Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

E. P. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. lapkričio 14 d. apie 21.00 val. (duomenys neskelbtini), iš gyvenamojo namo kiemo pagrobė M. S. priklausantį automobilį „Fiat Bravo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo padarydamas nukentėjusiajai M. S. 3000 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas dėl E. P. kaltės pagrobus automobilį, teisingai kvalifikavo jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam E. P. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Iš bylos matyti, kad E. P. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, jo padaryta nusikalstama veika yra baigta. Nuteistasis nevedęs, nedirbantis, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, darbo biržoje nesiregistravo (1 t. 200 b. l.), bylos nagrinėjimo metu nuteistajam buvo paskelbta paieška, nėra pagrindo manyti, kad jis gyventų nurodytu deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Pastebėtina, kad tik teisme nuteistojo motina pateikė sutikimą jį priimti gyventi pas save adresu (duomenys neskelbtini). Be to, apeliantas baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų bei anksčiau buvo teistas 5 kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui.

Apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį, pagrįstai vadovavosi ir BK 56 straipsnio 1 dalies nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, ir parinko griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytą bausmę – laisvės atėmimą, nes E. P. BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra recidyvistas. Atsižvelgusi į byloje esančius duomenis, kad apeliantas nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už ankstesnius nusikaltimus, kad išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, jam anksčiau paskirtos švelnesnės bausmės (laisvės apribojimas, areštas) bei laisvės atėmimas teigiamos įtakos nepadarė, nes jis darė naujas nusikalstamas veikas, kolegija daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas E. P. tinkamai parinko bausmės rūšį.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 6 metų (bausmės vidurkis 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų). Esant nustatytoms nuteistojo atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, į tai, kad nukentėjusioji prašė skirti kuo švelnesnę bausmę kaltininkui, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo E. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ir jos mažinti nėra pagrindo.

Kaip minėta, apeliantas ne kartą teistas, išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė – buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, paskirtas laisvės apribojimas, tačiau nuteistasis darė naujas nusikalstamas veikas, už kurias jam buvo skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės, ir naują nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, E. P. įvykdė nepraėjus nei pusei metų po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad E. P. yra linkęs nesilaikyti įstatymų. Dėl to kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti tik E. P. realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę, todėl nėra pagrindo atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad UAB „A. A.“ direktorius sutinka jį oficialiai įdarbinti, tačiau ši aplinkybės neleidžia manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo E. P. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutaria:

atmesti nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendžio.