Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-394-634/2016

Teisėja Snaigė Juknevičienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01159-2014-2

2016 m. birželio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio ir Algirdo Jaliniausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio nukreipimo vykdyti bausmę, į jos laiką įskaityti 2 paras laikinajame sulaikyme išbūtą laiką.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir asmens dokumento paėmimas paliktos nepakeistos iki bausmės vykdymo pradžios. Pradėjus vykdyti bausmę kardomąsias priemones nuspręsta panaikinti, asmens dokumentą grąžinti N. B., jį persiunčiant į pataisos namus.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas J. Z., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. B. nuteistas už tai, kad jis ir J. Z., iš anksto susitarę ir veikdami bendrai kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu atskirtas atskiras ikiteisminis tyrimas, 2014 m. spalio 9 d. apie 01.30 val. prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdami girti, panaudodami fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, o būtent šaligatviu einančiam V. R. J. Z. koja spyrė į krūtinę, dėl ko nukentėjusysis V. R. nugriuvo ant šaligatvio, tuomet N. B. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, laikė nukentėjusiojo rankas, taip atimdami galimybę priešintis, o J. Z. apieškojo kišenes ir iš vidinių striukės kišenių ištraukė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 206 Asha“, kurio vertė 160 Lt (46,34 Eur), piniginę, kurios vertė 20 Lt (5,79 Eur) su joje buvusiais pinigais 30 Lt (8,69 Eur) bei materialiai nevertintais daiktais: asmens tapatybės kortele, neįgalumo pažymėjimu, AB SEB banko mokėjimo kortele, nuolaidų kortelėmis „Camelia”, „Gintarinė vaistinė”. Tokiais bendrais veiksmais nukentėjusiajam V. R. jie sukėlė fizinį skausmą krūtinės srityje bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimų kairės plaštakos nugariniame paviršiuje ir pagrobė turto už 210 Lt (60,82 Eur). Veika kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Teisme buvo pagarsinti 2014 m. spalio 10 d. ikiteisminio tyrimo metu duoti N. B. parodymai, kurie skyrėsi nuo jo parodymų teisme (1 t., b. l. 118-119), tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad 2014 m. spalio 9 d. 17.42 val. apeliantui buvo nustatytas 1,79 promilių girtumas. Vadinasi apklausos metu (2014 m. spalio 10 d. 11.30 val.) jis dar buvo neblaivus. Dėl ko remtis minėtais parodymais nėra pagrindo, jie turėtų būti laikomi niekiniais.

Kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo motyvus, kad jis veikė bendrininkų grupėje, kadangi neaišku kokie jo veiksmai prieš smurto panaudojimą bei tolimesni po smurto panaudojimo atlikti veiksmai rodo jo išankstinį susitarimą padaryti nusikaltimą.

Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo V. R. parodymai, duoti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, yra nenuoseklūs ir prieštaringi, jo parodymų nepatvirtino nei apelianto, nei J. Z., nei A. S. parodymai. Atkreipė dėmesį, kad buvo pagarsinti A. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, jog jis L. S. bute negirdėjęs, kad J. Z. būtų siūlęs apiplėšti V. R.. Išėjus iš L. S. namų, prie devynaukščio namo kažkas atsitrenkė į A. S. ir jis nukritęs ant žemės. Tada V. R. užkritęs ant jo, keikėsi. A. S. pasikėlęs nuėjo namo. Kur nuėjo kiti, jis nematęs. Kitą dieną sutikęs J. Z., kuris jam papasakojęs, kad praėjusią naktį iš V. R. paėmęs piniginę. Joje radęs kortelę, bandęs nuimti pinigų, bet bankomatas ją „prarijęs“. Minėtų aplinkybių skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas neanalizavo. Be to, J. Z. aiškino, jog begeriant L. S. bute kalbų apie V. R. apiplėšimą nebuvo, apie pinigus niekas nekalbėjo. Po išgertuvių iš L. S. buto išėję visi kartu, J. Z. su V. R. ėjęs priekyje N. B. ir L. S. ėję už jo. J. Z. dėl girtumo stumtelėjęs V. R. ir šis nukritęs ant žemės. Tuo metu J. Z. pamatęs iškritusią V. R. piniginę ir telefoną spontaniškai juos paėmęs nuo žemės, nes norėjęs išgerti. V. R. jis nespyręs, jo nukritusio niekas už rankų nelaikė. Paėmęs daiktus, J. Z. iš karto nuėjo. Tuo metu L. S. buvo nuo jų tolokai, apie 50 m. J. Z. bandė iš bankomato išimti pinigų, bet nepavyko. Kitą rytą sutiko mieste N. B., paprašė, kad jis su savo dokumentais priduotų telefoną, kad telefonas vogtas nesakė. J. Z. nurodė, kad L. S. juos apkalba, nes pavydi, kad ne ji paėmė V. R. daiktus. J. Z. tai pat nurodė, kad L. S. turi psichikos problemų, ne kartą gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Jis teisme teigė, kad ir A. S. nešioja akinius. Nuo (duomenys neskelbtini) namo iki „(duomenys neskelbtini)” parduotuvės yra apie 1 km kelio, visi ėjo pro darželio teritoriją, kur tamsu, ir jei būtų norėjęs apiplėšti V. R., tai būtų padaręs prie darželių, kur niekur neapšviesta, turėjo galimybę, bet jis to visai neplanavo (2 t., b. l. 168).

