kuriose matyti jo valdyto automobilio bamperis, akivaizdžiai darytos kitoje vietoje ir tikrai ne S. P. (tai matyti iš nuotraukų: jo valdyto automobilio priekinio dešiniojo rato kampo bei fakto, kad ratas yra sąlytyje su parkavimo vietos ribą žyminčia juosta), tuo tarpu ankstesnėse nuotraukose, darytose būtent S. P., matyti, kad automobilio ratas nėra sąlytyje su parkavimo vietos ribą žyminčia juosta. Be to, iš veidrodinio atspindžio N. M. valdyto automobilio sparne matyti, kad fone yra aukšti pastatai (dangoraižiai). Pastarosios nuotraukos darytos A. B., jau po eismo įvykio N. M. ir A. B. susitikimo metu.
Nurodoma, kad S. P. teismo posėdžio metu parodė, kad eismo įvykio metu buvo nuošalyje ir nebuvo nei priėjusi, nei kažką kalbėjo, tačiau toks jos parodymas yra melagingas ir nepagrįstas, kadangi ji nestovėjo nuošalyje, o dar ir papildomai reguliavo N. M. eismą, kai parkavo savo automobilį. Būtent šie ir anksčiau minėti melagingi ir tikrovės neatitinkantys S. P. parodymai patvirtina faktą, jog ji yra tam tikru būdu susijusi su A. B. ir tikėtina, jog derino su juo savo parodymus. Išvadą apie tai, kad S. P. galimai derino savo parodymus su A. B., apeliantas daro, remdamasis į bylą pateiktais įrodymais, t.y. iš UAB „Tele2“ gautomis nukentėjusiojo bei liudytojos skambučių išklotinėmis. Iš minėtų išklotinių matyti, kad panašiu metu, kai buvo užvesta byla ir jau buvo išsiųsti šaukimai į pirmąjį teismo posėdį, A. B. ir S. P. susisiekė ir, tikėtina, suderino savo parodymus. Tačiau į tai teismas, priimdamas nutarimą, taip pat neatsižvelgė ir to nevertino.
Teigiama, kad, tikėtina, jog A. B. savo reikalavimu siekė neteisėtai pasipelnyti. Nustačius faktą, kad A. B. realiai siekia pasipelnyti iš susiklosčiusios situacijos, o ne atgauti teisėtą žalos atlyginimą, kaip doras ir sąžiningas pilietis, bei faktą, kad ir jis, ir S. P. teikia teismui melagingus parodymus, suderinusi juos su A. B., tokios aplinkybės gali turėti esminės įtakos administracinės bylos baigčiai bei teismo sprendimui. Tačiau teismas priimdamas nutarimą į tai neatsižvelgė.
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino ir apelianto pateikto prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Prašymą teismui apeliantas pateikė 2013 m. balandžio 5 d., remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 82 str. 8 d., tačiau iki šiol jokio atsakymo iš teismo negavo, apie šį prašymą neužsimenama ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime.
Apeliaciniame skunde, be viso ko, pažymima, kad apelianto veiksmuose nėra kaltės dėl Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo, kadangi eismo įvykio vietą apeliantas paliko tik todėl, kad buvo įsitikinęs, jog automobilio savininkė yra S. P., kuri, kartu apžiūrėjusi menką įbrėžimą, nepareiškė jam jokių pretenzijų. Atsižvelgdamas į tai, kad eismo įvykio vietoje buvo nukentėjusysis, į policiją N. M. nesikreipė ir tokios pareigos neturėjo. Mano, jog dėl įvykusio nesusipratimo negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn, o nukentėjusiojo patirtą žalą turėtų atlyginti draudikas.
Nurodoma, kad atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, tyčios nebuvimą, pasišalinant iš eismo įvykio vietos, S. P. veiksmus, kurie suklaidino apeliantą ir privertė manyti, jog ji yra automobilio, kuriam buvo padaryta žala, savininkė ar valdytoja, padarytą menkavertę žalą A. B. automobiliui, apelianto vertinimu, jam buvo paskirta neproporcingai didelė administracinė nuobauda. Skirdamas administracinę nuobaudą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos faktines aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą nebuvo gauta.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
N. M. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu pripažintas kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. Apeliaciniu skundu neginčijama N. M. kaltė dėl padaryto, Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. įtvirtinto, administracinio teisės pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo abejoti šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu. Tačiau, apeliaciniu skundu nesutinkama su N. M. veiksmų kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., teigiant, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, nevisapusiškai įvertino byloje pateiktų įrodymų visumą, ko pasekoje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. numato, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad N. M. padarė jam inkriminuojamus administracinius teisės pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., inter alia, įtvirtinta, kad <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų <...>.
Pagal Kelių eismo taisyklių 234 punktą, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai.
Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad N. M. eismo įvykio vietoje buvusią ir vėliau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustą S. P. palaikė apgadintos transporto priemones savininke, tačiau, apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto argumentu sutikti negali. Remiantis bylos medžiaga, darytina išvada, kad nebuvo jokio pagrindo manyti, kas S. P. buvo apgadintos transporto priemonės savininkė ar valdytoja. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta S. P. parodė, kad stovėjimo aikštelėje, kur įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, laukdama, kol jos draugė sumokės už automobilio stovėjimą, ji matė, kaip į aikštelę įvažiavo automobilis BMW ir parkuodamas du kartus rėžėsi į stovintį automobilį Mercedes Benz. Kontaktas buvo akivaizdus ir jaučiamas. Iš trečio karto pastatęs automobilį BMW automobilio vairuotojas išlipo, nuėjo kažką nusipirkti ir nuvažiavo. Prie šio žmogaus ji nebuvo priėjusi, tačiau, kol automobiliai stovėjo, ji juos nufotografavo, vėliau savo vizitinę kortelę paliko ant automobilio Mercedes. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad jokio kontakto tarp jos ir automobilio BMW vairuotojo – N. M., nebuvo, S. P. su juo nebendravo, nereguliavo eismo, kai pastarasis parkavo savo automobilį.
Netikėti šios liudytojos parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Jos parodymai tiek tyrimo metu, tiek ją apklausiant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, buvo nuoseklūs, neprieštaringi. Byloje nenustatytas jos suinteresuotumas bylos baigtimi, šios aplinkybės byloje neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Nors apeliaciniame skunde keliama versija, kad S. P. ir nukentėjusysis A. B. kalbėjosi telefonu, apelianto teigimu, derino parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus vertina kritiškai. Ši aplinkybė nėra patvirtinta jokiais bylos duomenimis, tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą N. M. atžvilgiu pirmosios instancijos teisme, jis visokeriopai bandė įtikinti teismą, kad S. P. yra suinteresuota bylos baigtimi – jos vyras galbūt dirba ten pat, kur nukentėjusysis, pati S. P. galbūt yra A. B. draugė, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, kadangi nutarimas (nutartis) negali būti motyvuojamas spėlionėmis ar prielaidomis. Tuo tarpu N. M. keliamos versijos nieko nepagrįstos.
Abejoti apelianto apeliaciniame skunde pateikta versija, kad S. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu davė melagingus parodymus susitarusi su nukentėjusiuoju A. B., verčia ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu S. P. parodė, jog nagrinėjamą eismo įvykį matė dvi jos daugės – Vitalija ir Natalija, kurioms ji galėtų pranešti apie nagrinėjamą administracinio teisės pažeidimo bylą, tačiau, teisėjui paklausus proceso dalyvių, ar šie pageidauja, kad minėtos liudytojos būtų apklaustos teismo posėdžio metu, N. M. nurodė, kad kviesti liudytojų nereikia (b. l. 142). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, asmuo, kuris yra kaltinamas administracinio teisės pažeidimo padarymu, tikėdamas savo nekaltumu ir liudytojos S. P. parodymų netikslumu, būtų siekęs apklausti kuo daugiau liudytojų, galinčių patvirtinti jo nurodomas aplinkybes.
Be to, pagal Kelių eismo taisyklių 232 punktą, jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Iš šios nuostatos seka, kad bet kokiu atveju, net ir susitarus dėl kaltininko, kaltu dėl įvykusio eismo įvykio, bei dėl žalos atlyginimo, tenkinant šios nuostatos reikalavimus, privalo būti užpildoma eismo įvykio deklaracija. Taigi, net jeigu N. M. ir manė, jog S. P. yra apgadinto automobilio savininkė, jis privalėjo užpildyti eismo įvykio deklaraciją.
Iš bylos medžiagos matyti, kad N. M. apie eismo įvykį 2012 m. gegužės 31 d. pranešė savo automobilio draudimo bendrovei SEESAM (b. l. 14). Apelianto teigimu, šis pranešimas draudimo bendrovei buvo pateiktas iškart po susitikimo su nukentėjusiuoju A. B., kai apeliantas jau žinojo, kad apgadinto automobilio savininkas yra būtent jis. Tačiau, neatsižvelgdamas į tai, šiame pranešime nurodė, kad apgadinto automobilio savininkė įvykį matė, bet pretenzijų nepateikė, pažymėjo, kad eismo įvykio metu buvo pildyta eismo įvykio deklaracija. Šie pateikti duomenys nesutampa su nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kyla abejonės dėl N. M. pateikiamų argumentų.
