Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo E. J. priteista 100 000 Eur neturtinės ir 1 515,22 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. A..

Iš nuteistojo E. J. taip pat priteista 2 282,48 Eur žalos atlyginimo civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo Kauno skyriui, taip pat nuspręsta išieškoti 347,40 Eur teismo išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė sveikatą A. A.. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

E. J. 2015 m. birželio 20 d., apie 21. 40 val., viešoje vietoje, t. y. prie parduotuvės ,,X“, esančios (duomenys neskelbtini), aplinkinių akivaizdoje, dėl mažareikšmės dingsties sėdinčiam A. A. tyčia koja spyrė į galvą, nuo ko pastarasis, persivertęs per laiptinės „bortelį“, nukrito ant laiptų aikštelės, tuo padarė nukentėjusiajam minkštųjų audinių sumušimą ir odos nubrozdinimus viršugalvyje bei odos nubrozdinimus kairio peties, krūtinės ir kairio kelio srityje, kaklo 4 (ketvirto) slankstelio panirimą su nugaros smegenų skersiniu pažeidimu, ko pasekoje dėl kaklinės dalies nugaros smegenų pažeidimo išsivystė galūnių paralyžius. Šiais savo veiksmais dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė A. A. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, teisėjų kolegija bylą ir priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Visus apeliacinio skundo argumentus ir prašymus teisėjų kolegija atmeta.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, teisingai bei nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino E. J. kaltu. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta nuteistojo nusikalstamą veiką teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai.

Specialisto išvadoje Nr. G1695/15(02) nurodyta, kad A. A. padaryti minkštųjų audinių sumušimas ir odos nubrozdinimas viršugalvyje bei odos nubrozdinimai kairio peties, krūtinės ir kairio kelio srityje, kaklo 4 slankstelio panirimas su nugaros smegenų skersiniu pažeidimu išsivystė nuo kontakto su plokščiu paviršiumi. Sužalojimai visumoje yra būdingi kritimui, atsimušant į plokščią pagrindą viršugalviu. Trauma padaryta apie kelios, keliolika minučių iki GMP iškvietimo – 2015 m. birželio 20 d., 21 val. 39 min. Sužalojimas vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl kaklinės dalies nugaros smegenų pažeidimo išsivystė galūnių paralyžius (1 t., 92-93 b.l.).

Kaip jau minėta, nuteistasis E. J. apeliaciniame skunde paties smūgio sudavimo nukentėjusiajam A. A. į galvą neginčija, taip pat neginčija ir kilusių padarinių – sunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo. Tačiau nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad sunkų A. A. sveikatos sutrikdymą padarė dėl chuliganiškų paskatų ir nurodo, kad jis norėjo apginti savo šeimą, todėl, nuteistojo nuomone, ši priežastis nėra menkavertė.

Pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. atsako tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Sveikatos sutrikdymas – žmogaus sužalojimas arba susargdinimas pažeidžiant jo kūno audinių ar organų vientisumą arba sutrikdant jų funkcijas. Sužalojimas yra žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimas mechaniniu, fiziniu ar cheminiu būdu. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas ar neveikimas); 2) žalingi padariniai – žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių. Minėtas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju, nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Tyčia gali būti ir neapibrėžta, kaltininkas numato įvairių padarinių galimybę – nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties. Kai kaltininkas smurtauja neapibrėžta tyčia padarinių atžvilgiu, atsakomybė iškyla už faktiškai padarytą žalą. Galiojančioje teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų – tai sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiama priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-7/2013, 2K-383/2015, 2K- 172-942/2016 ir kt.).

Kad E. J. koja spyrė ant „bortelio“ sėdėjusiam nukentėjusiajam A. A. į galvą, ir tai, kad po šio spyrio nukentėjusysis, persivertęs per „bortelį“, nukrito ant laiptų aikštelės, patvirtina įrodymų visuma. Pats nuteistasis E. J. parodė, kad spyrė nukentėjusiajam ir galbūt pataikė jam į galvą. Tai, kad E. J. spyrė būtent A. A. į galvą, patvirtina kiti įrodymai. Pats nukentėjusysis A. A. parodė, kad prie jo priėjęs nepažįstamas jaunuolis – E. J., spyrė jam į galvą ir jis nukrito. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojai A. S., A. M., buvę įvykio vietoje kartu su A. A.. A. S. parodė, kad atbėgęs jaunuolis – E. J. spyrė A. A. į galvą, nuo šio smūgio pastarasis nukrito nuo „bordiūro“ ant išbetonuotos aikštelės. Liudytojas A. M. taip pat parodė, jog priėjo E. J. spyrė nukentėjusiam į galvą ir šis nukrito nuo „bordiūro“ ant išbetonuotos aikštelės. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matosi, kad liudytojas A. M. atpažino E. J. kaip asmenį, kuris spyrė ant „bortelio“ sėdinčiam nukentėjusiajam, po ko šis persivertė ir nukrito iš 2,5 metro aukščio į aikštelę. Šiuos visus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus patvirtino ir liudytojos I. A. bei E. G., kurios taip pat, nors ir iš didesnio atstumo, bet tiesiogiai matė nuteistojo veiksmus prieš nukentėjusįjį. Šios liudytojos parodė, kad E. J. spyrė A. A., kuris nuo šio smūgio nukrito į išbetonuotą duobę. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matosi, kad liudytoja I. A. taip pat atpažino E. J. kaip asmenį, kuris spyrė sėdinčiam nukentėjusiajam į galvos sritį, po šio spyrio A. A. persivertė per „bortelį“ ir nukrito į angą. Net ir nuteistojo bei nukentėjusiojo sugyventinių G. B. ir V. I. parodymai patvirtina E. J. neteisėtus veiksmus prieš A. A.. Nors jos tiesiogiai įvykio ir nematė, tačiau iš kitų asmenų, mačiusių įvykį, sužinojo, kad E. J. į galvos sritį spyrė A. A.. Iš to, kas išdėstyta, nėra abejonių, kad E. J. sėdinčiam ant „bortelio“ A. A. spyrė į galvą, nuo ko šis nukrito ant betoninės laiptų aikštelės. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus patvirtina specialisto išvada. Specialisto išvadoje Nr. G1695/15(02) nurodyta, kad A. A. padaryti minkštųjų audinių sumušimas ir odos nubrozdinimas viršugalvyje bei odos nubrozdinimai kairio peties, krūtinės ir kairio kelio srityje, kaklo 4 slankstelio panirimas su nugaros smegenų skersiniu pažeidimu išsivystė nuo kontakto su plokščiu paviršiumi. Sužalojimai visumoje yra būdingi kritimui, atsimušant į plokščią pagrindą viršugalviu. Trauma padaryta apie kelios, keliolika minučių iki GMP iškvietimo – 2015 m. birželio 20 d., 21 val. 39 min. Sužalojimas vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl kaklinės dalies nugaros smegenų pažeidimo išsivystė galūnių paralyžius.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra abejonių, kad būtent E. J. veiksmais buvo sunkiai sutrikdyta A. A. sveikata. Tarp nuteistojo pavojingos veikos (spyrio nukentėjusiajam į galvą) ir kilusių padarinių (sunkaus A. A. sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys. Nors nuteistasis E. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad nenorėjo sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatos, taip pat negalėjo numatyti, kad už „bortelio“ gali būti laiptai, tačiau pirmosios instancijos teismas E. J. kaltės formą nustatė teisingai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. J. veikė sąmoningai ir suvokė, jog savo veika (spirdamas koja nukentėjusiajam į galvą) gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, nors ir nenorėjo sunkių padarinių, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, tai yra sužalojo A. A. netiesiogine tyčia. Pažymėtina ir tai, kad net pats nuteistasis teisme parodė, kad įvykio vietą žinojo, taip pat žinojo ir tą „bortą“ bei laiptus į rūsį, todėl nėra abejonių, jog E. J. suvokė, kad spirdamas sėdinčiam ant „bortelio“ A. A., šis gali nukristi nuo to „bortelio“ ant laiptų aikštelės, nors to ir nenorėjo ar nesiekė, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti.

Pirmosios instancijos teismas nusikaltimo kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas taip pat nustatė teisingai. Kaip jau minėta, pagal galiojančią teisminę praktiką sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų – tai sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiama priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui.

Šioje byloje išnagrinėti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad E. J. viešoje vietoje, aplinkinių akivaizdoje, dėl mažareikšmės dingsties sunkiai sutrikdė A. A. sveikatą. Nors pats nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nusikalstamą veiką padarė ne dėl mažareikšmės dingsties, o dėl to, jog jam sugyventinė pasakė, kad ją asmuo, sėdintis ant „bortelio“ prie parduotuvės, moralizavo, įžeidinėjo, todėl jis norėjo apginti savo šeimą, susinervino ir nuėjęs spyrė sėdinčiam A. A.. Iš nuteistojo E. J. parodymų matosi, kad jo sugyventinė G. B. jam pasakė, jog asmuo, sėdintis prie parduotuvės ant „bortelio“, ją užgauliojo, moralizavo, kad nesirūpina vaikais, todėl jis, E. J., susinervavo, nors tuo metu iš tiesų vaikai buvo iš jų atimti ir apgyvendinti globos namuose, ir nuėjęs spyrė nukentėjusiajam. Nuteistasis parodė ir tai, kad iki įvykio su A. A. pažįstami nebuvo. Pati G. B. teisme parodė, kad jai einant ir nešantis alų nukentėjusysis paprašė alaus, tačiau ji atsakė, kad neduos, nes alus ne jos. Tos pačios apklausos metu liudytoja G. B. parodė ir tai, kad nukentėjusysis kažką sakė apie šeimą, tačiau, kaip matosi iš teisiamojo posėdžio protokolo, tiksliai nenurodė, ką būtent A. A. sakė apie jos šeimą, taip pat nenurodė, kokiais būtent žodžiais nukentėjusysis įžeidė, užgauliojo jos šeimą, vaikus, kaip teigia nuteistasis E. J.. Kiti liudytojai A. S. ir A. M., tiesiogiai dalyvavę įvykyje, nieko įžeidžiančio, užgauliojančio kitų asmenų atžvilgiu negirdėjo iš A. A.. A. S. parodė, kad A. A. prie žmonių nepriekabiavo, jų neužgauliojo, neužkalbino, tik einančiam vyrui ir moteriai, kurie nešėsi alaus dėžę, juokais pasakė „gal kokį buteliuką čia“. Šis liudytojas parodė, kad spyrė kitas vyras, o ne šis, su kuriuo nukentėjusysis pajuokavo. Būtent apie šį pokalbį liudytoja G. B. ir parodė teisme, nors vėliau parodė ir tai, kad kažką nukentėjusysis pasakė apie šeimą. Kitas liudytojas A. M., taip pat tiesiogiai matęs šį įvykį, parodė, kad priėjęs E. J. ir pasakęs, jog A. A. negražiai pavadino jo žmoną, spyrė nukentėjusiajam. Tačiau ir šis liudytojas, kaip ir liudytojas A. S., negirdėjo iš nukentėjusiojo jokių neva įžeidžiančių, užgauliojančių žodžių apie nuteistojo sugyventinę ar jų šeimą, tuo labiau apie jų vaikus, kaip teigia E. J.. Taigi net ir patys G. B. ir E. J. tiksliai nenurodė, kokie būtent A. A. žodžiai taip stipriai E. J. paveikė, kad jis, kaip atsaką į nukentėjusiojo žodžius, panaudojo prieš jį smurtą. Net ir tikint, kad A. A. nepagarbiai atsiliepė apie nuteistojo šeimą, vaikus, teisėjų kolegijos nuomone, E. J. viešoje vietoje atlikti veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo akivaizdžiai neadekvatūs. Nuteistojo E. J. atlikti smurtiniai veiksmai kaip atsakas į nukentėjusiojo žodžius, kurių tiksliai negalėjo nurodyti net ir nuteistasis ir jo sugyventinė, buvo akivaizdžiai neadekvati reakcija. Todėl pirmosios instancijos teismas, net ir patikėjęs E. J. aiškinimais apie tariamai pasakytus nukentėjusiojo kažkokius nepagarbius žodžius apie kaltininko ir jo sugyventinės šeimą, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis spyrė nukentėjusiajam į galvą, nors ir ne be jokios dingsties, tačiau tai padarė tik dėl mažareikšmės dingsties. Iš tikrųjų E. J. sunkiai sužalojo A. A. ne dėl asmeninių, o dėl chuliganiškų paskatų ir tai patvirtina išnagrinėtais įrodymais nustatytos konkrečios šio nusikaltimo padarymo aplinkybės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas E. J. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. ir perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką į BK 135 str. 1 d. nėra pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo ir apie tai, kad teismas jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Jo nuomone, teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybės lengvinančios aplinkybės – jo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi (BK 59 str.1 d. 2 p.). Skunde apeliantas nesutinka su teismo argumentu, kad jis nenuėjo pas nukentėjusįjį, nes jo niekas nepriėmė, jo sugyventinė buvo nuėjusi. Nurodo, kad jis nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tik nesutinka su tuo, kad nusikaltimą padarė dėl chuliganiškų paskatų. Be to, jis pagal savo galimybes pasiūlė ir atlygino dalį padarytos žalos. Visi šie apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. J. bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Skiriant bausmę, teismas vadovaujasi BK 41 str. 2 d. nuostatomis apie bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Be to, skiriant bausmes, atsižvelgiama ne tik į kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą, jų reikšmę bei tarpusavio santykį, tačiau atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, išvardintas BK 54 str. 2 d. Tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, kaltininko asmenybė ir kt.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė nuteistojo E. J. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybės lengvinančios aplinkybės – jo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi (BK 59 str.1 d. 2 p.), tačiau teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka ir jį atmeta.

