Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. K. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. Tauragės apskrities VPK Šilalės rajono policijos komisariato 2011 m. lapkričio 2 d. nutarimu nubaustas pagal ATPK 110 str. 1 d. 100 Lt dydžio bauda už tai, kad 2011 m. liepos 4 d. apie 21.46 val. (duomenys neskelbtini), M. K. bute laikomas šuo staugė ir daugiabučio namo kaimynams trikdė ramybę. M. K. savo bute šunį laikė neregistruotą seniūnijoje ir nemokėjo nustatyto dydžio metinio mokesčio. Tokiais veiksmais M. K. pažeidė 2009 m. birželio 18 d. sprendimo T1-168 taisyklių reikalavimą, t. y. 3 str. 6 p. ir 5 str. 26 p. bei padarė pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 1 d. Šį nutarimą M. K. apskundė teismui.

Teismas neginčytinais įrodymais pripažino G. B., S. D., A. T. rašytinius paaiškinimus, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad jis gyvena trečiame aukšte, o minėti kaimynai gyvena pirmame aukšte, parodymus jie davė praėjus daugiau negu trims mėnesiams po menamo teisės pažeidimo, jų parodymai yra analogiški ir surašyti vieno ir to paties asmens. Minėti liudytojai į teismą neatvyko ir teisme nedavė parodymų. Liudytojai savo paaiškinimuose nenurodė nei konkrečios datos, kada girdėjo šuns staugimą, nei iš kur tas šuns staugimas sklido. G. B. taip pat paaiškino, kad šuns triukšmas buvo girdėti prieš Jonines, t.y. birželio 23 d. A. T. pripažino, jog jam name laikomi šunys netrukdo. Nėra ir nebuvo jokių parodymų ar kokių nors nusiskundimų iš kaimynų, gyvenančių antrame, trečiame, ketvirtame aukšte. Todėl manytina, jog minėti liudytojai paprasčiausiai suklydo ir, jei jie girdėjo šuns staugimą, tai girdėjo ne iš jo buto.

Jo uošviai A. ir V. B. rašytinius paaiškinimus parašė patys atėję į policijos komisariatą ir savo ranka dar 2011 m. rugsėjo 15 d., t. y. prieš liudytojų parodymus, tačiau, siekiant išsiaiškinti objektyvią tiesą, jie nebuvo apklausiami pareigūno J. S., kaip buvo daroma su aukščiau minėtais liudytojais, o jiems buvo liepiama kuo trumpiau surašyti savo paaiškinimus. Kaip teisme paaiškino liudytoja A. B., ji savo rašytiniame paaiškinime turėjo omenyje, kad šuo nuo šių metų pavasario nebevedamas pas M. K. nei kirpti, nei maudyti, kaip tai buvo daroma iki 2011 m. pavasario. Teisme A. ir V. B. nurodė, jog šuo pas juos būna ne nuo šių metų pavasario, o jau du metai kaip nuolat gyvena su jais. Teismas liudytojos A. B. paaiškinimus, kad ji rašydama paaiškinimą norėjo trumpiau aprašyti aplinkybes, kaip jai liepė pareigūnai, todėl tų dviejų metų ir nenurodė, įvardija kaip išvedžiojimus. Nenorėtų sutikti, kad liudytojų teisme duoti parodymai galėtų būti vertinami kaip išvedžiojimai, tuo labiau atsakinėjant į teismo užduotus klausimus. Jis taip pat teismo posėdžio metu paaiškino, kad jo buvęs šuo jau apie pusantrų - dvejus metus nuolat gyvena pas jo uošvius A. ir V. B..

Teismas taip pat neatsižvelgė į jo pateiktus įrodymus, t. y. visiškai nepasisakė apie (duomenys neskelbtini), gyventojų paaiškinimą, kurie yra jo uošvių kaimynai ir kuriame nurodyta, kad šuo nuolatos gyvena su jo uošviais A. ir V. B., o per paskutiniuosius du metus nebuvo dienos, kad uošvių kaimynai nepamatytų ar nesutiktų Aldonos ar Viktoro vedžiojant šunį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodo apeliantas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis ATPK 257 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino M. K. kaltę padarius ATPK 110 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą įrodyta. Teismas, palikdamas Tauragės apskrities VPK Šilalės rajono policijos komisariato 2011 m. lapkričio 2 d. nutarimą nepakeistą, rėmėsi rašytiniais liudytojų G. B., S. D., A. T. paaiškinimais, liudytojų policijos pareigūnų teismo posėdžio metu duotais parodymais, prie bylos papildomai Tauragės apskrities VPK Šilalės rajono policijos komisariato pateikta administracine medžiaga.

Pažymėtina, jog Šilalės rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi iš Tauragės apskrities VPK Šilalės rajono policijos komisariato 2011 m. lapkričio 2 d. nutarimo pašalino aplinkybę dėl Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. T1-168 patvirtintų Gyvūnų auginimo, laikymo ir priežiūros Šilalės mieste ir rajone taisyklių 6 punkto pažeidimo dėl M. K. atsakomybės už šuns keliamą triukšmą, t. y. kad šuo M. K. bute staugė ir daugiabučio namo kaimynams trikdė ramybę, ir nustatė, kad M. K. yra nubaustas administracine tvarka pagal ATPK 110 str. 1 d. dėl šuns neįregistravimo seniūnijoje ir metinio mokesčio nesumokėjimo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis teismas bylą tikrina įrodymų, susijusių su M. K. bute laikomo laikyto šuns neužregistravimo seniūnijoje ir nustatyto dydžio metinio mokesčio už daugiabutyje laikyto gyvūno registravimą nesumokėjimo, vertinimo ir teisės taikymo aspektu.

M. K. nubaustas pagal ATPK 110 str. 1 d. už tai, kad jis pažeidė Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. T1-168 patvirtintų Gyvūnų auginimo, laikymo ir priežiūros Šilalės mieste ir rajone taisyklių 26 punktą, t. y. savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2011 m. liepos mėnesio 4 d. ir liepos 4 d. laikė seniūnijoje neužregistruotą šunį ir nemokėjo nustatyto dydžio metinio mokesčio už daugiabutyje laikomo gyvūno registravimą. Nors M. K. ir ginčija faktą, jog savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2011 m. liepos mėnesio 4 d. ir liepos 4 d. apskritai laikė šunį, apeliacinis teismas pripažįsta, jog ši aplinkybė įrodyta surinkta ir išsamiai bei nešališkai ištirta bylos medžiaga.

Iš Tauragės apskrities VPK Šilalės rajono policijos komisariato pateiktoje administracinėje medžiagoje esančių policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų (b.l. 3, 4, 5) matyti, jog policijos pareigūnams M. Š. ir A. N. 2011-07-04 apie 21.46 val. nuvykus į namą, esantį (duomenys neskelbtini) bute, staugė šuo. Teismo posėdžio metu liudytojai policijos pareigūnai M. Š. ir A. N. patvirtino savo tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes, jog minėtu laiku jiems nuvykus nurodytu adresu, M. K. priklausančiame bute buvo šuo, kuris lojo. Liudytojas policijos pareigūnas M. Š. teismo posėdžio metu taip pat parodė, jog savaitės bėgyje su tyrėju J. S. jam nuvykus į tą patį kiemą matėsi, kad 34 bute šuo užšokęs ant palangės ir braižosi į langą. Būnant prie M. K. buto durų girdėjosi, kaip šuo cypė, kaukė. Tokius jo parodymus posėdžio metu patvirtino liudytojas policijos pareigūnas J. S., nurodydamas, jog jam su M. Š. nuvykus į M. K. kiemą, pastarojo šuo buvo ant palangės, laiptinėje girdėjosi, kad šuo loja. Be aptartų policijos pareigūnų parodymų, aplinkybę, kad M. K. savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2011 m. liepos mėnesio 4 d. ir liepos 4 d. laikė šunį, patvirtina ir prie bylos pateiktoje administracinėje medžiagoje esantys liudytojų G. B., S. D. bei S. T. rašytiniai 2011-10-07 paaiškinimai (b.l. 20, 21, 22), kuriuose liudytojai nurodė, jog M. K. savo bute iki 2011 m. vasaros vidurio ar pabaigos laikė šunį. Vienas šuo paliktas bute dažnai lodavo ir staugdavo. Kai laiptinės gyventojai pradėjo skųstis, M. K. šunį kažkur išvedė. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog liudytojai G. B., S. D. ir S. T. savo paaiškinimuose nenurodė nei konkrečios datos, kada girdėjo šuns staugimą, nei iš kur tas šuns staugimas sklido. Akivaizdu, jog minėti liudytojai kalbėjo apie M. K. priklausantį šunį. Jie nurodė, jog šuo lodavo ir staugdavo vienas paliktas bute, vadinasi nurodė, jog šuns staugimas sklido iš M. K. buto. Pašalinus iš kaltinimo M. K. inkriminuotą aplinkybę - kad 2011 m. liepos 4 d. apie 21.46 val. M. K. bute laikomas šuo staugė ir daugiabučio namo kaimynams trikdė ramybę, konkrečios dienos, kada liudytojai girdėjo šuns staugimą, nenurodymas šiuo atveju nebeturi esminės reikšmės, kadangi M. K. daromas pažeidimas - šuns neužregistravimas nustatyta tvarka ir nustatyto dydžio metinio mokesčio už daugiabutyje laikomo gyvūno registravimą nesumokėjimas – tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą. Šiuo atveju įrodinėtinas ne šuns staugimo ir ramybės trikdymo, o šuns laikymo bute faktas.

Apelianto argumentas, kad liudytojai G. B., S. D. ir S. T. gyvena pirmame, o jis – trečiame aukšte, todėl manytina, jog liudytojai paprasčiausiai suklydo ir girdėjo šuns staugimą ne iš jo buto, nepagrįstas. Akivaizdu, jog liudytojai savo paaiškinimuose kategoriškai nurodė būtent apie M. K. priklausantį šunį, laikomą jo bute. Teismo posėdžio metu policijos pareigūnai J. S., M. Š. ir A. N. patvirtino, jog matė ir girdėjo, kad M. K. bute ne tik liepos 4 d., bet ir vėliau nuvykus buvo šuo, kuris garsiai lojo. Byloje nėra duomenų, jog liudytojai G. B., S. D. ir S. T. galėtų apkalbėti M. K., nubaustasis jokių duomenų, kad liudytojai būtų suinteresuoti melagingu jo apkaltinimu, teismui nenurodė, priešingai, parodė, jog jo santykiai su kaimynais normalūs. Netikėti tarpusavyje sutampančiais rašytiniais liudytojų paaiškinimais, kuriuos patvirtina teismo posėdžio metu policijos pareigūnų duoti parodymai, nėra pagrindo.

Aplinkybę, jog M. K. 2011 m. liepos mėn. laikė savo bute šunį, patvirtina ir policijos pareigūno J. S. paaiškinimai, kuris teismo posėdžio metu parodė, kad gyvena netoliese M. K. uošvių ir matė, kad pastarieji pastoviai vedžiojo šunį jau po liepos mėnesio, galimai rugpjūčio mėnesį. Apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šios liudytojo J. S. nurodytos aplinkybės atitinka M. K. kaimynų rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, kad šuo pas M. K. buvo iki vasaros vidurio ar pabaigos, o vėliau šuns nebeliko. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismo posėdžio metu liudytojas J. S. nurodė, jog ir prieš du metus jis matė, kaip B. vedžiojo šunį. Pažymėtina, jog posėdžio metu (b.l. 43) liudytojas J. S. nurodė matęs seniau, gal prieš du metus, šunį vedžiojusią K.

Apeliantas nurodo, neva liudytojas J. S. niekaip negalėjo nei girdėti, nei matyti šuns jo bute, kadangi, nors liudytojas J. S. teisme ir paaiškino, kad jis su pareigūnu M. Š. buvo prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir girdėjo, kaip šuo loja ir braižosi į duris, tačiau pareigūnas M. Š. teismo posėdžio metu paaiškino, kad prie M. K. buto J. S. su juo nebuvo, o jis buvo su pareigūnu A. N.. Toks apelianto argumentas nepagrįstas. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog policijos pareigūno J. S. tarnybiniame pranešime (b.l. 5), esančiame prie bylos pateiktoje administracinėje medžiagoje, nurodyta, jog į įvykio vietą 2011-07-04 apie 21.46 val. vyko policijos pareigūnai A. N. ir M. Š.. Liudytojas J. S., duodamas parodymus apie įvykio aplinkybių tyrimą, teismo posėdžio metu nurodė, jog į įvykio vietą jis su M. Š. nuvažiavo liepos mėn., konkrečiai dienos neįvardijo. Liudytojas M. Š. patvirtino, jog 2011-07-04 į įvykio vietą važiavo su tyrėju A. N., o savaitės bėgyje į įvykio vietą važiavo su tyrėju J. S.. Todėl netikėti liudytojo J. S. parodymais, jog jis buvo nuvažiavęs su policijos pareigūnu M. Š. į įvykio vietą, o priėjęs prie M. K. buto durų suprato, kad šuo bute, jis lojo, brėžė su nagais į duris, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų policijos pareigūno J. S. šališkumą. Tokių aplinkybių nenurodė ir M. K., todėl nėra pagrindo nesiremti šio pareigūno parodymais. Pabrėžtina, kad liudytojų policijos pareigūnų parodymai nuoseklūs, logiški ir atitinka vieni kitus, juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys – tarnybiniai pranešimai.

Negalima sutikti su apelianto argumentais, jog liudytojo J. S. parodymus reikėtų vertinti kritiškai, kaip pasiteisinimą dėl savo aplaidaus darbo ir neveikimo, kadangi liudytojai buvo apklausiami praėjus daugiau nei trims mėnesiams, liudytojų G. B., S. D. ir A. T. parodymai yra analogiški ir surašyti vieno ir to paties asmens, siekiant išsiaiškinti objektyvią tiesą, nebuvo apklausti A. ir V. B., kaip buvo daroma su kitais liudytojais, A. ir V. B. buvo liepiama kuo trumpiau surašyti savo paaiškinimus, J. S. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad apie įvykį buvo gautas telefoninis anoniminis pranešimas, tačiau iš bylos medžiagos nematyti, jog toks telefoninis skambutis būtų buvęs, nėra pateiktos įvykio ataskaitos.

Pažymėtina, jog ATPK numatytas terminas, per kurį turi būti paskiriama administracinė nuobauda, o ne terminas, per kurį turi būti surinkti įrodymai. Teismo posėdžio metu liudytojai policijos pareigūnai J. S. ir M. Š. nurodė, jog savaitės bėgyje po liepos 4 d. jie buvo nuvykę į įvykio vietą apklausti M. K. kaimynus, tačiau pastarieji rašyti paaiškinimus atsisakė, todėl paaiškinimai tą dieną paimti nebuvo. Kaip posėdžio metu paaiškino policijos pareigūnas J. S., jis vėliau atostogavo (kiek konkrečiai laiko, nenurodė), todėl liudytojai G. B., S. D. ir S. T. buvo apklausti tik spalio mėnesį, o pats M. K. į policiją atvyko ir paaiškinimą parašė tik rugsėjo 14 d., kadangi jį sunku būdavo surasti. Akivaizdu, jog įrodymai byloje buvo surinkti, nepažeidžiant įstatymo nustatyto termino administracinei nuobaudai skirti, todėl nėra jokio pamatuoto pagrindo teigti, kad įrodymų rinkimas šiuo atveju buvo vilkinamas. Nors liudytojų G. B., S. D. ir A. T. parodymai ir yra beveik identiški bei surašyti vieno ir to paties pareigūno, nelaikytina, jog įrodymai buvo renkami pažeidžiant nustatytą tvarką. Iš ant policijos pareigūno M. Š. tarnybinio pranešimo (administracinė medžiaga, b.l. 3) esančios 2011-07-04 rezoliucijos matyti, jog pradėti administracinę procedūrą buvo pavesta būtent pareigūnui J. S.. Teismo posėdžio metu liudytojas J. S. patvirtino, jog paaiškinimus iš liudytojų G. B., S. D. ir A. T. paėmė jis, taip pat nurodė, jog juos surašęs perskaitė ir liudytojai pasirašė. Iš administracinėje medžiagoje esančių liudytojų G. B., S. D. ir A. T. paaiškinimų (b.l. 20, 21, 22) matyti, jog juose nurodyta, kad paaiškinimus užrašė tyrėjas J. S., liudytojams parodymai buvo garsiai perskaityti, jie sutiko su užrašytų parodymų teisingumu ir kiekvienas liudytojas juos patvirtino savo parašu. Taigi įrodymų rinkimo procedūroje ir šiuo atveju negalima įžvelgti kokių nors pažeidimų. Nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl A. ir V. B. apklausos. Pažymėtina, jog policijos pareigūnai, aiškindamiesi įvykio aplinkybes, apklausinėjo įvykio vietoje gyvenančius asmenis, galinčius žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Kadangi A. ir V. B. negyveno (duomenys neskelbtini) name, policijos pareigūnams apie juos nebuvo žinoma. Kadangi A. ir V. B., norėdami paliudyti apie įvykį, į policiją atvyko savo iniciatyva, jų teisė duoti paaiškinimus policijos įstaigoje nebuvo apribota, iš jų paaiškinimai buvo paimti, ką patvirtina administracinė medžiaga (b.l. 23, 24). Siekiant išsiaiškinti įvykio aplinkybes, A. ir V. B. buvo apklausti ir pirmosios instancijos teisme nagrinėjant M. K. skundą, jų parodymai buvo teismo įvertinti. Liudytojo policijos pareigūno J. S. parodymus bei jo 2011-10-28 tarnybiniame pranešime (administracinė medžiaga, b.l. 5) užfiksuotą pranešimą, jog dėl įvykio 2011-07-04 buvo gautas telefoninis anoniminis pranešimas, patvirtina administracinėje medžiagoje esantys policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai (b.l. 3, 4), kuriuose nurodyta, jog pareigūnams M. Š. ir A. N. apie įvykį pranešė Operatyvaus valdymo poskyrio specialistas A. V.. Akivaizdu, jog pareigūnai į įvykio vietą važiavo ne savo iniciatyva, o gavę pranešimą apie įvykį, todėl apelianto argumentas, jog iš bylos medžiagos nematyti, kad toks telefoninis skambutis būtų buvęs, yra paneigtas byloje surinktais patikimais įrodymais.

Apeliacinis teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog M. K. bei A. ir V. B. paaiškinimai nesutampa, jie nėra vienodi, tarp jų yra prieštaravimų. A. B. bei V. B. savo 2011-09-15 paaiškinimuose (b. l. 23, 24), esančiuose prie bylos pateiktoje administracinėje medžiagoje nurodė, kad šuo, kuris priklauso M. K., pas juos pastoviai yra nuo 2011 m. pavasario pradžios, balandžio mėn. Tačiau vėliau, t. y. 2011-11-16 jie savo parodymus pakeitė, savo paaiškinime (b.l. 15) nurodė, jog Šnaucerių veislės šuo, vardu „Kreizis“, ištisai pas juos būna pastaruosius du metus. Pas M. K. šunį nuvesdavo tik tada, kai reikėdavo jį apkirpti ar išmaudyti, tačiau nuo šio pavasario šuo visą laiką yra pas juos. Teismo posėdžio metu A. B. tai pat aiškino, jog šuo jau antri metai būna pas juos. Liudytojas V. B. teismo posėdžio metu parodė, kad šuo pas juos gyvena pastoviai, gal tris, keturis metus, pastoviai gyvena nuo 2011 m. pavasario. Iki šių metų pavasario šuo dažniausiai būdavo pas juos, tačiau, kai reikėdavo išmaudyti, apkirti, šunį namo parsivesdavo žentas. Savo 2011-09-15 paaiškinime neva padarytą apsirikimą A. B. paaiškino tuo, jog policijoje jai buvo pasakyta rašyti trumpai, todėl ji nurodė, kad šunį laiko nuo 2011 m. pavasario, o ne du metus. Tačiau apygardos teismas tokius liudytojų A. ir V. B. nenuoseklius ir tarpusavyje prieštaraujančius parodymus vertina kritiškai, siekiu padėti M. K. išvengti administracinės atsakomybės. Tai, kad šuo ne du metus buvo pas A. ir V. B., savo 2011-09-14 paaiškinime, esančiame administracinėje medžiagoje (b.l. 25), nurodė M. K., pažymėdamas, jog jo šuo visą vasarą prabuvo pas jo uošvius. Tačiau vėliau jis, kaip ir jo uošviai, savo parodymus pakeitė, savo paaiškinime (b.l. 26), kuris Tauragės apskrities VPK Šilalės rajono policijos komisariatui buvo pateiktas 2011-11-02, nurodė, jog buvęs jo šuo pas jį nebegyvena daugiau nei du metai, jis gyvena pas jo žmonos tėvus. Teismo posėdžio metu M. K. taip pat aiškino, jog šuo pas uošvius pusantrų, dveji metai kaip būna. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog posėdžio metu M. K. parodė, kad Mitelšnaucerio veislės šuniui yra 9 metai, po to jis nurodė, jog <...> „šunį laikiau 9 metus savo bute“. Jei M. K. ir jo uošvių parodymai, jog Mitelšnaucerio veislės šuo pas A. ir V. B. gyvena apie dvejus metus, būtų teisingi, kiltų klausimas dėl M. K. parodymų, jog 9 metų šunį pas save bute laikė 9, o ne 7 metus, teisingumo. Prieštaravimų tarp M. K. bei jo uošvių A. ir V. B. parodymų yra ir tame, kas ir nuo kada yra Mitelšnaucerių veislės šuns, vardu „Kreizis“, savininkas/šeimininkas. Teismo posėdžio metu M. K. nurodė, jog jis nelaiko savęs šuns savininku, nors iš administracinėje medžiagoje esančio 2011-09-14 M. K. paaiškinimo (b.l. 25) matyti, jog jis, 2011 m. rugsėjo 14 d. rašydamas paaiškinimą, šunį įvardija kaip jo nuosavybę: „mano šuo“. Teismo posėdžio metu A. B. parodė, jog šuns savininkais ji su vyru skaitosi labai seniai, dvejus metus. O liudytojas V. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog šuns savininkais jis su žmona yra jau trys metai, tačiau tuoj pat nurodo, jog šuns savininkais yra nuo šių metų pavasario. Kadangi liudytojai A. ir V. B. yra M. K. uošviai, jų parodymai, kurie neatitinka patikimai (remiantis liudytojų G. B., S. D., S. T. bei policijos pareigūnų parodymais) nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir yra prieštaringi bei nesutampa su M. K. parodymais, vertintini kaip suinteresuotų asmenų parodymai, siekiant padėti M. K. išvengti administracinės atsakomybės, todėl apeliacinis teismas sutinka, jog jais remtis nėra pamatuoto pagrindo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad M. K. yra administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ir neabejotinai suinteresuotas bylos baigtimi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi būtent tarnybines pareigas atlikusių pareigūnų parodymais bei M. K. kaimynų rašytiniais parodymais.

Apeliantas savo skunde nurodo, jog teismas visiškai nepasisakė apie (duomenys neskelbtini) namo, Šilalėje, gyventojų, kurie yra jo uošvių kaimynai, paaiškinimą, kuriame nurodyta, kad šuo nuolatos gyvena su jo uošviais A. ir V. B., o per paskutiniuosius du metus nebuvo dienos, kad uošvių kaimynai nepamatytų ar nesutiktų Aldonos ar Viktoro vedžiojant šunį. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog posėdžio metu pats M. K. nurodė, jog tuo metu, kai šuo dar gyveno pas juos, kai išvažiuodavo, išeidavo į darbą, šuo būdavo pas uošvius, nes jį reikėdavo išvesti į lauką. Iš viešoje interneto žemėlapių svetainėje (www.maps.lt) esančių duomenų matyti, jog (duomenys neskelbtini) gatvė, kurioje gyvena M. K., ir (duomenys neskelbtini) gatvė, kurioje gyvena jo uošviai, viena nuo kitos nutolusios pakankamai nedideliu, kelių šimtų metrų atstumu, todėl visiškai realu, jog (duomenys neskelbtini) namo gyventojai galėjo matyti A. ir V. B. vedžiojančius M. K. šunį (jam su žmona esant darbe arba išvažiavus), kadangi tokias aplinkybes nurodė pats M. K..

M. K. savo skunde pažymi, jog liudytojai G. B., S. D. ir A. T., kurių paaiškinimais teismas rėmėsi, į teismą neatvyko ir teisme nedavė parodymų. Atkreiptina, jog M. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavo, jam buvo suteikta teisė teikti prašymus, duoti paaiškinimus, teikti visus turimus įrodymus. Nustatyta, jog prašymo apklausti papildomus liudytojus (jo antro, trečio ar ketvirto aukšto kaimynus) ar pakartotinai kviesti neatvykusius liudytojus (G. B., S. D., A. T.) nei M. K., nei jo atstovas nepateikė, sutiko, kad byla būtų nagrinėjama minėtiems liudytojams nedalyvaujant. Pažymėtina ir tai, jog liudytojai policijos pareigūnai J. S. ir M. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad M. K. laiptinės kaimynai buvo apklausti, tačiau pastarieji, nenorėdami turėti problemų su M. K., nesutiko rašyti paaiškinimų. Kadangi pažeidimui konstatuoti pakako byloje esamos medžiagos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo iniciatyva į teismo posėdį neatvykusių liudytojų pakartotinai nebekvietė. Įrodinėjimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų išvadoms pagrįsti. Apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad M. K. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas pagrįstai, todėl teismas, surinkęs pakankamai įrodymų buvusiai situacijai nustatyti, nebeprivalėjo rinkti dar daugiau įrodymų.

Apygardos teismas pripažįsta, jog byloje esantys liudytojų G. B., S. D. ir S. T. rašytiniai paaiškinimai bei teismo posėdžio metu policijos pareigūnų duoti paaiškinimai, kurie tarpusavyje sutampa ir kuriais nėra pagrindo abejoti, patikimai patvirtina M. K. inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo aplinkybes, t. y., jog 2011 m. vasarą, t. y. iki liepos mėnesio 4 d. ir liepos 4 d. jis savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė šunį. Kadangi Šilalės rajono savivaldybės administracijos Šilalės miesto seniūnijos 2011-10-28 raštas Nr. 10-815-(1.7), esantis administracinėje medžiagoje (b.l. 7), patvirtina, jog M. K., gyv. (duomenys neskelbtini), nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. iki 2011 m. spalio 28 d. nebuvo sumokėjęs laikomo šuns vietinės rinkliavos ir seniūnijoje nebuvo išduotas gyvūnų registravimo leidimas, apygardos teismas pripažįsta įrodyta, jog M. K. pažeidė Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. T1-168 patvirtintų Gyvūnų auginimo, laikymo ir priežiūros Šilalės mieste ir rajone taisyklių 26 punktą, kuriame numatyta, jog visi daugiabučiuose gyvenantys gyvūnų šeimininkai privalo užregistruoti laikomus gyvūnus ir sumokėti nustatyto dydžio metinį mokestį už daugiabutyje laikomų gyvūnų registravimą. Apylinkės teismo nutartyje aptartų, vienas kitą patvirtinančių, įrodymų visetas neginčijamai patvirtina M. K. kaltę dėl jam inkriminuoto pažeidimo, numatyto ATPK 110 str. 1 d., padarymo. Apeliacinio skundo argumentai M. K. kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamoje nutartyje padarė apylinkės teismas.

Taigi, pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

M. K. apeliacinio skundo netenkinti ir Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.