- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-11
- Bylos Nr.
- 2A-399-881/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-15593-2009-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Virginijaus Kairevičiaus, Jadvygos Mardosevič
- Atsakovas
- A. R., M. A., G. B.
- Ieškovas
- M. Š.
- Trečiasis asmuo
- E. B., I. B.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. R. ir M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-195-592/2011 pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovams G. B., M. A. ir A. R. dėl kreditoriaus pažeistų teisių gynimo, tretieji asmenys E. B. ir I. B..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas M. Š. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento 2003 m. rugsėjo 23 d. žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp atsakovo G. B. per įgaliotinę atsakovę M. A. su atsakovu A. R., taip pat 2003 m. rugsėjo 23 d. šio žemės sklypo priėmimo-perdavimo aktą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažinus nurodytus sandorius negaliojančiais, taikyti restituciją, atstatant G. B. nuosavybės teises į žemės sklypą. Nurodė, kad 1999 m. rugsėjo 14 d. ieškovas ir atsakovas G. B. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas pasiskolino iš ieškovo 35 000 Lt ir įsipareigojo juos grąžinti iki 1999 m. rugsėjo 14 d. Atsakovui pinigų negrąžinus, ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo. 2006 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas išdavė įsakymą išieškoti iš skolininko G. B. kreditoriaus M. Š. naudai 68 808 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 516,06 Lt bylinėjimosi išlaidų. Išieškojimas buvo nukreiptas į (duomenys neskelbtini) esantį 0,6889 ha žemės sklypą, kurio vertė antrųjų varžytynių metu buvo nustatyta 62 100 Lt. Iš to paties turto buvo vykdomas išieškojimas ir kreditoriaus E. B. naudai. Nurodė, kad iš priverstine tvarka išieškomo turto nėra galimybės susigrąžinti visos teismo įsakymu priteistos skolos, be to, antstolis informavo, kad G. B. niekur nedirba, neturi pajamų ir kito turto, nes dar 2003 m. per įgaliotinę M. A. perleido nuosavybės teise jam priklausiusį 0,1511 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) atsakovui A. R. už 6 000 Lt. Atsakovai G. B., pagal įgaliojimą atstovaujamas atsakovės M. A., ir A. R., būdamas atsakovės M. A. šeimos narys (dukters sutuoktinis), taigi – nesąžiningas turto įgijėjas (CK 2.134 str.), sudarė apsimestinį (iš tikrųjų žemės sklypą ketino įsigyti M. A.) neatlygintinį (6 000 Lt faktiškai nebuvo sumokėti) žemės sklypo perleidimo sandorį, taip siekdami paslėpti žemės sklypą nuo galimų išieškotojų.
Atsiliepimas
Atsakovai A. R. ir M. A. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškovo M. Š. ieškinį patenkino visiškai – pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2003 m. rugsėjo 23 d. žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo G. B. ir A. R., taikė restituciją ir grąžino G. B. sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) registro Nr. (duomenys neskelbtini)), priteisė iš atsakovo G. B. atsakovui A. R. 6 000 Lt, taip pat priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų G. B., A. R. ir M. A. 1 940 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui M. Š. ir 84,16 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismas nurodė, kad egzistuoja CK 6.66 str. numatytų sąlygų visetas, leidžiantis daryti išvadą, kad actio Pauliana ieškinys yra pagrįstas, t. y. egzistuoja visos sąlygos, būtinos ginčo sandorio pripažinimui negaliojančiu, o pripažinus šį sandorį negaliojančiu netenka teisinės galios ir jo metu aptartos sąlygos dėl ginčo sklypo perdavimo-priėmimo akto (todėl teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje atskirai nepasisakoma, kad naikinamas ir perdavimo-priėmimo aktas). Nors atsakovas A. R. nurodė, kad sąžiningai įgijo sklypą, nes nežinojo, jog sklypą pardavęs atsakovas G. B. yra ieškovo skolininkas, tačiau svarių aplinkybių nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad ginčijamo sandorio metu parduodamo sklypo reali kaina buvo 6 000 Lt. Teismas nustatė, kad Preliminarioje turto nustatymo pažymoje turto vertintojas padarė išvadą, kad 2003 m. rugsėjo 23 d. (sandorio sudarymo dieną) ginčo sklypo vertė galėjo būti 30 000 Lt, UAB „Turto spektras“ įvertinimo ataskaitoje sklypo rinkos vertė 2003 m. rugsėjo 1 d. buvo 9 000 Lt, o teismo paskirtos ekspertizės akte nurodoma, kad 2003 m. rugsėjo 23 d. žemės sklypo rinkos vertė buvo 18 000 Lt. Taigi pagal įvertinimus rinkos kaina 1,5 karto viršija kainą, kuri nurodoma ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje. Be to, šį sandorį atsakovo A. R. vardu sudarė atsakovė M. A. (įgaliojimo pagrindu), nors dar 2000 m. lapkričio 27 d. atsakovė M. A. buvo įsipareigojusi pirkti iš atsakovo G. B. ginčo sklypą už 9 200 Lt, o 2003 m. kovo 28 d. (iki ginčo sutarties sudarymo) atsakovas G. B. ją įgalioja tvarkyti, valdyti ir disponuoti ginčo sklypu. Pasak teismo, šių aplinkybių pagrindu labiau tikėtina, kad A. R. veikė nesąžiningai įsigydamas ginčo sklypą už ženkliai mažesnę kainą nei rinkos kaina, todėl A. R. ir M. A. pasisakymus dėl aplinkybės, kad jiems nebuvo žinoma apie ieškovo kreditorinius reikalavimus atsakovui G. B., teismas vertino kritiškai (CK 1.5, CPK 185 str.). Teismo teigimu, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių būtinybę parduoti ginčo sklypą už mažesnę kainą nei buvo rinkoje, ypač tuo atveju, kada pardavėjas yra skolingas kitam asmeniui (ieškovui) net 35 000 Lt pagal paskolos sutartį, neskaičiuojant palūkanų ir kitų galimų išvestinių reikalavimų. Taigi teismas padarė išvadą, kad ginčo sandoriu buvo pažeisti ieškovo kaip kreditoriaus interesai, nes tokiu sandoriu buvo užkirtas kelias į galimo išieškojimo nukreipimą į žemės sklypą (G. B. jau apie ketverius metus vėlavo grąžinti paskolą ieškovui M. Š.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai A. R. ir M. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ginčijamas sandoris nepažeidė kreditoriaus interesų. Ginčijamo sandorio sudarymo dieną ieškovas turėjo 35 000 Lt reikalavimo teisę į G. B., tuo tarpu skolininkui G. B. priklausė turtas, kuris žymiai viršijo paskolos sumą, t. y. 68 808 Lt - 103 500 Lt turtinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą į 0,6889 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), taip pat 0,1511 ha namų valdos sklypas (duomenys neskelbtini). Reikšminga ir tai, kad 1999 m. birželio 14 d. paskolos sutartyje, sudarytoje tarp M. Š. ir G. B., nebuvo numatyta jokių palūkanų, delspinigių ar kitokių netesybų. Be to, ginčijamo sandorio sudarymo metu G. B. priklausė G. B. personalinė įmonė, paskolinti pinigai buvo skirti šeimos poreikiams tenkinti, tačiau byloje nėra nė vieno įrodymo, kad G. B. sutuoktinė I. B. kaip bendraskolė buvo nemoki arba kad kreditorius būtų reiškęs jai pretenzijas. Pagal 1999 m. birželio 14 d. paskolos sutartį išieškotojas dėl skolos grąžinimo turėjo kreiptis į skolininką 1999 m. rugsėjo 14 d., tačiau į teismą dėl skolos priteisimo kreipėsi net 2006 metais. Atsižvelgiant į tai, kad skola nebuvo užtikrinta, akivaizdu, kad ieškovas elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai.
