Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2S-11-115/2012

Teisėja Jūratė Varanauskaitė Procesinio sprendimo kategorijos:

35.4; 75.7; 122.5.;

2012 m. sausio 11d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Auruškevičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs apeliantės (suinteresuoto asmens) G. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutarties, kuria pareiškimas dėl turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje tenkintas civilinėje byloje Nr. 2-13747-781/2011 pagal pareiškėjo D. L. pareiškimą dėl turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, suinteresuoti asmenys – A. Z., G. Z., antstolis Dainius Šidlauskas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas D. L. prašė nustatyti, kad skolininko A. Z. sutuoktinės G. Z. gaunamas darbo užmokestis yra bendroji jungtinė nuosavybė ir 50 proc. šių pajamų priklauso skolininkui A. Z..

Nurodė, kad 2009 m. spalio 5 d. Vilniaus miesto 10 notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą Nr. DP-2767 dėl 134 682, 73 Lt skolos ir vykdomąjį įrašą Nr. DP-2769 dėl 482.670,16 Lt skolos išieškojimo iš skolininko A. Z. išieškotojo D. L. naudai. 2011 m. kovo 14 d. pareiškėjas vykdomuosius įrašus pateikė antstoliui priverstiniam vykdymui. Vykdymo metu nustatyta, kad skolininko vardu registruotas turtas yra įkeistas arba areštuotas, todėl nėra galimybės nukreipti į jį išieškojimą.

Antstolis Dainius Šidlauskas atsiliepimu pareiškimą palaikė. Prašė pareiškėjo pareiškimą tenkinti ir nustatyti, kad ½ G. Z. darbo užmokesčio priklauso A. Z.. Nurodė, kad visas skolininko A. Z. turtas yra įkeistas, todėl nėra galimybės nukreipti į jį išieškojimą. Skolininkas 1991-05-04 sudarė santuoką su G. Z., skola susidarė santuokos metu. Antstolis aprašė bendrąjį turtą (G. Z. darbo užmokestį) ir pasiūlė išieškotojui D. L. kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – VTAS) pateikė išvadą dėl turto dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo. Nurodė, kad duomenų apie netinkamą tėvų valdžios įgyvendinimą nepilnamečių vaikų atžvilgiu neturi, į socialinės rizikos šeimų sąrašą ši šeima nėra įtraukta, todėl VTAS neturi teisinio pagrindo prieštarauti pateiktam pareiškimui.

Suinteresuotas asmuo G. Z. pateikė atskirąjį skundą (b.l. 82-86), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir pareiškėjo pareiškimą atmesti. Nurodo, jog G. Z. darbo užmokestis yra jos asmeninė nuosavybė, o A. Z. prievolė yra asmeninė, todėl teismas negalėjo nustatyti, kad G. Z. gaunamas darbo užmokestis yra bendroji jungtinė nuosavybė, o 50 proc. jos darbo užmokesčio priklauso A. Z.. Po povedybinės sutarties pasirašymo dienos G. Z. gautas darbo užmokestis įgijo asmeninės nuosavybės statusą ir negalėjo būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe. Nutarties priėmimo metu povedybinė sutartis buvo įsigaliojusi ir pateikta teismui, be to, jau buvo įregistruota vedybų sutarčių registre. Sutuoktiniams pasirinkus sutartinį sutuoktinių turto teisinį režimą, įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas nebegali būti taikomas tam turtui, kuriam yra taikomas sutartinis sutuoktinių turto teisinis režimas. Mano, jog teismas klaidingai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kuri priimta egzistuojant aplinkybėms, jog prievolė atsirado abiejų sutuoktinių pritarimu, tuo tarpu A. Z. prievolė yra asmeninė, sudaryta be G. Z. pritarimo ir ne šeimos interesais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006-11-14 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006 pasisakė, kad susitarimas dėl vieno iš sutuoktinių gautinų pajamų teisinio režimo neapriboja šio sutuoktinio civilinės atsakomybės pagal iki tokio susitarimo santuokos metu atsiradusias prievoles, nes, jeigu kitas sutuoktinis davė sutikimą ir prisiėmė prievolę, kurios pagrindu kreditorius vykdo išieškojimą, tai, nepakakus bendrosios jungtinės nuosavybės turto, išieškojimas gali būti nukreipiamas į kiekvieno iš sutuoktinių asmeninį turtą. Šis kasacinio teismo išaiškinimas jokiu būdu nereiškia, kad asmeninė sutuoktinio nuosavybė gali būti pripažinta bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, esant tam tikroms sąlygoms išieškojimas gali būti nukreipiamas į sutuoktinio asmeninę nuosavybę, tačiau jokiu būdu nuosavybė, pagal povedybinę sutartį pripažinta asmeninė, negali būti pripažinta bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, norint išieškojimą nukreipti į kito sutuoktinio asmeninę nuosavybę, šis sutuoktinis turi būti davęs sutikimą ir prisiėmęs šią prievolę. A. Z. pagal sandorį gautų lėšų nenaudojo šeimos interesais, tai yra asmeninė skolininko prievolė. Mano, jog teismas be pagrindo atmetė G. Z. argumentus, jog pareiškėjas galėtų patenkinti reikalavimą iš A. Z. turto dalies, kuri liktų hipotekos turėtojams įvykdžius išieškojimą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad A. Z. turimo turto nepakanka turimam reikalavimui patenkinti. Pažymi, jog A. Z. turtas yra pakankamas bent daliai, o galbūt ir visam D. L. reikalavimui patenkinti. Nors dalis A. Z. turto, kaip nurodo pareiškėjas ir teismas, yra įkeistas ir areštuotas, tai nereiškia, kad A. Z. turimo turto, neužtenka, kad būtų patenkintas D. L. reikalavimas. D. L. reikalavimas galėtų būti patenkintas iš A. Z. turto tada, kai bus panaikintos kliūtys, neleidžiančios nukreipti išieškojimo šiuo metu. Pareiškėjas savo reikalavimą gali patenkinti iš A. Z. įkeisto turto dalies, kuri liks hipotekos turėtojams įvykdžius išieškojimą, be to, iš kito turto, kai bus panaikintas jo areštas. Pažymi, jog išvadą, kad A. Z. turto neužtektų reikalavimui patenkinti teismas grindžia tik prielaidomis – tikroji likusio turto vertė paaiškėtų tik tada, kai būtų parduotas įkeistas turtas. Egzistuoja galimybė, kad net patenkinus DnB NORD banko reikalavimą, iš likusio turto vertės galės būti patenkintas ir D. L. reikalavimas. Tai, kad negalima nustatyti bendraturčio dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, jeigu egzistuoja kitas bendraturčio turtas, pakankamas reikalavimui patenkinti, pripažįstama kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje. Antstolis galėtų konstatuoti, kad A. Z. turto neužtenka, jog būtų patenkinti kreditorių reikalavimai, tik tada, kai būtų parduotas įkeistas turtas. Mano, jog teismas neįvertino aplinkybių, kad nustatant 50 proc. dydžio A. Z. dalį G. Z. darbo užmokestyje, būtų grubiai pažeisti G. Z. vaikų interesai. G. Z. turi du vaikus – G. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) kurie yra išlaikomi iš jos darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad A. Z. turtas yra įkeistas arba areštuotas, G. Z. darbo užmokestis iš esmės yra vienintelis ne tik jos pačios, bet ir jos vaikų pragyvenimo šaltinis. Nustačius, kad pusė šio darbo užmokesčio priklauso A. Z. ir nukreipus į jį kreditorių išieškojimą, G. Z. gaunamo darbo užmokesčio nebepakaktų dviejų vaikų išlaikymui. Tai pažeistų vaikų, iš kurių vienas yra nepilnametis, interesus.

Pareiškėjas D. L. atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l.94-95) prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog A. Z. prievolės atsirado dar 2009 m., t.y. santuokos metu iki povedybinės sutarties pasirašymo. Pažymi, jog visam A. Z. turtui yra nustatyta hipoteka, be to, jis ne kartą areštuotas, todėl D. L. patenkinti reikalavimą iš tokio turto praktiškai nėra galimybės. Pareiškėjos pateiktas faktas, kad ji turi nepilnamečių vaikų savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo.

Antstolis Dainius Šidlauskas atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l.96-97) prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog pareiškėja ir skolininkas povedybinę sutartį sudarė D. L. kreipusis į teismą dėl turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, todėl, manytina, jog preziumuotinas šalių nesąžiningumas siekiant išvengti skolos mokėjimo. Teismas teisingai pažymėjo, kad A. Z. prievolės atsirado dar 2009 m., t.y. santuokos metu iki povedybinės sutarties pasirašymo. Visam A. Z. turtui yra nustatyta hipoteka, be to, jis ne kartą areštuotas, todėl D. L. patenkinti reikalavimą iš tokio turto praktiškai nėra galimybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 str. 1 d. normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-479/2009; kt.). Vien pareiškėjos pateiktas faktas, kad ji turi nepilnamečių vaikų savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliantės atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad A. Z. sutuoktinės G. Z. gaunamas darbo užmokestis yra bendroji jungtinė nuosavybė ir 50 proc. jos darbo užmokesčio priklauso A. Z. (b.l.70-72).

Apeliantė atskirąjį skundą grindžia ta aplinkybe, kad sutuoktiniams pasirinkus sutartinį sutuoktinių turto teisinį režimą, įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas nebegali būti taikomas tam turtui, kuriam yra taikomas sutartinis sutuoktinių turto teisinis režimas; be to pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad A. Z. turimo turto nepakanka turimam reikalavimui patenkinti; taip pa apeliantė mano, jog teismas neįvertino aplinkybių, kad nustatant 50 proc. dydžio A. Z. dalį G. Z. darbo užmokestyje, būtų grubiai pažeisti G. Z. vaikų interesai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2009 m. spalio 5 d. Vilniaus miesto 10 notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą Nr. DP-2767 dėl 134 682, 73 Lt skolos (vykdomosios bylos Nr. 0178/11/00346 l. 3) ir vykdomąjį įrašą Nr. DP-2769 dėl 482 670, 16 Lt skolos (vykdomosios bylos Nr. 0178/11/00347 l. 1) išieškojimo iš skolininko A. Z. išieškotojo D. L. naudai. 2011 m. birželio 10 d. antstolis Dainius Šidlauskas priėmė patvarkymą, kuriuo informavo išieškotoją D. L., kad vykdant minėtus vykdomuosius įrašus nustatyta, jog skolininko A. Z. vardu registruotas turtas apribotas hipoteka arba kitų antstolių areštais, todėl nukreipti išieškojimą į jį nėra galimybės (vykdomosios bylos Nr. 0178/11/00346 l. 130). Antstolis pasiūlė išieškotojui kreiptis į teismą dėl skolininkui priklausančios turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo. Pažymėtina, jog jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, kuris reiškia, kad turtas sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d.). Sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė laiko atžvilgiu egzistuoja, kol ji nėra padalyta arba nepasibaigia kitokiu būdu (CK 3.87 str. 2 d., 3.100 str.). Sutuoktinių teisė sudaryti vedybinę (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą) yra įtvirtinta CK 3.83 str. 1 d.

Apeliantė nurodo, jog 2011-09-06 su A. Z. pasirašė povedybinę sutartį, kurios 2.1.5 punktas nustato, kad bet kokios sutuoktinio pajamos, įskaitant ir pajamas iš darbinės bei intelektinės veiklos, įgytos santuokos metu po povedybinės sutarties pasirašymo dienos, yra asmeninė to sutuoktinio nuosavybė. Be to apeliantė atskirajame skunde teigia, jog jos sutuoktinis A. Z. pagal sandorį gautų lėšų nenaudojo šeimos interesais, todėl tai yra asmeninė skolininko prievolė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vien turto režimo (statuso) nustatymas povedybinėje sutartyje pats savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo. Sutuoktinių pajamų priskyrimas asmeninėn kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybėn neatima teisės kreditoriui nukeipti išieškojimą ne tik į sutuoktinio (skolininko) asmeninį turtą, bet ir į jam priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006). Be kita ko minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra konstatuota ir tai, kad susitarimas dėl vieno iš sutuoktinių gautinų pajamų teisinio režimo neapriboja šio sutuoktinio civilinės atsakomybės pagal iki tokio susitarimo santuokos metu atsiradusias prievoles.

Byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad A. Z. prievolė pagal 2009 m. liepos 1 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį atsirado 2009 m. rugsėjo 24 d. (vykdomosios bylos Nr. 0178/11/00346 l. 4) ir pagal 2009 m. liepos 24 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį – 2009 m. rugsėjo 24 d. (vykdomosios bylos Nr. 0178/11/00347 l. 2) Taigi abi skolininko A. Z. prievolės atsirado santuokos metu, iki povedybinės sutarties sudarymo (2011-09-06). Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog tai yra esminė aplinkybė šioje byloje, nes jau minėta, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, susitarimas dėl vieno iš sutuoktinių gautinų pajamų teisinio režimo neapriboja šio sutuoktinio civilinės atsakomybės pagal iki tokio susitarimo santuokos metu atsiradusias prievoles. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog įrodymų, patvirtinančių G. Z. sutikimą sandoriui sudaryti ar įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sandoris sudarytas šeimos interesais, į bylą nepateikta, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. Z. prievolė pagal sudarytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius yra asmeninė ir teisingai taikė CK 3.112 str. 1 d., kurioje nurodyta, jog išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles, atsiradusias iš sandorių, sudarytų po santuokos įregistravimo be kito sutuoktinio sutikimo, galima iš bendro turto sutuoktinio dalies, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Šiuo atveju pareiškėjas prašė nustatyti , kad A. Z. sutuoktinės G. Z. gaunamas darbo užmokestis yra bendroji jungtinė nuosavybė ir 50 proc. jos darbo užmokesčio priklauso A. Z., siekiant nukreipti išieškojimą tik į A. Z. priklausančią dalį jungtinėje nuosavybėje, bet ne į apeliantės dalį.

Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs įrodymus, patvirtinančius apie A. Z. turimą turtą, teisingai pastebėjo, jog visam A. Z. turtui yra nustatyta hipoteka, be to, jis ne kartą areštuotas, todėl pareiškėjui D. L. patenkinti reikalavimą iš tokio turto realiai nėra galimybės. Byloje nėra įrodymų, kad skolininkas A. Z. turi pakankamai turto, iš kurio būtų galima patenkinti pareiškėjo D. L. reikalavimą (CPK 178 str.). Dėl to apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentą, kad pareiškėjas galėtų patenkinti reikalavimą iš A. Z. turto dalies, kuri liktų hipotekos turėtojams įvykdžius išieškojimą, ir iš kito turto, kai būtų panaikintas jo areštas. Tuo tarpu nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik Civilinio kodekso nustatytais atvejais (CK 3.117 str. 2 d.), tokie atvejai nurodyti CK 3.123 straipsnyje, konkrečioje byloje juos nustato teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 str. 1 d. normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-479/2009; kt.). Dėl to, vien apeliantės nurodytas faktas, kad ji turi nepilnamečių vaikų savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo; įrodymų, kad toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus, apeliantė nepateikė (CPK 178 str.), todėl ir šis atskirojo skundo argumentas atmetamas.

Anksčiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas, pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą dėl turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Keisti ar naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d., 3 p., 339 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. civilinėje byloje Nr. 2-13747-781/2011 palikti nepakeistą.