Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-22 · Administracinė byla Nr. I-4891-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-22
Bylos Nr.
I-4891-142/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
G. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4891-142/2015
Proc. Nr. 3-61-3-04279-2014-2
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

G. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 5 000,00 Lt (1 448,10 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2014 m. rugsėjo 18 d. buvo patalpintas į Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL) kamerą Nr. 9, kurioje trūko vienam žmogui priklausančio gyvenamojo ploto (joje buvo laikomi 4 asmenys) ir nebuvo atitvertas sanitarinis mazgas. Taip pat nurodo, kad kameroje nebuvo kėdžių, todėl valgyti tekdavo atsistojus. Nurodo, kad kameros langas buvo be stiklo paketo, todėl buvo šalta miegoti. Atkreipia dėmesį į tai, kad kameroje buvo patalpintas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl, pareiškėjo manymu, tai prilygo žiauriam kankinimui. Dėl nurodytų sąlygų, pareiškėjas teigia patyręs nepatogumus, depresiją, sukrėtimus, dvasinę skriaudą.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 59). 2015 m. gegužės 25 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas, kuriame pareiškėjas informavo teismą, kad dalyvauti teismo posėdyje nepageidauja (b. l. 57).

Atsiliepimas

LAVL, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–10). Nurodo, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2014 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. Psichiatrijos skyriaus 9-oje kamerų tipo palatoje (toliau - palata). Nurodo, kad minėta palata yra 15,51 kv. m. dydžio, joje yra 6 lovos. Paaiškina, kad LAVL neveda statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, todėl negali pateikti teismui informacijos, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju nurodytu laikotarpiu buvo palatoje. Atkreipia dėmesį, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis asmenų skaičiui, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Nurodo, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais, o LAVL palatose esantys sanitariniai mazgai yra atitverti nuo likusio palatos ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Paaiškina, kad visose LAVL palatose yra draudžiama rūkyti, matomose vietose yra iškabinti užrašai ir (ar) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Nurodo, kad LAVL palatos nėra skirstomos į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų palatas, nes visose palatose yra draudžiama rūkyti pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymą. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas įrodymais, be to, pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių.

Į teismo posėdį LAVL atstovas neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 51).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo priteisti 5 000,00 Lt (1 448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).

Taigi, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos, t. y. LAVL, neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp LAVL neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Sprendžiant dėl LAVL (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja LAVL veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjo, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos bus nustatytos) atsirado būtent dėl tų LAVL neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pareiškėjas teigė, kad LAVL buvo laikomas netinkamomis sąlygomis (trūko ploto, lange nebuvo stiklo paketo, nebuvo kur atsisėsti valgant, kartu buvo laikomi rūkantys asmenys, nebuvo atitvertas sanitarinis mazgas).

Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231, 1 punktą LAVL paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir LAVL (BVK 62 straipsnio 2 dalis). Taigi, LAVL pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai mutatis mutandis yra taikytini ir LAVL.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus LAVL palatose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Pareiškėjas skunde nenurodo, kiek laiko praleido LAVL. LAVL atsiliepime teigia, kad pareiškėjas LAVL 9-toje palatoje, kurios plotas 15,51 kv. m., buvo gydomas nuo 2014 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 13). Pareiškėjas skunde nurodo, kad LAVL 9-oje palatoje buvo laikomas kartu su kitais trimis asmenimis. LAVL šios faktinės aplinkybės neginčija. Darytina išvada, kad pareiškėjui LAVL buvimo laikotarpiu palatoje teko 3,88 kv. m. gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad LAVL nurodytu laikotarpiu (8 paras) pareiškėjui neužtikrino Taisyklėse nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto, t. y. 5,1 kv. m. LAVL atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių į LAVL skaičiui, nes jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013). Konstatuotina, kad LAVL CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką, su tuo susiję LAVL argumentai yra atmetami.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad palatoje buvo lango rėmas, tačiau jame nebuvo stiklo paketo. Higienos normos 76:2010 22 punkte numatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. LAVL apie minėtos palatos langą jokios informacijos teismui nepateikė. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad LAVL palatoje sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau - Įrengimo taisyklės), 16.5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. LAVL atsiliepime nenurodė, ar palatoje, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa buvo kaip nors atitverta nuo likusio palatos ploto. LAVL pridėjo dokumentus, įrodančius sienelių mūrijimo darbų atlikimą tik tam tikrose Rėžiminio skyriaus kamerose (b. l. 26), tačiau ne Psichiatrinio skyriaus palatose. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad palatoje nebuvo kėdžių. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau - Aprūpinimo baldais normos), nustatyta, kad kamerų tipo patalpose (kaip minėta, palata, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, buvo kamerų tipo) turi būti viena taburetė vienam asmeniui arba stalo ilgio 2 suolai. LAVL atsiliepime pateikė bendro pobūdžio informaciją, kad LAVL palatos yra aprūpinamos baldais minimaliai, tačiau nepateikė duomenų, kokie konkrečiai baldai ginčo laikotarpiu buvo minėtoje palatoje. Atsižvelgiant į visa tai, byloje nėra įrodymų, būtinų nustatyti pažeidimų, susijusių su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, faktą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Pareiškėjui įvykdžius pareigą pakankamai detaliai nurodyti reikšmingas jo laikymo LAVL sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog pareiškėjas buvo laikomas (gydomas) jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką tenka LAVL. Tokios pozicijos savo praktikoje nuosekliai laikosi ir LVAT (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). LVAT yra konstatavęs, kad būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi (LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). LAVL nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su saugių ir sveikų sąlygų palatoje, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir LVAT (2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad LAVL pažeidė Higienos normos 76:2010 22 punkto reikalavimus, Įrengimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimus ir Aprūpinimo baldais normose įtvirtintus reikalavimus. Darytina išvada, kad šiais aspektais LAVL neveikė CK 6.271 straipsnio prasme taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. LAVL atsiliepimo argumentas, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. LAVL išduotas leidimas-higienos pasas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, teismo atmetamas kaip nepagrįstas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad LAVL gyvenamosios patalpos ne visada atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, pavyzdžiui, Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. sausio 21 d. atlikęs patikrinimą, nustatė, kad Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 7 buvo pažeistas Higienos normos 76:2010 22 punkte nustatytas reikalavimas (b. l. 35), todėl higienos paso turėjimas per se nereiškia, jog higienos ir kiti reikalavimai negali būti pažeidžiami.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad palatoje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas skunde nenurodė, kaip konkrečiai ši faktinė aplinkybė pažeidė jo teises, t. y. pareiškėjas nenurodė, kad kartu laikomi asmenys palatoje rūkė, taip priversdami pareiškėją kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjas taip pat skunde nenurodo, kad rūkymo palatoje būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į LAVL administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar ji, žinodama apie tam tikrų reikalavimų galimą nesilaikymą, ėmėsi veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, ėmėsi veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. LAVL atsiliepime nurodė, kad rūkyti draudžiama visose palatose. Pateikė įrodymus, apie LAVL esančius įspėjimus dėl draudimo rūkyti (b. l. 41-42, 44). Vien tai, kad kartu su pareiškėju laikyti asmenys buvo rūkantys savaime nereiškia pareiškėjo teisių pažeidimo. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau pareiškėjo gydymo stacionare istorijoje pažymėta priešinga informacija (b. l. 13). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo su tuo susiję argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o LAVL neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo konstatuoti LAVL neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio kamerų ploto užtikrinimo bei tinkamo palatos įrengimo, teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad dėl laikymo sąlygų LAVL jis patyrė nepatogumus, depresiją, sukrėtimus, dvasinę skriaudą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Atsižvelgiant į teismo nustatytus LAVL teisės aktų pažeidimus, konstatuotina, kad pareiškėjas dėl jų neabejotinai patyrė tam tikrus trumpalaikius fizinius nepatogumus (dėl gyvenamojo ploto trūkumo ir palatos netinkamo įrengimo) ir dvasinius nepatogumus (dėl sanitarinio mazgo neatitvėrimo nuo likusio palatos ploto). Tačiau dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje taip pat ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis. Šiuo aspektu būtina nustatyti, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo, praėjus vos kelioms dienoms nuo jo atvykimo į LAVL (pareiškėjas į LAVL gydymui buvo atvežtas 2014 m. rugsėjo 18 d. 15.40 val. (b. l. 13), o į teismą kreipėsi 2014 m. rugsėjo 22 d.). Darytina išvada, kad LAVL netinkamomis gyvenamosios aplinkos sąlygomis padarytas pareiškėjui neigiamas poveikis nebuvo pakankamai intensyvus, atsižvelgiant į itin trumpą pareiškėjo buvimo LAVL trukmę. Be to, pareiškėjas emociškai blogai jautėsi dar prieš atvykstant į LAVL (b. l. 14), pareiškėjui buvo diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas bei priklausomybės sindromas, vartojant narkotikus (b. l. 13). Byloje esantys įrodymai (gydytojo įrašai pareiškėjo gydymo istorijoje) patvirtina, kad pareiškėjo emocinė būklė buvimo LAVL laikotarpiu netgi pagerėjo (b. l. 13). Konstatuotina, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nėra neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju neegzistuoja CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visuma.

Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatytos visos būtinos viešosios atsakomybės sąlygos, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteisti 1 448,10 Eur (5 000,00 Lt) neturtinės žalos atlyginimą nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė