- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-14
- Bylos Nr.
- 2A-1043-221/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00370-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Atsakovas
- V. P.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. P. atstovo advokato V. V. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei V. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė AB „Lietuvos draudimas” kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės V. P. priteisti 114,64 Lt skolos, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas – 71 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti 230 Lt (b. l. 17-19).
Ieškovė nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 8 d. tarp šalių buvo sudaryta draudimo sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo suteikti draudimo apsaugą, o atsakovė įsipareigojo mokėti draudimo įmoką dalimis dvylika mėnesių - iš viso 666 Lt: pirma įmoka 61 Lt, o kitos – po 55 Lt. Atsakovė sumokėjo tik dalį įmokų. Atsakovei buvo išsiųstas pranešimas dėl nesumokėtos draudimo įmokos, informuota apie tai, kad nesumokėjus draudimo įmokos, bet apdrausta transporto priemone padarius eismo įvykį, draudikas atlygins žalą patyrusiems asmenims, tačiau draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti išmokėtas sumas. Nesumokėjus draudimo įmokos daugiau negu vieną mėnesį nuo pranešimo gavimo, draudikas turi teisę vienašališkai nutraukti draudimo sutartį. Atsakovė į įspėjimus nereagavo, reikalaujamos pinigų sumos nesumokėjo, todėl praėjus vienam mėnesiui (2011 m. lapkričio 10 d.) buvo vienašališkai nutraukta sudaryta sutartis. Ieškovės nuostoliai pagal atsakovės netinkamai vykdytus sutartinius įsipareigojimus sudaro 114,64 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad sudaryta draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta transporto priemonė – automobilis „S. C.”, kurios savininke atsakovė nėra ir faktiškai jos nevaldo nuo 2008 metų. Transporto priemonę pagal žodinį susitarimą už sutartą kainą pardavė kitam asmeniui, vardu Jurijus. Atsakovė transporto priemonę oficialiai perregistravo parduodant automobilį L. V.. 2011 m. spalio 28 d. pirkėją surado transporto priemonės faktinis valdytojas D. M., kuris parduoti automobilio negalėjo, nes nebuvo automobilio savininkas. Atsakovės nuomone, su disponuojamu daiktu susijusius klausimus privalo atsakyti to daikto faktinis valdytojas-savininkas. Atsakovė nėra mokėjusi jokių draudimo įmokų. Atsakovė transporto priemonės draudėja buvo įrašyta tik formaliai. D. M. buvo sudaręs tiesioginio debeto sutartį su ieškove, pagal kurią draudikui pagal draudimo sutartį privalomos mokėti draudimo įmokos buvo automatiškai įskaitomos į draudiko sąskaitą iš draudėjo sąskaitos. Atsakovė nėra davusi įgaliojimo dėl draudimo sutarties sudarymo jos vardu, todėl D. M., sudarydamas draudimo sutartį, veikė savo vardu ir atsakovei apie tai nebuvo žinoma. Atsakovė nurodė, jog jos kaltė yra ta, kad perleidusi naudojimosi automobiliu teisę kitam asmeniui, nepanaikino automobilio registracijos savo vardu. Be to, nurodė, kad transporto priemonės savininkas pasikeitė dar gerokai iki draudimo sutarties sudarymo ir atsakovei nebūnant draudžiamos transporto priemonės faktiniu savininku ir valdytoju, jokios nustatytos pareigos ji neturėjo ir dėl ko negalėjo jos pažeisti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu (b. l. 47-49) ieškinį tenkino pilnai; priteisė iš V. P. ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ 114,64 Lt skolos, 71 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 230 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, penkių procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos skolos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nurodė, kad draudimo sutartyje šalimis nurodytos – draudėja V. P., o draudikė – AB „Lietuvos draudimas” (b. l. 11-12). Pagal LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPD įstatymas), būtent transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį yra laikomas minėto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų atstovu pagal įstatymą. Taigi nebuvo reikalingas atsakovės rašytinis įgaliojimas transporto priemonės valdytojui D. M., kadangi jis atstovu buvo pagal įstatymą. TPVCAPD įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad pasikeitus transporto priemonės savininkui, draudėjas perduoda naujam savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, tokiu atveju draudėjas privalo raštu pranešti apie tai draudikui per nustatytą terminą (15 dienų). Atsakovė tokių veiksmų neatliko, neinformavo draudiko. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad nurodomos transporto priemonės savininkas buvo ne ji, o kitas asmuo. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad draudikas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sudarytą draudimo sutartį, reikalauti sumokėti kas priklauso pagal sutartį ir išreikalauti delspinigius (TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 5, 7 dalys). Teismo nuomone, ieškovė sutartį nutraukė vienašališkai ir pareiškė pagrįstus reikalavimus atsakovei pagal LR TPVCAPD įstatymą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu V. P. (b. l. 55-61) prašo teismo Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. priimtą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas atsakovei V. P. iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“, kurias sudaro žyminis mokestis (71 Lt), mokestis notarui už liudytojų parodymų surašymą ir patvirtinimą (64 Lt), išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti.