Pagal galiojančią teisminę praktiką ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 str. 1 d. 2 p.) nustatoma tik tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal galiojančią teisminę praktiką nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu ta veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę. Taigi kaltininko prisipažinimas nustatomas tada, kai jis pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Be to, vien kaltininko prisipažinimas, nenustačius jo nuoširdaus gailėjimosi ar padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką, irgi nepripažįstamas lengvinančia aplinkybe. Nuoširdus galėjimasis padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvinius veiksmus – stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir kt.

Iš baudžiamosios bylos matosi, kad 2015 m. birželio 20 d. spyręs nukentėjusiajam į galvą, E. J. pasišalino iš įvykio vietos ir kurį laiką net negrįžo į namus, apie padarytą nusikaltimą niekam nepranešė, pats į teisėsaugos institucijas neatvyko ir neprisipažino. Tik po kelių dienų, t. y. 2015 m. birželio 22 d., E. J. buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir pirmosios apklausos metu savo kaltės nepripažino, netgi parodė, kad nukentėjusiajam iš viso nespyrė, o tik priėjo norėdamas jam suteikti pagalbą. Kitos apklausos ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2015 m. lapkričio 24 d., ir teisme E. J. savo kaltę jau pripažino ir nurodė, kad nuoširdžiai gailisi. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas išvadai, kad nuteistasis prisipažino ne savo noru, o dėl kitų jau surinktų duomenų, patvirtinančių jo kaltę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad kaltinamasis (šiuo metu nuteistasis) teisme siekė sušvelninti savo padėtį, gailesčio dėl padaryto nusikaltimo neparodė. Kaip jau buvo minėta, pripažįstant BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi būti nustatomas ne tik kaltininko prisipažinimas, bet ir jo nuoširdus gailėjimasis. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad visą procesą nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Jis teisme taip pat parodė, kad nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamos veikos, tačiau nuteistasis neaplankė ir neatsiprašė paties nukentėjusiojo, o praėjus ilgam laikui nuo įvykio, t. y. 2016 m. balandžio 4 d., susitiko su nukentėjusiojo sugyventine ir atlygino tik 20 Eur padarytos žalos bei su ja susitarė, kad kiekvieną savaitę duos po 20 Eur ir pirks vaistus. Tačiau tokie nuteistojo veiksmai, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti vertinami kaip nuoširdus gailėjimąsi. Pažymėtina, kad iš nuteistojo priteista 100 000 Eur neturtinės ir 1 515,22 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. A., todėl atlygintos žalos dydis – 20 Eur – nėra pakankamai didelis, kad būtų pagrindas pripažinti, jog nuteistasis nuoširdžiai gailisi bei nuoširdžiai stengiasi atlyginti likusią padarytos žalos dalį. Visa tai leidžia padaryti išvadą, kad nuteistojo E. J. gailėjimasis, apie kurį jis nurodo apeliaciniame skunde, yra formalus ir netikras, daryti išvadą apie jo nuoširdų gailėjimąsi nėra pagrindo. Todėl nėra pagrindo ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. Jokių kitų R. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nėra.

