Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 29 dienos sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovui G. B. dėl paskolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė G. B. 2007-03-27 Vilniaus m. 1-jam apylinkės teismui dokumentinio proceso tvarka padavė ieškinį, kurį patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovo: 1) 40 000 Lt paskolą; 2) 10,68 % dydžio metinių palūkanų nuo 2001-06-04 iki 2001-12-04, kas sudaro 2 136 Lt; 3) 5 % palūkanas už laikotarpį nuo 2001-12-04 iki ieškinio padavimo dienos, t.y. 10 000 Lt; 4) 5 % procesines palūkanas nuo 52 136 Lt sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) bylinėjimosi išlaidas (b.l.2-4, 25-27). Ieškovės teigimu, ji 2001-06-04 paskolino savo buvusiam sutuoktiniui 40 000 Lt sumą pusei metų iki 2001-12-04, bet pastarasis skolos negrąžino. Kadangi bylos šalys dėl palūkanų nebuvo susitariusios, ieškovė vadovaujasi paskolos davėjo gyvenamosios vietos komercinių bankų vidutine palūkanų norma, galiojusia paskolos sudarymo momentu (10,68 %) ir prašo priteisti 2 136 Lt palūkanų (CK 6.872 str.). Pagal CK 1.125 str. 9 d. ir 6.37 str. ieškovė prašė priteisti 5 % palūkanas atitinkamai nuo 2001-12-04 iki ieškinio padavimo dienos ir nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo.

Vilniaus m 1-asis apylinkės teismas 2007-04-18 preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir išieškojo ieškovės naudai iš atsakovo 40 000 Lt paskolą, 2 136 Lt palūkanų nuo 2001-06-04 iki 2001-12-04, 10 000 Lt palūkanų nuo 2001-12-04 iki civilinės bylos iškėlimo, 5 % procesines palūkanas nuo visos priteistos sumos skaičiuojant nuo 2007-04-17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 782,04 Lt bylinėjimosi išlaidų (CK 6.38 str. 1 ir 3 d., 6.62-6.63 str., 6.200 str. 1 d., 6.210 str. 1 d., 6.245-6.248 str., 6.873 str. 1-2 d., 6.874 str.; CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.) (b.l.32-33).

Atsakovas G. B. prieštaravimuose dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus sprendimo (b.l.45-47) prašė preliminarų sprendimą panaikinti. Nurodė, kad iki santuokos sudarymo jis buvo sudaręs sutartį dėl namo statybos ir montavimo darbų. Nutraukus su ieškove sudarytą santuoką, turtas nebuvo padalintas. Norėdamas parduoti namą atsakovas privalėjo gauti ieškovės sutikimą. Ieškovė sutiko duoti sutikimą, mainais pareikalaudama pasirašyti ginčo paskolos sutartį. Tačiau atsakovas nemano esąs skolingas ieškovei pusę už namą gautos sumos (22 000 Lt iš 44 000 Lt). Sandoris apsimestinis, siekiant gauti sutikimą namo pardavimui, jokie pinigai pagal sandorį negauti. Be to, pasak atsakovo, jis 1998-12-15 savo vardu sudarė 16 000 JAV dolerių (ekvivalentas nacionaline valiuta - 64 000 Lt) paskolos sutartį su Goteo Int. Ltd., o pinigus pagal įgaliojimą pasiėmė ieškovė ir jam neperdavė (b.l.49), todėl dar ir dėl šios priežasties nemano esąs skolingas ieškovei. Dalį šios paskolos atsakovas jau yra grąžinęs kreditoriui.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007-11-29 galutiniu sprendimu (b.l.103-107) Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2007-04-18 preliminarų sprendimą paliko galioti nepakeistą, patenkino ieškinį visiškai, o priteistą 2 000 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą sumą padidino iki 2 750 Lt. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bylos šalys (duomenys neskelbtini) įregistravo santuoką, kuri (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta. Atsakovas 1992-10-10 sudarė sutartį dėl gyvenamojo namo statybos ir montavimo darbų atlikimo žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Namo ir žemės sklypo 2001-06-04 pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu atsakovas gavo 64 900 Lt (12 000 Lt + 52 900 Lt), bet pusės sumos ieškovei neatidavė. 2001-06-04 paskolos sutartis buvo sudaryta ieškovui ir atsakovui siekiant parduoti lygiomis dalimis nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Iš pirkėjo atsakovas gavo 80 000 Lt ir byloje nėra jokių įrodymų, jog jis dalį sumos atidavė buvusiai sutuoktinei, todėl ieškovės, kaip dalies nekilnojamo turto savininkės, reikalavimas yra pagrįstas. Teismo vertinimu, pagrindo traktuoti paskolos sutartį apsimestine ar niekine nėra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija, išklausiusi paaiškinimus dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas, todėl jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Nustatyta, kad šalys 2001-06-04 sudarė notaro patvirtintą sutartį (b.l. 29), pagal kurią atsakovas pasiskolino iš ieškovės 40 000 Lt sumą, gautą už parduotą žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), įsipareigodamas iki 2001-12-04 paskolą grąžinti sutartyje nurodytu adresu. Nors byloje kilo šalių ginčas dėl skirtingos ginčo sutarties šalių valios interpretacijos šią sutartį sudarant, bylą nagrinėjęs teismas teisingai sprendė nesant pagrindų šios sutarties pripažinti negaliojančia ar niekine. Minėtos sutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimas byloje nebuvo ginčijamas, dėl jos galiojimo ar nutraukimo atsakovas jokių reikalavimų įstatymo nustatyta tvarka, iki šios bylos išnagrinėjimo iš esmės, nepareiškė, nors procesiniuose dokumentuose nurodė ketinąs sutartį ginčyti CK 1.87 str. pagrindu (b.l.46). Vienašališkai atsisakyti nuo sutarties, atsisakyti ją vykdyti, nepareiškus teisme tokio reikalavimo ir jo neįrodžius leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, įstatymas neleidžia ( CK 6.228 str.). Priešingai, teisėtai sudaryta ir nenuginčyta (galiojanti) sutartis ją sudariusiems asmenims įgyja įstatymo galios, be to, turi būti vykdoma ne tik tai, kas sutartyje tiesiogiai įvardinta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymas ( CK 6.189 str. 1 d.). Sandorį sudariusios šalies mintys, sumetimai ar tikslai, dėl kurių siekiama sandorį sudaryti, teisinės reikšmės, sprendžiant tokio sandorio vykdymo pareigos klausimą, neturi, taigi neturi teisinės reikšmės ir tokie apelianto argumentai, esą jis pasirašė su ieškove paskolos sutartį vien siekdamas išgauti jos sutikimą dėl bendrąja sutuoktinių nuosavybę esančio ir santuoką nutraukiant nepasidalinto turto pardavimo, ar teismo posėdyje pateikti savo paties parašo po paskolos sutartimi vertinimai kaip formalumo. Kita vertus, apsimestinis sandoris paprastai sudaromas kuriam nors kitam sandoriui pridengti arba yra sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi (CK 1.87 str. 1 d.). Akivaizdu, kad esant tokiam teisniam reglamentavimui to turi siekti abu apsimestinio sandorio dalyviai, jų abiejų valia turi būti nukreipta sudaryti netikrą, fiktyvų susitarimą, neketinat sukurti šiuo sandoriu teisinių pasekmių. Tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta ir pats apeliantas to netvirtina, o tai, kad jis galimai tikėjosi ateityje neturėsiantis pareigos pinigų ieškovei grąžinti, kaip tai galima spręsti iš jo pasirinktos atsikirtimų į ieškovės reikalavimus pozicijos, taip pat nepaneigia paskolos sutarties sudarymo, jos egzistavimo bei tikrumo.

Todėl apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, susiję su paskolos sutarties sudarymo aplinkybėmis, nepagrindžia priimto teismo sprendimo neteisėtumo ar neteisingumo.

