- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-24
- Bylos Nr.
- 2S-504-803/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Grako statyba“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Enranas“, uždarajai akcinei bendrovei „Uolys“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) uždarosios akcinės bendrovės „Enranas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Grako statyba“ ieškinį dėl įsiskolinimo priteisimo atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Enranas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Uolys“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Grako statyba“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Enranas“ 10 629,44 Eur skolos už atliktus statybos darbus, 110,08 Eur palūkanų, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti atsakovo UAB „Enranas“ turtui laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant ieškinio sumos atsakovui UAB „Enranas“ priklausančias pinigines lėšas, o jų nesant pakankamai, areštuojant atsakovui nuosavybės teise priklausantį kitą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino, areštuodamas 10 739,52 Eur sumos nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose.
Ieškovas 2015 m. spalio 29 d. kreipėsi į teismą su pakartotiniu prašymu dėl atsakovo UAB „Enranas“ turo arešto, prašydamas areštuoti atsakovo pinigines lėšas, o jų nesant ar esant nepaknkamai – atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kadangi dėl patalpų, esančių Savanorių per. 1-86, Vilniuje, nuomininkų kaltės ir teisinių žinių stokos pavėluotai gavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį, praleido Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 147 straipsnio 6 dalyje nustatytą keturiolikos dienų nuo nutarties priėmimo dienos kreipimosi į antstolį terminą, dėl ko laikinosios apsaugos priemonės nustojo galioti. Nurodo, kad prašymą taikyti atsakovo turtui laikinąsias apsaugos priemones grindžia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartyje nurodytais motyvais bei nekartodamas ieškinyje nurodytų argumentų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartimi tenkindamas ieškovo pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendė ieškovo nurodytas aplinkybes dėl praleisto termino kreiptis į antstolį dėl teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutarties vykdymo pripažinti svarbiomis. Nurodė, kad ieškovo naujų duomenų apie atsakovui priklausantį turtą prie pakartotinio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikimas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog situacija iš esmės yra nepasikeitusi nuo teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutarties priėmimo. Pažymėjo, kad siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą bei ekonomiškumo ir proporcingumo principus yra tikslinga pirmiausia areštuoti 10 739,52 Eur sumos atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose. Mano, kad toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būdas atitiks proceso šalių interesus bei proporcingumo principą, kadangi nėra žinomas kitas atsakovui priklausantis turtas, kurį areštavus būtų užtikrinti ieškinio reikalavimai, o kartu ir nebūtų suvaržytos atsakovo teisės labiau nei būtina tikslui pasiekti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas UAB „Enranas“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį. Nurodo, kad teismas nesuteikė galimybės pasisakyti dėl ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nors ieškovo argumentai dėl pakartotinio kreipimosi ir termino praleidimo priežasčių yra akivaizdžiai nelogiški ir prieštaringi, neparemti jokiais įrodymais. Mano, kad iš ieškovo ieškinio turinio nėra aiškūs ieškovo reikalavimo pagrindai, taip pat nėra pagrįsta nei viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, todėl skundžiama nutartis priimta nesant įstatyme nustatytiems pagrindams. Nurodo, kad ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog ieškovą ir atsakovą siejo sutartiniai teisiniai santykiai, o teikdamas pakartotinį prašymą ieškovas nepridėjo jokių jo pakartotinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, nenurodė nei vieno teisinio ir/ar faktinio argumento, dėl kurio teismas turėtų tenkinti prašymą. Mano, kad ieškovo reikalavimai atsakovui, nesant tarp jų sudarytos rangos sutarties dėl darbų atlikimo bei pasirašyto darbų priėmimo – perdavimo akto, kuriuo atsakovas sutiko su darbų priėmimu, yra nepagrįsti ir neteisėti, dėl ko ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas bei negalėtų pasunkėti tokio sprendimo įvykdymas. Apelianto teigimu, ieškovas net ir formaliai nenurodo priežasčių, dėl kurių pasunkėtų ar taptų negalimas teismo sprendimo vykdymas, be to, tokių motyvų nenurodo ir teismas. Pažymi, kad nurodytos tiek faktinės aplinkybės, tiek teisiniai argumentai pagrindžia ieškovo nesąžiningumą, siekį nepagrįstai pasipelnyti, o prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones savo nepagrįstiems reikalavimams užtikrinti – sutrikdyti atsakovo tinkamai ir teisėtai vykdomą veiklą, kas prieštarauja ekonomiškumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Uolys“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad skundžiama nutartimi varžomos atsakovo teisės, galimybės bei daromos neigiamos pasekmės veiklos vykdymui, iškils reali grėsmė prarasti užsakymus ir/ar tiekėjus bei vardą. Mano, jog ieškovas nepagrindė ieškinio reikalavimų, ieškinį pareiškė nepagrįstai, todėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai.
