Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2017-08-03 · Civilinė byla Nr. e2S-1064-777/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2017-08-03Klaipėdos apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-04-18Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-08-03
Bylos Nr.
e2S-1064-777/2017
Teisminio proceso Nr.
2-10-3-00370-2017-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jolanta Gailevičienė
Kreditorius
UAB „Statybų komplektavimo centras“
Skolininkas
UAB „Beltranza“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1064-777/2017Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00370-2017-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.7.6; 3.3.2.4; 3.3.2.5
(S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. rugpjūčio 3 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Statybų komplektavimo centras“ atskirąjį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2017-04-07 nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės UAB „Statybų komplektavimo centras“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkės UAB „Beltranza“ turtui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Kreditorė 2017-04-07 kreipėsi į Palangos miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, juo prašė priteisti iš skolininkės UAB „Beltranza“ (toliau – skolininkė) 11 805,61 Eur skolos, 8 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 216 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kreditorė taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkės pinigines lėšas, esančias bankuose ir kasoje, nesant piniginių lėšų, papildomai areštuoti kilnojamąjį ir / ar nekilnojamąjį turtą bendrai skolos vertei. Kreditorė nurodė, kad skolos suma yra didelė, skolininkė dvejus metus vengia įvykdyti prievolę ir grąžinti skolą, vengia kreditoriaus, tikėtina, kad gali kreditorei priklausantį turtą iššvaistyti ar perleisti tretiesiems asmenims.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Palangos miesto apylinkės teismas 2017-04-07 nutartimi kreditorės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors kreditorės reikalavimas yra turtinio pobūdžio, šis faktas pats savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kreditorė nepateikė jokių įrodymų ar duomenų apie skolininkės reputaciją, mokumą, finansinę padėtį, t. y. nebuvo pateikti jokie įrodymai, dėl ko iš skolininkės negalima būtų išieškoti prašomos priteisti 11 805,61 Eur sumos. Nurodė, kad vien tai, kad skolininkės turtas yra areštuotas kitoje byloje, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, jog skolininkės finansinė padėtis yra sunki, juolab, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO sistema) duomenimis, Klaipėdos apygardos teismo 2016-07-18 sprendimas nėra įsiteisėjęs, o kreditorė daugiau jokių duomenų apie kitus iš skolininkės vykdomus išieškojimus, jos įsiskolinimus nepateikė.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kreditorė neįrodė, jog skolininkės finansinė padėtis būtų sunki, kad reiškiamo reikalavimo suma – 11 805,61 Eur – nagrinėjamu atveju yra didelė, juolab, kad skolininkė yra juridinis asmuo, todėl šiuo atveju prezumpcija, jog pareiškus turtinį reikalavimą dėl didelės sumos yra laikoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, netaikoma. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje taip pat nėra duomenų apie skolininkės veiksmus, liudijančius jos ketinimus turtą paslėpti ar perleisti, teismui nėra pateikta įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kreditorė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė skolininkės vengimu atsiskaityti ilgą laiką, tačiau skolininkės vengimas įvykdyti prievolę yra pagrindas kreiptis į teismą, o ne pagrįsta prielaida prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog teismui, neturint jokių duomenų apie sunkią skolininkės turtinę padėtį ar kitas aplinkybes, keliančias grėsmę teismo sprendimo įvykdymui bei atsižvelgiant į tai, jog nepagrįstai pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bei apribojus skolininkės disponavimo savo turtu galimybes, gali būti pažeisti jos turtiniai interesai, suvaržant teises labiau, negu reikia teisėtų tikslų pasiekimui, taip pat pažeista ginčo šalių teisių bei interesų pusiausvyra, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkės turtui atmestinas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Kreditorė (toliau – apeliantė) pateikė atskirąjį skundą, juo prašė panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2017-04-07 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti.Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių įrodinėjimo naštos paskirstymą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai skolininkės turtinės padėties įrodinėjimo naštą perkėlė kreditoriui. Būtent skolininkė turi įrodyti, kad kreditorės reikalaujama priteisti skolos suma, tai yra daugiau nei 11 000 eurų, jai yra nedidelė, jos turtinė padėtis yra gera, dėl to laikinosios apsaugos priemonės skolininkei neturi būti taikomos. Nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakovo (skolininko) turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovui. Priešingai, būtent atsakovas (skolininkas), siekdamas įrodyti savo mokumą bei išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Kreditorės žiniomis skolininkės įstatinis kapitalas yra minimalaus 2 896,20 Eur dydžio, t. y. daugiau negu 3 kartus mažesnis už skolos sumą, tai reiškia, kad skolos suma skolininkui yra itin didelė, todėl kreditorė neturi jokio pagrindo manyti, kad skolininkui 11 805,61 Eur suma yra nereikšminga.Apeliantė nurodė, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Apeliantė nurodė, kad teismas, priėmęs teismo įsakymą skolininkei, nusprendė, kad pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodytos aplinkybės yra tikėtinos, todėl teismas pažeidė teismų suformuotą praktiką ir visiškai nepagrįstai atmetė kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Atsiliepimai į atskirąjį skundą nepateikti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį spręsdamas klausimą, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Įsitikinęs, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas nustatinėja, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2017-04-07 priėmė teismo įsakymą ir nutarė išieškoti iš skolininkės 10 750,05 Eur skolos, 1 055,56 Eur sutartinių palūkanų, 8 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą 11 805,61 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017-04-07 iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 216,00 Eur bylinėjimosi išlaidų kreditorei. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, išdavęs teismo įsakymą, pripažino, jog kreditorius tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, tačiau nesutiktina su apelianto argumentu, jog teismui pripažinus, kad kreditorius tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, teismas privalėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Kaip jau minėta anksčiau, teismas, spręsdamas klausimą, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, be pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimo turi nustatyti dar vieną laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą – ar išnagrinėjus bylą iš esmės, priėmus ieškovui palankų sprendimą ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apskųstos teismo nutarties neteisėtumą, o kartu ir nepagrįstumą, apeliantas grindžia būtent tuo, jog teismas nepagrįstai įvertino, jog nėra būtinojo elemento laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. teismo sprendimo įvykdymo galimo pasunkėjimo arba pasidarymo nebeįmanomu grėsmės, ir šią įrodinėjimo naštą pirmosios instancijos teismas perkėlė apeliantui. Šie apeliantės argumentai nepagrįsti.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, jog teismo sprendimo įvykdymo galimas pasunkėjimas preziumuojamas turtinių ginčų atvejais, kai ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės pinigų sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-24 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 2-210/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-50/2014). Prezumpcija, kad ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo (atsakovų) finansines galimybes, t. y. ar jam (jiems) ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-01-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-22/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-19 nutartis Nr. Nr. 2-200-381/2015). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai ir padarytai išvadai, jog kreditorė nepateikė jokių įrodymų apie skolininkės, kaip juridinio asmens, nemokumą, sunkią finansinę padėtį. Tokių duomenų nėra ir viešojoje erdvėje esančioje informacijoje. Pateikus užklausą internete google raktiniais žodžiais uab beltranza, esanti informacija Beltranza UAB. Rekvizitai.lt apie skolininkę nurodo: skolininkės apyvarta (be PVM) 2016 metais buvo 200 000–300 000 Eur; bendrovėje nuolat dirba 5 darbuotojai (apdraustieji); bendrovė turi 4 automobilius (trys priklauso bendrovei, vienas išperkamas); įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017-07-31 neturėjo. Be to, iš teismų LITEKO nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017-05-03 priėmė nutartį, kuria buvo pakeista Klaipėdos apygardos teismo 2016-07-18 sprendimo dalis, panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės UAB „Beltranza“ turtui, iš dalies patenkintas priešieškinis. Kitų bylų, kuriose UAB „Beltranza“ būtų pareikšti turtiniai reikalavimai, nėra. Esant nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad kreditoriaus reiškiamo reikalavimo suma – 11 805,61 Eur – nėra didelė suma skolininkei. Todėl šiuo atveju prezumpcija, jog pareiškus turtinį reikalavimą dėl didelės sumos yra laikoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, negali būti taikoma. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog nėra duomenų apie skolininkės veiksmus, liudijančius jos ketinimus turtą paslėpti ar perleisti, dėl to nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis byloje yra paneigtas.Dėl apelianto argumento, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantui, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Taigi būtent ieškovui tenka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės pagrindimo pareiga. Prašydamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ieškinį dėl priteisimo, ieškovas turi pateikti tiek įrodymų, kurių pakaktų teismui įvertinti, ar egzistuoja preliminari grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas neapribojus atsakovo galimybių disponuoti jo turimu turtu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-19 nutartis Nr. Nr. 2-200-381/2015). Ir tik jei yra faktinis pagrindas remtis anksčiau paminėta prezumpcija, jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkeliama atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1038/2014). Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 pinktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio už paduotą atskirąjį skundą) paskirstymo klausimas nespręstinas, nes visos išlaidos šalims paskirstomos baigiamuoju teismo procesiniu dokumentu, priklausomai nuo ginčo išnagrinėjimo rezultato pagal bendrąjį principą „pralaimėjęs moka“.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Palangos miesto apylinkės teismo 2017-04-07 nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Jolanta Gailevičienė