Kauno apygardos teismo nutartis

2011-04-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-239-579-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-07
Bylos Nr.
1A-239-579-2011
Teisminio proceso Nr.
06-1-01048-05
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Gražys (pirm.), Gytis Večerskas, Valdas Vitunskas
Nuteistasis
E. A. K.
Advokatai
Evaldas Liutkevičius

Teisėjas Algimantas Šimkaitis Baudž. byla Nr. 1A-239-579/2011

Pranešėjas Evaldas Gražys (Proceso Nr. 06-1-01048-05)
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 7 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorui Kaziui Skėrui, nuteistajam E. A. K. (E. A. K.), jo gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui, vertėjai G. E. C., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal E. A. K. (E. A. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. K. nuteistas pagal BK 222 str. 1 d. 40 MGL (5000 Lt) bauda.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. K. (E. A. K.) nuteistas pagal BK 222 str. 1 d. už tai, kad laikotarpiu nuo 2003-05-01 iki 2003-12-31, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į.k 1155207, reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, bei pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. (galioja nuo 2002-01-01) reikalavimus, kuriame nurodoma, kad „.... už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, o būtent: pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (galioja nuo 2002-01-01) 4 str., kuriame nurodoma, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama....“, 12 str. kuriame nurodoma, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais ir apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.“, 13 str., kuriame nurodoma „privalomi apskaitos dokumentai yra .... ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“, įformino apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – medienos pirkimą, kurią bendrovei tariamai pardavė sekantys fiziniai asmenys: K. M. pagal 2003-05-23 sąskaitą Nr. 33/03 už 17749 Lt sumą; D. N. pagal 2003-09-03 sąskaitą Nr. 43/03 už 9272 Lt sumą; pagal 2003-09-03 sąskaitą Nr. 42/03 už 8560,80 Lt sumą; pagal 2003-09-03 sąskaitą Nr. 41/03 už 13899,60 Lt sumą; pagal 2003-08-04 sąskaitą Nr. 40/03 už 16648,85 Lt sumą; pagal sąskaitą 2003-07-28 Nr. 39/07 už 7065 Lt sumą; pagal 2003-07-23 sąskaitą Nr. 38/07 už 17512 Lt sumą; pagal 2003-07-21 sąskaitą Nr. 37/03 už 15274,80 Lt sumą; G. Ž. pagal 2003-10-24 sąskaitą Nr. 50/03, už 8827,30 Lt sumą; pagal 2003-10-22 sąskaitą Nr. 49/03 už 10428,60 Lt sumą; pagal 2003-10-20 sąskaitą Nr. 48/03 už 13923 Lt sumą; pagal 2003-10-15 sąskaitą Nr. 47/03 už 19849,20 Lt sumą; pagal 2003-10-15 sąskaitą Nr. 46/03 už 10440,40 Lt sumą; pagal 2003-10-13 sąskaitą Nr. 45/03 už 9584,70 Lt sumą; pagal 2003-10-10 sąskaitą Nr. 44/03 už 16051,50 Lt sumą; G. Z. pagal 2003-12-29 sąskaitą Nr. 68/03 už 11832,24 Lt sumą; pagal 2003-12-29 sąskaitą Nr. 66/03 už 11414,40 Lt sumą; pagal 2003-12-29 sąskaitą Nr. 65/03 už 6417,60 Lt sumą; pagal 2003-12-17 sąskaitą Nr. 62/03 už 8860,92 Lt sumą; pagal 2003-12-13 sąskaitą Nr. 59/03 už 15358,56 Lt sumą; pagal 2003-12-10 sąskaitą Nr. 58/03 už 21152,88 Lt sumą, dėl ko iš dalies tapo negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos ir turto už 2003-05-01 – 2003-12-31 laikotarpį.

