- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-10-06
- Bylos Nr.
- A-0143-753-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Trečiasis asmuo
- L., G., L. M., G. T., A. K., V. K., K. G., L. G., V. G., M. J., uždarajai akcinei bendrovei ,,Troja valda“
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų L, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, valstybės įmonei Registrų centrui
- Pareiškėjas
- L.
- Advokatai
- Tomas Bagdanskis, Tomas Puzinas, Juozas Šuškevičius
- Kategorijos
- 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų L. M. bei G. T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. K., V. K., L. M., K. G., L. G., V. G., M. J., G. T., uždarajai akcinei bendrovei ,,Troja valda“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja L. P. (toliau – pareiškėja) skundu (T 1, b. l. 4 – 6), kurį patikslino (T 2, b. l. 14 – 17), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovų valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – VĮ Registrų centro Vilniaus filialas) 2007 m. spalio 20 d. sprendimą bei valstybės įmonės Registrų centro (toliau – VĮ Registrų centras) 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 430 ir įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Vilniaus filialą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išregistruoti pieno supirkimo punktą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. panaikinti jo registraciją, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja nurodė, kad jos motinai L. M. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,5 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2004 m. lapkričio 12 d. dovanojimo sutarties pagrindu šį sklypą ji įgijo iš savo motinos. Teigė, kad įgyjant šį žemės sklypą jokių jame registruotų pastatų nebuvo. Iš atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2007 m. rugsėjo 18 d. rašto sužinojo, jog jai priklausančiame žemės sklype yra įregistruotas nekilnojamasis daiktas – pieno supirkimo punktas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklausantis trečiajam suinteresuotam asmeniui G. T. 2007 m. rugsėjo 7 d. šiam atsakovui pateikė prašymą išregistruoti neteisėtai įregistruotą pieno supirkimo punktą. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimu klausimo sprendimas buvo atidėtas, pasiūlant pateikti papildomus dokumentus. 2007 m. spalio 19 d. pateikė pakartotinį prašymą išregistruoti pieno supirkimo punktą. Kartu su 2007 m. spalio 19 d. prašymu pateikus minėtai institucijai papildomų dokumentų, iš jų ir Širvintų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2006 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. Į-52, kuriuo nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. minėtas pieno supirkimo punktas panaikintas, teritorinio registratoriaus 2007 m. spalio 20 d. sprendimu jos prašymas panaikinti minėto pastato registraciją atmestas, motyvuojant tuo, kad nepateiktas nekilnojamojo daikto žuvimą patvirtinantis dokumentas. Šį teritorinio registratoriaus 2007 m. spalio 20 d. sprendimą 2007 m. lapkričio 26 d. apskundė Centriniam registratoriui. VĮ Registrų centro 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 430 teritorinio registratoriaus sprendimas pakeistas, nurodant jame, jog prašymas pakeisti pieno supirkimo punkto (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis, susijusius su pastato, kaip pieno supirkimo punkto, pavadinimo pakeitimu, netenkinamas, kadangi nepateiktas kadastro duomenų pakeitimo pagrindas. Pareiškėja teigė, kad pieno supirktuvė buvo laikinas statinys, neregistruotas nekilnojamojo turto registre. Jis funkcionavo tik laikinai, kol veikė kolūkis ir vėliau – žemės ūkio bendrovė. Pirmieji savininkai jį įsigijo bendrovės privatizavimo metu kaip laikiną neregistruotą registre statinį, ir jis ne įstatymų nustatytais pagrindais negali tapti nekilnojamuoju turtu, registruotu registre. Pareiškėjos nuomone, statinio kaip pieno supirkimo punkto registracija atlikta pažeidžiant turto formavimo reikalavimus ir nesant jos sutikimo įregistruoti nekilnojamąjį turtą jai teisėtai priklausančiame žemės sklype. Nurodė, kad atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, rašydamas atsakymus į jos skundus, nukreipė ginčą neteisinga linkme, reikalavo dokumentų, patvirtinančių pieno supirkimo punkto kaip daikto žuvimą, kai tuo tarpu ji ginčijo patį šio pastato įregistravimą ir siekė teisinės registracijos panaikinimo, o ne pastato pavadinimo ar paskirties pakeitimo.