Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2011-06-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-264-106-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2011-06-23
Bylos Nr.
1A-264-106-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rasa Valentinienė (pirm.), Lietuvos Respublikos, Dalius Jocys, Valentinas Janonis
Nuteistasis
D. P., ir I
Advokatai
Gražina Mauručaitienė
Kategorijos
  • 2.4Bylų procesas pirmosios instancijos teisme

Pranešėja Rasa Valentinienė Baudžiamoji byla Nr.1A-264-106/2011

Teisėja Edita Lapinskienė Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00092-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 1.2.23.2.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 23 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teisėjų Daliaus Jocio, Valentino Janonio,sekretoriaujant Jolantai Kližentytei,dalyvaujant prokurorui Remigijui Bėtkiui,nuteistajam D. P.,gynėjai advokatei Gražinai Mauručaitienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo

D. P., a.k. „(duomenys neskelbtini)“ pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 260 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir I. S., kuris nuosprendžio neapskundė.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. nuteistas už tai, kad iki 2010 m. vasario mėn. 18 d., tikslus laikas ir data nenustatyti, nenustatytomis aplinkybėmis, iš nenustatyto asmens, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, įgijo 197,98 g narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurias neteisėtai atsigabeno į savo gyvenamąją vietą, adresu – „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdos mieste, ir joje neteisėtai laikė. Po to, 2010 m. vasario mėn. 18 d., apie 19.00-20.00 val., tikslus laikas nenustatytas, vieną plastikinį maišelį su 21,62 g narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių) Klaipėdos mieste, prie „(duomenys neskelbtini)“ laiptinės, po 26 Lt už vieną gramą neteisėtai pardavė kaltinamajam I. S., buvusiam su nenustatytu asmeniu. Likusią neteisėtai įgytos ir laikomos narkotinės medžiagos dalį, t. y. du geltonos spalvos plastikinius maišus su 65,610 g narkotine medžiaga - kanapėmis (ir jų dalimis), 11 vnt. didesnių plastikinių užspaudžiamų maišelių su 105,98 g narkotine medžiaga - kanapėmis (ir jų dalimis), 4 vnt. mažesnių plastikinių užspaudžiamų maišelių su 3,818 g. narkotine medžiaga - kanapėmis ir jų dalimis) bei 0.952 g narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), toliau neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje iki 2010 m. vasario 19 d., kol apie 12.35 val., kratos metu narkotines medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 12 d. nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti ir priimti naują nuosprendį, jo veiką perkvalifikuojant iš BK 260 str. 1 d. į BK 259 str. 1 d., paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apelianto D. P. nuomone, jokios operatyvinės informacijos, leidžiančios teigti, jog jis prekiauja narkotinėmis medžiagomis, byloje nebuvo, liudytoja V. R. teisme negalėjo paaiškinti, kodėl jai žinoma operatyvinė informacija nebuvo patikrinta, kodėl nebuvo atlikta krata jo, D. P., namuose tą patį vakarą, kada buvo sulaikytas I. S..

Apeliantas mano, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktas asmens atpažinimas iš nuotraukų, I. S. atpažįstant asmenį, esantį nuotraukoje Nr. 2, buvo atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau -BPK) 192 str. 5 d. nurodyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką, tačiau šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad buvo kliūčių atlikti atpažinimą ne iš nuotraukų. Nurodo, jog I.S. jau atpažinimo metu abejojo, kad atpažįsta tikrai tą asmenį, o pamatęs jį, D. P., teisme, kategoriškai pareiškė, kad jis nepanašus į tą asmenį, kurį šis matė kažką perduodant šio draugui, nes labai skiriasi ūgis, kūno sudėjimas, eisena. Apelianto nuomone, I. S. tą asmenį matė iš nemažo atstumo, buvo tamsu, todėl įžiūrėti veido bruožų šis negalėjo. Teismas nuosprendį gali grįsti tik teisme patikrintais įrodymais, bet šiuo atveju asmens parodymo atpažinti protokolu pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis, nes šis protokolas nebuvo patvirtintas teisme, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 4 d., 301 str. reikalavimus. Mano, kad vien ta aplinkybė, kad I. S. nurodė namą, kuriame gyvena jis, D. P., bei vardą „Darius“, nereiškia asmens tapatumo, nes minėtame name gyvena ne vienas asmuo vardu „Darius“. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio įstatyminio pagrindo nuosprendyje nurodyti, kad jis, D. P., pardavė narkotines medžiagas I. S..

