Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-12-03 · Administracinė byla Nr. A-822-950-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-03
Bylos Nr.
A-822-950-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
E. Z.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Ukmergės rajono apylinkės teismui
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Kategorijos
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės byla Nr. A822-950/2009
Procesinio sprendimo kategorija 16.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant atsakovo atstovui Virginijui Varnaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Z. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Z. patikslintą skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Ukmergės rajono apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėja E. Z. patikslintu skundu (b. l. 34) prašė priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Ukmergės rajono apylinkės teismo už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d. neišmokėtą darbo užmokestį – 69,601 Lt.

Skunde (b. l. 2-6) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1993 m. birželio 10 d. dekretu Nr. 79, buvo paskirta Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėja.

Pareiškėjai nuo 2000 m. sausio mėnesio iki šiol yra mokamas sumažintas eilinio teisėjo atlyginimas. Iki to laiko atlyginimas buvo mokamas vadovaujantis 1993 m. vasario 23 d. įstatymu Nr. 1-76 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ ir 1997 m. birželio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“.

Paaiškino, kad atlyginimo sumažinimas, jei jis iš viso buvo pagrįstas, turėjo būti laikinas, kol pagerės valstybės finansinė ir ekonominė būklė. Atlyginimo sumažinimas ir jo nedidinimas pagerėjus valstybės finansinei ir ekonominei padėčiai yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 21 - 22) paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I4-10-02 konstatavo, kad 1999 m. gruodžio 23 d. Teisingumo ministro įsakymas Nr. 370, kurio pagrindu pareiškėjai buvo sumažintas atlyginimas yra individualus administracinis teisės aktas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 str. 1 d. (įsakymo priėmimo dienai galiojanti redakcija) bei šiuo metu galiojantį įstatymo 33 str. 1 d. skundas administraciniam teismui paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo ar individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą suinteresuotai šaliai dienos. Taip pat nesant Teismų įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nuostatos dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto atlyginimo pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas. Šiuo atveju pareiškėja kreipėsi po 7 metų, todėl praleisti terminai negali būti pateisinti ir atstatyti. Nurodė, kad pareiškėjai atlyginimas buvo mokamas pagal galiojančius ir nenuginčytus teisės aktus.

Atsiliepime (b. l. 45 - 46) į pareiškėjos patikslintą skundą paaiškino, kad šioje administracinėje byloje taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str., kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbu santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šis terminas savo pobūdžiu yra materialinis teisinis terminas, kuris yra imperatyvus, todėl negali būti atnaujinamas teismo, darbo ginčų komisijos sprendimu ar šalių susitarimu pailginamas.

Atsakovas Ukmergės rajono apylinkės teismas atsiliepime (b. l. 43) sutiko su pareiškėjos patikslintame skunde išdėstytais reikalavimais ir prašė jį patenkinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjai E. Z. iš Lietuvos Respublikos 38 884,26 Lt (trisdešimt aštuonis tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus ir dvidešimt šešis centus) neišmokėto atlyginimo. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–06–24 nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997–06–30 nutarimas Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999–12–28 nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–06–30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymais (1998–01–12 įsakymas Nr. 8, 1998–12–24 įsakymas Nr. 221, 1999–12–23 įsakymas Nr. 370) ir suformuota teismų praktika analogiškose bylose.

Nustatė, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 11 punktu, 112 str. ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro teikimą, 1993–06–10 dekretu Nr. 79 „Dėl apylinkių teismų teisėjų paskyrimo“ E. Z. paskyrė Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėja (b. l. 7). Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2004–12–06 įsakymu Nr. A–362 „Dėl kasmetinių atostogų suteikimo R. K.“, 2005–07–21 įsakymu Nr. A–300 „Dėl kasmetinių atostogų suteikimo R. K.“, 2005–11–14 įsakymu Nr. A–432 „Dėl kasmetinių atostogų suteikimo R. K.“, 2006–02–20 įsakymu Nr. P–77 „Dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininko R. K. pavadavimo“, 2006–03–07 įsakymu Nr. P–88 „Dėl kasmetinių atostogų suteikimo A. P.“ atitinkamais laikotarpiais pareiškėjai buvo laikinai pavesta eiti Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas. (b. l. 64–72).

