Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-37-174/2015

Teisėja Liucija Paulauskaitė Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00049-2012-6

2015 m. vasario 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkė Violetos Miliuvienė

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 MGL (6 500 Lt) bauda.

Nuosprendžiu priteista iš A. P.: nukentėjusiajam L. N. 7 230 Lt turtinės ir 7 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui – 461,90 Lt žalos atlyginimui; valstybei – 1 899,04 Lt advokato, atstovavusio nukentėjusiajam L. N., turėtoms išlaidoms už teisinę pagalbą atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, t. y. jis 2012 m. sausio 1 d., apie 04.00 val., viešoje vietoje, prie viešbučio „(duomenys neskelbtini)“, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pagrindinių durų, pašalinių asmenų akivaizdoje be jokios realios dingsties užpuolė jam nepažįstamą asmenį L. N., pavartodamas prieš jį fizinį smurtą: tyčia vieną kartą sudavė šiam kumščiu į veidą, dėl to nukentėjusysis nugara nugriuvo ant trinkelių, tokiais savo veiksmais A. P. padarė L. N. kiaurinę muštinę viršutinės lūpos žaizdą, viršutinio kairio pirmo danties vainiko lūžį, viršutinio kairio antro danties panirimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiu įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismas privalėjo paisyti įstatymų reikalavimų ir motyvuotai svarstyti galimas pažeidimų pasekmes, to nedarydamas, padarė esminius proceso pažeidimus, dėl to priimtas nuosprendis negali būti laikomas teisėtu. Padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai lėmė ir nuosprendžio pagrįstumą, tai atsiliepė teisminio nagrinėjimo procesui, nes pažeidus BPK 174 straipsnio reikalavimus, daugelis galimų įrodymų liko nepatikrinti, nors tai buvo privalu daryti iškilus esminiams prieštaravimams įvykio dalyviams duodant parodymus. Apeliantas A. P. aiškina, jog nuosprendyje nurodytu laiku jis nebuvo ir negalėjo būti pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), ar prie jo, nes buvo pastate, esančiame Birutės al. 52. Teismas turėjo pašalinti neaiškumus ir prieštaravimus apžiūrint įvykio vietą, fiksuojant esminius jos duomenis, detaliai tikrinant su įvykiu susijusių asmenų parodymus vietoje. Teismas rėmėsi bylos baigtimi suinteresuoto nukentėjusiojo ir jam artimų asmenų suinteresuotais parodymais, tačiau jų nevertino kitų duomenų kontekste, nesiejo su įvykio vietos duomenimis. Teismo nuosprendyje išdėstyti kitų liudytojų parodymai, kurių turinys nesiejamas vienų su kitais, neanalizuojami prieštaravimai tarp parodymų turinio, nesiaiškinama tikroji įvykio vieta, kiti svarbūs duomenys. T. P. parodė, kad kalbėjosi su juo, A. P., tuo metu, kai griuvo L. N.. Nurodė, kad jis nematė, kas smogė L. N.. Tuoj po įvykio buvo apkaltintas T. P., ir tik vėliau jis – A. P.. Teismas visiškai nevertino liudytojo A. M. parodymų. Apeliantas A. P. teigia, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė naują esminę kaltinančią aplinkybę, kad jis be jokios realios dingsties užpuolė jam nepažįstamą asmenį. Tokios sąvokos pavartojimas yra akivaizdus kaltinimo iškraipymas, akivaizdžiai sunkinantis baudžiamosios atsakomybės laipsnį. Tokia sąvoka nebuvo nurodyta kaltinamajame akte. Be to, skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodant asmens duomenis neteisingai nurodyta, kad neva jis yra baltarusis, nors taip nėra. Visos šios aplinkybės, apelianto nuomone, parodo teismo šališkumą ir suinteresuotumą.

A. P. neneigia, kad buvo naujametinėje šventėje, bendravo po įvykio su nukentėjusiuoju, kuris jį susirado. Toks bendravimas negali reikšti kaltės pripažinimą. Apeliantas teigia, kad negalėjo nekreipti dėmesio į nukentėjusiojo prašymą padėti nustatyti jį sumušusį asmenį.

Nuteistasis A. P. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip matyti iš nuteistojo S. P. apeliacinio skundo, jis ginčija savo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme ir prašo jį išteisinti, taip pat kalba apie ikiteisminio tyrimo metu padarytus procesinius pažeidimus (iš esmės dėl BPK 174 straipsnio reikalavimų pažeidimo, t. y. kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ne pagal nusikalstamos veikos padarymo vietą), A. P. teigimu, turėjusius įtakos iš esmės BPK 219 straipsnio nuostatų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymui, kuriame įvardyti duomenys turėjo įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui. Su tokiais apelianto teiginiais sutikti negalima.

Visų pirma pažymėtina, jog dėl, apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie iš esmės siejami su BPK 174 straipsnio nuostatų pažeidimu, pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutartyje, kuria buvo panaikinta Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nutartis, kuria buvo panaikintas skundžiamas Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendis ir ši byla perduota prokurorui, konstatavus, kad kaltinamasis aktas surašytas iš esmės pažeidus BPK reikalavimus. Kasacinis teismas 2014 m. lapkričio 4 d. nutartyje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netinkamą BPK 174 straipsnio nuostatų taikymą ikiteisminio tyrimo pradžios etape prilygino netinkamam kaltinamojo akto surašymui pagal BPK 219 straipsnį, o pagal šio teismo nutartyje, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir byla grąžinta prokurorui, nurodytus argumentus pripažinti kaltinamąjį aktą iš esmės neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų ir kad tai trukdo nagrinėti bylą nebuvo teisinio pagrindo. Šioje kasacinio teismo nutartyje kartu išvardyti duomenys dėl A. P. ikiteisminio tyrimo metu pateikto prašymo, kuriame jis išreiškė nesutikimą, kodėl ikiteisminis tyrimas atliekamas Kauno miesto tyrėjų, ir dėl šio prašymo priimtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei ikiteisminio tyrimo teisėjos procesinių sprendimų, kuriuose konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas Kauno mieste įvertinus tai, kad šiame mieste gyvena įtariamasis, nukentėjusysis, liudytojai, dėl to nusikalstama veika ištiriama greičiau ir išsamiau, pagrindo nušalinti ikiteisminį tyrimą organizavusį ir kontroliavusį prokurorą nėra (t. 1, b. l. 159, 162). Tapačiais pagrindas A. P. pirmosios instancijos teismui 2013-05-06 buvo pateikęs prašymą grąžinti bylą prokurorui (t. 2, b. l. 39–40), tačiau 2013 m. gegužės 7 d. protokoline nutartimi šis prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas (t. 2, b. l. 103). Kaip matyti iš A. P. apeliacinio skundo, vienas iš apeliacinio skundo argumentų tai pat grindžiamas tapačiais pagrindais, tačiau nenurodoma, kokios kitos aplinkybės, ar kokie kiti reikšmingi bylai nagrinėti duomenys būtų buvę gauti (surinkti), jei byloje ikiteisminį tyrimą būtų atlikę Palangos miesto PK tyrėjai (pagal nusikalstamos veikos padarymo vietą), laikantis BPK 174 straipsnio 1 dalies nuostatų ir formalios rekomendacijos nurodytos rašytinio pavedimo tvarkos; kaip tokiu atveju nebūtų pažeistos jo procesinės teisės teisės ir teisėti interesai ir kaip tai turėjo įtakos teisminio nagrinėjimo procesui bei skundžiamo nuosprendžio pagrįstumui. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su ginčijamame teismo nuosprendyje pateikiamu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padaryta išvadą dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, neleidžia daryti išvadą, kad tokiam teismo sprendimui turėjo įtakos ikiteisminio tyrimo metu, jo teigimu, padaryti procesiniai pažeidimai dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo vietos, kurie paneigti anksčiau aptartais duomenimis.

Kaip matyti iš A. P. apeliacinio skundo, jis iš esmės neneigia, jog buvo naujametinėje šventėje, bendravo po įvykio su nukentėjusiuoju, kuris jį susirado, nes negalėjo nekreipti dėmesio į nukentėjusiojo prašymą padėti nustatyti jį sumušusį asmenį. Tačiau, apelianto teigimu, toks bendravimas negali reikšti kaltės pripažinimą. Kaip vieną iš argumentų, kuriuo jis neigia savo katę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, apeliantas nurodo tai, kad jis įvykio metu nebuvo ir negalėjo būti pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), ar prie jo, nes buvo pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, byloje, remiantis ne tik nukentėjusiojo, bet ir liudytojų parodymais, nustatyta, kad įvykis įvyko būtent prie pastato (duomenys neskelbtini), pagrindinio įėjimo. Apelianto akcentuojami liudytojo A. M. parodymai, jog jis nurodė dvi galimas įvykio vietas: Birutės al. 52 ir Birutės al. 60, Palangoje, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų dėl įvykio vietos nepaneigia, nes, kaip teisingai pažymėta skundžiamame teismo nuosprendyje, abiem šiais adresais yra du vieno viešbučio korpusai. Apelianto teiginius, jog jis įvykio vietoje nebuvo, paneigia ginčijamame nuosprendyje aptarti tiesiogiai įvykį mačiusių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, kuriais netikėti teismas neturi pagrindo, nes jie vienodai apibūdino prieš nukentėjusįjį L. N. smurtavusį asmenį, nukentėjusysis T. A. asmens parodymo atpažinti metu iš veido bruožų atpažino A. P., kaip asmenį, 2012-01-01, apie 04.00 val., prie viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ trenkusį L. N., o nukentėjusioji G. Č. patvirtino, kad 2012-06-14 būdama kartu su L. N. kavinėje „Juodas“, esančioje (duomenys neskelbtini), kurioje L. N. susitiko su A. P., ji neabejotinai atpažino pastarąjį kaip L. N. sumušusį vyrą. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. P. po įvykio ne kartą skambino telefonu nukentėjusiajam L. N. ir pripažino smogęs jam kumščiu bei žadėjo atlyginti žalą ir jo iniciatyva 2012-06-14 jie buvo susitikę Kaune kavinėje „Juodas“. Tai, kaip minėta, patvirtino ir G. Č., kuri buvo kartu su L. N. minėtoje kavinėje ir atpažino A. P. kaip asmenį, kuris įvykio metu sudavė smūgį L. N., nors A. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė, kad buvo susitikęs su L. N. šioje kavinėje, nurodydamas, kad buvo susitikęs tik su jo tarpininku A. . Byloje nenustatytos aplinkybės, kad nukentėjusieji ir tiesiogiai įvykį matę liudytojai būtų suinteresuoti apkalbėti ar neteisingai apkaltinti A. P., nes jie anksčiau A. P. nepažinojo. Apelianto teiginius, jog jis su nukentėjusiuoju L. N. bendravo po įvykio pastarojo prašymu padėti nustatyti jį sumušusį asmenį, paneigia L. N. parodymai apie tai, jog pokalbio telefonu metu pats A. P. pripažino įvykio metu sudavęs jam smūgį ir žadėjo atlyginti žalą, dėl to L. N. iš karto po įvykio pareiškimo policijai nerašė, tai padarė tik po to, kai A. P. vėliau pradėjo neigti prieš jį smurtavęs. Be to, nors A. P. teigė, kad L. N. sumušė Palangos notarės A. B. sūnus ir Palangos mero Š. V. brolis, tačiau tokią jo gynybos versiją paneigė kaip liudytojas apklaustas K. G., nurodydamas, kad apie sumuštą asmenį nieko nežino. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė A. P. versiją, kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje prieš nukentėjusįjį nesmurtavo ir jo nesužalojo bei viešosios tvarkos nepažeidė ir pagrįstai ją vertino kaip pastarojo gynybos versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir, remdamasis aptartų duomenų visuma, padarė pagrįstą išvadą dėl A. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Neatitinka įstatymo nuostatų ir nuteistojo A. P. apeliacinio skundo argumentas esą pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes, skundžiamame nuosprendyje nurodydamas naują esminę kaltinančią aplinkybę, kad jis be jokios realios dingsties užpuolė jam nepažįstamą asmenį. Kaltinamajame akte nurodyta, kad A. P. be jokios priežasties pavartojo prieš L. N. fizinį smurtą, o pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. P. be jokios realios dingsties užpuolė jam nepažįstamą asmenį pavartodamas prieš jį fizinį smurtą. Taigi, kaip matyti, jokios naujos aplinkybės nebuvo nustatytos ar net patikslintos, o skirtingų sąvokų pavartojimas, priešingai apelianto tvirtinimui, nėra kaltinimo iškraipymas.

Priešingai nei teigia apeliantas, bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadas apie faktines nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes padarė visapusiškai įvertinęs nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl A. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti skundžiamo Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio nuteistojo A. P. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.