Pagrįstai nenustatęs nuteistojo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, skirdamas E. J. bausmę teismas atsižvelgė į kitas aplinkybes, išvardintas BK 54 str. 2 d. Nors, jau aptarta, kad aplinkybę – atlygintą žalos dalį – pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nėra pagrindo, tačiau į šią aplinkybę teismas, skirdamas E. J. bausmę, vis dėlto atsižvelgė. Tačiau teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad E. J. padarė labai sunkų, tyčinį, smurtinį nusikaltimą. Nuo patirtų sužalojimų nukentėjusysis tapo neįgalus ir visiškai nedarbingas. E. J. anksčiau teistas tris kartus, paskutinį kartą už smurtinį nusikaltimą. Jis baustas ir administracine tvarka. Taip pat teismas, skirdamas E. J. bausmę, atsižvelgė ir į tai, kad jis dirba bei darbovietėje charakterizuojamas patenkinamai, nors seniūnijoje charakterizuojamas daugiau neigiamai. Taip pat į tai, kad jis yra mažamečių vaikų tėvas. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, taip pat į tai, jog nenustatyta nuteistojo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, teismas pagrįstai pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. nuteistajam E. J. paskyrė sankcijos vidurkiui lygią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, E. J. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, jo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais šią bausmę švelninti nėra pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka ir su priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Skunde nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į jo turtinę padėtį, taip pat į jo galimybes atlyginti žalą, taip pat nurodoma ir tai, jog jo šeimoje yra 6 vaikai, o jis yra vienintelis, kuris jais rūpinasi, nes jo sugyventinė nedirba. Ir šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Iš baudžiamosios bylos matosi, kad nukentėjusysis A. A. buvo pareikęs 144 810 Eur dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti (2 t., 126-128 b.l.). Pirmosios instancijos teismas šį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiajam 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje asmens dvasinės būsenos pokyčiai (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, dvasinis sukrėtimas ir kt.) pateikiami kaip neturtinė žala, todėl teismų praktikoje pripažįstama, kad dėl kito asmens sveikatos sutrikdymo sukelti dvasiniai išgyvenimai laikomi neturtine žala. Pagal CK 6.250 str. 2 d., teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino tai, jog dėl E. J. nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis tapo neįgalus ir visiškai nedarbingas. Jo sveikatos būklė sunki, jis nevaldo viso kūno, išskyrus galvą. A. A. patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą. Jis negali gyventi pilnaverčio gyvenimo, dirbti, jam reikalinga nuolatinė slauga. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad E. J. padarė labai sunkų, tyčinį, smurtinį nusikaltimą bei į jo turtinę padėtį ir šeimos padėtį.

Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, šioje byloje ypač svarbu atsižvelgti ir į tai, kad dėl nuteistojo E. J. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo A. A. tapo visiškai nedarbingas (prarado 100 procentų darbingumo), šiuo metu jis visiškai paralyžiuotas, todėl pats savimi pasirūpinti negali, jam reikalinga nuolatinė priežiūra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, tikėtina, kad liekamieji reiškiniai negali būti pašalinti, todėl A. A. jau nebegyvens pilnavertiško gyvenimo. Akivaizdu, kad nukentėjusiajam buvo padaryta didelė neturtinė žala. Pagal galiojančią teisminę praktiką, nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, žalą padariusio asmens turtinė padėtis nelaikoma lemiamu kriterijumi. Be to, nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje. Nors nuteistasis E. J. ir anksčiau buvo teistas, o jo gyvenimo būdas nebuvo pavyzdinis, jis ilgus metus gyveno iš pašalpų, nesirūpino vaikais, tiek jis, tiek jo sugyventinė piktnaudžiavo alkoholiu, šiuo metu jie gyvena socialiniame būste, išlaiko 6 vaikus, o jo sugyventinė niekur nedirba, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad E. J. yra jauno, darbingo amžiaus, todėl nėra abejonių, kad jis turės galimybę iš jo priteistą neturtinę žalą atlyginti ateityje.

Dėl to, kas jau buvo aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nepažeidė CK 6.250 str. 2 d. reikalavimų, o priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo E. J. apeliacinis skundas nepagrįstas, visi jame dėstomi argumentai jau buvo teisingai įvertinti pirmosios instancijos teismo priimant nuosprendį, nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė ir priteisto neturinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiajam A. A. taip pat yra teisingi. Keisti nuosprendį kad nuteistojo E. J. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. J. apeliacinį skundą atmesti.