1. Teismas neatskleidė bylos esmės ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
2. Teismas neatsižvengė į atsakovės prašymus išreikalauti iš AB „Lietuvos draudimas“ duomenis dėl kriterijų, kurie yra vertinami (ir buvo įvertinti) apskaičiuojant draudimo įmoką, kuo ir buvo įrodinėjama tikrasis draudėjas, išreikalauti iš AB „Lietuvos draudimas“ duomenis, kurie patvirtina draudimo įmokų pagal draudimo sutartį mokėtoją, t. y. tiesioginio debeto sutartis tarp draudėjo D. M. ir draudikės AB „Lietuvos draudimas“. Šių įrodymų teismas neišreikalavo.
3. Teismas neteisingai nustatė, kad D. M., sudarydamas transporto priemonės draudimo sutartį, veikė kaip V. P. atstovas pagal įstatymą. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama sandoriu (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Automobilis gali būti įgyjamas įvairiomis sutartimis, tarp jų ir pirkimo-pardavimo. Pagal CK 1.75 straipsnio 1 dalį įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyta, kad privaloma tam tikrų sandorių teisinė registracija gali būti nustatyta tik joje nurodytos galios teisės aktu, t. y. įstatymu, ir tai reiškia, jog sandorių privalomos teisinės registracijos negalima nustatyti poįstatyminiu aktu. Atsakovė pažymi, kad transporto priemonės įregistravimas, kaip tai nustatyta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, netapatus registravimo duomenų keitimui; pasikeitus transporto priemonės valdytojui, transporto priemonė nėra iš naujo registruojama, bet tik pakeičiami registracijos duomenys, vietoje senojo valdytojo (savininko) įrašomas naujasis. Registravimo duomenų keitimas nėra tapatus automobilio savininkų pasikeitimui; savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Dėl to netaikytina CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis.
Atsiliepimas
4. Atsakovė nesutinka su teismo motyvu, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad transporto priemonės savininkė buvo ne ji, o kitas asmuo. Teismas neteisingai nustatė, kad atsakovė pagal TPVCAPD įstatymo 8 straipsnio 1 dalį turėjo pareigą pranešti draudikui apie pasikeitusį transporto priemonės savininką. TPVCAPD įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį ir naujasis transporto priemonės savininkas nedelsdamas, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. 2008 metais atsakovė, parduodama automobilį „S. C.“, kaip detales, sudarydama žodinę pirkimo-pardavimo sutartį, sandorį sudarė savo valią išreikšdama žodžiu (CK 1.64 straipsnis), pirkėjui Jurijui perdavė visus automobilio dokumentus, taip pat ir tuo metu dar galiojusią transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kuri buvo sudaryta ne AB „Lietuvos draudimas“, t. y. ne ieškovės bendrovėje, todėl ir pirkėjui nekilo pareiga pranešti apie pasikeitusį automobilio savininką ieškovei. D. M., sudarydamas transporto priemonės draudimo sutartį, veikė kaip draudėjas, nes sutarė dėl esminių sutarties sąlygų, t. y. didelė draudimo įmoka (666 Lt), įsipareigojimas draudimo įmoką sumokėti dalimis, jo sumokėtas pirmasis įnašas bei vėlesni mokėjimai, tik patvirtina faktą, jog būtent D. M., o ne atsakovė, veikdama kaip draudėja sudarė sutartį su draudiku. Tokiais veiksmais tik D. M. susikūrė teises ir pareigas.
5. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į atsakovės paaiškinimus, kad jai priklausantis automobilis S. C. 2008 metais buvo parduotas. Teismas, siekdamas išsiaiškinti tiesą byloje turi teisę ir be šalių prašymo, bylą nagrinėti ne tik rašytiniu būdu, bet skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka (CPK 235 straipsnis), tokiu būdu šioje byloje būtų buvę išaiškintos visos aplinkybės dėl minėto automobilio faktinio savininko pasikeitimo, tačiau teismas nusprendė šių aplinkybių nesiaiškinti ir bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka, dėl ko nebuvo išaiškintos automobilio pardavimo faktas. Automobilio pardavimo faktą patvirtino 2013 m. vasario 22 d. Vilniaus miesto aštuntajame notarų biure piliečiai R. S. ir D. S., davę rašytinius parodymus, kuriuos užtvirtino notarė R. J..
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Minėta teisės norma įpareigoja apeliacinės instancijos teismą absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų buvimą patikrinti ir ex officio. Teismų praktikoje absoliučiais teismo sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami esminiai proceso teisės nuostatų, nustatančių teismo veiklos ribas, pažeidimai, ir, esant bent vienam CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytam pažeidimui, laikoma, kad nebuvo tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme. CPK 266 straipsnis draudžia teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, o CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, jog toks pažeidimas yra pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, kas sudaro pagrindą naikinti teismo sprendimą. Toks pažeidimas gali būti konstatuotas tuo atveju, kai pažeidžiamos neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisės, nes teismo sprendimas turi įtakos tam tikrų jų teisių ar pareigų pasikeitimui, pažeidžia tokių asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų, t. y. nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-159/2007; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008, kt.). Taigi, CPK 266 straipsnio imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą.
Byloje kilęs ginčas dėl draudimo įmokų pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį mokėjimo.
Transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis) ir tai lemia jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant (TPVCAPD įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Už draudimo sutarties sudarymą atsakingas yra transporto priemonės savininkas (TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį yra laikomas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų atstovu pagal įstatymą (TPVCAPD įstatymo 6 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė V. P. buvo automobilio „S. C.“ savininkė, nes automobilis registruotas jos vardu. Ieškovė, t. y. draudikas, 2011 m. rugsėjo 8 d. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį su draudėju, t. y. atsakove V. P., kaip automobilio „S. C.“ savininke, tačiau, kaip matyti iš sutarties, sutartį sudarė ne V. P., tačiau D. M. (b. l. 25-26). Iš bylos medžiagos galima spęsti apie tai, jog D. M. buvo faktinis automobilio valdytojas. Apeliantės aiškinimu, automobilį ji 2008 metais buvo pardavusi, kaip netinkamą eksploatacijai, t. y. kaip automobilio detales, asmeniui vardu Jurijus, jokių teisinių santykių su D. M. ji neturėjo. Taigi, neaišku, kaip automobilio valdytoju tapo D. M..
Apeliantės teigimu, D. M., kaip faktinis automobilio savininkas ir valdytojas, įgyvendindamas įstatymo nustatytą pareigą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, buvo ir faktinis draudėjas, o atsakovė, kaip transporto priemonės draudėja, buvo įrašyta tik formaliai.
Pagal formuojamą teismų praktiką asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, gali gintis sandorio sudarymo faktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-300/2010). Jei toks asmuo įrodo, jog automobilį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-309/2010; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-502/2010).
Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį ir priteisdamas draudimo sutarties įmokas sumokėti iš atsakovės, kaip automobilio savininkės, nors ji tvirtina, jog automobilio savininku ir valdytoju buvo D. M., šių aplinkybių nesiaiškino, D. M. neįtraukė byloje dalyvaujančiu asmeniu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, kas sutrukdė priimti teisingą ir teisėtą sprendimą.
Pripažinus esant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Kadangi apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, sprendimas naikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.