Kitas apeliacinio skundo motyvas dėl paskolos sutarties kaip tokios negaliojimo, nes pinigai pagal sutartį nebuvo realiai perduoti, taip pat pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas. Šalių procesinio lygiateisiškumo principas ( CPK 17 str.), visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principas (CPK 6 str.), šalių rungimosi principas ( CPK 12 str., 178 str.) nustato kiekvienai bylos šaliai pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Paskolos gavėjui tenka pareiga įrodyti ir tokias aplinkybes, kad jis pinigų faktiškai negavo ar kad gavo mažiau, nei sutartyje nurodyta ( CK 6.875 str. 1 d.). Ieškovė paskolos sutarties sudarymo faktą įrodo pačia paskolos sutartimi; jos teiginius, kad sutiko laikinai palaukti jai priklausančios parduoto turto dalies kainos tik dėl paties atsakovo poreikių skubiai turėti tam tikrą sumą pinigų, pagrindžia ir paskolos sutarties formuluotės, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma kokia suma už turto pardavimo sandorį priklauso ieškovei ir kada ši suma turi būti jai grąžinta. Buvus susitarimui dėl paskolos taip pat įrodo tai, kad pati paskolos sutartis sudaryta ir notaro patvirtinta tą pačią, 2001-06-04 dieną ( b.l. 29), kaip ir joje minimo turto pirkimo-pardavimo sandoris ( b.l. 57-60). Ir nors fiziškai pinigų turto pirkėja E. S. pačiai ieškovei neperdavė, šiai priklausančią sumą gavo apeliantas, ką abi šalys pripažįsta, tačiau tokia aplinkybė nedaro įtakos paskolos sutarties, kaip realinio sandorio, galiojimui CK 6.870 str. 2 d. prasme. Šalių sudarytos paskolos sutarties tikslai tokie ir buvo – pinigus ieškovė iš karto, tuo pačiu momentu paskolina atsakovui šio neatidėliotinoms reikmėms patenkinti. Paskolos dalykas – 40 000 Lt egzistavo natūroje, jį už ieškovę gavo apeliantas kaip paskolos gavėjęs.

Atsakovui, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo tokioje teisinėje situacijoje paskirstytą įrodinėjimo naštą (CK 6.65 str.), kilo pareiga įrodyti, kad šią sutartį jis yra įvykdė ir pasiskolintą sumą grąžino. Tačiau apeliantas tokių aplinkybių neteigė ir neįrodinėjo, priešingai, jo manymu šie pinigai priklausę jam. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas turi pareigą skolą grąžinti. Bendruosius prievolių, taigi ir sutarčių, vykdymo principus aptaria CK 6.38 str., 6.200 str., o paskolos – dar ir specialioji teisės norma CK 6.873 str. Šios teisės normos reikalauja, kad prievolės būtų vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Jeigu prievolės įvykdymo terminas apibrėžtas, skolininkas ją privalo įvykdyti sutartyje nurodytais terminais, o sutarties įvykdymo termino praleidimas laikomas sutarties pažeidimu ( CK 6.63 str. 1 d. 2 p.), už kurį skolininkui gali būti taikomi tam tikri neigiami teisiniai padariniai, numatyti įstatymo ar sutarties - netesybos, jis taip pat privalo atlyginti kitos sutarties šalies patirtus nuostolius. Be to, esant paskolos teisiniams santykiams, skolininkas privalo grąžinti ne tik paskolos sumą, bet ir mokėti palūkanas, jei šalys nesusitaria kitaip. Kadangi CK 6.872 str. 1 d. pagrindu priteistų palūkanų ar jų dydžio apeliantas neginčija, teisėjų kolegija, paisydama apeliacinio skundo ribų, dėl šios sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako.

Kiti apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovė dar 1998-12-15, šalims esant santuokoje, pasisavino 16 000 JAV dolerių, priklausančių apeliantui, ir ši suma viršija 2001-06-04 paskolos sutarties sumą, net jeigu namas ir galėtų būti būtų laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, teisinės reikšmės sprendžiant kilusį ginčą taip pat neturi. Šalis sieja paskolos teisiniai santykiai, o ne santuoka, šios bylos dalykas nėra santuokinio turto ir prievolių pasidalinimas, kuomet turi būti sudaromas turto ir skolų balansas ( CK 3.118 str.). Todėl šalių tarpusavio prievolės vertintinos tik šių teisinių (paskolinių) santykių kontekste, o kiti šalių ginčai spręstini kitose bylose.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo sprendimu padarytų išvadų pagrįstumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas ( CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.