Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteista 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant S. D. dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, S. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio (500 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 12 (dvylikos) mėnesių sumokėjimo terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo Š. O. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam iš S. D. priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir jai iš S. D. priteista 71,07 Eur žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš nuteistosios S. D. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su jos nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes ji buvo priversta gintis nuo nukentėjusiojo ir neturėjo tyčios jį sužaloti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, papildomai motyvuodama apeliacinio skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė įvykio faktines aplinkybes, nurodė, jog nukentėjusiajam konstatuotas pirštakaulio lūžis galėjo būti padarytas aštriu daiktu, o ne šluota. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

S. D. apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties, teigdama, kad dėl jos brolio Š. O. piktybiško charakterio, jo nuolatinio terorizavimo, įžeidinėjimų, grasinimų ji buvo priversta gintis. Teisėjų kolegija, įvertinusi būtinosios ginties instituto taikymo sąlygas ir bylos faktines aplinkybes, šį S. D. argumentą laiko nepagrįstu.

Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, būtinoji gintis apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams (nagrinėjamu atveju – žmogaus sveikatai) žala padaroma ginant, be kita ko, save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jeigu tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Tokiais atvejais būtina nustatyti, ar asmens veiksmai atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, kurios susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Apeliantei teigiant, kad jos veiksmai turi būti vertinami kaip būtinoji gintis, būtina nustatyti, ar minėti Š. O. veiksmai laikytini pradėtu ar tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi į S. D. sveikatą ar turtą

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15-648/2017, 2K-193-648/2022). Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-495/2022).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad S. D. buvo priversta gintis, nes nenustatytas Š. O. kėsinimasis į S. D. sveikatą ar turtą. Būtinoji gintis neegzistuoja, kai asmuo pradeda gintis iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo. Nukentėjusiojo asmenybė, jo elgesys prieš įvykį, nuolatinis konfliktavimas su apeliante negali tapti prielaida panaudoti būtinąją gintį, nes tokia gintis neatitinka jos teisėtumo sąlygų. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, o ne nuo pavojingų asmenų. Dėl to apeliaciniame skunde apibūdinamas Š. O. elgesys su S. D. ne tik įvykio metu, bet ir apskritai, negali pateisinti nuteistosios atliktų veiksmų. Šioje baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių Š. O. neteisėtą elgesį su nuteistąja. Būtinąjį gintį pateisinančias aplinkybes nurodo tik pati S. D.. Iš kitų objektų apžiūros protokolo, kuriuo apžiūrėti į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų padaryti vaizdo įrašai, matyti, kad S. D. nurodo, jog važiuojant kartu su nukentėjusiuoju jie pradėjo konfliktuoti, nukentėjusysis įžeidinėjo ją necenzūriniais žodžiais, paprašytas išlipti Š. O. pradėjo draskyti automobilio dureles, jis kelis kartus jai sudavė (1 t., b. l. 19–21). Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu S. D. pažymėjo, kad Š. O. jai trenkė kumščiu į dešinį skruostą, jis buvo agresyvus (1 t., b. l. 141), be to, jis prieš ją smurtauja ne primą kartą, prieš pusmetį dėl nukentėjusiojo smurto ji kreipėsi į pareigūnus (1 t., b. l. 148). Taigi, nors nuteistoji nurodo aplinkybes, kurios yra svarbios sprendžiant klausimą dėl būtinosios ginties taikymo, nagrinėjamu atveju šios aplinkybės nepatvirtintos byloje surinktais įrodymais. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai šių aplinkybių nekonstatavo (1 t., b. l. 22–23). Negana to, pati nuteistoji pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje parodė, kad jai nebuvo padaryti sužalojimai (2 t., b. l. 6). Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, dėl šio įvykio buvo išnagrinėta dar viena baudžiamoji byla, kurioje nukentėjusiąja pripažinta S. D., o kaltinamuoju – Š. O.. Įsiteisėjusiu Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. kovo 3 d. nuosprendžiu Š. O. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį tik už tai, kad aptariamo įvykio metu apdaužė S. D. priklausantį automobilį. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nuteistosios parodymus dėl nukentėjusiojo smūgio nuteistajai į veidą ir kitų Š. O. veiksmų, kuriuos būtų galima prilyginti pasikėsinimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad S. D. automobilis buvo sudaužytas po nuteistosios prieš nukentėjusįjį panaudoto fizinio smurto (1 t., b. l. 10). Taigi, trenkdama Š. O. šluotos kotu nuteistojo neturėjo pagrindo manyti, kad nukentėjusysis kėsinasi į jos sveikatą ar kitas vertybes. Nors nukentėjusysis neginčija aplinkybės, kad tarp jo ir nuteistosios kilo konfliktinė situacija, to nepakanka kėsinimosi sąlygų konstatavimui, šiuo atveju gynyba aiškiai neatitiko nuteistosios vaizduotėje egzistuojančio kėsinimosi.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais (lazda, peiliu, kirviu, kastuvu, šaunamuoju ginklu ir pan.) ar be jų (smūgių sudavimas rankomis, kojomis), taip pat kėsinimosi pradžia gali būti ir buto ar automobilio durų atidarymas, išlaužimas, ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė, kuri vertinama atsižvelgiant kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018). Nagrinėjamoje byloje nenustatytas akivaizdus ir tiesioginis pavojus ginamoms vertybėms. S. D. parodė, kad paprašius Š. O. išlipti iš automobilio jis nelipo, ją toliau įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, ji kantriai laukė, kol nukentėjusysis išlips, tačiau, pasak nuteistosios, Š. O. jai trenkė per veidą ir ji neteko kantrybės, todėl pradėjo nukentėjusįjį traukti iš automobilio (1 t., b. l. 20, 141). Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistoji po jos nurodytų nukentėjusiojo veiksmų ištraukė jį iš automobilio, paėmė prie tvoros stovėjusią šluotą ir trenkė jam kelis kartus. Susiklosčiusioje situacijoje tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo pagal byloje esančius įrodymus negali būti laikoma, kad nukentėjusysis pavojingai, akivaizdžiai ir realiai kėsinosi į apeliantę, todėl ši situacija neatitinka būtinosios ginties.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad S. D. nepadarė nukentėjusiajam kaltinime nurodytų sužalojimų, tačiau teisėjų kolegija atmeta ir šį apeliantės argumentą. Iš BIRT ataskaitų žiūryklės matyti, kad apie įvykį pranešė ir nukentėjusysis, kuris nurodė, kad jį sumušė sesuo (1 t., b. l. 12). Atvykusio į įvykio vietą pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyta, kad Š. O. buvo prakirsta galva (1 t., b. l. 25), nukentėjusiojo galvos sužalojimus patvirtina ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė, kurioje užfiksuota preliminari diagnozė – galvos žaizdos padariniai (1 t., b. l. 33). Nukentėjusiajam nustatytas ir kairės rankos pirštakaulio lūžis, tai patvirtina ambulatorinio apsilankymo aprašyme įtvirtinta informacija (1 t., b. l. 86). Kadangi apeliantė ginčija Š. O. nustatytus sužalojimus, teisėjų kolegija dėl to pasisako.

Iš kitų objektų apžiūros protokolo, kuriuo apžiūrėti į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų padaryti vaizdo įrašai, matyti, kad į įvykio vietą atvykusius pareigūnus pasitiko būtent S. D. (tuo metu Š. O. buvo greitosios pagalbos automobilyje). Ji paaiškino įvykio aplinkybes, parodė jo vietą. Atsakydama į pareigūnų klausimus dėl nukentėjusiajam padarytų dviejų kirstinių žaizdų galvoje nuteistoji teigė, kad ji sudavė pagaliu Š. O., nukentėjusysis kraujuoja, nes jam pradaužta galva (1 t., b. l. 21–22). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta S. D. taip pat parodė, kad ji sudavė Š. O., tačiau šįkart nurodė tikslią sužalojimo vietą – nugarą, bei tai, kad paėmusi šluotą jos kotu broliui sudavė apie tris kartus (1 t., b. l. 141). Ji neneigė, kad Š. O. sudavė šluota, tačiau nesutiko, kad jos veiksmai galėjo sukelti aptariamas pasekmes (1 t., b. l. 148). Iš esmės analogiškus parodymus nuteistoji davė ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, tačiau tuo metu nurodė, kad ji negali konkretizuoti, į kurią vietą šluota pataikė broliui, pažymėjo, kad Š. O. galėjo suduoti 3-4 kartus (2 t., b. l. 5). Nukentėjusysis policijos pareigūnams ir teisiamajame posėdyje nurodė, kad S. D. jam davė per galvą dideliu pagaliu (1 t., b. l. 22; 2 t., b. l. 7). Teisėjų kolegija, įvertinusi šių parodymų turinį, daro išvadą, kad S. D. pataikė nukentėjusiajam būtent į galvą. Šią aplinkybę patvirtina ir specialisto išvada, kurioje Š. O. nustatytos žaizdos pakaušio dešinėje ir kaktos kairėje, sužalojimai galėjo būti padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais, trimis trauminiais poveikiais, gali būti padaromi suduodant apvaliu mediniu pagaliu (1 t., b. l. 83–85). Tuo pačiu teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad ji negalėjo padaryti nuketėjusiajam dar vieno jai inkriminuoto sužalojimo – pirštakaulio lūžio. Siekiant papildomai išsiaiškinti šio nukentėjusiajam nustatyto sužalojimo padarymo aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme atliktas dalinis įrodymų tyrimas, kurio metu apklaustas išvadą surašęs specialistas.

Nukentėjusiojo ir nuteistosios parodymai dėl pirštakaulio lūžio vieni kitiems prieštaravo viso baudžiamojo proceso metu, tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius įrodymus, atmeta S. D. versiją, kad šį sužalojimą nukentėjusysis galėjo patirti pats smūgiuodamas į automobilio priekinį stiklą. Byloje nėra ginčo, kad nukentėjusysis daužė apeliantės automobilio priekinį stiklą. Tai patvirtina tiek nuteistosios, tiek nukentėjusiojo parodymai, taip pat minėtoje kitoje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės. Š. O. parodė, kad pabėgus S. D. jis iš pykčio apdaužė S. D. automobilį, tai pamačiusi nuteistoji paskambino policijai (1 t., b. l. 60; 2 t., b. l. 7). S. D. taip pat patvirtino, kad ji pabėgo į sodybą, tačiau tuo metu Š. O. pradėjo daužyti jos automobilį (1 t., b. l. 141). Taigi, nuteistosios ir nukentėjusiojo parodymai sutampa dėl aplinkybės, kad nukentėjusysis daužė automobilio stiklą po S. D. panaudoto smurto prieš nukentėjusįjį, o nesutampa dėl aplinkybės, kokiu būdu nukentėjusysis daužė stiklą – ranka arba šluotos kotu.

Ikiteisminio tyrimo metu Š. O. parodė, kad, kai S. D. jam smūgiavo šluotos kotu, jis užsidengė galvą rankomis ir dėl suduotų smūgių lūžo jo kairės rankos pirštas (1 t., b. l. 60), o S. D. parodė, jog pirštakaulio lūžis atsirado ne dėl jos suduotų smūgių, o nukentėjusiajam kumščiu daužant automobilio stiklą (2 t., b. l. 6). Nors pirmosios apklausos metu Š. O. parodė, kad priekinį automobilio stiklą jis daužė ranka (1 t., b. l. 56), įvykio dieną atvežtas į ligoninę jis medicinos darbuotojams nurodė, kad sesuo (S. D.) jam pagaliu trenkė kelis kartus per galvą, o jam ginantis nuo smūgių buvo sužeistas kairės rankos pirštas (ambulatorinio apsilankymo aprašymas) (1 t., b. l. 86). Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nukentėjusysis parodė, kad, kai sesuo jį daužė, jis dengėsi galvą (2 t., b. l. 7). Taigi Š. O. savo pirminius parodymus patikslino ir vėliau davė nuoseklius parodymus, pabrėždamas, kad pirštakaulis buvo sulaužytas dėl S. D. suduotų smūgių šluotos kotu, kai jis nuo šių smūgių dengėsi galvą. Teisėjų kolegija to paties negali pasakyti dėl S. D. duotų parodymų.

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji parodė, kad girdėjo kaip Š. O. daužo jos automobilį, ji tuo metu buvo sodyboje (1 t., b. l. 141). Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nurodė, kad nukentėjusysis sudaužė priekinį automobilio stiklą kumščiu, dėl ko lūžo pirštakaulis, tačiau netrukus parodė, kad ji nematė, kuo nukentėjusysis sudaužė jos automobilį (2 t., b. l. 6). Nuteistosios parodymai akivaizdžiai nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems, iš jų turinio nėra galimybės daryti tikslios išvados dėl nukentėjusiojo pirštakaulio lūžimo aplinkybių. Vis dėlto kitų objektų apžiūros protokole, kuriuo apžiūrėti į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų padaryti vaizdo įrašai, užfiksuota, kad nuteistoji, įvykio dieną atsakinėdama į pareigūnų klausimus, kaip ir nukentėjusysis nurodė, jog automobilio stiklą Š. O. sudaužė pagaliu (1 t., b. l. 20). Specialisto išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad pirštakaulio lūžis galėjo būti padarytas suduodant apvaliu mediniu pagaliu, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas išvadą surašęs specialistas D. F. parodė, kad pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra duomenų apie nukentėjusiojo supjaustymus, taip pat nėra būdingų sužalojimų smūgio sudavimui į stiklą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje Š. O. parodė, kad yra dešiniarankis, o šiuo atveju lūžo būtent kairės rankos pirštakaulis, t. y. būdamas dešiniarankiu nukentėjusysis būtų galėjęs smūgiuoti dešine ranka ir atitinkamai susilaužyti dešinės rankos pirštakaulį, o versija, kad automobilio stiklas galėjo būti sudaužytas kaire ranka, yra neįtikima dėl smūgių jėgos ir skaičiaus. Tokia išvada daroma atsižvelgiant ir į byloje esančias fotonuotraukas (1 t., b. l. 39–40), į įvykio vietos apžiūros protokole nurodytus duomenis, kad į automobilio priekinį stiklą buvo suduoti net penki smūgiai, dėl kurių stiklas įlinko į vidų (1 t., b. l. 36). Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad Š. O. pirštakaulį susilaužė į stiklą smūgiuodamas ranka. Kairės plaštakos V piršto pamatinio pirštakaulio lūžis nukentėjusiajam buvo padarytas S. D. trenkiant šluotos mediniu kotu tuo metu, kai nukentėjusysis rankomis dengė galvą apsisaugodamas nuo S. D. smūgių.

Dėl apeliantės argumentų dėl tyčios sužaloti nukentėjusįjį nebuvimo pažymėtina, kad BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju kaltininkas tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. S. D. nurodė, kad netekusi kantrybės ji pasiėmė šluotą, kurios kotu pradėjo daužyti nukentėjusįjį, ji Š. O. sudavė apie tris smūgius, tačiau savo veiksmus nutraukė nukentėjusiajam atėmus šluotą (1 t., b. l. 141; 2 t., b. l. 5–6). Kaip minėta, sužalojimai padaryti ne tik nukentėjusiojo kairės rankos pirštakauliui, bet ir galvai – gyvybiškai svarbiai kūno vietai, taip pat nuteistosios veiksmai buvo intensyvūs, panaudotas šluotos medinis kotas. Iš to matyti, kad smūgiai į galvos sritį buvo ne atsitiktiniai, o valingi veiksmai, šią aplinkybę patvirtina ir smūgių lokalizacija galvos bei plaštakos srityje ir sužalojimų nebuvimas kitose kūno vietose. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, S. D. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo gali atsirasti aptariamame straipsnyje numatyti padariniai, ir jų norėjo, taigi nuteistoji veikė tiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų parenkant S. D. bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, konstatuoja, kad S. D. paskirta bausmė (jos rūšis ir dydis) yra proporcinga ir nėra per griežta, jos vykdymas atidėtas paskiriant tinkamus įpareigojimą ir baudžiamojo poveikio priemonę. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl paskirtos bausmės, todėl teisėjų kolegija dėl to išsamiau nepasisako.

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš S. D. valstybės naudai prašoma išieškoti 153,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir S. D. gynėja paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Įvertinusi tai, kad gynėjos dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo S. D., byloje yra duomenų (pateikė pati apeliantė) apie nuteistosios turtinę padėtį (apeliantė yra bedarbė, registruota Užimtumo tarnyboje, neturi pastovių pajamų), teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jos neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistosios S. D. apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš S. D. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.