Pabrėžia, kad tiek apelianto, tiek J. Z., tiek A. S. parodymai dėl įvykio aplinkybių yra analogiški, nei vienas iš jų nenurodė, kad kažkuris spyrė V. R., dėl ko šis nukrito, nenurodė, kad V. R. buvo laikomas už rankų ir apieškotos jo kišenės. Visų parodymuose nurodyta, kad J. Z. ar A. S. kartu nugriuvo su V. R. dėl girtumo. Daro prielaidą, jeigu visi kartu būtų pavogę V. R. piniginę ir telefoną, tai nuimti pinigų iš bankomato taip pat būtų ėję visi kartu, o ne vienas J. Z.. Be to, jei būtų žinojęs, kad telefonas, kurį J. Z. norėjo parduoti, buvo pavogtas, nebūtų telefonų supirktuvėje davęs savo asmens dokumento, kad būtų nustatytas kaip vagystę įvykdęs asmuo.

Teisme nukentėjusysis V. R. teigė (2 t., b. l. 148), kad pribėgo iš už nugaros ir tada jis pajuto smūgį į krūtinę, nežino, kaip jam galėjo spirti iš už nugaros. V. R. teigė, kad tiksliai atsimena, kad buvo du žmonės. Kas spyrė į krūtinę, nematęs, atpažino tik N. B.. Tiksliai nematė kas spyrė, pažino B. ir Z., trečio nematė, nes jo nebuvo. V. R. parodymuose nurodyta, kad po spyrio nukrito ant pilvo, pasuko galvą ir pamatė ten buvusių asmenų veidus, neatsimena, kad po įvykio būtų grįžęs į L. butą.

Kadangi nukentėjusiojo parodymai teisme iš esmės skyrėsi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, buvo pagarsinti jo parodymai (l t., b .l. 28-29), kuriuose jis nurodė, kad einant namo prabėgo trys vaikinai, su kuriais gėrė degtinę, vienas spyrė į krūtinę, jam nukritus dviese suėmė už rankų ir jas laikė, o trečias, kuris tiksliai negali nurodyti, pradėjo versti kišenes, kuris tiksliai verte ir kurie laikė, jis neatsiminė. Tačiau asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu nukentėjusysis jau atpažino N. B. ir nurodė, kad apiplėšimo metu šis asmuo buvo su akiniais ir būtent jis apieškojo jo kišenes ir iš švarko kišenių išėmė telefoną ir piniginę. Tuo tarpu su akiniais galėjo būti ir A. S., nes tiek N. B., tiek J. Z. nurodė, kad ir A. S. buvo su akiniais, o L. S. ir V. R. teisme negalėjo nurodyti, ar iš viso kas nors tą vakarą buvo su akiniais. Tokie nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs, iš jų neaišku, keli asmenys jį užpuolė - du ar trys, kuris iš jų jam spyrė, kuris - N. B. ar J. Z. laikė jį už rankų ir kuris apieškojo jo kišenes. V. R. teisme negalėjo nurodyti, ar sugėrovai jį lydėjo namo, ar jis išėjo iš L. S. buto vienas, su kuriais jis naktį ėjo į parduotuvę alkoholio. Pripažino, kad po užpuolimo ilgai klaidžiojo gatvėmis, kol grįžo namo. Vadinasi, dėl girtumo buvo sutrikusi jo orientacija, kas apsunkino jo gebėjimą objektyviai vertinti įvykio aplinkybes. Akivaizdu, kad V. R. klysta dėl pačio įvykio aplinkybių, situaciją modeliuoja pagal tai, kad teisme matė du kaltinamuosius, todėl ir teigė, kad jį užpuolė du, o ne trys asmenys, nors ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad užpuolė trys asmenys, su kuriais gėrė. Be to, nukentėjusysis teisme nurodė, kad po spyrio nukrito ant pilvo, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar nukritęs ant pilvo, kuomet pagal jo parodymus buvo laikomos prispaustos jo rankos, kad nesipriešintų, jis būtų galėjęs matyti, kuris asmuo jį laikė už rankų ir kuris kraustė kišenės, juolab, kai jis buvo stipriai neblaivus.

