- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2014-08-01
- Bylos Nr.
- A2.6.-368-780/2014
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka
Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, sekretoriaujant Joanai Kardokienei, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs A. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvio, Lietuvos Respublikos piliečio, aukštojo išsilavinimo, vedusio, dirbančio (duomenys neskelbtini) pavaduotoju, gyvenančio (duomenys neskelbtini), administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Ž. 2014 m. balandžio 24 d., apie 12.40 val., Marijampolės m., V. K. g. 3 vairavo automobilį Škoda Octavia, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir įvykus eismo įvykiui, kurio metu jo vairuojamu automobiliu buvo kliudytas ir sužeistas pėsčiasis R. A., nepasiliko eismo įvykio vietoje, nepranešė policijai ir iš eismo įvykio vietos išvažiavo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 231.4. punkto reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
A. Ž. savo kaltės nepripažino. Jis patvirtino, kad vairavo automobilį Škoda Octavia, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir pėsčiųjų perėjoje kliudė per gatvę ėjusį pėsčiąjį, kuris nugriuvo ant žemės. Patvirtino, jog matė, kad nukentėjęs pėstysis yra sužeists, matė nubrozdinimus ant kairės veido pusės, matė, kad iš už kairės ausies bėgo kraujas, todėl suprato, kad jam galbūt reikalinga medikų pagalba. Tačiau nukentėjusysis tvirtino, kad jam pagalbos nereikia, kad jis sveikas. A. Ž. patvirtino, kad iš įvykio vietos iš pradžių nuvažiavo į šalia esančią automobilių aikštelę prie netoli esančios „Maximos“ parduotuvės, kur dar keletą minučių kalbėjo su nukentėjusiuoju ir aiškinosi ar pastarajam tikrai nereikia medikų pagalbos. Kadangi šis teigė esąs sveikas ir prašė parvežti namo, todėl A. Ž. nuvežė jį į namus. Veždamas suprato, kad nukentėjęs visiškai nejudina galvos ir nusprendė jį vežti į ligoninę. Tačiau kadangi iki nukentėjusio namų buvo likę visai nedaug, nusprendė užvažiuoti paimti jo žmoną ir tada važiuoti į ligoninę. Paėmęs nukentėjusiojo žmoną važiavo į ligoninę, bet žinodamas, kad į įvykio vietą atvykusi greitoji medicininė pagalba greičiau suteikia medicininę pagalbą nei pačiam atvykus į ligoninę, nusprendė iškviesti medicininę pagalbą į įvykio vietą ir pats į ją grįžti. Kai grįžo į įvykio vietą paskambino į policiją ir iškvietė operatyvinė grupę, nes suprato, kad jo veiksmuose gali būti ne administracinio teisės pažedimo, o nusikaltimo požymiai. Pripažįsta, kad iš įvykio vietos išvažiavo nepranešęs apie įvykį policijai nors tokius KET reikalavimus jis žino, tačiau jis neturėjo tyčios nuslėpti įvykio ir išvengti atsakomybės. Jis tiesiog rūpinosi nukentėjusiuoju, iš įvykio vietos išvažiavo neskubiai, prieš tai išsiaiškinęs, kad nukentėjusysis jaučiasi gerai, nebuvo jo palikęs nei akimirkai, neslėpė savo tapatybės, neneigė savo kaltės dėl eismo vykio ir ją pripažino ir nukentėjusiojo žmonai. Be to, jis atlygino žalą nukentėjusiajam ir su juo susitaikė ikiteisminiame tyrime dėl jo sužalojimo. Dėl šių aplinkybių A. Ž. mano, kad jo veiksmuose nėra tyčios, kuri yra būtinas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo požymis todėl prašo bylą nutraukti.
Nepaisant savo kaltės nepripažinimo, pažeidėjo A. Ž. kaltė yra įrodyta tiek jo parodymais apie faktines įvykio aplinkybes, tiek kitais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 1-2), Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro tarnybiniu pranešimu apie eismo įvykį, kuriame dalyvavo A. Ž. (b. l. 6), automobilio Škoda Octavia, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolu, patvirtinančiu, kad po eismo įvykio ant automobilio variklio dangčio kairės pusės ir priekinio bamperio kairės pusės yra dažų sluoksnio pažeidimai (b. l. 9-12), A. Ž. įtariamojo apklausos protokolu, kuriame užfiksuotas jo patvirtinimas, kad iš eismo įvykio vietos pasišalino nepranešęs apie jį policijai (b. l. 13-16), O. G. ir A. A. liudytojų apklausų protokolais, kuriuose užfiksuoti jų parodymai apie tai, kad jos matė, jog 2014-04-24 į namus parvežtas R. A. buvo akivaizdžiai sužalotas, kruvinas ir jam reikėjo medikų pagalbos (b. l. 20-24), R. A. liudytojo apklausų protokolais, kuriuose užfiksuoti jo parodymai apie tai, kad A. Ž. pėsčiųjų perėjoje jį partrenkė savo automobiliu, tačiau policijos neiškvietė, o pasakė, kad neliks skolingas ir pasiūlė parvežti namo, ką ir padarė (b. l. 28-30).
Šie įrodymai patvirtina visas objektyvias pažeidimo aplinkybes, tačiau nutarimu patikslintinas pažeidimo padarymo laikas. Nors administracinio teisės pažeidimo protokole pažeidimo padarymo laikas nurodytas 13.36 val., tačiau akivaizdu, kad tai yra ne pažeidimo padarymo laikas, o pranešimo apie pažeidimą gavimo laikas. Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro tarnybiniame pranešime nurodyta, kad eismo įvykis įvyko 12.40 val. (b. l.6), o Bendrojo pagalbos centro informacijoje nurodyta, kad pranešimas iš A. Ž. telefono numerio užfiksuotas 13.33 val. (b. l. 6, 62). Pats A. Ž. patvirtino, kad apie eismo įvykį jis pranešė tik po to kai nuvežęs nukentėjusįjį į namus, su juo ir jo žmona vėl grįžo į įvykio vietą. Todėl teismo nutarimu pripažintina, kad pažeidimas padarytas apie 12.40 val., o ne 13.36 val.
Pažeidėjas pripažįsta jo veikoje esant visus objektyviuosius pažeidimo požymius, tačiau tvirtina, kad jo veikoje nėra tiesioginės tyčios padaryti šį pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje iš tiesų laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino.
Visuma šios bylos įrodymų patvirtina, kad vairuodamas automobilį A. Ž. pateko į eismo įvykį, partrenkė pėsčiąjį, kuris buvo sužalotas, akivaizdžiai matė ir suprato, jog jo partrenktas žmogus buvo sužeistas, tačiau tyčia pasitraukė iš eismo įvykio vietos pažeisdamas (duomenys neskelbtini)4. punkto reikalavimus, kuriuos, kaip pats patvirtino, jis žinojo. Pastarasis KET punktas numato, kad tais atvejais, kai eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, kiekvienas su eismo įvykiu susijęs vairuotojas privalo pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam. Be to, (duomenys neskelbtini)5. punktas numato, kad tokiais atvejais vairuotojas privalo imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems, iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o jeigu iškviesti greitosios medicinos pagalbos arba nukentėjusiųjų nuvežti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą kitu transportu neįmanoma, nuvežti juos į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą savo transporto priemone, išskyrus tuos atvejus, kai tai sukeltų pavojų nukentėjusiųjų gyvybei ar sveikatai. Toks vairuotojų pareigų įvykus eismo įvykiui, kurio metu sužeidžiami žmonės, reglamentavimas