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 40 – 41) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nurodė, kad nekilnojamojo turto registre į nekilnojamąjį daiktą – žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), 2004 m. gruodžio 21 d. įregistruotos pareiškėjos nuosavybės teisės 2004 m. lapkričio 12 d. dovanojimo sutarties, reg. Nr. 6284, pagrindu. Registruojant pareiškėjos nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą, registro įraše, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), jau 1999 m. birželio 16 d. buvo įregistruota daiktinė teisė – servitutas (tarnaujantis daiktas) – leisti naudotis 0,05 ha žemės sklypo dalimi, aptarnaujant pieno supirkimo punktą Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gegužės 14 d. sprendimų Nr. 89-5456 ir Nr. 89-5457 pagrindu (nors pats nekilnojamasis daiktas – pieno supirkimo punktas, bei daiktinės teisės į jį nebuvo registruotos nekilnojamojo turto registre). 2006 m. liepos 14 d. atlikus kadastrinius matavimus, nustatyti pieno supirkimo punkto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys ir sudaryta kadastro duomenų byla, kurioje minėto nekilnojamojo daikto paskirtis ir pavadinimas nurodyti remiantis pateiktais dokumentais. Šie duomenys įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą užsakovui trečiajam suinteresuotam asmeniui K. G. prašant bei pateikus nuosavybės teises į minėtą pieno supirkimo punktą patvirtinančius dokumentus. Teigė, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neįgaliotas pats savo iniciatyva (pvz., remdamasis faktine turto padėtimi ar kitomis aplinkybėmis) atlikti nekilnojamojo turto registro duomenų keitimą, todėl pareiškėjos argumentai, jog pieno supirkimo punkto registracija atlikta vadovaujantis ne realia padėtimi, o kadastro duomenų bylos duomenimis, yra nepagrįsti. Pareiškėja nelaikytina tinkamu subjektu, galinčiu kreiptis dėl nekilnojamojo daikto – pieno supirkimo punkto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų pakeitimo, kadangi nekilnojamojo turto registre į minėtą nekilnojamąjį daiktą 2007 m. rugsėjo 28 d. įregistruotos trečiųjų suinteresuotų asmenų V. K. ir A. K. nuosavybės teisės 2007 m. rugsėjo 24 d. pirkimo – pardavimo sutarties, reg. Nr. RJ-9062, pagrindu. Pareiškėjos pateiktas Širvintų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko 2006 m. liepos 28 d. įsakymas Nr. Į-52 nėra teisinis pagrindas pakeisti nekilnojamojo daikto paskirtį bei pavadinimą, kadangi nurodyta tarnyba nėra viešojo administravimo subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotas priimti sprendimus dėl statinių paskirties, pavadinimo ar kitų kadastro duomenų pakeitimo. Teigė, kad šis ginčas yra susijęs su civilinės teisės normomis, todėl turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 162) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VĮ Registrų centras nurodė, kad pareiškėjos pateiktas Širvintų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko 2006 m. liepos 28 d. įsakymas nėra dokumentas, kurio pagrindu gali būti keičiamas ar panaikinamas statinio pavadinimas. Minėtu įsakymu nėra keičiama pastato paskirtis ar jo pavadinimas, o tik pasisakoma dėl šiame pastate vykdomos veiklos nutraukimo. Be to, ši tarnyba nėra kompetentinga spręsti apie statinių paskirtį, pavadinimą ar kitus nekilnojamojo daikto kadastro duomenis. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.2.6 punktu, statinio pavadinimas nustatomas statinio kadastrinių matavimų metu, t. y. statinio pavadinimą apžiūrėdamas statinį vietoje nustato ir į kadastrinių matavimų bylą įrašo matininkas. Šiuo atveju pastato (duomenys neskelbtini) pavadinimas buvo nustatytas 2006 m. liepos 14 d. kadastrinių matavimų metu ir toks pat statinio pavadinimas nurodomas šio statinio įsigijimo dokumentuose – 1992 m. balandžio 25 d. aukciono protokole.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu (T 2, b. l. 48 – 53) pareiškėjos skundą patenkino. Teismas panaikino VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2007 m. spalio 20 d. sprendimą bei VĮ Registrų centro 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 430 ir įpareigojo VĮ Registrų centro Vilniaus filialą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo panaikinti pieno supirkimo punkto (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini).
Teismas nurodė, kad šio ginčo esmė – pieno supirkimo punkto, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos nekilnojamojo turto registre teisėtumas. Pareiškėja ginčija viešojo administravimo subjektų sprendimus, priimtus atliekant nekilnojamojo turto kadastro bei nekilnojamojo turto registro tvarkymo veiklą, kuri pagal savo pobūdį laikytina viešojo administravimo veikla (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 2 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, jog tiek ginčijamuose sprendimuose, tiek pareiškėjos skunde yra remiamasi specialiaisiais viešosios teisės aktais (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymu, Nekilnojamojo turto registro įstatymu, Statybos įstatymu bei jų pagrindu priimtais poįstatyminiais aktais). Civilinės teisės normomis tiesiogiai nėra remiamasi, civilinio teisinio pobūdžio klausimų (reikalavimų), tiesiogiai susijusių su asmenų civilinėmis teisėmis ar pareigomis, nėra keliama. Todėl ginčas iš esmės yra administracinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Tai patvirtina ir Specialiosios teisėjų kolegijos nutartys, priimtos panašaus pobūdžio bylose (2008 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta byloje B. T. v. valstybės įmonė Registrų centras, valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialas, 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta byloje Druskininkų savivaldybė v. valstybės įmonė Registrų centras, valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialas, 2006 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta byloje E. V. v. valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialas ir kt., 2001 m. lapkričio 19 d. nutartis, Administracinių teismų praktika Nr. 2, p. 261). Teismas nustatė, jog daiktinė teisė (servitutas) į nekilnojamąjį daiktą – statinį, pieno punktą, buvo įregistruota 1999 m. birželio 16 d., leidžiant naudotis 0,05 ha sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalimi, aptarnaujant pieno supirkimo punktą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu pats nekilnojamasis daiktas – pieno punktas, servituto registravimo metu nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre. M. J., M. G., K. G. ir V. G. nuosavybės teisės į minėtą pieno supirkimo punktą nekilnojamojo turto registre įregistruotos tik 2006 m. rugpjūčio 2 d. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju buvo nesilaikyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pagal kuriuos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą registruojamos tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Pareiškėja ginčo dėl servituto įregistravimo nekėlė, todėl teismas šiuo klausimu plačiau nepasisakė. Teismas pažymėjo, kad pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 1, 3 ir 4 dalies nuostatas statinys gali būti įregistruotas nekilnojamojo turto registre po to, kai jis nustatyta tvarka kompetentingų institucijų pripažintas tinkamu naudoti. Nagrinėjamam ginčui aktualus objektas pastatytas iki Statybos įstatymo (1996 m. kovo 19 d. įstatymas Nr. I-1240) įsigaliojimo. Tuo metu galiojusi Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija nustatė, kad dėl teisinio pastatų registravimo tarpmiestiniams techninės inventorizacijos biurams turi būti pateikti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisės atsiradimą, taip pat dokumentai, patvirtinantys, kad pastatas nustatyta tvarka priimtas naudoti. Vadinasi, tiek dabar galiojančiame Statybos įstatyme, tiek iki Statybos įstatymo įsigaliojimo iš esmės buvo analogiškas reikalavimas, kad nekilnojamieji daiktai turi būti atitinkamai suformuoti, juos pripažįstant nustatyta tvarka tinkamais naudoti. Teismas nustatė, kad nekilnojamasis daiktas (pieno supirkimo punktas) nėra nustatyta tvarka pripažintas tinkamu naudoti, o nekilnojamojo turto registre įregistruotas vėliau nei registre buvo įregistruota daiktinė teisė į jį (servitutas). Todėl atsakovas pagal pateiktus dokumentus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti prašymo įregistruoti daiktinę (nuosavybės) nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – pieno supirkimo punktą, kuris kaip nekilnojamojo turto objektas nėra suformuotas. Nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas statinį suformuoti Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 4 d.). Šiuo atveju toks sprendimas nebuvo priimtas. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti paduoda nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo. Teismo manymu, atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos skundus ir reikalavimus dėl teisinės registracijos panaikinimo, turėjo vadovautis gero viešojo administravimo principu ir išaiškinti pareiškėjai, kad keisti pastatų paskirtį ir įrašus apie jį gali tik pats nekilnojamojo turto savininkas, tačiau iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad pareiškėja kėlė ginčą ne dėl pastatų paskirties keitimo, o dėl, jos manymu, neteisėto nekilnojamojo turto įregistravimo jai priklausančiame žemės sklype, ir siekė šio nekilnojamojo turto teisinės registracijos panaikinimo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pieno supirkimo punkto (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinė registracija yra neteisėta, todėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2007 m. spalio 20 d. sprendimas bei VĮ Registrų centro 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. 430 naikintini ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialas įpareigotinas per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo panaikinti pieno supirkimo punkto (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.).
III.
Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 59 – 61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo nepatenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nors pareiškėja skundė teritorinio registratoriaus sprendimą atsisakyti įrašyti (pakeisti) nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir Centrinio registratoriaus sprendimą pakeisti teritorinio registratoriaus sprendimą, teismas padarė išvadą, jog ginčo esmė – nurodyto pieno supirkimo punkto registracijos nekilnojamojo turto registre teisėtumas.
2. Nagrinėdamas ginčą nurodytu aspektu, teismas vadovavosi netinkamais teisės aktais, t. y. Statybos įstatymo 24 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3, 4 dalimis, nors turėjo vadovautis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo (toliau – Sąrašas) 2, 3, 5 punktais.
3. Teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Daiktinė teisė – servitutas (tarnaujantis daiktas) – leisti naudotis 0,05 ha žemės sklypo dalimi, aptarnaujant pieno supirkimo punktą, 1999 m. birželio 16 d. nekilnojamojo turto registre įregistruota į tarnaujantį daiktą – žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Šiai daiktinei teisei įregistruoti neturėjo reikšmės, ar viešpataujantis daiktas (pieno supirkimo punktas) registruotas nekilnojamojo turto registre, ar ne.
4. Teismas, konstatavęs ginčo esmę, privalėjo peržiūrėti, ar buvo laikytasi ABTĮ 32 – 37 straipsnių nustatytos skundo padavimo tvarkos ir terminų. Kadangi ginčo objekto teisinė registracija atlikta 2006 m. liepos 31 d., o skundas Centriniam registratoriui pateiktas 2007 m. spalio 20 d., pareiškėja praleido vieno mėnesio skundo padavimo terminą (ABTĮ, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 str., 42 str. 1, 2 d.).
5. Teismas privalėjo nustatyti, kad nekilnojamasis daiktas – pieno supirkimo punktas, galėtų būti išregistruotas iš nekilnojamojo turto registro tik nuginčijus šio nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimo juridinius pagrindus – privatizavimo dokumentus (1992 m. balandžio 21 d. sutartį, 1992 m. balandžio 25 d. protokolą Nr. 34, 1992 m. balandžio 25 d. pažymas, turto priėmimo – perdavimo aktą, 2006 m. birželio 29 d. pažymą Nr. 39). Priešingu atveju tai reikštų trečiųjų asmenų nuosavybės teisių išregistravimą, nenuginčijus galiojančių ir teisėtų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjos skundas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
6. Teismas visiškai nenagrinėjo skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.
7. Teismas nesivadovavo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 84 punktu, kadangi pareiškėja nelaikytina tinkamu subjektu, galinčiu kreiptis dėl nekilnojamojo daikto – pieno supirkimo punkto, kadastro duomenų pakeitimo, nes nekilnojamojo turto registre į šį nekilnojamąjį daiktą 2008 m. kovo 20 d. įregistruotos trečiojo suinteresuoto asmens L. M. nuosavybės teisės 2008 m. kovo 18 d. pirkimo – pardavimo sutarties, reg. Nr. AK-1687, pagrindu.
8. Širvintų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko 2006 m. liepos 28 d. įsakymas Nr. Į-52 nėra teisinis pagrindas pakeisti nekilnojamojo daikto paskirtį bei pavadinimą arba išregistruoti nekilnojamąjį daiktą, nes ši tarnyba nėra viešojo administravimo subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotas priimti sprendimus dėl statinių paskirties, pavadinimo ar kitų kadastro duomenų pakeitimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo L. M. apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 67 – 72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėja apie teritorinio registratoriaus sprendimą įregistruoti pastatą – pieno supirkimo punktą, nekilnojamojo turto registre sužinojo ne vėliau nei 2006 m. spalio 4 d., tačiau šio sprendimo neskundė (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 str. 1 d.). Teritorinio registratoriaus sprendimas yra nenuginčytas ir galiojantis, o terminas jį apskųsti yra praleistas. Norint panaikinti pastato teisinę registraciją, pirmiausia turi būti nuginčytas šis sprendimas.
2. Pareiškėja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka prašė pakeisti pastato – pieno supirkimo punkto, statusą (paskirtį), o ne panaikinti jo teisinę registraciją. Tokia tvarka buvo sprendžiamas klausimas tik dėl pastato kaip pieno supirkimo punkto statuso panaikinimo, o ne dėl jo teisinės registracijos panaikinimo. Pastato teisinės registracijos pagrįstumas ir/ar teisėtumas išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka nebuvo svarstytas. Reikalavimas išregistruoti pastato statusą nėra tapatus reikalavimui panaikinti pastato teisinę registraciją. Ginčas dėl pastato teisinės registracijos panaikinimo iš viso nebuvo nagrinėtas išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka. Teismo išvada, kad pareiškėja kėlė ginčą ne dėl pastato paskirties keitimo, o dėl teisinės registracijos panaikinimo, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.
3. Pieno supirkimo punktas yra pastatytas 1985 m. Šio pastato registravimas patenka į Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 4 dalies veikimo sritį. Vadovaujantis Sąrašo 5 punktu, kaip vienas iš dokumentų, kurių pagrindu registruojami nekilnojamieji daiktai, yra privatizavimo dokumentai. Šiuo atveju registruojant pastatą buvo pateikti privatizavimo komisijos protokolas ir pastato perdavimo – priėmimo aktas.
4. Nuo pastato įregistravimo praėjo beveik dveji metai, keitėsi jo savininkai. Teismas, priimdamas sprendimą, ne tik neatsižvelgė į teisėtų lūkesčių principą, bet taip pat paneigė jo kaip sąžiningo įgijėjo teisę.
Trečiasis suinteresuotas asmuo G. T. apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 63 – 65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą.
G. T. nurodo, kad teismo sprendimas priimtas pažeidžiant rūšinio teismingumo taisykles. Pareiškėjos reikalavimas turėjo būti reiškiamas ir nagrinėjamas ne administraciniame, o bendrosios kompetencijos teisme kaip kylantis iš civilinių teisinių santykių ir grindžiamas būtent civilinių pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų pažeidimu bei sukeliantis visiems tretiesiems suinteresuotiems asmenims ne administracinio, o civilinio teisinio pobūdžio pasekmes.
Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinius skundus (T 2, b. l. 80 – 82) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:
1. Pieno supirkimo punkto teisinė registracija neatsiejama nuo pastato paskirties, statuso. Prašymas išregistruoti šį pastatą reiškė jo teisinės registracijos panaikinimą.
2. Skundai dėl teisinės registracijos panaikinimo buvo paduoti nustatyta tvarka.
3. Pastato teisinė registracija 2006 m. liepos 31 d. atlikta melagingų duomenų pagrindu, kurie buvo žinomi tretiesiems suinteresuotiems asmenims, todėl jie negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių.
4. Nesiekia paneigti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių į nekilnojamąjį turtą, pakeisti jų teisių turinio.
5. Sąrašo 2.1, 3.2 punktai statiniams, pastatytiems iki 1989 m. sausio 1 d. ir įsigytiems iki 1991 m. liepos 25 d., reikalauja pateikti savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, pažymą apie įsigijimo sandorio įregistravimą vykdomojo komiteto ūkinėse knygose, tačiau tokių dokumentų byloje nėra.
6. Teismo sprendime išdėstyta visiškai pagrįsta motyvacija dėl ginčo teismingumo administraciniam teismui.
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinius skundus (T 2, b. l. 83 – 84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai sutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:
1. Teismas, įpareigodamas išregistruoti ginčo objektą, iš esmės išsprendė ir trečiųjų asmenų nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį daiktą pasibaigimo klausimą, nors tai nėra administracinio teismo kompetencija, kadangi nuosavybės teisiniai santykiai yra civilinės teisės dalykas.
2. Teismas visiškai nenagrinėjo skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Širvintų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko 2006 m. liepos 28 d. įsakymas Nr. Į-52 nėra įstatymo nustatytas pagrindas keisti ginčo daikto duomenis.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini.
Iš pareiškėjos skundo matyti, kad juo prašoma panaikinti atsakovų sprendimus ir įpareigoti atsakovą (VĮ Registrų centro Vilniaus filialą) išregistruoti statinį - pieno supirkimo punktą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – iš nekilnojamojo turto kadastro, t. y. panaikinti šio statinio registraciją - nekilnojamojo turto kadastro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini). Kolegija pažymi, kad materialusis skundo reikalavimas nukreiptas į minėtos statinio registracijos nekilnojamojo turto kadastre panaikinimą, todėl nagrinėjamai bylai yra aktualu (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu reikšminga) nustatyti materialinės teisės normas, kurios reglamentuoja teisinius santykius dėl nekilnojamojo turto registro duomenų (įrašo apie nekilnojamąjį daiktą) panaikinimo (pakeitimo), taip pat išaiškinti faktines bylos aplinkybes, kurios šių materialinės teisės normų taikymo požiūriu yra reikšmingos bylai. Kolegija taip pat pažymi, kad, kaip matyti iš pareiškėjos skundo, skundo reikalavimai yra grindžiami dvejopo pobūdžio aplinkybėmis: tuo, kad Širvintų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2006 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. Į-52 nurodytas pieno supirkimo punktas panaikintas, bei tuo, kad pieno punktas (kaip kadastro objektas) buvo suformuotas neteisėtai, pažeidžiant pareiškėjos (kaip žemės sklypo, kuriame yra šis statinys, savininkės) nuosavybės teises. Atsižvelgdama į šiuos pareiškėjos skundo argumentus, kolegija pripažįsta būtina pasisakyti dėl jų reikšmės bylai atskirai.
Pasisakydama dėl pareiškėjos nurodyto 2006 m. liepos 28 d. įsakymo Nr. Į-52 reikšmės bylai, kolegija pažymi, kad, pagal bylos duomenis, ginčo statinio, kuris anksčiau (iki jo privatizavimo 1992 m.) buvo eksploatuojamas ir funkcionavo kaip pieno supirkimo punktas, kadastriniai matavimai buvo atlikti ir kadastro duomenys užfiksuoti nekilnojamojo turto registre 2006 m. liepos 14 d. Šio statinio kadastrinis įrašas įsigaliojo nuo 2006 m. liepos 31 d. (T 1, b. l. 29-31). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad šio statinio kadastro duomenys, į kuriuos patenka ir duomenys apie jo naudojimo paskirtį ir pavadinimą (Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.6 p.), buvo nustatyti pagal dokumentus, pateiktus kadastro tvarkytojui kartu su prašymu įregistruoti šį statinį nekilnojamojo turto registre, t. y. pagal šio statinio (pieno supirkimo punkto) 1992 m. balandžio mėn. privatizavimo dokumentus. Iš šių dokumentų matyti, kad statinys, jį privatizuojant, buvo laikomas (vadinamas) pieno supirkimo punktu (T 1, b. l. 70-72). Pažymėtina, kad tokie duomenys apie ginčo statinio naudojimo paskirtį ir jo pavadinimą buvo nurodyti vėliau sudarytose jo pirkimo-pardavimo sutartyse bei atitinkamai įrašyti į nekilnojamojo turto registro duomenų bazę. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo taikymo požiūriu tai reiškia, kad šie duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (3 str. 4 d.). Pagal šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, prašymą pakeisti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis paduodamas šio daikto savininko ar jo patikėtinio, t. y. pareiškėja tokio prašymo paduoti neturi teisės.
Vertindama patį minėtą 2006 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. Į-52 jo reikšmingumo bylai aspektu, kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš jo turinio, juo yra nutraukiama punkto veterinarinė priežiūra (T 1, b. l. 25). Tai leidžia traktuoti šį įsakymą kaip pieno supirkimo punkto veiklos nutraukimo įforminimas. Todėl tai gali būti reikšminga tik sprendžiant apie šio statinio kaip nekilnojamojo turto objekto naudojimo paskirtį ir pavadinimą, bet neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl šio objekto (nekilnojamojo daikto) išbraukimo iš nekilnojamojo turto registro, kaip prašo padaryti pareiškėja.
Pasisakydama dėl antros grupės pareiškėjos nurodytų argumentų, kolegija pažymi, kad (kaip nurodyta aukščiau) ginčo statinys kaip nekilnojamasis daiktas buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre 2006 m. liepos 31 d. Iš byloje esančių nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad jis yra pastatytas 1985 m., t. y. iki 1991 m. liepos 25 d., ir iki prašymo dėl kadastro duomenų formavimo ir kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą pateikimo nebuvo įregistruotas. Esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms, sprendžiant klausimą dėl įrašo apie ginčo statinį registracijos nekilnojamojo turto kadastre teisėtumo, taikytinos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 4 dalies (pagal ją, kadastro tvarkytojui pateikiamų dokumentų sąrašą, kai yra prašoma įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie statinius, kurie buvo įgyti ar pastatyti iki 1991-07-25, nustato Vyriausybė) ir atitinkamos Sąrašo nuostatos. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas nurodytą situaciją, neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, t. y. neteisingai taikė Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 ir 13 straipsnių bei Statybos įstatymo 24 straipsnio nuostatas. Tai yra pagrindas panaikinti teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 143 str.).
Atsižvelgdama į nurodytas faktines bylos aplinkybes bei argumentus dėl tinkamo materialinės teisės normų taikymo, kolegija daro išvadą, jog bylai reikšmingos aplinkybės yra pakankamai aiškios, kad pareiškėjos paduotas skundas būtų atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pasisakydama dėl pareiškėjos siekiamų apginti tariamai pažeistų teisių gynimo būdo (kiek tai yra reikšminga šiai administracinei bylai), kolegija pažymi, kad pareiškėjos nurodyti pažeidimai siejami su nuosavybės teise į žemę, kurioje yra įregistruotas minėtas nekilnojamasis turtas. Pagal byloje esamus duomenis, šio žemės (žemės ūkio paskirties sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,05 ha daliai apskrities viršininko 1999 m. gegužės 14 d. sprendimais Nr. 89-5456 bei Nr. 89-5457 nustatytas ir 1999 m. birželio 16 d. įregistruotas servitutas, aptarnaujant ginčo pieno supirkimo punktą. (Duomenys apie tokį servitutą nurodyti 2004 m. lapkričio 12 d. žemės sklypo dovanojimo sutartyje, pagal kurią pareiškėja įgijo minėtą nuosavybės teisę į žemę, tačiau pačių apskrities viršininko sprendimų byloje nėra). Iš bylos taip pat matyti, kad nuosavybės teisė į ginčo statinį (pieno punktą) pagal kelis civilinius sandorius (sudarytus trečiųjų suinteresuotų asmenų 2006-10-19, 2007-09-24, 2008-03-18) buvo perleidžiama, o šiuo metu ji priklauso UAB „Troja valda“ (T 1, b. l. 89-96, 110-111; T 2, b. l. 4-12, 106-107). Taigi pareiškėjos nurodytų tariamai pažeistų nuosavybės teisių gynimas tiesiogiai siejamas su minėtu servitutu nustatytos daiktinės teisės bei civilinių sandorių panaikinimu (jų pripažinimu negaliojančiais). Tokio pobūdžio ginčai yra civiliniai ir nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą panaikinti, pareiškėjos L. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.