Specialisto išvadoje V. R. konstatuota nubrozdinimai kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti tiek smogiant kietu buku daiktu, tiek atsitrenkiant į kietą buką žalojantį daiktą. Neatmetama galimybė, kad neblaivus V. R., griūdamas kartu su J. Z. ar A. S., arba vėliau kelias valandas vaikščiodamas po miestą be orientacijos galėjo pats griūti ir nusibrozdinti plaštaką, susimušti petį ar krūtinę, o dėl užpuolimo ir smurto panaudojimo galėjo sukurti versiją prieš savo žmoną, kad sušvelnintų savo padėtį, pateisinti savo girtavimą nepažįstamos moters bute ir daiktų praradimą.

Liudytojos L. S. parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai ir jais nesivadovauti, nes L. S. teisme pripažino, kad buvo tą vakarą labai girta. Be to, nustatyta, kad L. S. ne kartą yra gydyta (duomenys neskelbtini) psichiatrinėje ligoninėje, todėl negalėjo tinkamai suvokti įvykio aplinkybių ir duoti dėl jo objektyvių parodymų. Kaltinamųjų gynėjai prašė teismo išreikalauti iš VšĮ Alytaus poliklinikos Psichikos sveikatos skyriaus L. S. medicininius dokumentus, kad įsitikinti, ar L. S. turi psichikos problemų ir ar ji gali būti tinkama liudytoja, tačiau teismas gynėju prašymą atmetė.

Mano, kad nuosprendyje nepagrįstai sureikšminti liudytojos L. S. parodymai. Juolab, kad L. S. parodymuose teisme ir ikiteisminio tyrimo metu yra akivaizdūs prieštaravimai. Nukentėjusysis V. R. teisme neigė, kad po įvykio buvo grįžęs į L. S. butą, o L. S. teisme tvirtino, kad buvo grįžęs į jos butą dokumentų. Tačiau pagarsintuose L. S. parodymuose neminima, kad į butą po įvykio būtų grįžusi su V. R.. Apie tai, kad ryte buvo pas ją atėjęs V. R. ir prašė J. Z. telefono numerio, pats V. R. net neminėjo. Kadangi prieštaravimai tarp L. S. ir V. R. parodymų nebuvo pašalinti, teismas negalėjo remtis jų nenuosekliais parodymais, atsižvelgiant ir į tai, kad įvykio metu tiek nukentėjęs, tiek liudytoja L. S. buvo labai girti. Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad „analogiškus parodymus liudytoja L. S. davė apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 104-105)“. Tačiau šie L. S. parodymai teisme nebuvo pagarsinti, o teismas nuosprendyje gali remtis tik tais parodymais, kurie buvo betarpiškai ištirti teismo posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad teisme liudytoja L. S. teigė, kad buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir davė jam teisingus parodymus, tik jų neatsimena (t. 2, b. l. 152). Logiška manyti, kad jeigu L. S. būtų mačiusi kokį nors smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir gebėjusi tinkamai vertinti įvykio aplinkybes, būtų prisiminusi jo aplinkybes ir teisme, nes duodama parodymus teisme ji nurodė, kad prie „(duomenys neskelbtini)“ V. R. kažkaip suklupo, ar tie asmenys ką darė V. R., ji neatsimena. Ir tik pagarsinus jos parodymus, ji nurodė, kad pagarsinti parodymai teisingi.

Skundo autoriaus nuomone, neblaivių 2014 m. spalio 9 d. nakties išgertuvių dalyvių, kurie buvo visi pakankamai girti, parodymų, nuolat keičiamų, nesutampančių, negalima laikyti pakankamu įrodymu N. B. kaltei pagrįsti. Iš prielaidų seka prielaidos, tačiau ne išvados ir ne faktai. Atkreipia dėmesį, kad teismas, nuosprendyje pasisakydamas dėl skiriamų bausmių, akcentavo, kad ir paties nukentėjusiojo nepateisinamai neatsakingas elgesys dėl savo saugumo, kai jis sutiko dalyvauti išgertuvėse bendrabutyje pas visiškai nepažįstamą jam moterį su kitais jam nepažįstamais asmenimis, kartu su sugėrovais du kartus ėjo į naktinę parduotuvę pirkti alkoholio, gėrė iki labai vėlaus meto, leidžia spręsti, kad pats provokavo nepažįstamus asmenis nusikalsti. Tokiu būdu, teismas, pripažindamas kaltinamuosius kaltais, turėjo kaltinamųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ir paskirti mažesnę bausmę.

Apelianto nuomone, teismas pažeidė BPK 308 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi paskelbė nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, tačiau žodžiu nepaaiškino priimto nuosprendžio motyvų.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Kaip matyti iš N. B. apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir ginčija savo kaltę.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant N. B. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. N. B. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai bei detaliai aptarė N. B. veikos kvalifikavimo klausimus, įrodymų patikimumą bei jų įrodomąją vertę nustatydamas juos lyginant ir gretinant tarpusavyje, todėl nesutikti su šio teismo išvadomis aukštesnės instancijos teismas neturi objektyvaus pagrindo.

Vertinant kaltinamųjų N. B. ir J. Z. parodymus matyti, jog pastarieji neneigia dalyvavę išgertuvėse L. S. bute, kuriose buvo ir nukentėjusysis V. R., pastarasis juos vaišino. Patvirtino naktį išėję iš buto su nukentėjusiuoju V. R., L. S. ir A. S. ir ėję link parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“. Pasak N. B., A. S. su V. R. buvo nugriuvę dėl girtumo, J. Z. ėjo šalia jų, tačiau nugriuvusiam V. R. niekas kišenių nekraustė. Kitą dieną matė pas J. Z. telefoną, kurį šis norėjo parduoti, kadangi telefonų supirktuvėje pareikalavo dokumentų, o Z. ir S. jų neturėjo, jis davė savo. Už gautus pinigus buvo perkamas alus, kurį gėrė kartu su A. S. ir J. Z. (2 t., b. l. 165-167). J. Z. nurodė, kad tai jis netyčia stumtelėjo V. R., jiems nukritus pamatė iš V. R. iškritusius daiktus (piniginę, telefoną), kuriuos paėmė ir greit nuėjo. Piniginėje rado banko mokėjimo kortelę, bandė nuimti pinigų, bet nepavyko atspėti PIN kodo. Kitą dieną telefonų supirktuvėje pardavė telefoną, dokumentus pildymui davė N. B., už gautus pinigus nusipirko alaus (2 t., b. l. 167-168). Akivaizdu, jog asmenys kaltinami padarę nusikalstamą veiką nėra suinteresuoti atskleisti tikrųjų įvykio aplinkybių, priešingai, siekia sušvelninti susidariusią situaciją, todėl besąlygiškai remtis jų dėstomomis nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis neva realiai atspindinčiomis faktinę įvykių eigą, kaip to skunde norėtų apeliantas, nėra pagrindo. Jų parodymai vertintini bendrame byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Analogiškai pasisakytina ir dėl apelianto skundo argumentų vertinant ikiteisminio tyrimo metu teiktus ir teisiamojo posėdžio metu pagarsintus A. S. parodymus, kuris proceso dalyvių įvardijamas kaip kitas asmuo galimai dalyvavęs nagrinėjamoje nusikalstamoje veikoje, ir kurio atžvilgiu atskirtas atskiras ikiteisminis tyrimas.

Apelianto teigimu, jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklus ir savo kaltės nepripažino, tuo pačiu prašo niekiniais laikyti jo parodymus 2014 m. spalio 10 d. teiktus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Toks parodymų menkinimas grindžiamas išimtinai prielaidų pobūdžio teiginiais, jog asmuo praėjus daugiau nei 18 val. po nustatyto vidutinio neblaivumo laipsnio, t. y., nuo 17.42 val. iki 11.30 val. praleidęs areštinėje ir kitos dienos pietų metu teikdamas paaiškinimus iš esmės negalėjo suvokti ir tinkamai perteikti jam žinomų aplinkybių, kas kolegijos vertinimu neatrodo įtikinamai. Nepaisant to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog teismo procesinis sprendimas minėtais parodymais nėra grindžiamas, o analizuojamas apklausos protokolas patvirtina, kad apklausos metu N. B. išdėstė iš esmės prieštaraujančią poziciją dėl nagrinėjamų įvykių, nurodęs, jog jis išgertuvių metu buvo užmigęs, o jam prabudus jokių asmenų šalia jo bute jau nebuvo, V. R. namo jis nelydėjęs (1 t, b. l. 118-119). Išdėstytos aplinkybės, priešingai apelianto skundo argumentams, pagrindžia N. B. pozicijos keitimą proceso metu ir teiktų parodymų nenuoseklumą.

Tuo tarpu nukentėjusiuoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažintas V. R., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad 2014 m. spalio 9 d. kartu su nepažįstamais asmenimis bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vartojo alkoholinius gėrimus. Du kartus ėjo į naktinę parduotuvę pirkti alkoholio, pirmu atveju su N. B., antru su N. B. ir J. Z., degtinę pirko jis. Naktį nusprendė keliauti namo, jam išėjus ir priėjus parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“ buvo užpultas, pargriautas ant žemės, po smūgio nukritęs ant pilvo ir pasukęs galvą matė ten buvusių asmenų veidus. Matė J. Z. ir N. B., t. y. asmenis su kuriais prieš tai vartojo alkoholį. N. B. laikė jo rankas, o J. Z. kraustė kišenes, paėmė piniginę ir telefoną (2 t., b. l. 148-149). Priešingai apelianto skundo argumentams aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo tokius nukentėjusiojo parodymus vertinti kritiškai. Tai, kad V. R. negalėjo nurodyti ar sugėrovai jį lydėjo namo, ar jis iš L. S. buto išėjo vienas, ar po užpuolimo dar buvo grįžęs į L. S. butą, nėra tos esminės aplinkybės, kurios leistų abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Nėra pagrindo objektyviai vertinti ir skunde dėstomų prielaidų dėl V. R. galimybės po nukritimo esamoje padėtyje (gulint ant pilvo) tinkamai įžvelgti jį užpuolusių asmenų veidus. Pastarasis aiškiai nurodė, kad po smūgio nukritęs ant pilvo buvo pasukęs galvą, tiesiogiai matė J. Z. ir N. B.. Juo labiau, kad V. R. jau kitą dieną po įvykio atpažino N. B. kaip asmenį užpuolusį jį prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, ką patvirtina asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas (1 t., b. l. 37-39). Tokiu būdu nustatyti faktiniai duomenys neleidžia abejoti N. B. dalyvavimu nusikalstamoje veikoje. Tuo tarpu skunde itin akcentuojamos aplinkybės dėl nukentėjusiojo parodymų prieštaravimų nurodant plėšime dalyvavusių asmenų skaičių, jų konkrečių veiksmų atlikimą neeliminuoja teismo padarytų išvadų dėl N. B. kaltės. Minėtos aplinkybės patikslintos ir nustatytos kitų betarpiškai nagrinėjamame įvykyje dalyvavusių asmenų parodymų visumoje.

Sutinkamai su pirmosios instancijos teismo motyvais analizuojamoje situacijoje pakankamai išsamų padaryto nusikaltimo vaizdą atskleidžia liudytojos L. S. parodymai, kurie iš esmės sutampa su nukentėjusiojo parodymais, bei juos papildo. L. S. apklausiama teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad iš jos buto išėjo visi kartu, t. y. ji, V. R., N. B., J. Z. ir A. S., ką savo parodymuose teigė ir kaltinamieji. Ėjimo metu niekas iš kompanijos nebuvo parkritę. Priėjus parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“ J. Z. užsidėjo kapišoną ir smogė V. R., šis nugriuvo, ką darė kiti asmenys neprisimena, tačiau po to V. R. nerado piniginės ir telefono. Vėliau J. Z. jai per kitą asmenį perdavė nukentėjusiojo piniginę, kurią ji pristatė į policijos komisariatą. Nurodė, kad jos parodymai teikti ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui yra teisingi, detalesni, dabar gali kai ko neatsiminti (2 t., b. l. 151-152). Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti L. S. parodymai teikti ikiteisminio tyrimo metu, konkrečiai 2014 m. spalio 10 d., t. y. kitą dieną po nagrinėjamos nusikalstamos veikos įvykdymo. Liudytoja aiškiai nurodė girdėjusi kaip išgertuvių metu J. Z. siūlė A. apiplėšti V. R.. J. Z. dėl to mažiau gėrė alkoholio. Belydint V. R. namo, už parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ J. Z. užsidėjo kapišoną ir smogė V. R., šis nugriuvo. Tuomet A. S. ir N. B. laikė V. R. už rankų, o J. Z. iškraustė kišenes, paėmė piniginę ir telefoną, visi pabėgo, o ji grįžo namo. Patvirtino mačiusi patį nusikaltimo faktą, kitų aplinkybių (ėjimo sekos, kuo suduotas smūgis) dėl neblaivumo gali tiksliai neatsiminti (1 t., b. l. 99). Analogiškas aplinkybes pastaroji išdėstė ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (1 t., b. l. 104-105). Teisėjų kolegija iš dalies sutinka, kad L. S. parodymai teikti ikiteisminio tyrimo teisėjui nebuvo pagarsinti BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka, dėl ko tiesiogiai jais remtis nuosprendyje nėra teisinio pagrindo, tačiau tai jokiu būdu neeliminuoja L. S. nurodytų aktualių aplinkybių užfiksuotų pirmosios instancijos teisme, bei pas ikiteisminio tyrimo tyrėją, kas iš esmės leidžia atkurti nuoseklų padaryto nusikaltimo mechanizmą.

Vien tai, kad nuteistasis N. B. apeliaciniu skundu kritiškai vertina liudytojos L. S. asmenybę, niekuo nepagrįstais argumentais menkindamas jos psichinės sveikatos stovį, nesudaro pagrindo abejoti šios liudytojos parodymų patikimumu. Teisiamojo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu atmestas N. B. prašymas išreikalauti duomenis ar liudytoja L. S. serga kokia nors psichine liga ir gali suvokti bylai reikšmingas aplinkybes motyvuojant tuo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, išskyrus kaltinamųjų subjektyvius samprotavimus, leidžiančių pagrįstai manyti, jog liudytoja nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. Įvertinus tai, kad L. S. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu savo mintis reiškė logiškai, jos pasisakymai buvo išsamūs, suprantami kitiems proceso dalyviams, atitiko byloje nustatytas faktines aplinkybes, nukentėjusiojo V. R. paaiškinimus, leidžia spręsti apie jos teiktų parodymų patikimumą. Šios išvados nepaneigia skunde itin akcentuojamos netinkamai L. S. nurodytos aplinkybės dėl ją siejančių ryšių su N. B. įvardijimu, kadangi ikiteisminio tyrimo metu pastaroji N. B. pavadino „netikru broliu“, tačiau vėliau patikslino, kad jų jokie giminystės ryšiai nesieja. Pasak N. B., L. S. jam nėra sugyventinė, ji jam tik draugė, pas kurią gali ateiti kada nori ir išeiti kada nori. L. S. teigimu, ji gerai pažįstanti N. B., pas ją jis dažnai ateinantis pagyventi, nakvojantis, kas galimai ir lėmė sąvokos „netikras brolis“ atsiradimą, tokiu būdu apibūdinant asmenų tarpusavio ryšį. Be to, siekdamas eliminuoti iš proceso kaip nepatikimus L. S. parodymus N. B. taip pat atkreipia dėmesį, jog minėta liudytoja nagrinėjamų įvykių metu buvo neblaivi. Teisėjų kolegija šiuo atveju visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog minėtos liudytojos neblaivumas šiuo atveju neturėjo įtakos jos matytų aplinkybių atpasakojimui ir vertinimui, kadangi ji nurodė tokias aplinkybes, apie kurias nemačiusiam jų asmeniui negalėtų būti žinoma, t. y. tiksliai įvardino N. B. ir J. Z. atliktų veiksmų seką ir jų pobūdį.

Iš skundo turinio taip pat matyti, jog N. B. teikia prielaidas, jog nukentėjusysis V. R. galėjo būti sužalotas ir kitomis, nei kaltinime nurodyta aplinkybėmis, tačiau aukštesnės instancijos teismas tokius nuteistojo skundo argumentus laiko visiškai nepagrįstais. Liudytoja P. R. patvirtino, jog grįžęs sutuoktinis skundėsi, kad jį sumušė, persuko rankas ir iškraustė kišenes, minėjo rankos skausmą, matė nubrozdintą ranką, drabužiai nebuvo suplėšyti, apgadinti ar purvini (2 t., b. l. 151). Liudytoja L. S. taip pat nurodė, jog plėšimo metu fizinį poveikį nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo tiek J. Z., tiek N. B., tiek asmuo, kurio atžvilgiu atskirtas atskiras ikiteisminis tyrimas. V. R. sužalojimo faktą betarpiškai patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvada Nr. G 979/14 (06), kurioje V. R. konstatuotas odos nubrozdinimas kairės plaštakos nugariniame paviršiuje (1 t., b. l. 56-57).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad nuteistasis N. B. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje su nuteistuoju J. Z. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas. Bendrininkavimo padarant nusikaltimą esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas atsako ne tik už savo asmeniškai padarytus veiksmus, bet ir už visus baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, kuriuos sukėlė veikdamas pagal susitarimą. Atkreiptinas dėmesys, jog susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį. Šiuo atveju darytina pagrįsta išvada, kad N. B. ir kito nuteistojo J. Z. bei asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, veiksmai buvo nukreipti jų bendrų nusikalstamų sumanymų įgyvendinimui – turtinės naudos gavimui. Iš bylos medžiagos matyti, jog N. B. sumanymui daryti nusikalstamą veiką pritarė, ir savo aktyviais veiksmais dalyvavo ją darant (atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis laikydamas jo rankas, tuo tarpu J. Z. kraustė kišenes), neteisėtų veiksmų nestabdė. Priešingai, plėšimo metu pagrobtas telefonas realizuotas būtent N. B. veiksmų dėka, pastarasis pateikė savo asmens dokumentą telefonų supirktuvėje. Patvirtino už telefono pardavimą gautas lėšas panaudoję alkoholinių gėrimų pirkimui, kuriuos visi kartu ir suvartojo. Aukščiau nustatytų aplinkybių kontekste kritiškai vertintini nuteistojo skundo argumentai, kad jis nežinojęs, jog realizuojamas telefonas yra vogtas.

Atsižvelgiant į tai, kad N. B. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą. Jis anksčiau teistas 4 kartus, pastarąjį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, praėjus 6 dienoms po grįžimo iš pataisos namų, niekur nedirba, baustas administracine tvarka, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina tai, kad veika padaryta bendrininkų grupėje, todėl vadovaujantis BK 54, 55 straipsnių nuostatomis N. B. pagrįstai paskirta BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimaliai ribai artimesnė laisvės atėmimo bausmė. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog parinkta bausmės rūšis ir jos dydis būtų aiškiai neteisingas. Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti N. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę pagrįstai atsižvelgė į nukentėjusiojo V. R. veiksmus, jog šis nepažįstamų asmenų kompanijoje iki vėlaus meto vartojo alkoholinius gėrimus, pats jais vaišino minėtus asmenis, tačiau tokie nukentėjusiojo veiksmai nelaikytini rizikingai BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto kontekste. Akivaizdu, jog nukentėjusysis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, jo elgesys iš esmės neprieštaravo moralės normoms, pastarasis neatliko jokių raginimų ar skatinimų jo atžvilgiu įvykdyti plėšimą. Dėl ko N. B. prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe rizikingą nukentėjusiojo elgesį, yra nepagrįstas ir netenkinamas.

Skundžiamo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu neleidžia abejoti ir N. B. skunde dėstomi argumentai, dėl BPK 308 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo. Kaip matyti N. B. dalyvavo nuosprendžio paskelbime, išklausė nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, po ko nedelsiant pastarajam buvo įteiktas teismo procesinis dokumentas, kuriame aiškiai išdėstyta jo motyvacija. Tokiu būdu nuteistasis turėjo realią galimybę susipažinti su nuosprendžio motyvais, dėl ko jų neaiškinimas žodžiu šiuo atveju negali būti pripažintas esminiu įstatymo pažeidimu.

Esant nustatytoms aplinkybėms kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo N. B. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas. Nuteistąjį N. B. išteisinti ar kitokiu būdu keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. B. apeliacinį skundą atmesti.