Atsakant į apelianto argumentus, kad A. B. pirmosios instancijos teismui melagingai nurodė, iš kur gavo N. M. telefono numerį, ir kad po eismo įvykio S. P. ant A. B. automobilio paliktą vizitinę kortelę rado tik kitą dieną, pažymėtina, kad šie argumentai nėra esminiai svarstant kaltininko kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., klausimą. Be to, apeliantas nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti šią jo versiją, byloje tokių duomenų apeliacinės instancijos teismas taip pat neįžvelgia, o visos jo pateiktos abejonės ir spėlionės šiuo klausimu negali būti vertinamos sprendžiant jo administracinės atsakomybės klausimą.
Pažymėtina ir tai, kad nors apeliaciniame skunde teigiama, kad A. B. susitikimo su N. M. metu bandė pastarajam grasinti, nurodydamas, kad, jeigu šis nesumokės A. B. reikalaujamos pinigų sumos apgadinto automobilio žalos atlyginimui, jis kreipsis į policijos įstaigą dėl administracinio teisės pažeidimo išaiškinimo, tokiu būdu bandydamas neteisėtai pasipelnyti, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus vertina kritiškai. Iš A. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad jam susitikus su N. M., pastarojo siūlyta pinigų suma padaryto pažeidimo žalos atlyginimui A. B. netenkino, todėl, nepavykus susitarti su N. M., A. B. apie įvykusį eismo įvykį pranešė policijai. Apeliacinės instancijos teismas tokiuose A. B. veiksmuose neįžvelgia jokio siekio neteisėtai pasipelnyti. Natūralu, kad žalą patyręs asmuo siekia, kad jam padaryta žala būtų atlyginta, o nepavykus susitarti su įvykio kaltininku, jis kreipiasi į policijos įstaigą, kad žalos atlyginimo klausimas būtų išspęstas kitomis priemonėmis.
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl byloje esančių, liudytojos S. P. pateiktų fotonuotraukų, nurodant, kad pirmąsias, kur matomi abu eismo įvykyje dalyvavę automobiliai eismo įvykio metu tikrai padarė pati S. P., tačiau kitas dvi, kur matyti BMW automobilio pažeidimai, darė pats A. B. kitoje vietoje – N. M. ir A. B. susitikimo metu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios fotonuotraukas neturi esminės reikšmės, sprendžiant N. M. administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. klausima, kadangi tiek N. M. vairuojamas automobilis BMW, tiek eismo įvykio metu apgadintas automobilis Mercedes Benz buvo apžiūrėti policijos pareigūnų, pradėjus tyrimą dėl eismo įvykio. Byloje pateiktos šios apžiūros metu darytos fotonuotraukos (b. l. 18-19), kuriose aiškiai matyti abiejų automobilių apgadinimai. Be to šiose fotonuotraukose nustatyti BMW automobilio pažeidimai atitinka S. P. pateiktose fotonuotraukose užfiksuotus pažeidimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde, be viso ko, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino N. M. 2013 m. balandžio 5 d. pateikto prašymo dėl administracinės bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šį apelianto argumentą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos ATPK 302¹⁶ str. nuostatas, administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas gali būti atnaujinamas, užbaigus bylos nagrinėjimą įsiteisėjusiu teismo nutarimu ar nutartimi. Nagrinėjamu atveju prašymas Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas 2013 m. balandžio 10 d., tuo tarpu nutarimas nagrinėjamoje byloje buvo priimtas tik 2013 m. balandžio 15 d. Tuo tarpu nei Lietuvos Respublikos ATPK, nei Lietuvos Respublikos BPK nuostatos nenumato galimybės atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimą iš esmės, bylą dar nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje pateiktų įrodymų visumą, kurių pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Apeliaciniame skunde keliamas ir paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, pažeidėjui skyrė per griežtą administracinę nuobaudą.
Remiantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str. nuostatomis, jeigu asmuo padarė kelis administracinius teisės pažeidimus, kurių bylas kartu nagrinėja tas pats organas (pareigūnas), galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose. Sunkesniu iš N. M. inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų, laikytinas administracinis teisės pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., kurio sankcijoje numatyta administracinė nuobauda nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinis areštas nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų <...>. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šio straipsnio nuostatas, N. M. skyrė Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatytos administracinės nuobaudos vidurkį – 3500 (trijų tūkstančių penkių šimtų) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (ketveriems) metams.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui administracinę nuobaudą atsižvelgė į tai, jog nei jo atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Remiantis Lietuvos Respublikos ATPK 30² str. nuostatomis, skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Šiuo atveju, nenustačius nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, pagrįstai skirtas Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatytos administracinės nuobaudos vidurkis.
Pažymėtina, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Be to, apeliaciniame skunde N. M. nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu būtų galima švelninti jam paskirtos administracinės nuobaudos dydį.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, konstatuoja, kad administracinė nuobauda N. M. atžvilgiu individualizuota tinkamai, jokių motyvų, kurių pagrindu būtų galima ją švelninti nei nagrinėjamoje byloje, nei pateiktame apeliaciniame skunde nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
N. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.