- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-16
- Bylos Nr.
- A-261-1636-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- J. V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Kategorijos
- 15.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kauno apskrities viršininko administracijai, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. V. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimą už užgrobtą žemę 8 610 000 Lt; priteisti turtinės žalos atlyginimą 540 000 Lt ir neturtinės žalos atlyginimą 500 000 Lt; iš viso 9 650 000 Lt.
Pareiškėjas skunde ir papildomuose skunduose nurodė, jo prašymas dėl žemės grąžinimo neteisėtai nebuvo priimtas nagrinėti teisme. Nuo 1991 m. pareiškėjas siekia susigrąžinti tėvo M. M. 15 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone. Įrodyta, jog žemė priklausė pareiškėjo tėvui. Žemė turėjo būti grąžinta dar 1991 metais, nes tuo metu nebuvo jokių kliūčių. Minėta žeme 1991 m. naudojosi ne Lietuvos veterinarijos akademija (toliau - LVA), o LVA Mokomasis pagalbinis ūkis, kuris buvo savarankiškas juridinis asmuo. Tuo laiku šis ūkis naudojosi apie 4000 ha žemės plotu. Nors pareiškėjas nuo 1991 m. prašė grąžinti žemę, tačiau jo pareiškimas iš viso nebuvo svarstomas. Dėl šios žemės sprendimas priimtas tik 2006 m. spalio 26 d. Šiuo sprendimu pareiškėjas yra pripažintas 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, savininku. Tačiau nuspręsta žemės negrąžinti, nustatant atlyginimą pinigais – 18 585 Lt. Pinigai iki šiol nesumokėti. Nurodė, kad žemę paimti visuomenės reikmėms buvo galima tik po to, kai pareiškėjui ši žemė būtų realiai sugrąžinta. Nesutinka ir su žemės įkainavimu, nes už tokią sumą galima nupirkti tik kiek daugiau kaip 3 arus žemės.
Pareigūnų piktnaudžiavimo pasekmė yra tai, kad žemė iki šiol yra bešeimininkė, Registrų centre M. M. žemės savininkas neįregistruotas.
Paaiškino, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo reiškiamas dėl to, kad nuo 1991 m. pareiškėjas negalėjo ūkininkauti jam priklausančioje žemėje, nes ji nebuvo grąžinta dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas dėl to negavo pajamų. Prašė atlyginti moralinę (neturtinę) žalą, kadangi dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų pareiškėjas pergyveno, pablogėjo sveikata.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad teismas privalo pripažinti, kad žemės buvo užgrobta. Paaiškino, kad turtinės žalos atlyginimo dydis nurodomas atsižvelgiant į tai, kokia yra žemės kaina toje pačioje vietovėje.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su skundu nesutiko.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 49-50) nurodė, kad skunde valstybė nepagrįstai nurodoma kaip atsakovas, nes, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 48 straipsniu, valstybė negali būti atsakovu. ABTĮ administraciniame teismams priskirta kompetencija nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.).
Paaiškino, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 15 ha žemės, atlyginant žemės vertę pinigais, apskundimo terminas yra suėjęs, todėl šis sprendimas galioja ir sukelia pareiškėjui teisines pasekmes. Žemės plotas šiuo metu naudojamas Lietuvos veterinarijos akademijos reikmėms. Remiasi Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir 19 straipsnio 1 dalimi. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu.
Nurodė, kad nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui žalą, kadangi valstybės valdžios institucijos pareiškėjo atžvilgiu nėra priėmusios neteisėtų aktų. Pažymėjo, kad nurodytas neturtinės žalos dydis prieštarauja protingumo kriterijui. Kreipimasis į valstybės (savivaldybės) institucijas, siekiant atkurti nuosavybės teises, nėra asmens teisių gynimas, tai įstatymo suteiktų teisių realizavimas įstatymo nustatytu būdu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad kreipimasis į kompetentingą instituciją, siekiant realizuoti savo teises, objektyviai yra susijęs su dvasiniais nepatogumais bei fizinės sveikatos pablogėjimu.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 29-31) nurodė, kad Kauno apskrities viršininkas 2001 m. gegužės 31 d. priėmė įsakymą Nr. 02-4237 „Dėl J. V. M. prašymo“, kuriuo buvo nuspręsta nepatenkinti prašymo atkurti nuosavybės teisę, grąžinant iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą natūra. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. S6-1780 pareiškėjas informuotas apie nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo priėmimo vietą ir laiką bei galimybę, jam neatvykus, sprendimą priimti apskrities viršininko nuožiūra.
Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-11348 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ bei Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į 15 ha žemės, atlyginant pinigais. Valstybės išperkamos žemės vertė buvo paskaičiuota vadovaujantis 1999 m. vasario 24 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“. Šie dokumentai išsiųsti pareiškėjui 2006 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. S6-2157.
Paaiškino, kad pareiškėjui žemė negalėjo būti grąžinta natūra, nes žemė buvo suteikta mokslo reikmėms. Kauno apskrities viršininkas vadovavosi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 21 straipsniu, suteikiančiu teisę parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą.
Žemesnės instancijos teismas
Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu konstatavo, kad Vyriausybės nutarimai, kuriais Lietuvos veterinarijos akademijai buvo priskirta neprivatizuotina žemė, neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, reglamentavusiems nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Paaiškino, kad pareiškėjas dar 2001 m. sužinojęs, kad nuosavybės teisės atkurti natūra galimybės nėra, nes žemė yra valstybės išperkama, turėjo galimybę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir pasirinkti lygiavertį žemės sklypą, kurio vertė būtų ta pati, kaip ir jo tėvo turėto sklypo. Pareiškėjas visus išgyvenimus, dėl kurių jis reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, prisiėmė savo rizika. Valdžios institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti – informavo pareiškėją apie tai, kad žemė yra valstybės išperkama ir todėl negali būti grąžinama natūra, priėmė administracinį aktą, kuriuo nuspręsta negražinti žemės natūra, taip sudarant galimybę pareiškėjui apskųsti Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmus teismui, galiausiai priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo J. V. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.271, 6.245 – 6.253 straipsniais, padarė išvadą, kad pati svarbiausia sąlyga, kada valstybei gali būti keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, yra neteisėti valstybės valdžios institucijų veiksmai (aktai), netgi nepaisant, ar yra konkretaus valstybės tarnautojo ar institucijos darbuotojo kaltė.
Teismas nurodė, kad dėl žemės perduotos Lietuvos veterinarijos akademijai pripažinimo valstybės išperkama žeme priimtas Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas, tačiau pareiškėjas aiškina, kad niekada nebuvo nustatyta, jog būtent Lietuvos veterinarijos akademijai Vyriausybės nutarimu perduotoje žemėje yra pareiškėjo tėvui priklausęs sklypas. Teismas pabrėžė, kad tokiu atveju, jeigu pareiškėjas nesutiko su Kauno apskrities viršininko administracijos nustatyta žemės sklypo vieta, pareiškėjas turėjo nuginčyti Kauno apskrities viršininko įsakymus, kuriais atsisakyta atkurti jam nuosavybės teisę natūra būtent todėl, kad žemė laikyta perduota Lietuvos veterinarijos akademijai.
Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2001 m. kovo 28 d. raštu Nr. 89 pranešta, kad buvusio savininko žemė yra valstybės išperkama, dėl to, kad Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 patvirtinti žemės plotai suteikti mokslo ir mokymo įstaigoms, tame tarpe Lietuvos veterinarijos akademijai. Pareiškėjui buvo pranešta apie žemėtvarkos projekto rengimo pradžią, todėl jis turėjo galimybę domėtis šio žemėtvarkos projekto rengimu ir ginčyti pradžioje ikiteismine tvarka, o po to, reikalui esant, ir teisme, jo tėvui priklausančios žemės sklypo įtraukimą į žemėtvarkos projekte suprojektuotą žemę, skirtą LVA. Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenys, taip pat prie bylos pridėta 2000 m. liepos 13 d. Seimo kontrolieriaus pažyma Nr. 2000/04-640, rodo, kad pareiškėjas žemės reformos žemėtvarkos projektu nesidomėjo, jo sprendinių neginčijo. Tuo tarpu Kauno apskrities viršininko administracija konstatavo, kad pareiškėjo tėvui priklausiusi žemė yra būtent toje žemės dalyje, kuri perduota Vyriausybės nutarimu Lietuvos veterinarijos akademijai. Tokia Kauno AVA pozicija nėra nuginčyta, todėl šiuo metu ja abejoti nėra pagrindo. Pareiškėjo tėvui M. M. priklausiusi iki nacionalizacijos žemė pateko į valstybės išperkamos žemės kategoriją. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 ir 16 straipsnių nuostatas, tokia žemė natūra negrąžinama, už ją atlyginama kitais būdais, kurie išvardyti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje.
Pareiškėjui 2001 m. kovo 28 d. Kauno apskrities viršininko administracijos raštu Nr. 89 taip pat pasiūlyta pasirinkti atlyginimo būdą už valstybės išperkamą žemę – perduodant lygiavertį žemės plotą, įskaita panaikinant pinigines prievoles valstybei, vertybiniais popieriais, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį privačios namų valdos sklypą ir pinigais. Kartu šiuo raštu perspėta, kad nepasirinkus vieno iš nurodytų išpirkimo būdų, apskrities viršininkas priims sprendimą atkurti nuosavybės teisę įstatymo nustatyta tvarka. Šis raštas pareiškėjui suteikė galimybę pasirinkti atlyginimo būdą, t. y. pareiškėjas galėjo pasirinkti lygiavertį žemės sklypą, o toks sklypas ir šiuo metu turėtų tokią pačią, artimą arba net didesnę rinkos vertę, lyginant su pareiškėjo tėvo turėtos žemės verte. Pareiškėjas į šį raštą neatsakė, atlyginimo būdo, kuris būtų jo manymu jam naudingesnis, nepasirinko.
Kauno apskrities viršininkas 2001 05 31 priėmė įsakymą Nr. 02-4237 (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, l. 27), kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas atkurti nuosavybės teisę natūra.
Šis įsakymas reiškia, kad pareiškėjas niekada po to ir iki to netapo jo tėvo turėtos žemės savininku – natūra nuosavybės teisė jam neatkurta, toks pagal įstatymo nuostatas paduotas pareiškėjo prašymas netenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodo, kad TSRS okupavo Lietuvą 1940 metais vasarą ir po karo vėl tęsė okupaciją. TSRS gyvavimo laiku buvo absoliučiai draudžiama privatinė žemės nuosavybės teisė, todėl visų Lietuvos piliečių ir kitų asmenų žemė buvo nacionalizuota nuo pat okupacijos pradžios ir vienu nacionalizacijos aktu – nuo 1940 metų. LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 03 11 Akte „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ pasakyta: „<...> yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Taigi jau Nepriklausomybės Akte nurodyta, kad okupacija prasidėjo 1940 metais. LR Įstatymo Nr. I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ 4 straipsnyje nustatyta, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų. Šie teisės aktai reiškia, kad Lietuva 1948 metais buvo okupuota, taigi pareiškėjas tais metais jau negalėjo įgyti nuosavybės teisių į žemę ir žemė iš jo tėvo atimta ne 1948 metais, bet nacionalizuota 1940 m. Įstatymas, kuriuo neatkurtas iki 1940 m. birelio 15 d. Lietuvoje galiojusių įstatymų veikimas, reiškia, kad nuosavybės teisė, kurią asmenys turėjo iki 1940 m. birželio 15 d. gali būti atkuriama tik po 1990 m. kovo 11 d. priimtuose įstatymuose nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neišreiškė savo valios, kokiu būdu jis pageidauja atkurti nuosavybės teisę, neginčijo 2001 m. įsakymo, neginčijo žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendinių, 2006 metais Kauno apskrities viršininko administracija pradėjo apskaičiavimus, kokia yra pareiškėjo siekiamos susigrąžinti žemės piniginė vertė. Toks vertės apskaičiavimas būtinas ne vien priimant sprendimą už žemę atlyginti pinigais, bet ir kitais atvejais, kai už žemę kompensuojama kitais būdais (suteikiant lygiavertį žemės sklypą ir kt.). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra 2006 m. spalio 10 d. pažyma, pagal kurią 15 ha žemės vertė apskaičiuota pinigine išraiška – 18 585 Lt. Dar iki priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 2006 m. rugsėjo 26 d. raštu Kauno apskrities viršininko administracija pranešė pareiškėjui, kad rengiasi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nurodė kada ir kur dėl to reikia atvykti, todėl pareiškėjas turėjo dar vieną galimybę nurodyti, kokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą pasirenka. Tuo metu jam jau buvo žinoma, kad 2001 m. priimtas sprendimas natūra žemės negrąžinti.
Teismas padarė išvadą, kad joks teisės aktas nebuvo pažeistas, nes nei vienas tų aktų, kurie apsprendė nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui kompensuojant pinigais, nebuvo panaikintas ar nuginčytas, kaip neteisėtas, įstatymuose numatytais terminais. Nuosavybės teisių atkūrimo aktas nenuginčytas ir galioja, jame nurodyta žemės vertė pinigais, tai yra vienas iš kompensavimo būdų. Pareiškėjas taip pat nenuginčijo Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimų (įsakymų), kuriais pripažinta, kad pareiškėjo tėvui priklausiusi nuosavybės teise žemė patenka į LVA skirtą žemės sklypą.
Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime II skyriuje 1 – 8 punktuose yra išdėstyti Konstitucinio Teismo motyvai ir argumentai, kurių pagrindu galima padaryti išvadą, kad valstybė, atkurdama nuosavybės teises, galėjo pasirinkti tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kaip piniginė kompensacija. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nuostatas teismas padarė išvadą, kad valstybei pasirinkus kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nei nuosavybės teisių atkūrimas natūra, nepažeidžiamos Konstitucijos 23 ir 29 straipsnių nuostatos. Tuo pačiu nėra pagrindo teigti, kad kuris nors iš taikomų šiame ginče įstatymų prieštarauja Konstitucijai, todėl teismo negali būti taikomas, kaip nurodo pareiškėjas, vadovaudamasis Konstitucijos 109 ir 110 straipsniais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ne į žemės sklypą, bet į piniginę kompensaciją už žemės sklypą. Todėl šiuo metu be pagrindo remiasi Civilinio kodekso teisės normomis, reguliuojančiomis nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams.
Teismas nurodė, kad pareiškėjui taikomos tos pačios teisės normos, kaip ir visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, dalyvavusiems nuosavybės teisių atkūrimo procese - įstatymai, kiti teisės aktai, kurie nuo 1991 metų iki šiol nustato nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarką ir sąlygas. Civilinis kodeksas šių santykių nereguliuoja.
Teismas padarė išvadą, kad nėra jokio valstybės valdžios institucijos neteisėto akto per visą nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui procesą, todėl pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį pareiškėjas neturi pagrindo reikalauti turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo. Nesant neteisėtų valstybės valdžios institucijų aktų, nėra pagrindo nagrinėti klausimą, ar yra kiti būtini civilinės atsakomybės pagrindai (CK 6.247, 6.249 str.). Neturtinė žala (CK 6.250 str.) taip pat atlyginama, kai nustatomas neteisėtas valstybės valdžios institucijos aktas, todėl ir tokios žalos atlyginimas negalimas. Teismas nevertino ir to, ar pareiškėjas pagrindė žalos dydžius (turtinės ir neturtinės).
III.
Pareiškėjas J. V. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymą atdidėti administracinės bylos nagrinėjimą ir iškviesti į teismo posėdį atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovus.
2. Ginčas turėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, taikant Civilinio kodekso normas.
3. Teismo sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnio, 3 straipsnio 3 dalies, 5 straipsnio 2 ir 3 dalių, 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2 dalies, 18, 23, 29, 30, 109, 110 straipsnių ir Civilinio kodekso 4.100 straipsnių nuostatas.
4. Pareiškėjo šeima 1948 m. gegužės 22 d. buvo ištremta į Sibirą, o žemė nusavinta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, jos atsiradimą kildina iš nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimo bei dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo į žemę.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra valstybės valdžios institucijos neteisėto akto per visą nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui procesą, todėl pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį pareiškėjas neturi pagrindo reikalauti turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliantas su teismo sprendimu nesutinka. Apeliacinį skundą grindžia fakto nustatymo bei teisės taikymo ginčo santykiams nesutikimo argumentais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teismo išvados dėl faktinių aplinkybių vertinimo pagrįstos įrodymais.
Pareiškėjas nurodo, kad žalos padarymo ir savo teisės pažeidimo pradžią skaičiuoja nuo 1991 metų, kai žemės sklypas nebuvo grąžintas, ir pareiškėjas dėl to neturėjo galimybės ūkininkauti žemės sklype, į kurį prašė atkurti nuosavybės teises.
Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi nustatyta, kad žalos atlyginimui taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškininės senaties terminas. Šio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
Šio straipsnio 5 dalimi nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybes teises į žemę pateikė 1991 m. spalio 28 d., todėl pagal pareiškėjo suformuluotą reikalavimą, ši data laikytina teisės pažeidimo pradžia. Nuosavybės teisės pareiškėjui buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu, o skundas administraciniame teisme dėl žalos atlyginimo gautas 2009 m. vasario 17 d., todėl pareiškėjas yra praleidęs trejų metų senaties terminą reikalauti žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 1991 m. spalio 28 d. iki 2006 m. vasario 17 d. Pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Todėl už nurodytą laikotarpį nuo 1991 m. spalio 28 d. iki 2006 m. vasario 17 d. atsakovo veiksmų teisėtumo nėra pagrindo vertinti, nes senaties termino pabaiga yra savarankiškas skundo netenkinimo pagrindas.
Tokiu būdu pareiškėjas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 17 iki skundo pateikimo teismui dienos.
Pareiškėjas nenurodo konkrečių nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų vilkinimo ar pažeidimo, o tik nurodo, kad žemė nepagrįstai buvo pripažinta valstybės išperkama ir negrąžinta natūra, o priimtas sprendimas jos vertę kompensuoti pinigais.
Bylos įrodymai patvirtina ir pareiškėjas nenuginčijo, kad 15 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone yra perduotas naudoti Lietuvos veterinarijos akademijai.
Dėl žemės perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ (1992 m. vasario 27 d. redakcija) patvirtinto neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 1 straipsnio nuostatai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ (1999 m. gegužės 14 d. redakcija) patvirtinto neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 579 „Dėl žemės sklypo suteikimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatai, konstatavo, kad aktai, kuriais žemės sklypas perduotas Lietuvos veterinarijos akademijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui.
Todėl iš naujo šioje byloje žemės sklypo perdavimo teisėtumas Lietuvos veterinarijos akademijai nenagrinėtinas.
Taip pat nėra pagrindo nagrinėti ar teisingai įvertintas žemės sklypo kompensavimas pinigais, nes pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti dėl Kauno apskrities viršininko sprendimo 2006 m. spalio 26 d., kuriuo buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į 15 ha žemės sklypą atlyginant pinigais ir dėl to buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą (b. l. 21-22).
Pareiškėjas nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus po sprendimo dėl pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo į žemę priėmimo valstybės institucijos padarė, todėl nėra pagrindo vertinti ar pareiškėjui buvo padaryta žala už ši laikotarpį.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu civilinė atsakomybė atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Nesant valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
J. V. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.