Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. M. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 str. 1 d., kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. Š. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2011 m. lapkričio 15 d., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą sunaikinti svetimą turtą, nugriovė (sunaikino) nukentėjusiosios V. M. turtą – gyvenamąjį namą, du ūkinius pastatus, pirtį ir kitus kiemo statinius, kurių bendra vertė 10351 lito.

Teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Visų pirma kolegija atkreipia dėmesį, kad ši baudžiamoji byla iškelta ir pirmos instancijos teisme buvo išnagrinėta privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 – 417 str.). Pagal BPK 408 str. 1 d. privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis (šiuo atveju tai V. M.). BPK 415 str. 2 d., 34 str. 2 d. nustato, kad privatus kaltintojas, dalyvaudamas nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, be kita ko, palaiko kaltinimą, pateikia įrodymus ir dalyvauja juos tiriant, <...> pateikia pasiūlymų dėl teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimo <...>. Apibendrintai tai reiškia, kad baudžiamųjų bylų privataus kaltinimo nagrinėjimo procese būtent privatus kaltintojas veikia aktyviai ir privalo teisme įrodyti jo keliamo kaltinimo apimtį, jo pagrįstumą, jam padarytos žalos dydį ir kitas, teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.

Apylinkės teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad pagal BK 187 str. 1 d. baudžiamas tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. V. M. išteisintąjį A. Š. kaltino tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio iki 2011 m. lapkričio 15 d. jos turtą sunaikino nugriaudamas pastatus ir kitus statinius. Turto sunaikinimu yra suprantamas turto funkcinės paskirties praradimas, t.y. po kaltininko veiksmų tokiu turtu nebegalima naudotis pagal jo paskirtį. Detalizuojant šio nusikaltimo sudėtį šios bylos kontekste svarbu yra tai, kad šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali – turi būti ne tik nustatyti, bet ir įrodyti nusikalstami padariniai, t.y. turi būti sunaikintas konkretus konkrečios vertės turtas. Toliau analizuojant BK 187 str. 1, 2, 3 dalis, 190 str. 1 d., akivaizdu, kad pagal BK 187 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė atsiranda sunaikinus turtą, kurio vertė yra nuo 3 MGL (2011 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais 1 MGL sudarė 130 litų) iki 250 MGL dydžio, t.y. nuo 390 litų iki 32500 litų. Sunaikinto turto vertės nustatymas yra labai reikšmingas kvalifikuojant veiką pagal BK 187 str. 1 d., nes jis tiesiogiai apibrėžia ir padarinių, t.y. padarytos žalos, dydį. Jis turi būti maksimaliai tikslus ir pagrįstas įrodymais, nes negalima priimti teismo nuosprendžio abstrakčiai nurodant, kad sunaikintas turtas viršija 390 Lt ir nesiekia 32500 Lt.

Apeliantė skunde kelia klausimą dėl išteisintojo kaltės tvirtindama, jog jis turėjo suprasti, kad sunaikino svetimą turtą, t.y. kad jis veikė tyčia. Kolegija su tuo šiuo skundo argumentu sutinka. Iš bylos matyti, kad A. Š. iš esmės neneigė, kad tai jo iniciatyva šie sodyboje likę pastatų griuvėsiai, tame tarpe – ir pamatai, buvo nugriauti, šuliniai užpilti. Jis pripažino tam panaudojęs savo techniką, statybines medžiagas išvežęs ir sukrovęs netoliese pamiškėje. Tai rodo, kad ne kieno nors kito, o būtent išteisintojo veiksmai tiesiogiai sąlygojo nukentėjusiosios turto sunaikinimą. Kolegijos vertinimu absoliučiai neįtikinamas A. Š. bandymas įteigti teismams, kad jis nesuvokė, jog statiniai, kuriuos jis nugriovė, niekam nepriklauso, nes iš kompetentingų institucijų jis neva tai negavo jokių tai patvirtinančių duomenų, kad jis tokiu būdu sutvarkęs griuvėsius, kurie kėlė grėsmę aplinkiniams. Iš byloje esančio jo paties 2011-11-15 paaiškinimo (1 t., 92 b.l.), jo parodymų tiek tyrimo metu, tiek pirmos instancijos teisme matyti, kad jis puikiai suprato ir suvokė, jog griauna statinių, kurie jam nepriklauso, liekanas. Jis neneigė ir to, kad statinius nugriovė ir sodybvietę išvalė tam, jog galėtų netrukdomai dirbti žemę, kurią jis buvo įsigijęs aplinkui nukentėjusiosios sodybą. Pažymėtina, kad A. Š. yra vietinis gyventojas – ir šiuo metu, pagal jo paties parodymus, jis gyvena už keleto kilometrų nuo sodybos. Jis teigė žinojęs, jog toje sodyboje anksčiau gyveno žmonės. Be to, jis suaugęs ir pakankamai ilgą laiką ūkininkaujantis žmogus, kuriam neabejotinai nuolat tenka susidurti su žemės sklypų pirkimo – pardavimo ar nuomos sandoriais, ir kuris neabejotinai turėjo suvokti, kad bet kokie ūkinės paskirties statiniai ar pamatai patys savaime neatsiranda, tam reikia žmogaus pastangų, ir jei jis šių statinių nepirko ar savo nuosavybėn neįgijo kitokiu leistinu teisiniu būdu, jie jam tiesiog nepriklauso ir jis negali su jais elgtis kaip su savo turtu. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra išrašas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko (1 t., 74 – 76 b.l.), kad registre jau nuo 1997-04-03 yra įregistruota V. M. nuosavybės teisė į šiuos statinius. Kolegijos įsitikinimu, jei A. Š. registre būtų domėjęsis ne žemės sklypu (duomenys neskelbtini), o jame buvusių pastatų priklausomybe, jis tą neabejotinai būtų išsiaiškinęs. Pažymėtina ir tai, kad A. Š. teismui pateiktuose žemės sklypų planuose ir jų toponuotraukoje šis žemės sklypas labai aiškiai išskirtas ir pažymėtas. Pagaliau, net jeigu konkretus žemės sklypas, kuris jam nepriklauso nuosavybės teise, nėra tinkamai suformuotas bei įregistruotas Registrų centre, tai nereiškia, kad su juo galima elgtis kaip su nuosavu – jei tai ne konkretaus fizinio ar juridinio asmens turtas, tai toks turtas priklauso valstybei. Dėl aukščiau paminėto kolegija nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada dėl išteisintojo kaltės, t.y. teismo pripažinimu, kad šiuo atveju jo veiksmuose nėra jo tyčios. Kolegijos įsitikinimu, aukščiau paminėti faktiniai duomenys įrodo, jog A. Š. puikiausiai suprato, kad jis neteisėtai griauna jam nepriklausančius statinius ar jų likučius, t.y. veikia pavojingai. Jis suvokė, kad taip elgdamasis jis būtinai sukels neigiamas pasekmes – sunaikins svetimą turtą, ir šių pasekmių siekė. Taigi, jis šiuo atveju veikė tiesiogine tyčia. Jo veiksmus vertinti kaip paprasčiausią griuvėsių sutvarkymą tikrai negalima, nes byloje nėra faktinių duomenų tvirtinti, kad jis būtų paprašytas tai padaryti.

Tačiau, kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju nėra įrodytas nukentėjusiosios patirtos žalos dydis, kelia abejonių jos pačios pozicija dėl sunaikinto turto vertės nustatymo ir jos dydžio pagrįstumo. O tai nukentėjusioji būtinai turėjo padaryti, nes, kaip jau buvo minėta, privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamoje byloje būtent ji turi pateikti įrodymus, patvirtinančius jos teikiamą kaltinimą.

Susipažinus su įrodymais šioje baudžiamojoje byloje matyti, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog nukentėjusiosios sodyba (duomenys neskelbtini) buvo niokojama kelis kartus, o ne vien tik jos pareiškime nurodytu laikotarpiu, t.y. po 2011 m. rugsėjo mėnesio. Akivaizdu, kad už V. M. sodybos naikinimą ir galimas turto vagystes iki 2011 m. rugsėjo mėnesio A. Š. negali būti atsakingas – tokių įrodymų byloje nėra. Yra tik duomenys, kad nukentėjusioji pranešė policijai apie tai 2011m. vasario mėnesį, tačiau tyrimo neprašė pradėti. Taigi, nukentėjusioji pareiškime pradėti privataus kaltinimo procesą šioje byloje iš esmės visiškai nepagrįstai nurodo, kad pareiškime paminėtus nukentėjusiosios statinius sunaikino išteisintasis. Čia ypač svarbus ir kitas momentas, į kurį apylinkės teismas atkreipė dėmesį, tačiau plačiau jo neanalizavo. O būtent, privati kaltintoja savo skunde nurodė, kad A. Š. sunaikino jai nuosavybės teise priklausantį turtą (duomenys neskelbtini): gyvenamąjį namą, kurio vidutinė rinkos vertė 8220 Lt; tris ūkinius pastatus, kurių bendra vidutinė rinkos vertė 1502 Lt; kiemo statinius, kurių vidutinė rinkos vertė 527 Lt. Ji teigė, kad sunaikinto turto vertę ji skaičiavo pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytas šių statinių vertes (3 – 4, 6 – 7 b.l.). Apylinkės teismas pagrįstai nuosprendyje pažymėjo, kad ši pastatų ir statinių vidutinė rinkos vertė nustatyta pagal 1996-12-30 kadastro duomenis. Tai reiškia, kad nuo 1996 m. pabaigos statinių vertė nebuvo perskaičiuota ir nebuvo patikslinta 2011 m. pabaigai. Antra vertus, pačios nukentėjusiosios, liudytojų S. V., A. Š., apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo T. B. parodymais, byloje esančiomis fotonuotraukomis įrodyta, kad nuo 1996 m. pabaigos iki kaltinime nurodyto laikotarpio pradžios (2011 m. rugsėjo mėnesio) buvo nugriauta gyvenamojo namo medinė dalis – rastai (likę tik gyvenamojo namo pamatai), pirtis (likę tik jos pamatai), nugriauta didžioji dalis ūkinių pastatų, iškirsta didžioji dalis medžių. Atsižvelgus į tai, kad 1996 metais turėjo būti įvertintas pilnavertis nukentėjusiosios turtas, t.y. eksploatuojami statiniai, iš kurių 2011 m. rugsėjo mėnesiui buvo likę daugumoje tik pamatai, apgriuvę sienos (kalbant apie tvartą) ir galimai apleisti šuliniai, nukentėjusiosios turto vertė buvo neabejotinai pakitusi. Todėl vienareikšmiai pripažinti, kad 1996-12-30 kadastro pažymėjime nurodyta jų rinkos vertė yra tapati jų vertei 2011 m. rugsėjo mėnesį tikrai negalima. Trečia, kolegija atkreipia dėmesį, kad ir pati V. M. nebuvo nuosekli nurodydama jos sunaikinto turto vertę ir jai padarytos žalos dydį, kas verčia abejoti ir jos parodymais šiuo aspektu. O būtent, ikiteisminio tyrimo, atlikto pagal jos 2011-11-15 pareiškimą, pradžioje ji tvirtino, kad nusikaltimu jai padaryta žala sudaro apie 10000 litų (bylos 1, 85 – 86 l.). Apklausta 2011-12-01 (bylos 87 l.), ji parodė, kad vien tik suarto keliuko į sodybą atstatymui ji turės 10000 litų išlaidų (nors kreipdamasi į teismą privataus kaltinimo tvarka 2013-03-08 ji dėl keliuko į sodybą jokių pretenzijų neturėjo). Tuo tarpu namo pamatus ji įvertino 3000 litų, pirties pamatus – 2000 litų, daržinę ir tvartą – 13000 litų. Pareikšdama civilinį ieškinį tyrimo metu 2012-04-13 (bylos 126 l.) nukentėjusioji savo sunaikintą turtą įvertino iš viso net 53000 litų, tame tarpe – gyvenamojo namo pamatus 3000 litų, pirties pamatus 2000 litų, dvi daržines ir tvartą 20000 litų bendra verte, du užverstus šulinius 6000 litų. Po to 2012-10-11 (188 b.l.), papildomai apklausta dėl jai padarytos žalos nukentėjusioji V. M. teigė įsitikinusi, jog jau 2011-02-25 tvarto stogas buvo sugriuvęs, daržinių nebebuvo, o į sodybą vedantis keliukas buvo ne žvyruotas (kaip kad ji rodė anksčiau), o paprastas išvažinėtas lauko keliukas. Jokių paskaičiavimų, turto vertinimo dokumentų ar kitokių įrodymų, kurie patvirtintų jos parodymus apie sodyboje 2011 m. rugsėjo mėnesį išlikusio jos turto vertę, ji nepateikė nei pirmos instancijos teismui, nei šią bylą nagrinėjančiam apeliacinės instancijos teismui. Taigi, apibendrinant aukščiau paminėtą kolegija daro išvadą, jog nukentėjusiosios V. M. pareiškime nurodyta jos sunaikinto turto vertė neatitinka realios padėties, o jos tiksliai nenustačius neįmanoma tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal BK 187 str. atitinkamą dalį ir dėl to priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. Š. atžvilgiu, kaip kad to prašoma apeliaciniame skunde.

Kolegija sutinka ir su pirmos instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčo tarp jos ir A. Š. dėl sodyboje likusio turto esmė yra ne jos turto restitucija, t.y. jo atkūrimas į pirmykštę padėtį tam, kad jis būtų naudojamas pagal tiesioginę paskirtį, o teisingas atlyginimas už turto netekimą. O tai iš esmės civilinių teisinių santykių dalykas, kuris gali būti įrodinėjamas nebūtinai taikant kriminalinį procesą. Tokia išvada išplaukia iš to, kad pati V. M. (pagal jos parodymus) sodyboje gyveno tik apie pusę metų – po to sodyba buvo apleista, nebuvo tinkamai prižiūrima, kas ir privedė link jos niokojimo ir joje buvusio turto grobstymo; dalis turto (namo ir pirties rastai, dalis lentų) išvežti buvo pačios nukentėjusiosios leidimu (pačios V. M., liudytojo S. V. parodymai); matydama, kad sodyba yra draskoma ir niokojama (2011m. vasario mėnesio įvykis) pati nukentėjusioji iki 2011 m. lapkričio mėnesio net nesikreipė į policiją tam, kad būtų nustatyti kalti dėl to asmenys – ji tiesiog informavo policiją apie įvykį; iš bylos matyti, kad sodyboje nuo 2011 m. vasario mėnesio nebuvo atliekami jokie jos rekonstrukcijos darbai, kas rodytų realius nukentėjusiosios ketinimus kurtis šioje sodyboje – tai V. M. pripažino. Tai rodo, kad šis nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodytas teiginys apie jos ketinimus atstatyti sodybą ir joje gyventi yra tik jos niekuo nepagrįstas deklaratyvus teiginys. Vien tik faktas, kad 2012 m. lapkričio 6 d. yra užsakyta atlikti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime kadastrinius matavimus ir parengti kadastro duomenų bylą šios išvados nepaneigia.

Esant tokioms aplinkybėms naikinti skundžiamą teismo nuosprendį nukentėjusiosios V. M. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais kolegija neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nukentėjusiosios V. M. apeliacinį skundą atmesti.