2. Ieškinio pateikimo teismui metu kreditorius neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. 2007 m. lapkričio 20 d. ieškovas išreiškė sutikimą perimti proporcingai kartu su kitu išieškotoju E. B. neparduotą iš varžytynių turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į 0,6889 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 2006 m. balandžio 21 d. taikos sutartimi A. R. atsiskaitė su E. B., todėl ieškovui turi atitekti 100 proc. turtinės teisės, kurios vertė yra 62 100 Lt. Ieškovas jau yra išreiškęs sutikimą, liko tik surašyti turto perdavimo-priėmimo aktą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui priteista 68 808 Lt, teigtina, kad likusi suma negali sudaryti pagrindo ginčyti sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu.
3. Skolininkas privalėjo sudaryti sandorį. G. B. privalėjo grąžinti M. A. 8 000 Lt skolą, tačiau kadangi šių pinigų neturėjo, sudarė ginčijamą sandorį.
4. Kreditorius praleido ieškinio senaties terminą. Nuo 2006 m. lapkričio 2 d. ieškovas turėjo teisę susipažinti su vykdomąja byla, kurioje buvo duomenys apie ginčijamą sandorį. Taigi 1 metų ieškinio senaties terminas suėjo 2007 m. lapkričio 2 d., tuo tarpu ieškinys teismui pateiktas 2008 m. vasario 20 d.
5. A. R. buvo sąžiningas. Apie ieškovo reikalavimo teisę A. R. nežinojo ir negalėjo žinoti. Bet kurio civilinės apyvartos dalyvio interesas pirkti turtą už kuo mažesnę kainą yra teisėtas, racionalus ir pagrįstas. Nagrinėjamu atveju ginčijamo sandorio kainą lėmė ir M. A. sunki padėtis, susijusi su sveikata.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų A. R. ir M. A. apeliacinį skundą ieškovas M. Š. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantai, pažeisdami CPK 311 straipsnio reikalavimus, apeliaciniame skunde nenurodė visų proceso dalyvių ir nepridėjo jiems skirtų skundo nuorašų. Apeliacinis skundas grindžiamas visiškai nepagrįstais argumentais, kurie aiškiai prieštarauja bylos medžiagai, be to, atsakovai remiasi tais pačiais argumentais, kurie kasacinio teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje buvo pripažinti nepagrįstais. Apeliantų pretenzijos teismo atžvilgiu visiškai nepagrįstos, nes teismas padarė išvadas pagal nustatytas faktines aplinkybes ir byloje esančius leistinus rašytinius įrodymus. Byloje nustatyti faktai patvirtina, kad atsakovų veiksmai, neveikimas, susitarimai ir jų įgyvendinimo būdai buvo nesąžiningi, nepagrįsti ir neteisėti. Be ginčijamo sandorio panaikinimo atsakovas G. B. neturės galimybių padengti visą skolą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį tenkino.
Byloje nustatyta, kad 1999 m. birželio 14 d. ieškovas M. Š. ir atsakovas G. B. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas pasiskolino iš ieškovo 35 000 Lt ir įsipareigojo juos grąžinti iki 1999 m. rugsėjo 14 d. Atsakovui pinigų negrąžinus, ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo ir Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 12 d. išdavė įsakymą išieškoti iš skolininko G. B. kreditoriaus M. Š. naudai 68 808 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 516,06 Lt bylinėjimosi išlaidų; išieškojimas buvo nukreiptas į (duomenys neskelbtini) esantį 0,6889 ha žemės sklypą, kurio antrųjų varžytynių metu buvo nustatyta 62 100 Lt šio žemės sklypo vertė (vykdomoji byla Nr. 128-2383/2006). Iš to paties turto buvo vykdomas išieškojimas ir kreditoriaus E. B. naudai. Ieškovas reikalavimus grindžia tuo, kad iš priverstine tvarka išieškomo turto nebėra galimybės susigrąžinti visos teismo įsakymu priteistos skolos, o antstolis informavo, kad G. B. niekur nedirba, neturi pajamų ir kito turto, nes 2003 m. rugsėjo 23 d. per įgaliotinę M. A. perleido jam nuosavybės teise priklausiusį 0,1511 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) už 6 000 Lt atsakovui A. R..
Actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šio teisės instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausiai siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, Pauliano ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė atkurti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę padėtį.
CK 6.66 str. l d. nustatytos sąlygos, kurioms esant galimas actio Pauliana ieškinys: 1) skolininkas sudarė sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo; 2) dėl tokio sandorio skolininkas tapo nemokus arba būdamas nemokus suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, arba buvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės; 3) skolininkas apie kreditoriaus teisių pažeidimą žinojo arba turėjo žinoti. Pagal actio Pauliana ieškinį dvišalį sandorį galima pripažinti negaliojančiu tik tuomet, kai trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį su skolininku, buvo nesąžiningas, tai yra žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus interesus (CK 6.66 str. 2 d.). Taigi tam, kad taikyti actio Pauliana institutą, būtina nustatyti ar egzistuoja CK 6.66 straipsnyje numatytos būtinos šio instituto taikymo sąlygos.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 6.66 straipsnyje numatytų sąlygų visetas, kuris yra pagrindas taikyti actio Pauliana institutą, ir pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai kvalifikavęs tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, kad A. R. veikė nesąžiningai įsigydamas ginčo sklypą už ženkliai mažesnę kainą nei yra rinkoje, todėl pripažino ginčo sandorį negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių būtinybę parduoti ginčo sklypą už 3 kartus mažesnę kainą nei buvo rinkoje, juolab, kad sklypo pardavėjas yra skolingas kitam asmeniui (ieškovui) net 35 000 Lt pagal paskolos sutartį, neskaičiuojant palūkanų ir kitų galimų išvestinių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ginčo sandoriu buvo pažeisti ieškovo kaip kreditoriaus interesai, nes tokiu sandoriu buvo užkirstas kelias į galimo išieškojimo nukreipimą į žemės sklypą, priklausiusį skolininkui G. B. (G. B. jau apie keturis metus vėlavo grąžinti paskolą ieškovui M. Š.).
Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentą, jog ginčijamas sandoris nepažeidė kreditoriaus interesų, nes ginčijamo sandorio sudarymo dieną ieškovas turėjo 35 000 Lt reikalavimo teisę į G. B., tuo tarpu skolininkui G. B. priklausė turtas, kuris žymiai viršijo paskolos sumą, t. y. 68 808 Lt - 103 500 Lt turtinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą į 0,6889 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), taip pat 0,1511 ha namų valdos sklypas (duomenys neskelbtini). Nors apeliantai nurodo, kad G. B. turėjo turtinę teisę, į kurią buvo galima nukreipti išieškojimą, tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę.
Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad nėra teisiškai reikšminga ir ta aplinkybė, kad 1999 m. birželio 14 d. paskolos sutartyje, sudarytoje tarp M. Š. ir G. B., nebuvo numatyta jokių palūkanų, delspinigių ar kitokių netesybų, nes Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymu iš atsakovo G. B. ieškovui buvo priteista 68 808 Lt skolos. Teismo įsakymas yra įsiteisėjęs, taigi turi res judicata galią, taigi jo teisėtumas ir pagrįstumas negali būti kvestionuojamas, o teismo įsakymas, kuris yra vykdomasis dokumentas, turi būti vykdomas.
Tai, kad ieškovas nepasinaudojo teise išieškojimą nukreipti į atsakovo G. B. sutuoktinės turtą, taip pat nėra teisiškai reikšminga aplinkybė nagrinėjamam ginčui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu išspręsti, nes pirmosios instancijos teismas nustatė visas būtinas sąlygas actio Pauliana instituto taikymui.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti arba keisti atsakovų apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu atsakovų apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmetamas. Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.