- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-27
- Bylos Nr.
- e2-485-585/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01829-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Suinteresuotas asmuo
- R. W.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. W. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl kreditorinio reikalavimo sumažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Meicė“ iškelta bankroto byla (civilinė byla Nr. eB2-1377-866/2020), administratore paskirta UAB „Garantis“. Nutartis įsiteisėjo 2015 m. spalio 27 d. 2016 m. sausio 18 d. nutartimi patvirtintas kreditorių reikalavimų sąrašas, įskaitant trečios eilės kreditoriaus R. W. 2 240 617,50 Eur reikalavimą, reikalavimo administratorė neginčijo. 2019 m. kovo 7 d. nutartimi, išsprendus šalių ginčą, į bankrutavusios UAB (toliau – BUAB) „Meicė“ kreditorių sąrašą įtrauktas trečios eilės kreditorius E. K. su 843 668,24 Eur reikalavimu. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. kovo 18 d. Bankroto byloje nustatyta, jog R. W. ir E. K. yra bendrovės akcininkai, turintys atitinkamai 42 ir 47 vienetus akcijų.
2. Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjamas šalių ginčas dėl R. W. patvirtinto finansinio reikalavimo pagrįstumo. 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi ginčo klausimas išskirtas į atskirą bylą, teismas nustatė šalims 30 dienų terminą nuo nutarties priėmimo dienos pateikti įrodymus ir paaiškinimus, reikalingus ginčui išnagrinėti.
Šalies argumentai
3. 2020 m. sausio 6 d. patikslintu prašymu pareiškėjas E. K. prašė sumažinti R. W. kreditorinį reikalavimą iki 377 560,57 Eur sumos; taikyti ieškinio senatį skaičiuojant delspinigius pagal R. W. bendrovei suteiktas tris paskolos sutartis.
4. 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismui nesutikus su pareiškėjo E. K. teiginiais dėl jo neinformavimo apie bendrovės sudarytų sandorių turinį, sąlygas, įvykdymą, sandorių šalių tarpusavio sąsajas, kt., bei nustačius kitus prašymui prieštaringus argumentus ir duomenis, pareiškėjas įpareigotas patikslinti faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas jo prašymas; konkretizuoti savo poziciją dėl faktinių R. W. pinigų įmokėjimo bendrovei ir suteiktų paskolų grąžinimo R. W. pagal kiekvieną iš 3 paskolos sutarčių; atsiribojant nuo bendrovės vykdyto atsiskaitymo už UAB „Trakų investicijos“ akcijas, mokėjimų pagal nesusijusius sandorius bei tarp kitų fizinių ar juridinių asmenų, pateikti tinkamus prašymą grindžiančius įrodymus.
5. Vykdydamas teismo įpareigojimus, E. K. naujų, nesančių bankroto byloje įrodymų bei duomenų nepateikė; patikslintame prašyme įvardijo tas pačias pirminiame prašyme įvardytas lėšų judėjimo operacijas kredito įstaigų sąskaitose, jas pateikdamas kaip nustatytus faktus dėl lėšų įmokėjimo ar išmokėjimo paskolinių santykių pagrindu tarp R. W. ir BUAB „Meicė“.
Atsiliepimas
6. BUAB „Meicė“ nemokumo administratorė UAB „Garantis“ pateiktu atsiliepimu prašė pareiškėjo prašymą atmesti; patikslinti, kad trečiosios eilės kreditoriaus R. W. finansinis reikalavimas BUAB „Meicė“ yra 2 213 392,50 Eur, kurį sudaro 880 000 Eur pagrindinė skola ir 1 333 392,50 Eur netesybų (vietoje patvirtinto 2 240 617,50 Eur reikalavimo). Nurodė, kad R. W. yra suteikęs bendrovei paskolų bendrai 880 000 Eur sumai, šių paskolų bendrovė nėra grąžinusi. Pateikė paaiškinimus dėl visų 3 paskolų faktinio įmokėjimo bendrovei aplinkybių.
7. Suinteresuotas asmuo R. W. atsiliepimu prašė atmesti pareiškėjo prašymą. Nurodė, kad bendra R. W. paskolintų pinigų suma UAB „Meicė“ sudaro 880 000 Eur bei paaiškino šią sumą sudarančias sumas pagal 3 paskolų sutartis.
8. Suinteresuotas asmuo R. W. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl paskolos sutarties Nr. 3 faktinio įmokėjimo aplinkybių, rašytinius įrodymus bei prašymą sumažinti pareiškėjo E. K. kreditorinį reikalavimą iki 541 168,24 Eur. Nurodė, jog E. K., teikdamas prašymą dėl savo kreditorinio reikalavimo teisės patvirtinimo, nuslėpė nuo teismo aplinkybę, kad A. K., kurio reikalavimo teises perėmė E. K., dalį paskolos – 302 500 Eur atgavo, perleisdamas reikalavimo teisę R. W. pagal 2009 m. sausio 16 d. paskolos sutartį ir 2009 m. sausio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, todėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartimi patvirtinta E. K. reikalavimo teisė mažintina 302 500 Eur suma iki 541 168,24 Eur.
I. P. instancijos teismo nutarties esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 17 d. nutartimi atsisakė priimti R. W. pareiškimą sumažinti E. K. kreditorinį reikalavimą; klausimą dėl R. W. kreditorinio reikalavimo sumažinimo BUAB „Meicė“ bankroto byloje skyrė nagrinėti rašytiniame teismo posėdyje 2020 m. vasario 4 d.
10. Teismas atsisakydamas priimti R. W. prašymą sumažinti pareiškėjo E. K. kreditorinį reikalavimą iki 541 168,24 Eur rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, nurodęs, kad klausimas dėl E. K. kreditorinio reikalavimo jau yra išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartimi, teismui išnagrinėjus šalių ginčą žodinio proceso tvarka. Skundo dėl nurodytos nutarties nebuvo gauta, inicijavusi ginčą nemokumo administratorė UAB „Garantis“ informavo teismą dėl kreditorių tinkamo informavimo apie priimtą nutartį. R. W. 2020 m. sausio 7 d. prašyme esminių naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, kaip ir kitų priežasčių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas klausimo nagrinėjimas, nenurodė.
I. A. skundo argumentai
11. Suinteresuotas asmuo R. W. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 17 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti R. W. prašymą dėl E. K. finansinio reikalavimo sumažinimo ir grąžinti klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Bankroto administratorei buvęs įmonės vadovas A. K., kuris yra E. K. sūnus, iki šiol administratorei nėra perdavęs įmonės dokumentų. Tai, kad šie asmenys turi prieigą prie įmonės dokumentų, patvirtina, kad E. K., teikdamas prašymus, pateikia su įmonės veikla susijusius dokumentus. Neperdavus šių dokumentų administratorei, tyčia sudaromos kliūtys patikrinti kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumą bei dydį. Teismo nutartis, kuria patvirtintas E. K. reikalavimas, buvo grindžiami E. K. pateikta informacija ir dokumentais, nutylint reikšmingas aplinkybes.
11.2. Tik E. K. pradėjus ginčyti R. W. reikalavimą, paaiškėjo, kad E. K. nuo nuslėpė faktą, kad A. K., perleisdamas jam reikalavimo teisę į įmonę, nurodė didesnę reikalavimų dalį nei turėjo pats, nes dalį reikalavimo, t. y. 302 500 Eur reikalavimo teisę jau buvo perleidęs R. W. pagal 2009 m. sausio 16 d. paskolos sutartį ir 2009 m. sausio 19 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį.
11.3. Tad palikus galioti E. K. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartimi patvirtintą reikalavimą, E. K. nepagrįstai įgytų netgi 302 500 Eur didesnę reikalavimo teisę nei jam priklauso ir būtų pažeistos kitų kreditorių teisės.
11.4. E. K. prašymas išbraukti R. W. iš kreditorių sąrašo arba sumažinti jo reikalavimą buvo pateiktas tik 2019 m. rugsėjo 25 d., kai R. W. kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas 2016 m. sausio 18 d. nutartimi, kuri nebuvo apskųsta. 2019 m. kovo 7 d. nutartis, kuria buvo patvirtintas E. K. finansinis reikalavimas, įsiteisėjo 2019 m. kovo 15 d., tačiau daugiau kaip pusę metų E. K. neginčijo R. W. reikalavimo. Dėl to E. K. ginčo prašymo priėmimas ir atsisakymas priimti R. W. ginčo prašymą pažeistų šalių lygiateisiškumo principą. Juolab abiejų kreditorių reikalavimų dydis tiesiogiai susijęs su 2009 m. sausio 16 d. paskolos sutartimi ir 2009 m. sausio 19 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi įgytomis bei perleistomis teisėmis ir pareigomis, todėl jų finansiniai reikalavimai negali būti nagrinėjami atskirai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl atskirojo skundo argumentų
13. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo gautas 2015 m. rugsėjo 14 d., t. y. iki JANĮ įsigaliojimo, todėl šiuo atveju taikytinos ginčo klausimo sprendimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusio ĮBĮ nuostatos.
14. Anot R. W., pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju esminių naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos klausimo dėl E. K. kreditorinio reikalavimo patvirtinimo nagrinėjimo metu, R. W. nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas su tokia R. W. procesine pozicija nesutinka. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas E. K. kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas 2019 m. kovo 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1076-866/2019, išnagrinėtoje žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, jog šioje nutartyje pirmosios instancijos teismas tyrė ir nagrinėjo aplinkybes, susijusias 302 500 Eur suma bei 2009 m. sausio 16 d. paskolos sutartimi, kurios šalimi yra R. W.. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priimti R. W. pareiškimą sumažinti E. K. kreditorinį reikalavimą yra teisinga ir pagrįsta.
15. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies normoje nustatyta teisė kreditoriams tikslinti reikalavimus ir jų atsisakyti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą ir kartu įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, todėl turėtų būti tikslinama išimtiniais atvejais ir taikoma, kai nagrinėjant bylą nustatomas kreditorių reikalavimų dydžio pakitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą nesuteikia galimybės bankroto proceso dalyviams patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus tikslinti bei peržiūrėti nesant tokio teisės aktuose nustatyto pagrindo. Kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas yra galimas tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių reikalavimo patenkinimas nebelaikytinas teisėtu ir pagrįstu, kurios iki tol nebuvo žinomos ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-233/2014). Šia kasacinio teismo nutartimi remiasi tiek pirmosios instancijos teismas, tiek R. W. savo atskirajame skunde. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šie kasacinio teismo išaiškinimai yra aktualūs nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, priimtas vadovaujantis tinkamai nurodoma teismų praktika.
16. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog šio ginčo kontekste aplinkybė, kad buvo priimtas E. K. prašymas išbraukti R. W. iš kreditorių sąrašo arba sumažinti jo reikalavimą, nereiškia jokio šalių lygiateisiškumo pažeidimo – teismų praktikoje yra nustatyti kriterijai, kuriais remiantis buvo sprendžiama tiek dėl E. K., tiek dėl R. W. ginčo prašymų priėmimo ir buvo pagrįstai nustatyta, jog R. W. prašymas šių kriterijų neatitinka. Paminėtina ir tai, jog Vilniaus apygardos teismas, 2020 m. vasario 11 d. išnagrinėjęs E. K. prašymą, jį tenkino iš dalies – sumažino trečios eilės kreditoriaus R. W. reikalavimą BUAB „Meicė“ bankroto byloje, iki 1 038 400 Eur sumos, kurią sudaro 880 000 Eur pagrindinė skola ir 161 040 Eur netesybos. Nutartis įsiteisėjo 2020 m. vasario 20 d.
17. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.