Šalies argumentai

Savo apeliaciniu skundu E. A. K. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde E. A. K. nurodo, kad nei vienas iš keturių asmenų, pardavusių UAB „(duomenys neskelbtini)“ medieną, kurios, pirmosios instancijos teismo manymų, nebuvo, niekuomet neteigė galintys kategoriškai tvirtinti, kad tos medienos nebuvo, o pagal su jais pasirašytą sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokios medienos negavo. Apeliantas teigia, kad savo medienos jie negalėjo parduoti, nes jos neturi ir niekuomet neturėjo, tai yra visi jie yra įsigiję verslo liudijimus, leidžiančius tokią veiklą, visi nurodė trečiuosius asmenis, kurie jiems šią veiklą pasiūlė ir už tai mokėjo pinigus (mokėjo už tai, kad medienos pardavimo operacijas jie įformintų savo vardu). Kodėl šie asmenys medienos pardavimo nenorėjo forminti savo vardu, jie nežino ir nežino ar perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ kokią nors medieną po to, kai medienos pirkimo operacija būdavo dokumentaliai įforminama. Apeliantas teigia, kad liudytojas K. M. teisme nurodė, kad nuteistojo nepažįsta, matė vieną kartą, kai nešė pasirašyti dokumentus, o jis pats miško neturi, medienos verslu užsiimti jam pasiūlė S. D., kuris ir mokėjo jam pinigus. Ar turi miško S. D. ir ar jis pristatė kokią nors medieną UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. M. nežino. Liudytoja D. N. teisme nurodė, kad jai užsiimti prekyba mediena pasiūlė E. P., kurios nurodymu išsiėmė verslo liudijimą, o pasirašyti dokumentų ją veždavo nepažįstamas vyras. Kas jai mokėjo pinigus, nepamena. Ši liudytoja nurodė, kad nuteistojo nepažįsta ir nėra bendravusi, savo medienos neturi ir parduoti negalėjo bei nežino, buvo ar nebuvo pristatyta kokia nors mediena pagal jos pasirašytas sutartis, teigti, kad to nebuvo, negali. Liudytoja E. P., apklausta teisme apie D. N. nurodytas aplinkybes, pastarosios parodymus patvirtino, ir nurodė Vitaliją R. U., kaip asmenį, pasiūliusį minėtu medienos verslu užsiimti ir jai. Taip pat nurodė praktiškai tas pačias medienos sutarčių pardavimo pasirašymo aplinkybes, kaip ir anksčiau nurodyti liudytojai. Apeliantas teigia, kad šių parodymų neneigė ir pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta V. R. U., kuri parodė, kad, ieškodama būdų užsidirbti pinigų, pagal skelbimą laikraštyje susipažino su vyriškiu vardu R., kuris ir pasiūlė jai užsidirbti savo vardu forminant medienos pardavimo sutartis. T. R. viską ir tvarkė, jis ir pinigus mokėjo.

Nuteistasis skunde pažymi, kad tiek E. P., tiek V. R. U., taip pat niekuomet neteigė galinčios kategoriškai patvirtinti, jog pagal jų pasirašytas sutartis jokia mediena UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo pateikta. Jos abi tik patvirtino, kad jokios nuosavo medienos niekuomet neturėjo, o dėl ko medieną pardavinėję asmenys sutartis vengė forminti savo vardu, jos nesidomėjo, jas domino tik gaunamas užmokestis. Skundo autorius teigia, kad tokias pačias savo patekimo į minėtą medienos verslą aplinkybes nurodė ir teisme apklausti liudytojais G. Z., jį įtraukusiu asmeniu nurodęs tą patį S. D. bei liudytojas G. Ž., kuris jį įtraukusiais asmenimis nurodė neįvardintus vyrą ir moterį.

Apeliantas teigia, kad nei vienas iš aukščiau išvardintų liudytojų niekuomet neparodė nuteistąjį pažinoję ar bendravę, ar gavęs iš jo už kokius nors neteisėtus veiksmus atlygį. Nuteistasis nurodo, kad liudytoja Kauno apskrities VMI vyr. specialistė B. G. teisme taip pat patvirtino, jog išvada, kad jokios medienos realiai nebuvo, padaryta remiantis vien tuo, kad K. M., D. N., G. Ž. ir G. Z. neturi jiems nuosavybės teise priklausančio miško, ar kokio nors kito legalaus medienos įgijimo būdo. Liudytoja J. L., dirbusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere, apklausiama teisme patvirtino, kad bendrovė pirkdavo medieną ir iš fizinių asmenų ir jai nežinoma nei vieno atvejo, kai pasirašius tokio pirkimo sutartį, pinigai būtų sumokėti, o mediena nebūtų pristatyta. Šie jos parodymai nepaneigti jokiais faktiniai duomenimis.

Skundo autorius pažymi, kad aukščiau nurodytos aplinkybės rodo, jog jo kaltės nepatvirtina liudytojų parodymai, jie skundžiamame nuosprendyje yra neanalizuoti. Apeliantas teigia, kad be liudytojų parodymų, skundžiamu nuosprendžiu jo kaltė grįsta ir rašytiniais įrodymais. Tačiau tarnybinis pranešimas, Kauno apskrities VMI patikrinimo aktas, Kauno apskrities VMI pažyma prie patikrinimo akto ir VMI sprendimas dėl patikrinimo akto bei Vilniaus apygardos teismo 2007-11-16 sprendimas neanalizuoti, neatskleistas jų tarpusavio ryšys, nenurodyti nei pažeidimai, nei kuo jie susiję su apeliantui pateiktu kaltinimu. Todėl nei vienas šių nurodytų dokumentų nepatvirtina apelianto kaltės.

Nuteistasis teigia, kad viso bylos tyrimo metu nebuvo bandoma įrodinėti, ar bent daryti prielaidą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikia fiktyviai, o duomenų, patvirtinančių, kad bendrovė superka medieną, perdirba ją, eksportuoja produkciją buvo pakankamai. Tačiau viso bylos tyrimo metu nebuvo nurodytas nuteistojo tariamos nusikalstamos veikos darymo motyvas, tik apsiribojant deklaratyviais teiginiais, kad jis suvokė, jog mediena realiai neperkama, o tik įforminama tariamų pardavėjų vardu. Apeliantas daro išvadą, kad jis yra nuteistas tik remiantis prielaidomis ir spėjimais.

Skundo autorius nurodo, kad viso bylos tyrimo metu praktiškai visi liudytojai, dalyvavę medienos pardavime, nurodė visą eilę asmenų, įtraukusių juos į šį verslą, tvarkiusių dokumentus, padėjusių gauti verslo liudijimus ir visa tai finansavusius ir galimai jų vardu pristatinėjusius medieną į UAB „(duomenys neskelbtini)“, t.y. S. D., asmenį, vardu R., kitus asmenis. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo bandyta šiuos asmenis nustatyti, ar kaip nors kitaip ištirti ir įvertinti šią liudytojų nurodytą aplinkybę. To neanalizavo ir apylinkės teismas. Skundo autorius teigia, kad tokiu būdu byla tirta ir nagrinėta šališkai, neįvertinant apelianto pateiktam kaltinimui prieštaraujančių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. A. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

E. A. K. apeliacinis skundas atmestinas.

BK 222 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, nes bendrovės buhalterinėje apskaitoje buvo įforminta realiai neįvykusios ūkinės operacijos – medienos pirkimas iš K. M., D. N., G. Ž. ir G. Z.. Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. P. B. buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Minėtame įstatyme reglamentuoti bendrieji apskaitos principai, nustatyta visų tipų įmonių, tarp jų ir uždarų akcinių bendrovių, finansinės apskaitos tvarka.

Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas. Taigi, apeliantas E. A. K., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, buvo atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, už apskaitos dokumentų surašymą teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis kelia versiją, kad mediena realiai buvo, ji buvo įgyta teisėtų sandorių pagrindu, už šią medieną jis sumokėjo pinigus. Kodėl tretieji asmenys medienos nenorėjo forminti savo vardu, o ją pardavė per kitus asmenis, E. A. K. tvirtino nežinąs. Taigi, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktus, neteisingai įvertino įrodymus. Kauno miesto apylinkės teismas nuosprendyje išvardijo įrodymus, kuriais remiantis E. A. K. pripažino kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Tai teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys, kurių šaltiniai buvo liudytojų J. L., G. Z., K. M., D. N., E. P., G. Ž., V. R. U. parodymai, patikrinimo aktas, specialistės B. G. paaiškinimas ir kt. Šie duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Ištyręs įrodymus bei juos įvertinęs, teismas, pagrįstai konstatavo, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas pasireiškė įforminimu apskaitoje realiai neįvykusių ūkinių operacijų – medienos pirkimo iš aukščiau paminėtų fizinių asmenų. Aplinkybė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčios sąskaitos, pati savaime dar nieko nereiškia, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad tokio medienos pirkimo (medienos pirkimo iš paminėtų asmenų) realiai nebuvo. Liudytojai G. Z., K. M., D. N., G. Ž. nurodė, kad miško jie neturėjo, mediena neprekiavo ir jos UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepardavė, o tik už 50 Lt pasirašydavo dokumentuose, kaip medienos pardavėjai. Dar daugiau, didmenine prekyba mediena šie asmenys užsiimti iš viso negalėjo.

Pažymėtina, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, jog ūkio subjektai finansinę apskaitą turi tvarkyti taip, jog ji būtų objektyvi ir išsami. Taigi, sąskaitose privalo būti nurodyti objektyviai (realiai) įvykę sandoriai, tai yra realūs, tikri duomenys apie ūkinę operaciją. Taip pat E. A. K. pažeidė ir to paties įstatymo Nr. IX-574 – 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kuriame numatyta, kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus ir 13 str., kuriame nurodoma, kad privalomi apskaitos dokumentai yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys. Visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos juridinę galią turinčiais apskaitos dokumentais, kurie privalo turėti visus Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. nustatytus privalomus rekvizitus. Vienas svarbiausių šiame įstatyme įtvirtintų apskaitos dokumentų rekvizitų yra ūkinės operacijos turinys. Toks turinys turi patvirtinti, ar ūkinė operacija įvyko ir ar ji įvyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos apskaitos dokumentuose. Taigi ūkiniame dokumente, be kitų elementų, turi būti nurodyta ūkinės operacijos turinys, kurio elementai turi būti nurodyti ne formaliai, bet jie turi būti tikri. Pateikti rekvizitai turi reikšti, kad būtent nurodytas subjektas dokumente nurodytomis sąlygomis atlieka nurodytą ūkinę operaciją. Tuo tarpu šioje byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytose sąskaitose medieną pardavę asmenys tokios medienos iš viso neturėjo, jos nepirko ir jos UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepardavė, be to, jie apskritai neturėjo teisės verstis didmenine medienos prekyba. Kolegija pažymi, kad šiuo atveju aplinkybė, įgijo ar neįgijo medieną UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi kaltė nuteistajam buvo įrodinėjama dėl apgaulingos apskaitos dokumentų tvarkymo, t.y. nagrinėjant buhalteriniuose dokumentuose užfiksuotus įmonės ūkinės veiklos faktus. Netgi tuo atveju, jeigu, kaip tvirtina apeliantas, realiai mediena buvo įgyjama (tik iš kitų asmenų), UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registruose užfiksavus neįvykusius medienos pirkimus, o neužfiksavus tikrų medienos pirkimo aplinkybių ir asmenų, iš kurių ji buvo įgyjama, buvo pažeisti Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 12 ir 13 str. 1 d. numatyti reikalavimai.

Veika pagal BK 222 straipsnį kvalifikuojama tada, kai ji padaroma tyčia. Nors apeliantas dėl jam inkriminuotos veikos kaltu neprisipažino, tačiau, kaip žinia, subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet taip pat ir byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, tai yra objektyviais bylos duomenimis. Tokios ūkinės operacijos (realiai neįvykusios) buvo vykdomos ne vieną kartą, jos tęsėsi tam tikrą laiko tarpą nuo 2003-05-23 iki 2003-12-10. Būdamas įmonės vadovu, priimdamas atitinkamus sprendimus bei duodamas žodinius nurodymus, E. A. K. kompleksiškai vadovavo įmonės ūkinei, finansinei, komercinei veiklai, kartu planavo įmonės veiklos kryptis, koordinavo ir kontroliavo įmonės veiklą bei darbo rezultatus. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis, negalėjo nežinoti apie tokias ūkines operacijas, juolab, kad, pats apeliantas minėtose sąskaitose pasirašydavo grafose „pirkėjas“. Be to, kaip tvirtino įmonės buhalterė J. L., medienos pirkimu (tame tarpe ir pardavėjų suradimu) rūpinosi pats įmonės direktorius (E. A. K.), kuris su pardavėjais išmatuodavo medienos kiekį ir pateikdavo liudytojai visus duomenis (kuriuos ji įrašydavo į apskaitos dokumentus), taigi jis veikė sąmoningai. Nuteistasis, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, vykdė apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą įmonėje ir tie veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su atsiradusiais padariniais.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kyla tuo atveju, jeigu dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo atsiranda padariniai, t. y. negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o pagal šio įstatymo redakciją, galiojusią iki 2004 m. liepos 13 d., jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto. Skundžiamais nuosprendžiais BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo padariniai yra nustatyti, aptarti ir įvertinti. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes E. A. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo nurodytas nusikalstamos veikos darymo motyvas. Tačiau motyvas nėra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis. Todėl, dėl kokių priežasčių neįvykę sandoriai buvo įtraukti į įmonės apskaitą, teismas šiuo atveju nenustatinėjo, kadangi, kaip minėta, buvo tiriamas apgaulingas apskaitos tvarkymas.

Neteisingas apeliacinio skundo argumentas ir dėl to, kad neieškotas S. D., taip pat asmuo vardu R., kurie galimai liudytojų vardu pristatinėjo medieną į UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kaip matyti iš bylos medžiagos (b.l. 38-39 T. 2), S. D. ne kartą buvo kviečiamas atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, tačiau neatvyko, taip pat pareigūnai keletą kartų buvo nuvykę šio asmens žinomos gyvenamos vietos adresu, tačiau jo nerado. Be to, nustatyta, kad S. D. nuo 2001 metų yra paskelbta paieška įtariant jį padarius nusikalstamą veiką, tačiau jo surasti nepavyksta. Todėl šio asmens atžvilgiu buvo imtasi visų įmanomų priemonių, kad jį surasti ir apklausti. Asmens vardu R. yra žinomas tik vardas, todėl, nežinant daugiau jokios informacijos apie šį asmenį, vien pagal vardą jo ieškoti netikslinga, nes tai neduos rezultatų. Juolab, kad tiriant įmonės apgaulingą apskaitos tvarkymą, jų parodymai įtakos neturėtų.

BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Apeliantas iš esmės deklaratyviai teigia, kad byla buvo nagrinėjama šališkai, nurodęs argumentą, jog teismas turėjo išankstinę nuostatą dėl jo kaltės. Teismo nešališkumo užtikrinimas – viena teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Šis principas iš esmės reiškia, kad, nagrinėjant bylą, teismas su abiem proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas vienai iš šalių priimti palankų sprendimą. Tačiau šioje byloje nenustatyta, kad apelianto atžvilgiu pirmosios instancijos teismas būtų nusiteikęs priešiškai. Tai, kad teismas ištyręs įrodymus padarė nepalankias E. A. K. išvadas, nėra pagrindas laikyti, kad byla buvo nagrinėjama šališkai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. A. K. (E. A. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsigalioja nuo priėmimo dienos ir yra neskundžiama.

Kolegijos pirmininkas Evaldas GražysTeisėjai : Valdas VitunskasGytis Večerskas