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo namuose rastų narkotinių medžiagų kiekį - 175,408 g., įvardija kaip skirtą realizuoti, nes narkotinės medžiagos buvo rastos supakuotos įvairiais kiekiais ir laikomos įvairiose buto vietose. Tačiau tokia teismo išvada prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, kadangi 2010 m. vasario 19 d. kratos protokole nurodyta, kur buvo rastos ir paimtos narkotinės medžiagos: pabertos virtuvėje ant šaldytuvo ir ant spintelės esančio žurnalo. Visos kitos narkotinės medžiagos buvo rastos šaldytuve, supakuotos į vieną didelį polietileninį maišą su užrašu „Danija". Apeliantas pažymi, jog kratos metu nurodė, kad nesupakuotos narkotinės medžiagos priklauso jam, o tos, kurios buvo polietileniniame maiše -priklausė kitam asmeniui. Šio asmens gyvenamąją vietą nurodė ikiteisminio tyrimo metu, tačiau daugiau kaip du mėnesius nebuvo stengiamasi nustatyti, kas yra šis asmuo, nes jis Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės D. P. sūnus. Nors skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad tokie jo teiginiai vertinami kaip pasirinkta gynybos pozicija, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios išvados nemotyvavo. Apeliantas nurodo, kad tik akistatos atlikimo metu, praėjus dviem mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, sužinojo, jog minėtas asmuo yra M. P., todėl pasirinkti „apgalvotą" gynybos poziciją, kaip nurodė teismas skundžiamame nuosprendyje, negalėjo. Iš byloje esančių telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos suvestinių matyti, kad jis, D. P., daugiausia bendravo su M. P. ir šis pristatydavo ir parduodavo narkotines medžiagas. Be to, jo, D. P., mama sulaikymo dieną rado namuose M. P. mokyklinį švarką ir kuprinę su knygomis, kas patvirtina, kad tą dieną šis tikrai lankėsi jo namuose ir tada paliko narkotines medžiagas raudoname polietileniame maiše, su užrašu „Danija". Apelianto nuomone, jeigu M. P. atžvilgiu procesinės priemonės butų atliekamos operatyviai, tai būtų rastas šiam priklausęs telefonas ir biologiniai pėdsakai ant polietileninio maišo. Mano, kad Klaipėdos apskrities VPK ONT biuro darbuotojai dėl nepaaiškinamų priežasčių delsė patikrinti gautą informaciją apie M. P., nors žinojo, kur pastarasis gyvena. D. P. nuomone, skundžiamame nuosprendyje klaidingai konstatuojama, kad jis bei R. B. parodė skirtingas narkotikų palikimo aplinkybes jo bute, nes R. B. nurodė kitą epizodą, todėl apelianto nuomone, šios liudytojos parodymai buvo nepagrįstai atmesti.

Apeliantas neneigia, kad vartojo narkotines medžiagas, buvo nuo jų priklausomas, tačiau teigia, jog šių medžiagų niekada neplatino. Platinti narkotines medžiagas neturėjo jokių priežasčių, nes turi aukštąjį išsilavinimą, individualią įmonę - turėjo pajamų šaltinį, be to, padėdavo tėvai. Nurodo, kad teismų praktikoje yra laikomasi nuomonės, jog sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Būtent tokių požymių, apelianto teigimu, jo veikoje nėra nustatyta, todėl jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 260 str. 1 d. ir jam paskirta aiškiai per griežta bausmė.

Nuteistais ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl D. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 260 str. 1 d.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus.