reiškia, kad patekęs į eismo įvykį, kuriame sužeidžiami žmonės, vairuotojas pirmiausiai apie tai turi pranešti policijai, iškviesti greitąją medicinos pagalbą ir tik po to, kai yra informuota policija, gali palikti eismo įvykio vietą, jeigu tai yra būtina siekiant suteikti pagalbą sužeistam žmogui. Pabrėžtina, kad nepranešus policijai eismo įvykio vietą galima palikti tik vieninteliu tikslu - nuvežti sužeistą žmogų į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Visais kitais atvejais tą daryti galima tik gavus policijos leidimą palikti eismo įvykio vietą. Tačiau nagrinėjamu atveju šių pareigų A. Ž. neįvykdė ir iš eismo įvykio vietos išvažiavo nepranešęs apie eismo įvykį policijai nors žinojo, kad tai yra jo pareiga, o eismo įvykio vietą paliko ne su tikslu nuvežti sužeistą R. A. į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą, o su tikslu parvežti pastarąjį į jo namus. Todėl A. Ž. atsakomybės už eismo įvykio vietos palikimą šiuo atveju nešalina nei tai, tai, kad pats sužeistasis neprašė iškviesti policijos ir greitosios medicininės pagalbos, nei tai, kad pažeidėjas vėliau grįžo į eismo įvykio vietą ir pranešė apie įvykį policijai. Pažeidėjas privalo vykdyti savo vairuotojo pareigas, numatytas KET, nepriklausomai nuo eismo įvykyje sužeisto asmens nuomonės ar norų, juo labiau, kad A. Ž. pats patvirtino visą laiką galvojęs, jog sužeistajam R. A. reikalinga medikų pagalba ir ilgai įkalbinėjo jį dėl tokios pagalbos iškvietimo, kas reiškia, kad pats pažeidėjas suvokė, jog jo sužeistas žmogus galimai neadekvačiai vertina savo sveikatos būklę ir neturėjo vadovautis tokios būsenos žmogaus nuomone nekviesti pagalbos ir niekam nepraneši apie įvykį.
Pažeidėjo argumentai dėl jo tyčios padaryti inkriminuotą pažeidimą nebuvimo yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo nutraukti bylą nesant jo veikoje tyčios. Teismas sutinka su pažeidėjo argumentu, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, tačiau nesutinka, kad šioje situacijoje tokios tyčios nebuvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakoma, kad tiesioginė tyčia yra tuomet, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su eismo įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-7-4-2013). Pažeidėjas pats iš esmės pripažįsta savo tyčią pasitraukti iš eismo įvykio vietos, nes jis patvirtino, kad žinojo KET reikalavimus kaip elgtis tokioje situacijoje, suvokė, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukia nepranešęs policijai ir norėjo taip elgtis. Tačiau jis nepagrįstai tyčią pasitraukti iš eismo įvykio vietos sutapatina su tokio pasitraukimo tikslu, nes tyčios nebuvimą įrodinėja tuo, kad jis neturėjo tikslo išvengti atsakomybės už pėsčiojo sužalojimą.
Visų pirma pabrėžtina, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už vairuotojo pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Kaip matyti iš šios normos dispozicijos, pasitraukimo tikslas nėra veiką kvalifikuojantis požymis ir įstatymas nenumato, kad atsakomybėn turi būti traukiami tik tie vairuotojai, kurie pasitraukė iš eismo įvykio vietos su vieninteliu tikslu – išvengti atsakomybės. Šis pažeidimas yra formalus ir atsakomybei kilti įstatymas nereikalauja jokių neteisėto pasitraukimo iš eismo įvyko vietos pasekmių, todėl jis laikomas baigtu nuo pasitraukimo iš eismo įvykio vietos momento jeigu tai prieštarauja KET reikalacvimams. Tai reiškia, kad pažeidėjo atsakomybės nešalina vėliau atlikti jo veiksmai, nes jie padaryti jau po to, kai pats pažeidimas buvo pabaigtas.
A. Ž. neteisingai traktuoja ir teismų praktiką dėl pasitraukimo iš eismo įvykio vietos tikslo, nes nepagrįstai teigia, kad tiesioginę tyčią įrodo tik pasitraukimas iš eismo įvykio vietos turint tikslą išvengti atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad pasitraukimo iš eismo įvykio vietos tikslas yra svarbus eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turiniui nustatyti, tačiau tikslas nėra būtinas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2AT-33-2013). Tai reiškia, kad tyčia apima savo veiksmų neteisėtumo suvokimą ir norą taip neteisėtai elgtis, o tokio noro tikslas nėra būtinas tyčios elementas. Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse pabrėžia, kad tiesioginę pasitraukimo iš eismo įvykio vietos tyčią paprastai rodo siekimas išvengti administracinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-7-4-2013), tačiau nėra suformavęs praktikos, kad atsakomybė pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį negalima jeigu pažeidėjas iš eismo įvykio vietos pasitraukė neteisėtai, tą suvokė ir norėjo tą padaryti. Tikslas išvengti atsakomybės padeda atskleisti kaltės turinį tais atvejais, kai iš bylos aplinkybių nebūna aišku ar pažeidėjas norėjo pasitraukti iš eismo įvykio vietos suvokdamas, kad to daryti negali. Tačiau kai pats pažeidėjas pripažįsta, jog jis žinojo savo pareigą pranešti policijai apie eismo įvykį, suprato, kad pasitraukia iš eismo įvykio vietos to nepadaręs ir norėjo taip elgtis, jo veiksmų tikslas neturi esminės reikšmės jo kaltės turiniui nustatyti.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus pripažintina, kad pažeidėjo veiksmų tikslas pasitraukti iš eismo įvykio vietos gali būti svarbus nustatinėjant jo kaltės turinį, bet pats savaime nėra būtinas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymis, todėl nustačius, kad A. Ž. suvokė, jog jis sukėlė eismo įvykį ir iš jo pasišalino, suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, bei norėjo taip elgtis, pripažintina, kad jo veiksmuose yra tiesioginė tyčia padaryti šį pažeidimą.
Kadangi byloje nustatytomis aplinkybėmis pasitraukdamas iš eismo įvykio vietos A. Ž. pažeidė KET reikalavimus, tą suvokė ir norėjo taip elgtis, tai jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.
Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas priskiriamas prie vienų iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, todėl įstatymo leidėjas už tai numato itin griežtas sankcijas. Todėl atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį ir jo padarymo aplinkybes, taip pat į pažeidėjo asmenybę, kurią teigiamai apibūdina tai, kad administracinės teisės pažeidimas padarytas pirmą kartą, o anksčiau jokių pažeidimų A. Ž. nėra padaręs, nesant jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jam skirtinos minimalaus dydžio sankcijoje numatytos privalomos nuobaudos, kurios bus pakankamos nuobaudos tikslams pasiekti (ATPK 30² straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ATPK 286 straipsniu, 287 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
nutaria:
A. Ž. pripažinti kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti 3 000 (trijų tūkstančių) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trims) metams.
Nutarimas per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Lazdijų rajono apylinkės teismą.
Išaiškinti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, kad bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 40 dienų nuo nutarimo įteikimo dienos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“, AB, arba į sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, arba į sąskaitą Nr. LT74 7400 0000 0872 3870, esančią Danske Bank A/S Lietuvos filiale, arba į sąskaitą Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, esančią DNB banke, įmokos pavadinimas – administracinė bauda, įmokos kodas – 6030, o apskundus nutarimą – ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos. Paskirtą baudą galima sumokėti bet kuriame banke, Lietuvos pašto skyriuje ar „Perlo“ terminale. Atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, asmens rašytiniu prašymu organas (pareigūnas) ne vėliau kaip per 40 dienų nuo nutarimo priėmimo dienos gali paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti per laikotarpį iki dvejų metų. Asmuo, kuriam paskirtos baudos mokėjimas išdėstytas per tam tikrą laikotarpį, jeigu pasunkėja jo materialinė padėtis ar yra kitų reikšmingų aplinkybių, gali kreiptis į nutarimą priėmusį organą dėl nesumokėtos baudos dalies, ne mažesnės kaip aštuoni šimtai litų, pakeitimo nemokamais viešaisiais darbais. Jeigu pažeidėjas nesumoka baudos per nurodytą terminą, nutarimas skirti baudą siunčiamas antstoliui vykdyti. Baudą išieškant antstoliui priverstiniu būdu, pažeidėjas taip pat turi atlyginti ir vykdymo išlaidas.