Ieškovas UAB „Grako statyba“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartys, kurių pagrindu taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo UAB „Enranas“ turtui, priimtos įvertinus ieškovo pateiktus įrodymus ir yra pagrįstos. Mano, kad ieškinyje nurodyti argumentai ir pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovo neabejotiną ir galiojančią teisę į atsakovą, o faktas, kad ieškovas su atsakovais nesudarė rašytinės rangos sutarties, nedaro pagrindo vertinti, jog tarp šalių nesusiklostė sutartiniai santykiai. Pažymėjo, kad atsakovas UAB „Enranas“ apmokėjo dalį išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų, kas neabejotinai patvirtina aplinkybę, jog šalys buvo sudariusios statybos rangos sutartį. Ieškovo teigimu, prie ieškinio pateikti įrodymai patvirtina ir sprendimo neįvykdymo grėsmę. Nurodo, kad mažėjantis atsakovo įmonės darbuotojų skaičius, socialinio draudimo įsiskolinimas patvirtina aplinkybę, jog atsakovas nevykdo jokios komercinės veiklos arba atsakovo vykdoma veikla yra mažareikšmė.
Motyvuojamoji dalis
I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos trys sąlygos, t. y. pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, trečia, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi ieškovui, prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą, o atsakovui, prašančiam panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones – šias sąlygas paneigti.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo prašyme išdėstytas aplinkybes, sprendė, jog yra pagrindas taikyti atsakovo turtui laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas pirmosios instancijos teismo nutartį ginčija įrodinėdamas ieškinio nepagrįstumą ir ieškovo prašyme nenurodytomis priežastimis, dėl kurių kiltų galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo rizika. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie apelianto argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti apylinkės teismo nutarties neteisėtumo. Apeliantas atskirajame skunde įrodinėdamas ieškinio nepagrįstumą remiasi sutartinių santykių nebuvimo su ieškovu aplinkybe, nurodo, jog nėra darbų priėmimo – perdavimo akto, kuris pagrįstų ieškovo atliktus darbus, tačiau minėti argumentai vertintini kaip atsikirtimai į ieškovo reiškiamą ieškinyje materialinį teisinį reikalavimą. Laikinosios apsaugos priemonės yra procesinio pobūdžio, jomis užtikrinamas galimas ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, tačiau jokiu būdu nesprendžiamas ieškovo materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumas (jis vertinamas tik preliminariai), o įvertinus atsakovo nurodytus argumentus, iš esmės būtų pasisakoma dėl ieškinio dalyko neįvertinus visų bylos aplinkybių.
Kaip jau buvo minėta, tam, kad būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas turi įrodyti, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią grėsmę galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju sudaro tarp šalių kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012 ir kt). Tačiau minėta aplinkybė nėra absoliuti, ir vertinamas ne reikalavimo mastas, o konkrečios faktinės bylos aplinkybės, atsižvelgiama į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškinio suma yra didelė, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto, turimų įsipareigojimų verte. Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga aplinkybė yra šalies, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, turimi įsipareigojimai ir pan. Pirmosios instancijos teismas 2015-09-21 nutartyje, kuria iš esmės rėmėsi ir priimdamas skundžiamą 2015-10-30 nutartį, nurodė, jog ieškovo reikalavimo suma atsakovui yra didelė, ieškovo reikalavimas neužtikrintas kitomis priemonėmis, dėl ko konstatavo riziką galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nors atsakovas ginčija tokius pirmosios instancijos teismo argumentus, tačiau kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog atsakovui pagal jo įsipareigojimų ir nuosavybės teise valdomo turto santykį ieškinio reikalavimo suma nėra didelė (CPK 178,185 straipsniai). Apelianto turtinei padėčiai nustatyti bei galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmei įvertinti apeliacinės instancijos teismas pasinaudojo viešųjų registrų duomenimis ir nustatė, kad apelianto veiklos laikotarpiu apskritai nėra patvirtintų finansinės atskaitomybės dokumentų (balanso, pelno – nuostolių ataskaitų). Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotos galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmės, todėl nėra pagrindo vertinti, jog ieškinio reikalavimų užtikrinimui nepagrįstai taikytos atsakovo turtui laikinosios apsaugos priemonės. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad proceso įstatyme numatyta apeliantui galimybė pateikti ieškinyje keliamų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo priemones, suteikiančias teismui teisę panaikinti atsakovo turtui taikomas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148 straipsnis). Be to, pažymėtina, kad apeliantas turi teisę prašyti teismo, jog prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 146 straipsnis).
Nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties ir apelianto argumentas, jog teismas apeliantui nesuteikė galimybės pasisakyti dėl ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtinta tik sprendžiančio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismo teisė, bet ne pareiga pranešti priešingai šaliai apie sprendžiamą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, taigi, teismas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atsakovą informuoja tik tuo atveju, kaip mano, kad tai būtina (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teismas nusprendė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspęsti neinformuodamas atsakovo, ir minėta aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamos teismo nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo.
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, teisingai išsprendė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį nepakeistą.