Remiantis bylos medžiaga teismas nustatė, kad pareiškėjai laikinai einant Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas ir kaip eilinei teisėjai atlyginimas buvo mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999–12–28 nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–06–30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–06–24 nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos saugumo departamento pareigūnų ir kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 1998–01–12 įsakymu Nr. 8 nustatė apylinkių teismų teisėjams 30 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientą) priedą laikotarpiui nuo 1998 m. sausio 5 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d., o 1998–12–24 įsakymu Nr. 221 apylinkių teismų teisėjams nustatė 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientą) priedą laikotarpiui nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 1999–12–23 įsakymu Nr. 370 nustatė nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. apylinkių teismų teisėjams 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedą.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuluotoje oficialioje konstitucinėje doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai suponuoja, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Minėtas Teismas 2006–03–28 nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti mažinami taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K–P–187/2007, spręsdama analogišką ginčą, 2007–02–21 nutartyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995–12–06, 1999–12–21, 2001–07–12, 2006–03–28 nutarimuose ir 2000–01–12, 2006–08–08 sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–06–24 nutarimu Nr. 666 ir 1997–06–30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų.

Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, kad atlyginimas ieškovėms (civilinė byla Nr. 3K–P–187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Anksčiau minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pažymima, kad proporcingumo principas reikalauja, kad teisės aktais nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Akivaizdu, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas.

Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (1997 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. VIII–547 redakcija), Lietuvos Respublikos 1999 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (1998 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. VIII–949 redakcija), Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (1999 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. VIII–1503 redakcija), Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. IX–89 redakcija) nuostatas ir paminėtų įstatymų turinio kontekste vertindamas atsakovo atsiliepime išdėstytus motyvus priėjo išvadą, kad atsakovo argumentai turėtų būti vertinami sistemiškai su visais šios bylos rašytiniais įrodymais, kas leistų teismui padaryti išsamias išvadas dėl byloje reikšmingų aplinkybių.

Analogiškoje byloje Nr. 2A–3/2008 Lietuvos apeliacinis teismas 2007–11–22 nutartimi paskyrė Lietuvos laisvosios rinkos institutui atlikti ekonomikos ir finansų ekspertizę. Šiame akte aptartos sąvokos, kurios reikšmingos sprendžiant šį ginčą, t. y. ekonominė padėtis valstybėje, pasak ekspertų, suprantama kaip rinkos dalyvių padėtis, o finansinė padėtis – kaip valstybės finansų padėtis (b. l. 76–144). Galimos įvairios finansinės ir ekonominės padėties variacijos bei santykis – net esant gerai ekonominei padėčiai finansinė padėtis gali būti bloga arba gera ir, atvirkščiai, bloga finansinė padėtis pati savaime nesuponuoja ekonominės padėties buvimo bloga, be to, abi jos gali būti tiek bloga, tiek gera. Teismas, išsamiai ir nuosekliai išanalizavęs finansinės ir ekonominės ekspertizės akte pateiktus rodiklius, jų įtaką analizuojamo laikotarpio ekonominei ir finansinei valstybės būklei, vertina, kad tvirtinti, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999–12–28 nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, nėra pagrindo, nes, kaip matyti iš anksčiau pateiktų ekspertizės akte išdėstytų duomenų, lyginant atskirus rodiklius ar atskirus rodiklius vertinant atskirai, netgi galima būtų teigti, kad 1999 metais ekonominė ir finansinė padėtis buvo geresnė nei 1997 m., arba 1997 m. ir 1999 m. ekonominė ir finansinė padėtis buvo tolygi, be to, vertinant ir lyginant atskirus tiek ekonominius, tiek finansinius rodiklius matyti ir tam tikri prieštaravimai (pvz., vertinant BVP rodiklį teigiama, kad 1999 m. buvo sukurta daug daugiau gėrybių nei 1997 m., tačiau ekonominė padėtis blogesnė nei 1997 m.; vertinant „Sodros“ biudžetą taip pat nurodoma, kad 1999 m. valstybinio socialinio draudimo pajamos buvo didesnės nei 1997 m., tačiau padėtis blogesnė).

Išanalizavęs 1999, 2000 ir 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymus matyti, kad Lietuvos Respublikos Seimui 1999 metais ateinantiems 2000 metams patvirtintos didesnės nei praėjusiems 1999 metams darbo užmokesčio, nepaprastosios išlaidos, darbo užmokesčio išlaidos taip pat padidėjo, pavyzdžiui, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, ministerijoms (Krašto apsaugos ministerijai, Kultūros ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai). Panaši situacija buvo ir lyginant 2000 bei 2001 metams skirtus asignavimus darbo užmokesčiui (padidėjo Lietuvos valstybės kontrolei, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai prie Lietuvos Respublikos Seimo, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, Vaiko teisių pasaugos kontrolieriaus įstaigai, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Finansų, Krašto, apsaugos, Kultūros, Susisiekimo, Švietimo ir mokslo, Teisingumo ministerijoms), taip pat iš biudžeto skirta 1 000 000 Lt asignavimų Valdovų rūmams statyti.

Remdamasis anksčiau išdėstytų rašytinių įrodymų turinio sistemine analize teismas konstatavo, kad valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 m. nebuvęs toks didelis, kad jį galima būtų apibrėžti sąvoka “itin sunki ekonominė, finansinė padėtis“, bei, kaip jau minėta, nepaisant susiklosčiusios padėties, kurią atsakovas laiko itin sunkia, ginčo teisės aktų priėmimo metu kai kurių kategorijų darbuotojams, finansuojamiems iš valstybės biudžeto, buvo padidintas darbo užmokestis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra konstatuota, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Kaip jau minėta, nė viena sąlyga (mažinimas visiems, nedidinimas niekam) nebuvo įvykusi.

Atsižvelgiant į byloje nustatytus ir anksčiau išanalizuotus faktus, pripažino, kad pareiškėjos atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo principą.

Šalies argumentai

Pažymėjo, kad pareiškėja patikslintu skundu prašė priteisti jai neišmokėtą atlyginimą už laikotarpį nuo 2000–01–01 iki 2008–07–01. Ši neišmokėto atlyginimo dalis susidarė E. Z. kaip eilinei teisėjai ir kaip laikinai einančiai Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas. Pagal Ukmergės rajono apylinkės teismo pateiktą medžiagą pareiškėjai už Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininko pavadavimą tam tikrais laikotarpiais nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. liepos mėn. neišmokėta 39886,33 Lt (b. l. 73–74). Atsakovas atsiliepime į patikslintą skundą prašė taikyti Lietuvos Respublikos DK 298 str. įtvirtintą trejų metų senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, E. Z. priteistina neišmokėto atlyginimo suma, susidariusi laikinai jai einant Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas už laikotarpį nuo 2005 m. sausio mėn. iki 2008 m. liepos mėn., t. y. 38884,26 Lt (39886,33–1002,07). Ukmergės rajono apylinkės teismas negali būti atsakovu reikalavimo dalyje dėl atlyginimo skirtumo priteisimo, nes jo kaltės nėra, todėl ši suma priteistina iš Lietuvos Respublikos. E. Z. taip pat skunde nurodė, kad jai buvo mokamas sumažintas atlyginimas ir kaip eilinei teisėjai, todėl prašė priteisti ir šiuo atveju neišmokėto atlyginimo skirtumą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998–12–24 įsakymas Nr. 221, kuriuo apylinkių teismų teisėjams buvo nustatytas 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydis (koeficientais) priedas, galiojo tik atitinkamą laikotarpį, t. y. nuo 1999–01–04 iki 1999–12–31. Tokia šio įsakymo galiojimo trukmė nurodyta pačiame įsakyme. Šio įsakymo galiojimas pratęstas nebuvo ir priešingai nuo 2000–01–03 įsigaliojo kitas teisingumo ministro 1999–12–23 įsakymas Nr. 370, kurio taikymas yra pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001–07–12 nutarimo bei Teismų tarybos 2004–04–02 nutarimo nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į šias aplinkybes tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėto darbo užmokesčio dalį kaip eilinei teisėjai už laikotarpį nuo 2000-01-01 iki 2008-07-01, nėra juridinio pagrindo.

III.

Pareiškėja E. Z. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 163 – 164) prašo iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjos skundą tenkinant pilnai.

Sutinka su teismo išvada, kad atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo principą, tačiau nesutinka, kad nėra pagrindo priteisti atlyginimą laikotarpiu nuo 2000-01-01 iki 2008-07-01, motyvuojant tuo, jog nuo 200-01-03 įsigaliojo Teisingumo ministro 1999-12-03 įsakymas Nr. 370, kurio taikymas, teismo vertinimu, pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimo bei Teismų tarybos 2004-04-02 nutarimo nuostatomis.

Šalies argumentai

Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Nesutinka su teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-08-27 nutarimu Nr. 942 neproporcingai buvo sumažintas pareiškėjos atlyginimas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktame ekspertizės akte, pateiktame šioje byloje, konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės itin sunki finansinė padėtis nesibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t.y. iki 2006 m. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė pakeitė 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimai, sumažintos valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialinės garantijos. Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t.y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio ir buvo proporcingas.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjai atlyginimą už 3 metus ir 6 mėnesius, netinkamai taikė įstatymus, kadangi Darbo kodekso 298 straipsnis nustato, kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Be to, mano, kad laikinai einant teismo pirmininko pareigas pareiškėjos atlyginimas nebuvo sumažintas.

Atkreipia dėmesį, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjęs teisėjas A. Bakaveckas yra šališkas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 3 punktą teisėjas negalėjo dalyvauti nagrinėjant bylą, nes pats yra padavęs ieškinį Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo ir tokiu būdu yra suinteresuotas bylos baigtimi.

Atsiliepimas

Atsakovas Ukmergės rajono apylinkės teismas atsiliepimu (b. l. 176) palaiko E. Z. apeliacinį skundą.

Pareiškėja E. Z. atsiliepimu (b. l. 177 – 178) prašo atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti.

IV.

2009 m. spalio 15 d. nutartimi bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atnaujintas, siekiant surinkti bylai svarbius įrodymus, ir Ukmergės rajono apylinkės teismas įpareigotas pateikti pažymą apie teisėjos E. Z. negautą atlyginimą laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d., joje išskiriant, kokia neišmokėto atlyginimo suma pareiškėjai kiekvieną mėnesį susidarė kaip eilinei teisėjai, ir kokia jai einant teismo pirmininko pareigas. Taip pat Ukmergės rajono apylinkės teismas buvo įpareigotas pateikti pažymą apie konkrečius laikotarpius, kada E. Z. ėjo teismo pirmininko pareigas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Pareiškėjos apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

2008 m. sausio 31 d. prašymu ir 2008 m. birželio 25 d. patikslintu prašymu pareiškėja yra pareiškusi materialinius teisinius reikalavimus, susijusius su nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d. neprimokėtu atlyginimu, pareiškėjos teigimu, neteisėtai nustatytu 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 1 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“. Neišmokėto atlyginimo dalis susidarė E. Z. kaip eilinei teisėjai ir kaip laikinai einančiai Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas.

Iš pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėja, remdamasis atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 109 ir 114 straipsnių nuostatomis. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjai atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje yra ne sykį konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos Konstitucinio Teismo buvo aiškinamos ir kituose procesiniuose dokumentuose (2006-03-28 nutarime, 2009-01-15 sprendime). Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl šio nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo paaiškino, kad nutarimo nuostata, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, reiškia, kad siekiant užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių draudžiami bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo teisme metu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas prašė išaiškinti, ar 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamosios dalies I skyriaus 7 punkto 5 dalies teiginyje, kad teisėjo atlyginimas negali būti sumažintas teisėjo darbo teisme metu, sąvoka teisėjo atlyginimas reiškia tik pareiginę algą (tik kurią nors sudedamąją darbo užmokesčio dalį), ar tai yra visos valstybės nustatytos išmokos (nepriklausomai nuo to, kaip jos norminiuose aktuose įvardijamos), kurias asmuo gauna eidamas teisėjo pareigas, t. y., ar teisėjo atlyginimas apima ir tam tikrais kriterijais (stabilia norma ir koeficientu) apibrėžtą pareiginę algą, ir jos padidinimą, ir priedus už stažą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas taip pat prašė išaiškinti, ar tokia nuostata reiškia, kad negali būti mažinamos teisėjų jau turimos socialinės garantijos, taip pat atlyginimas, nepriklausomai nuo to, kokios valdžios – įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios aktais tos socialinės garantijos, taip pat atlyginimai, yra nustatyti. Konstitucinis teismas į šį klausimą atsakė, kad nutarime vartojama sąvoka teisėjo atlyginimas apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto ir kad 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo socialinės garantijos negali būti mažinamos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgiant į konstitucinę jurisprudenciją teisėjo atlyginimo sąvoka turi būti aiškinama plačiai, tai yra įskaitant priedus, priemokas ir kitas išmokas. Kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariamai bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.

Pirmosios instancijos teismas ginčo santykiams pagrįstai taikė DK 298 straipsnio nuostatas. Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šis klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme. Atsižvelgiant į DK 298 straipsniu nustatytą trejų metų ribos taisyklę ir į pareiškėjos skundo reikalavimą grąžinti jai (priteisti) iki 2008 m. liepos 1 d. nesumokėto teisėjo atlyginimo dalį, nagrinėjamai bylai yra svarbi negauto teisėjo atlyginimo dalis, apskaičiuotina už paskutinius iki 2008 m. liepos 1 d. trejus dirbtus metus, tai yra nagrinėjamai bylai svarbus laikotarpis yra nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą yra tenkinęs tik iš dalies, t. y. yra tenkinęs tik pareiškėjos skundo dalį dėl atlyginimo skirtumo už laikotarpį, kurį pareiškėja laikinai ėjo Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas, nuo 2005 m. sausio mėn. iki 2008 m. liepos mėn. priteisimo. Kadangi pareiškėja laikotarpiu nuo 2005 m. sausio mėn. iki 2005 m. birželio mėn. (imtinai) faktiškai nepavadavo teismo pirmininko, tai laikotarpis už kurį pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai teisėjo atlyginimo skirtumą laikytinas nuo 2005 m. liepos mėn. iki 2008 m. liepos mėn. ir jis neviršytų trejų metų ribos taisyklės pagal DK 298 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė atlyginimo skirtumą, susidariusį dėl laikino teismo pirmininko pareigų ėjimo. Kitą skundo dalį dėl neišmokėtos atlyginimo dalies, susijusios su 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 370 neteisėtai sumažintu atlyginimo priedu, priteisimo pirmosios instancijos teismas yra nepagrįstai atmetęs. Pareiškėjos apeliacinis skundas, susijęs su skundo dalimi dėl neišmokėtos atlyginimo dalies, susijusios su 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 370 neteisėtai sumažintu atlyginimo priedu, iš dalies tenkintinas ir dėl to pirmos instancijos teismo sprendimas keistinas.

Pasisakydama dėl galimybės bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad aukščiau aptarti teisės taikymo klausimai leidžia tai padaryti be papildomo teisės taikymo aiškinimosi. Byloje esančiose 2008 m. sausio 10 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo pažymoje Nr. S-3.8-32 apie teisėjai E. Z. neišmokėtą atlyginimą nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. (b. l. 8-11), 2008 m. birželio 10 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo pažymoje Nr. S-3.8-437 apie teisėjai E. Z. neišmokėtą atlyginimą nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio mėnesio (imtinai) (b. l. 35-37) ir 2008 m. rugpjūčio 27 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo pažymoje Nr. S-3.8-627 apie teisėjai E. Z. priskaičiuotą darbo užmokestį už teismo pirmininko pavadavimą nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d. (b. l. 73-74) bei papildomai 2009 m. spalio 28 d. teismui pateiktoje Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 23 d. pažymoje Nr. S-3.8-650 (b. l. 198) yra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjai nesumokėto ir, taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles, priteistino darbo užmokesčio dydį, susidariusį jai kaip eilinei teisėjai dėl to, kad 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 370 buvo neteisėtai sumažintas atlyginimo priedas. Kolegija neturi pagrindo nesiremti šiais duomenimis. Spręsdama bylos nagrinėjimo iš esmės klausimą, kolegija taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos skundo reikalavimą grąžinti jai (priteisti) iki 2008 m. liepos mėn. (imtinai) nesumokėto teisėjo atlyginimo dalį, priteistina pareiškėjai teisėjo atlyginimo dalis apskaičiuotina už paskutinius iki 2008 m. rugpjūčio mėn. trejus dirbtus metus. Taikydama nurodytus pareiškėjai priteistinų darbo užmokesčio dalių apskaičiavimo kriterijus, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai E. Z. priteistina – 50 193, 94 Lt (penkiasdešimt tūkstančių vieną šimtą devyniasdešimt tris litus, devyniasdešimt keturis centus), teisėjo atlyginimo suma, iš jų 11 309, 68 (vienuolika tūkstančių trys šimtai devyni litai ir šešiasdešimt aštuoni centai) kaip eilinei teisėjai, susidariusi dėl 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 370 neteisėtai sumažinto atlyginimo priedo, ir 38 884, 26 (trisdešimt aštuoni tūkstančiai aštuoni šimtai aštuoniasdešimt keturi litai ir dvidešimt šeši centai) kaip laikinai ėjusiai teismo pirmininko pareigas.

Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad apeliacinio skundo argumentas, kad teisėjas A. Bakaveckas buvo šališkas ir kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 3 punktą teisėjas negalėjo dalyvauti nagrinėjant bylą, nes pats yra padavęs ieškinį Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo ir tokiu būdu yra suinteresuotas bylos baigtimi, yra nepagrįstas, nes iš 2008 m. rugsėjo 18 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad atsakovo atstovas, dalyvaudamas bylos nagrinėjime, nereiškė nušalinimų teisėjui A. Bakaveckui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo posėdyje buvo pateiktas atsakovo atstovo prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo vieneriems metams. Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos E. Z. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį, susijusią su E. Z. priteistinos sumos dydžiu, ir išdėstyti ją taip: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjai E. Z. 50 193, 94 Lt (penkiasdešimt tūkstančių vieną šimtą devyniasdešimt tris litus, devyniasdešimt keturis centus), suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais, teisėjo atlyginimo.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas VaidaUrmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė