- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-28
- Bylos Nr.
- 2A-225-516/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė (pran.), Tatjana Žukauskienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- A. R.
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja N. Tankevičienė Procesinio sprendimo kategorija: 43.2; 121.21
NUTARTIS
2008 m. vasario 28 d.
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant atsakovo atstovėms R. S. , advokatei V.Ladigaitei- Balčiūnienei
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. R. ir atsakovo 141-osios daugiabučio gyvenamojo namo Mečetės g. 4 savininkų bendrijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovui 141-ąjai daugiabučio namo Mečetės g. 4 savininkų bendrijai dėl bendro naudojimo patalpų pagerinimo išlaidų priteisimo. Tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų I. Ž. , N.O.A., R. L. , L. V. , G. D. , K. V. , L. Z. , J. B. , J. M. , J. M. , A. G. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas A. R. kreipėsi į teismą ir, patikslintu ieškiniu (t. 1, b.l. 18-20) prašė priteisti iš atsakovo 141-osios daugiabučio namo Mečetės g. 4 savininkų bendrijos (toliau – ir 141-oji DNSB, ir Bendrija) 82 360 Lt išlaidų, kurias jis patyrė pagerindamas bendro naudojimo rūsio patalpas Mečetės g.4/9, Vilniaus mieste, bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 1991-12-18 pirkimo pardavimo sutarties, sudarytos su Vilniaus m. savivaldybe, pagrindu privatizavo butą su rūsiu (duomenys neskelbtini) . Tapęs buto su rūsiu savininku, į rūsio pagerinimą investavo 82 360 Lt. Ši suma apskaičiuota ekspertizės akte, pritaikant atitinkamus pabrangimo koeficientus. 1998-04-16 teismo sprendimu buto su rūsio pirkimo-pardavimo sutartis dalyje dėl rūsio patalpų pripažinta negaliojančia. Patalpos atiteko atsakovui, ieškovas iš rūsio patalpų iškeldintas, o visi pagerinimai, kurių negalima atskirti nuo nekilnojamojo daikto, liko, už juos ieškovui neatlyginta. Ieškinį grindė Civilinio kodekso 6.237 str., ekspertizės aktu ir kitais pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais bei Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo išnagrinėtos bylos Nr.2-525-19/2004 medžiaga.
Atsiliepimas
Atsakovas ieškinio nepripažino, prašė jo netenkinti. Atsiliepime nurodė, jog Bendrija yra netinkama atsakovė, kadangi rūsio patalpos nėra Bendrijos, kaip juridinio asmens nuosavybė, todėl reikalavimai jai pareikšti nepagrįstai. Teisminių ginčų nagrinėjimo metu nustatyta, kad rūsio patalpos ieškovui buvo parduotos neteisėtai, pirkimo-pardavimo sutartis dalyje dėl rūsio patalpų pardavimo ieškovui pripažinta negaliojančia. Ieškovas rūsio patalpomis naudojosi nesąžiningai nuo pat jų įsigijimo momento, be to elgėsi neatsakingai, namo rūsyje atlikdamas remonto darbus, kuomet teismuose buvo sprendžiamas rūsio patalpų nuosavybės klausimas. Be to, ieškovas rūsyje netinkamai atliko santechnikos darbus, dėl ko įvyko vandentiekio avarija, kurios padariniai buvo pašalinti Bendrijos lėšomis. Tokiu būdu, rūsio patalpos ne tik nebuvo ieškovo pagerintos, bet netgi pablogėjo; bendrija iki šiol negali jomis naudotis. Taip pat nurodė, kad ieškovas neįrodė į patalpų pagerinimą įdėtų lėšų fakto ir jų dydžio, remontas atliktas ir patalpose, kurios ieškovui apskritai niekada nebuvo parduotos. Nors ieškinyje ir nurodytas ieškinio reikalavimų pagrindas (Civilinio kodekso 4.38, 6.237 str.), tačiau neaišku ar prašoma priteisti investuotas lėšas į rūsio remontą, ar priteisti už patalpų pagerinimą.
Tretieji asmenys N.O.A., J. B. , R. L. , L. V. , K. V. , J. M. prašė ieškinį atmesti.
Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2007-10-29 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog dėl rūsio patalpų pagerinimo padidėjo patalpų vertė ieškinyje nurodyta suma ir bendrijai buvo perduotos vertingesnės (pagerintos) patalpos. Šią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į tai, jog nors ieškovas teigė, kad patalpų pagerinimo darbai atlikti 1991-1993 metais, pateiktuose medžiagų ir daiktų pirkimo dokumentuose nurodyti ir 1994-1995 metai. 1998-02-27 ekspertizės aktą teismas vertino kartu su visais kitais byloje esančiais įrodymais. Nors ekspertas nustatė, kad rūsyje ir pagalbinėse patalpose atliktų darbų kiekiai nepasikeitė, t.y. nepadidėjo, bet jų vertė dėl statybos darbų pabrangimo padidėjo iki 82 360 Lt, teismas laikė, jog tai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas į pagerinimą investavo būtent ieškovo prašomą priteisti sumą - 82 360 Lt, ir kad tokio dydžio suma padidėjo rūsio patalpų vertė. Teismui sukėlė abejonių ir tai, ar nebuvo galima atskirti visų patalpose esančių ieškovo daiktų nuo pagrindinio daikto. Be to, teismas pažymėjo, kad rūsio patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam daugiabučio namo savininkui, o ne Bendrijai. Teismas atmetė atsakovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kadangi nors Bendrija pateikė sąskaitos išrašą apie tai, kad advokatei sumokėta 1500 Lt už teisines paslaugas, iš pateiktų dokumentų nebuvo galimybės nustatyti, ar apmokėta už teisines paslaugas būtent šioje byloje, kadangi teismui nepateiktas mokėjimo dokumentas ir teisinių paslaugų kainos paskaičiavimas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apelianto teigimu, skundžiamame teismo sprendime padarytos išvados, jog ieškovas neįrodė rūsio patalpų vertės padidėjimo ir to, jog jose esantys ieškovo daiktai negali būti atskirti, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir teismo sprendimu kitoje byloje nustatytam prejudicinę reikšmę turinčiam faktui, - kad padarytų rūsio patalpų pagerinimų negalima atskirti nesužalojus daikto. Nurodo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta ir tai, kad ieškovo rūsio patalpų sąžiningo valdymo prezumpcija nebuvo paneigta. Valstybė, pasak apelianto, prisiėmusi pareigas gerbti nuosavybę, yra atsakinga už teisingą atlyginimą paimant nuosavybę iš savininko. Nurodo, jog pateikė visus įrodymus dėl rūsio patalpų vertės, kuriuos turėjo galimybę pateikti. Konstitucinis nuosavybės teisės gynimas sietinas su viešuoju interesu, todėl teismas bylos nagrinėjimo metu turėjo veikti aktyviai ir nurodyti šalims, kokius papildomus įrodymus būtina pateikti. Apeliantas nurodo, kad atsakovas pripažino, jog pagerinimai buvo atlikti, tačiau nesutiko tik su ieškinio suma. Ieškovas taip pat nurodo, jog teismas sprendime nepasisakė, kas būtų tinkamas atsakovas šioje byloje, todėl mano, jog sprendimas šioje dalyje yra neaiškus ir nemotyvuotas. Mano, jog teismas turėjo vadovautis į bylą pateiktos ekspertizės aktu bei išlikusiais kitais dokumentais, patvirtinančiais ieškovo į patalpų pagerinimą investuotų lėšų dydį. Be to, turėjo vadovautis įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytais prejudiciniais faktais, jog ne ieškovas, o valstybės institucijos, išduodančios atitinkamą pažymą ir derinusios projektą, yra atsakingos už netinkamą darbą. Ieškovas buvo sąžiningas rūsio patalpų savininkas ir valdytojas, todėl jo teisės ginamos ir tiesiogiai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos.
Atsakovas (Bendrija) taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo ginčija teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų; prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisiant iš ieškovo atsakovui 3000 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo išlaidos advokatui sudarė tik 1500 Lt. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys aplinkybę, jog atsakovas už advokato teisinę pagalbą šioje byloje sumokėjo du kartus po 1500 Lt, iš viso 3000 Lt. Papildomai atsakovas pateikė teismui teisinių paslaugų sutarties nuorašą ir sąskaitą už teisines paslaugas, kurių pagrindu buvo atlikti nurodyto dydžio mokėjimai, ir kurie, pasak atsakovo, atitinka LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintus dydžius. Pažymi, jog minėto teisės akto 6 p. numato, jog tik teismo ar kliento prašymu advokatas privalo pateikti detalizuotą užmokesčio apskaičiavimo pažymą, o šioje byloje tokio prašymo nebuvo. Taip pat nurodo, jog ginčo byla sudėtinga, ieškinio suma didelė, todėl nėra pagrindo nepriteisti atsakovo turėtų išlaidų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo A. R. apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog sutinka su teismo sprendimo motyvais, kuriais remiantis buvo atmestas ieškinys. Mano, kad ekspertizės aktas, kuriuo ieškovas grindžia rūsio patalpų pagerinimo darbų vertę, atmestinas remiantis motyvais, nurodytais teismo sprendime bei kaip neatitinkantis įrodymų leistinumo ir pakankamumo reikalavimų, byloje nėra eksperto kvalifikaciją patvirtinančių duomenų, jis apskritai neatitinka eksperto išvados turinio ir reikalavimų pagal Civilinio proceso kodekso 212-219 str. nuostatas, ir pripažintinas paprastu dokumentu, neturinčiu įrodomosios vertės ieškinio dalykui pagrįsti, nes ieškovo, suinteresuoto bylos baigtimi, prašymu buvo tirtas tik darbų vertės padidėjimas, o ne konkretūs pagerinimai, kurių atskirti negalima ar jų kaina. Laiko nepagrįstais ieškovo apeliacinio skundo argumentus apie jo sąžiningumą valdant rūsio patalpas bei, neva, prejudicinių faktų ignoravimą. Ieškovo argumentus, esą teismas nepakankamai išsamiai įvertino atsakovo (ne) tinkamumo klausimą, prašo laikyti nepagrįstais, kadangi teismas pasiūlė ieškovui įtraukti atsakovais visų daugiabučio namo butų savininkus, o kadangi ieškovas to padaryti nesutiko, laikytina, jog Civilinio proceso kodekso 45 str. reikalavimų buvo laikytasi.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo skundas tenkintinas.
A. R. ieškinys grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kad jis, 1991-12-18 pirkimo pardavimo (privatizavimo) sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į butą su 37,37 kv.m. ploto rūsio patalpomis ir, gavęs reikalingus valstybės institucijų leidimus, atliko šiose rūsio patalpose remonto darbus, kuriuos prašo pripažinti patalpų pagerinimu ir pagerinimo išlaidas priteisti jam iš atsakovo, kadangi, teismo tvarka pirkimo pardavimo sandoris dalyje dėl rūsio patalpų pardavimo jam pripažintas negaliojančiu.
Dėl ginčo santykiui taikytinų materialinės teisės normų.
Ieškovas savo reikalavimus grindžia 2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcijos Civilinio kodekso (toliau tekste ir – naujasis Civilinis kodeksas, ir – Civilinis kodeksas) 6.237 str., kuris reglamentuoja be pagrindo įgyto turto grąžinimo klausimus. Tačiau, remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 1 d., naujojo Civilinio kodekso normos taikomos civiliniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame (įsigaliojimo) įstatyme numatytas išimtis. Ieškovas A. R. nurodo patalpų pagerinimus atlikęs 1991- 1995 metais, teismo sprendimas, kuriuo pripažintas negaliojančiu sandoris dėl rūsio patalpų, įsiteisėjo 1999-04-06, taigi, visi faktiniai civiliniai santykiai, kurie sudaro reikalavimo pagrindą, susiklostė iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo- 2001-07-01 (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 str.), todėl teisiniu šio ieškinio pagrindu reikėtų laikyti 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 512 str., kuris yra analogiškus teisinius santykius reglamentuojanti teisės norma kaip ir naujojo Civilinio kodekso 6.237 str.. Todėl, įvertinant tai, jog faktinis ieškinio pagrindas (faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas pareikštas reikalavimas) ieškinyje yra nurodytos, neteisingos materialinės teisės normos (teisinio ieškinio pagrindo) nurodymas nesudaro kliūčių svarstyti reikalavimo pagrįstumo klausimą, tačiau, įvertinant tai, kad tinkamas materialinės teisės normų taikymas yra teismo pareiga, apeliacinės instancijos teismas remiasi 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis ginčo teisinį santykį.
Dėl atsakovo pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį.
Atsakovas- 141-oji daugiabučio gyvenamojo namo Mečetės g. 4 savininkų bendrija į A. R. ieškinį pagrįstai atsikirtinėjo argumentu, jog ji nėra tinkamu atsakovu šioje byloje ir skundžiamame sprendime teismas taip pat pagrįstai tai pažymėjo.
Kadangi, remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 str., bendraturčių teisėms ir pareigoms įgyvendinti taikomos Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus, vertinant atsakovo tinkamumo klausimą, vadovaujamasi naujojo Civilinio kodekso normomis. Namas (duomenys neskelbtini) yra daugiabutis, remiantis Civilinio kodekso 4.82 str. 1 d., namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė- techninė ir kitokia įranga priklauso butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją (Civilinio kodekso 4.83 str. 3 d.). Taigi, bendrija yra ne patalpų savininkas, o tik bendrojo naudojimo objektus valdantis subjektas. Atitinkamai, bendrija neturi nuosavybės teisės nei į rūsio patalpas, dėl kurių pagerinimo ieškovas reiškia reikalavimus, nei į jokias kitas šio namo patalpas, todėl ne bendrijos, o visų namo butų ir kitų patalpų savininkų turtas ieškovo veiksmų pasėkoje galėjo būti pagerintas. Ieškovas reikalavimų savininkams nereiškė, nors teismas Civilinio proceso kodekso 45 str. pagrindu siūlė atlikti šį procesinį veiksmą ir netgi įtraukė dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis butų savininkus, kurie nėra bendrijos nariai, tačiau pats teismas neturi teisės be ieškovo sutikimo pakeisti bylos šalis. Konstatavus, kad nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovo prašomą sumą iš atsakovo - 141-osios daugiabučio gyvenamojo namo Mečetės g. 4 savininkų bendrijos, jokios įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi apelianto argumentai, susiję su lėšų į rūsio remontą investavimo aplinkybėmis, jų dydžiu ir įrodymų, pagrindžiančių investavimo faktą bei dydį, pakankamumu. Tačiau pažymėtina, jog remiantis 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 512 str., pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą ar atlyginti turto vertę, siejama su tam tikrų juridinių faktų egzistavimu (visų pirma, asmuo turi būti įgijęs turtą be įstatymu ar sandoriu nustatyto pagrindo, antra, turtas turi būti įgytas kito asmens sąskaita, trečia, reikalaujant turto vertės- turi būti nustatyta, kad turto negalima grąžinti natūra, o turto vertė turi būti nustatyta pagal įsigijimo momentą). Taigi, ieškovas, reikšdamas reikalavimus, turi pareigą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (Civilinio proceso kodekso 178 str.), o teismas, priimdamas sprendimą, sprendžia apie pateiktų įrodymų pakankamumą pareikštiems reikalavimams pagrįsti (Civilinio proceso kodekso 185 str.). Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog ši byla turėtų būti priskiriama prie bylų kategorijos su viršuoju interesu, nes šioje byloje nėra sprendžiami nuosavybės nusavinimo klausimai: teismo sprendimu sandoris dėl rūsio patalpų pirkimo- pardavimo pripažintas negaliojančiu, taigi, teismo sprendimu yra konstatuota, jog ieškovas neteisėtai buvo įgijęs nuosavybę, todėl restitucijos (o ne ieškovo turto paėmimo ar nusavinimo) pagrindu jis buvo įpareigotas rūsį grąžinti, t.y. buvo priimtas sprendimas iškeldinti A. R. iš rūsio patalpų. Tuo tarpu aplinkybes, kad turtas iš tiesų buvo pagerintas, kaip minėta, turi įrodinėti pats ieškovas, o rinkti atitinkamus įrodymus ieškovo interesais nėra teismo pareiga.
Remiantis šiais argumentais, ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas, t.y. pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstais atsakovo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Bendrijai nepriteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų. Remiantis Civilinio proceso kodekso 93 str. 1 d., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies; analogiškas teisinis reglamentavimas numatytas ir išlaidų už advokato pagalbą atlyginimui (Civilinio proceso kodekso 98 str.). Teismas atmetė ieškovo reikalavimą, pareikštą Bendrijai, todėl pastarosios išlaidos, kurias Bendrija patyrė nagrinėjant bylą, turi būti atlygintos, o įrodymai, pagrindžiantys išlaidų dydį, teismui buvo pateikti (t.2, 86-87 b.l.). Pirmosios instancijos teismas nereikalavo, kad būtų pateiktas šių išlaidų detalizavimas, o atsakovo patirtų išlaidų dydis neviršija patvirtintų rekomendacinių dydžių, todėl pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė atsakovui iš ieškovo išlaidų už advokato paslaugas, kurias bendrija realiai patyrė, todėl bylinėjimosi išlaidų dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.).
Taip pat, remiantis Civilinio proceso kodekso 93 bei 98 str., atsakovui iš ieškovo priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos- 1500 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti atsakovui 141-ajai daugiabučio gyvenamojo namo Mečetės g. 4 savininkų bendrijai iš ieškovo A. R. 3000 Lt išlaidų už advokato paslaugas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Priteisti atsakovui 141-ajai daugiabučio gyvenamojo namo Mečetės g. 4 savininkų bendrijai iš ieškovo A. R. 1500 Lt išlaidų už advokato paslaugas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.