Apygardos teisme nuteistasis savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, pakeitė, savo kaltę iš dalies pripažino, teigdamas, kad tikrai pardavė vieną kartą narkotinių medžiagų, laikė savo namuose kratos metu pas jį rastą narkotinių medžiagų kiekį, bet šias medžiagas buvo įsigijęs sau, o ne platinimui. D. P. parodė, kad tikrai prieš 2-3 dienas iki tos dienos, kai buvo jo namuose atlikta krata, jis savo reikmėms už 3600 litų turguje iš asmens vardu Romanas buvo nusipirkęs apie 200 gramų kanapių ir jas laikė savo bute „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje. Tokį kiekį pirko todėl, kad perkant didesnį kanapių kiekį jos kainuoja žymiai pigiau. Pardavinėti narkotines medžiagas neketino. Kitos dienos vakare jam paskambino draugas ir paprašė duoti narkotinių medžiagų, nes jų reikia jo draugui. Jis draugui, kuris žadėjo atsiskaityti kitą dieną, davė kanapių 20 pakelių už 360 litų. Kanapes davė už tokią pačią kainą, kaip ir pirko, uždirbti iš to neketino.

Atsižvelgdama į tai, kad kaltinamasis kaltu dalyje dėl narkotinių medžiagų pardavimo ir laikymo savo namuose kaltu prisipažino, apeliacinio skundo argumentų, kuriais apeliantas ginčijo savo kaltę dėl narkotinių medžiagų įsigijimo, pardavimo ir laikymo nebenagrinėja. Apelianto kaltė įrodyta ne tik jo prisipažinimu, bet ir pirmosios instancijos teismo ištirtais ir nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais. Kolegija su pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio motyvais sutinka ir jų nebekartoja.

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba šias medžiagas pardavė ar kitaip platino. Nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jei nustatomas bent vienas iš dispozicijoje nurodytų alternatyvių objektyvių požymių ir tikslas minėtas medžiagas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimo ar kitokio platinimo faktas. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys Nr. 2K-84/2007, 2K-781/2007, 2K-4/2009, 2K-36/2009, 2K-75/2009). Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji. Nusikaltimas yra baigtas, kai asmuo padaro bent vieną iš įstatymo dispozicijoje numatytų veikų, turėdamas tikslą narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti arba kitaip platinti. Nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais, o kaltės turinys, veiklos tikslai, atskleidžiami ne tik kaltinamojo parodymais, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316/2010).

Lietuvos Aukščiausio Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas“ 14 punkte išaiškinta, kad pardavimas – tai vienas iš psichotropinių ar narkotinių medžiagų, taip pat pirmos kategorijos jų pirmtakų (prekursorių) platinimo būdų. Tai medžiagų perdavimas kitam asmeniui už tam tikrą pinigų sumą. Kitokiu platinimu laikomas psichotropinių ar narkotinių medžiagų ir pirmos kategorijos jų pirmtakų (prekursorių) perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar kitas paslaugas, duodant paskolą ir pan. Todėl pagal nusistovėjusią teisminę praktiką veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, ar apeliantas šiaip atidavė narkotines medžiagas kitam asmeniui, ar jas pardavė, ar uždirbo iš šio pardavimo ar ne.

Apylinkės teismas motyvavo, kodėl nustatė, kad pas D. P. rastos namuose narkotinės medžiagos buvo skirtos platinimui ir kolegija su šiais teismo motyvais visiškai sutinka. Kaip matosi iš kratos protokolo, pas D. P. bute įvairiose vietose rasta 15 įvairių svorių paketų su kanapėmis ir jų dalimis. Jų svoris iš viso 176,36 g. Kad narkotinės medžiagos buvo fasuojamos pardavimui, patvirtina ir tai, kad D. P. bute rastos dvejos elektroninės svarstyklės su narkotinių medžiagų –kanapių ir jų dalių pėdsakais ( t. 1, b. l. 37-39), nors ši narkotinė medžiaga, naudojant ją ne pardavimo tikslais, neturėtų būti taip tiksliai dozuojama, kad tam reikėtų net dviejų elektroninių svarstyklių.

Apylinkės teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistojo D. P. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 260 str. 1 d., nes pastarasis neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo narkotines medžiagas, jas laikė ir platino.

Dėl bausmės.

Apeliaciniame skunde prašoma paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliantas mano, kad apylinkės teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Skirdamas bausmę D. P. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad jis padarė tyčinį sunkų nusikaltimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. P. baudžiamąją atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatė. Apeliacinės instancijos teisme D. P. kaltu prisipažino iš dalies. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, padeda tyrimui ir teismui ją išaiškinti, atskleisti visas jos padarymo aplinkybes. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Tačiau, nors ir nėra baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kolegija laiko, kad D. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė, beveik atitinkanti BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės vidurkį ( bausmės vidurkis 5 m. ) yra aiškiai per griežta. Bausmė D. P. paskirta nepakankamai ją individualizuojant, ne visiškai atsižvelgiant apelianto asmenybę bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pernelyg akcentuojant pasirinktą D. P. gynybos būdą, t.y. kolegija konstatuoja, kad bausmė paskirta pažeidžiant BK 54 str. nuostatas.

Teismas skirdamas bausmę nepakankamai atsižvelgė, kad D. P. nusikalto ir yra teisiamas pirmą kartą, nors ir nėra baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nėra ir jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančių, narkotinės medžiagos, kurias jis platino, yra natūralios kilmės, kaip jis pats paaiškino, būdamas užsienyje matė, kad jos vartojamos legaliai, todėl teigia nepakankamai suvokęs savo veikos pavojingumą. Be to, kolegija atsižvelgia, kad apeliacinės instancijos teisme apeliantas beveik visa apimtimi kaltu prisipažino, gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teigia norintis pakeisti gyvenimo būdą. Kolegijos nuomone, tiek per švelni, tiek ir per griežta bausmė, neatlieka paskirties, numatytos BK 41 str. : sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veiksmų darymo, nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, atimti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų bei nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Tai viena iš principinių BK nuostatų.

Nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Už BK 260 str. 1 d. numatytos veikos padarymą, asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. BK 54 str. 1 d. nustatyta, jog teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Išimtiniais atvejais, skirdamas bausmę, teismas gali išeiti už įstatyme numatytos sankcijos ribų. Šie atvejai įtvirtinti BK 62 str. ir 54 str. 3 dalies nuostatose. Sprendimą kaltam asmeniui skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę teismas turi motyvuoti, tačiau iš apeliacinio skundo neaišku, kodėl manoma, D. P. reikia skirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta BK 260 str. 1 d. sankcijoje.

BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis BK 62 str. 1 d. nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Šiuo atveju, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, D. P. kaltu prisipažino iš dalies, neatvyko ir nepranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, todėl nėra būtinų sąlygų taikyti BK 62 str. 1 d.

Pagal BK 62 str. 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Taip pat turi būti nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 str. 2 d. 1–6 punktuose. Iš to išeina, kad, sprendžiant BK 62 str. 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tai buvo išsamiai išanalizuota ir patvirtinta teismų praktikoje (kasacinės bylos Nr. 2K-435/2008, 2K-424/2007, 2K-449/2007, 2K-123/2008 ir kt.). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl nėra būtinų sąlygų taikyti BK 62 str. 2 d.

Kolegija akcentuoja, kad taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas galima, tik kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Be to, kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas vadovaujantis BK 54 str. 3 d. reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šioje byloje tokių išimtinių aplinkybių nenustatyta, jų nenurodyta ir D. P. apeliaciniame skunde.

Nuteistajam D. P., padariusiam sunkų nusikaltimą, negali būti taikomos ir BK 75 str. nuostatos.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

2011 m. sausio 12 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį pakeisti, D. P., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 260 str. 1 d., bausmę sušvelninti, paskirti trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Rasa ValentinienėKolegijos teisėjai Dalius JocysValentinas Janonis