Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Vytauto Masioko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį už žinomai suklastoto dokumento panaudojimą 1997 m. gegužės 27 d. – 5 MGL (625 Lt) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už žinomai suklastoto dokumento panaudojimą 1999 m. rugsėjo 1 d. –3 MGL (375 Lt) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už žinomai suklastoto dokumento panaudojimą 2001 m. gegužės 14 d. – 8 MGL (1000 Lt) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už žinomai suklastoto dokumento panaudojimą 2002 m. kovo 20 d. – 7 MGL (875 Lt) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už žinomai suklastoto dokumento panaudojimą 2004 m. gegužės 21 d. – 6 MGL (750 Lt) dydžio bauda, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už piktnaudžiavimą – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už nurodytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, galutinė subendrinta bausmė V. K. paskirta 12 MGL (1500 Lt) dydžio bauda ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis, kuria nuteistosios V. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistosios gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, turėdama tikslą įsidarbinti (duomenys neskelbtini) pensionate psichologe bei socialine darbuotoja ir siekdama darbdaviui įrodyti juridinį faktą patvirtinančią aplinkybę, jog ji yra įgijusi aukštąjį psichologijos išsilavinimą, įsidarbindama šio pensionato psichologe bei socialine darbuotoja, atsakingiems personalo darbuotojams 1997 m. gegužės 27 d. pateikė žinomai netikrą aukštojo mokslo baigimo diplomą ?? ? 238541 (registracijos Nr. 3941), kurį tariamai 1988 m. rugpjūčio 25 d. išdavė Rusijos Federacijos Maskvos valstybinis M. V. Lomonosovo universitetas. Šiuo diplomu patvirtinama, kad V. K. 1983 metais įstojo į Maskvos valstybinį M. V. Lomonosovo universitetą, o 1988 metais baigė psichologijos specialybės kursą ir jai Valstybinės egzaminų komisijos 1988 m. liepos 4 d. nutarimu pripažinta psichologės kvalifikacija.

Be to, ji pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista ir už tai, kad, turėdama tikslą įsidarbinti (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje psichologe ir siekdama darbdaviui įrodyti juridinį faktą patvirtinančią aplinkybę, jog ji yra įgijusi aukštąjį psichologijos išsilavinimą, įsidarbindama šios mokyklos psichologe, atsakingiems personalo darbuotojams 1999 m. rugsėjo 1 d. pateikė žinomai netikrą minėtą aukštojo mokslo baigimo diplomą ?? ? 238541 (registracijos Nr. 3941).

V. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista ir už tai, kad, turėdama tikslą įsidarbinti Panevėžio apskrities priklausomybės ligų centre (toliau – ir Priklausomybės ligų centras) direktore ir siekdama darbdaviui įrodyti juridinį faktą patvirtinančią aplinkybę, jog ji yra įgijusi aukštąjį psichologijos išsilavinimą, įsidarbindama šio centro direktore, atsakingiems personalo darbuotojams 2001 m. gegužės 14 d. pateikė žinomai netikrą minėtą aukštojo mokslo baigimo diplomą ?? ? 238541 (registracijos Nr. 3941).

V. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista ir už tai, kad, būdama Priklausomybės ligų centro direktorė, veikdama šio centro vardu, kreipėsi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Akreditavimo tarnyba) dėl įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijos užsiimti antrinio lygio medicinos pagalbos stacionarine suaugusiųjų narkologijos (priklausomybės ligų psichiatrijos) veikla, kuriai būtinos ir psichologo paslaugų teikimas, išdavimo, ir, siekdama Akreditavimo tarnybai įrodyti juridinį faktą patvirtinančią aplinkybę, jog ji yra įgijusi aukštąjį psichologijos išsilavinimą, 2002 m. kovo 20 d. per Priklausomybės ligų centro vardu įgaliotus asmenis Akreditavimo tarnybos atsakingiems darbuotojams pateikė žinomai netikrą minėtą aukštojo mokslo baigimo diplomą ?? ? 238541 (registracijos Nr. 3941). V. K. taip pat pateikė Priklausomybės ligų centro priklausomybės ligų–psichiatrijos skyriaus darbuotojų sąrašus, kuriuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad V. K. 1988 metais yra baigusi Maskvos valstybinį M. V. Lomonosovo universitetą ir įgijusi psichologės specialybę. Šių žinomai netikrų dokumentų pagrindu 2002 m. gegužės 14 d. buvo išduota licencija Nr. 2309, leidžianti Priklausomybės ligų centrui užsiimti antrinio lygio medicinos pagalbos stacionarine suaugusiųjų narkologijos (priklausomybės ligų psichiatrijos) veikla, tarp jų ir psichologo paslaugų teikimu.

V. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį taip pat nuteista ir už tai, kad, būdama Priklausomybės ligų centro direktorė, veikdama šio centro vardu, kreipėsi į Akreditavimo tarnybą dėl Priklausomybės ligų centrui išduotos licencijos Nr. 2309, suteikiančios teisę užsiimti antrinio lygio medicinos pagalbos stacionarine suaugusiųjų narkologijos (priklausomybės ligų psichiatrijos) veikla, perregistravimo ir duomenų papildymo, ir, siekdama Akreditavimo tarnybai įrodyti juridinį faktą patvirtinančią aplinkybę, jog ji yra įgijusi aukštąjį psichologijos išsilavinimą, 2004 m. gegužės 21 d. Akreditavimo tarnybos atsakingiems darbuotojams pateikė žinomai netikrą minėtą aukštojo mokslo baigimo diplomą ?? ? 238541 (registracijos Nr. 3941). V. K. taip pat pateikė Priklausomybės ligų centro administracijos, priklausomybės ligų–psichiatrijos, priklausomybės ligų–ambulatorinio, priklausomybės ligų–reabilitacijos skyrių personalo sąrašus, kuriuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad ji 1988 metais yra baigusi Maskvos valstybinį M. V. Lomonosovo universitetą ir įgijusi psichologės specialybę. Šių žinomai netikrų dokumentų pagrindu 2004 m. liepos 20 d. licencija Nr. 2309 buvo perregistruota ir papildyta, leidžiant Priklausomybės ligų centrui papildomai teikti antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugas, tarp jų ir medicinos psichologo paslaugas.

Be to, V. K. nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdama Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos sveikatos priežiūros įstaigos – Priklausomybės ligų centro direktorė, t. y. valstybės tarnautoja, tyčia, siekdama turtinės naudos sau, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė. V. K., būdama Priklausomybės ligų centro direktorė ir įgyvendindama šio centro veiklą, numatytą jo nuostatuose dėl specializuotų asmens sveikatos priežiūros paslaugų (ambulatorinių ir stacionarinių) organizavimo bei teikimo Lietuvos gyventojams, žalingai vartojantiems alkoholį, narkotines ir kitas psichiką veikiančias medžiagas arba priklausantiems nuo jų, tarp jų psichologo ir medicinos psichologo paslaugų organizavimo bei teikimo, pažeisdama Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d., 2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 3 straipsnio, 20 straipsnio 1 dalies 2, 6, 11 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4, 5 punktų, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija ) 50 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymo (1997 m. kovo 25 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 61 patvirtintų Asmens sveikatos priežiūros specialybių ir subspecialybių sąrašo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 204 patvirtintų Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartų, Priklausomybės ligų centro nuostatų, patvirtintų Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 84v, 9, 10, 11.2, 12, 14–14.3, 14.13, 18, 25–25.11, 29 punktų, Priklausomybės ligų centro direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 105v, IV skyriaus, Priklausomybės ligų centro direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. V-155, 2, 6–7, 10–14, 17–18, 22–23 punktų reikalavimus, veikdama priešingais tarnybai interesais, iš asmeninių paskatų, pasinaudodama turimu žinomai netikru dokumentu – minėtu aukštojo mokslo baigimo diplomu ?? ? 238541 (registracijos Nr. 3941), 2001 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 4K neteisėtai nuo 2001 m. liepos 2 d. save priėmė dirbti puse etato Priklausomybės ligų centro psichologe. V. K., siekdama Priklausomybės ligų centre užsitikrinti psichologės darbą, kaip papildomą pajamų šaltinį, veikdama centro vardu, 2002 m. kovo 20 d. kreipėsi į Akreditavimo tarnybą dėl įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijos užsiimti antrinio lygio medicinos pagalbos stacionarine suaugusiųjų narkologijos (priklausomybės ligų psichiatrijos) veikla, kuriai vykdyti būtinas psichologo paslaugų teikimas, išdavimo, o 2004 m. gegužės 21 d. – dėl Priklausomybės ligų centrui išduotos licencijos Nr. 2309, suteikiančios teisę užsiimti antrinio lygio medicinos pagalbos stacionarine suaugusiųjų narkologijos (priklausomybės ligų psichiatrijos) veikla, perregistravimo ir duomenų papildymo. Ji, siekdama Akreditavimo tarnybai įrodyti juridinį faktą patvirtinančią aplinkybę, kad yra įgijusi aukštąjį psichologijos išsilavinimą, Akreditavimo tarnybos atsakingiems darbuotojams pateikė žinomai netikrą minėtą aukštojo mokslo baigimo diplomą ?? ? 238541 (registracijos Nr. 3941). V. K. Akreditavimo tarnybai taip pat atitinkamai pateikė Priklausomybės ligų centro priklausomybės ligų–psichiatrijos skyriaus darbuotojų ir Priklausomybės ligų centro administracijos, priklausomybės ligų–psichiatrijos, priklausomybės ligų–ambulatorinio, priklausomybės ligų–reabilitacijos skyrių personalo sąrašus, kuriuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad ji 1988 metais yra baigusi Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universitetą ir įgijusi psichologės specialybę. Šių žinomai netikrų dokumentų pagrindu 2002 m. gegužės 14 d. buvo išduota licencija Nr. 2309, leidžianti Priklausomybės ligų centrui užsiimti antrinio lygio medicinos pagalbos stacionarine suaugusiųjų narkologijos (priklausomybės ligų psichiatrijos) veikla, tarp jų ir psichologo paslaugų teikimu, o 2004 m. liepos 20 d. licencija Nr. 2309 buvo perregistruota ir papildyta, leidžiant Priklausomybės ligų centrui papildomai teikti antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugas, tarp jų ir medicinos psichologo paslaugas. Dėl to V. K. 2001 m. liepos 2 d.–2005 m. gegužės 13 d. Priklausomybės ligų centre galėjo dirbti psichologe ir teikti psichologės bei medicinos psichologės paslaugas. Šiais neteisėtais V. K. veiksmais buvo sąmoningai suklaidinta Akreditavimo tarnyba, kuri Priklausomybės ligų centrui 2002 m. gegužės 14 d. išdavė licenciją Nr. 2309, leidžiančią teikti psichologo paslaugas, o nuo 2004 m. liepos 20 d. ir medicinos psichologo paslaugas, kurias šiame centre neteisėtai teikė V. K., ir padaryta turtinė žala valstybei – Panevėžio apskrities viršininko administracijai, nes V. K. už visą jos darbo laikotarpį buvo neteisėtai išmokėtas 23 280,37 Lt atlyginimas, taip pat didelė neturtinė žala valstybei, nes buvo diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, sumenkintas valstybės prestižas ir valstybės institucija – Panevėžio apskrities viršininko administracija ir jos struktūrinis padalinys – Priklausomybės ligų centras.

Kasatorė nurodo, kad teismai, nagrinėję jos bylą, nenustatė būtino BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio, t. y. to, jog jos pateiktas diplomas ?? ? 238541 yra tikrai suklastotas. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto rašte, gautame atsakant į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros paklausimą, tik nurodyta, jog jai išduoto diplomo blanko ?? ? 238541 universitetas nebuvo gavęs. Pasak kasatorės, šiuo atveju neįrodyta, kad dokumentas buvo suklastotas, o jei suklastotas, tai kokiu būdu ir kas tai padarė. Apeliacinio bylos nagrinėjimo metu atliktos ekspertizės akto išvadoje, kasatorės tvirtinimu, taip pat nepateikta „vienareikšmiškų atsakymų į klausimus, ar dokumentas suklastotas ir kokiu konkrečiai būdu“, o tai, kad dokumentas pagamintas ne pagal dokumentų blankų gamybos reikalavimus, dar neįrodo dokumento suklastojimo fakto. Tuo labiau, kad iš šio ekspertizės akto nėra aišku, kokie blankų gamybos reikalavimai turimi omenyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios V. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatorės teiginių apie BK 300 straipsnio 1 dalies taikymą

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas panaudojo ar realizavo žinomai suklastotą tikrą dokumentą. Žinomai suklastoto dokumento panaudojimu laikomas jo pateikimas valdymo ar savivaldos institucijai, įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui. Kaltininkas gali šį dokumentą asmeniškai parodyti, perduoti jį per trečiuosius asmenis, persiųsti paštu ar kitomis ryšio priemonėmis. Pažymėtina, kad šiuo atveju nusikaltimo kvalifikacijai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį neturi įtakos tai, kokiu būdu tikras dokumentas buvo suklastotas ir kas tai padarė.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad: V. K. Maskvos valstybiniame M. V. Lomonosovo universitete nesimokė (nelaikė egzaminų, negynė diplominio darbo ir t. t.); šis universitetas diplomo ?? ? 238541 blanko nebuvo gavęs; TSRS Valstybinės V. I. Lenino bibliotekos skaitytojo pažymėjimas, galiojęs 1988 m. rugpjūčio 17–25 d., buvo išduotas V. K. kaip Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Filosofijos katedros aspirantei tam, jog ji galėtų susipažinti su literatūra jos rašomos disertacijos tema; Vilniaus universitete nėra dokumentų, patvirtinančių V. K. mokymąsi užsienyje; V. K. išduotas diplomas ?? ? 238541 pagamintas ne pagal dokumentų blankų reikalavimus (nevienodas blanko dalių dydis, nelygiai apkirpti jų pakraščiai, serijos, numerio ir paskutinės teksto eilutės išspausdintos ne spaustuviniu būdu) ir yra netikras. Todėl, kolegijos nuomone, teismai, remdamiesi šių ir kitų byloje surinktų įrodymų viseto analize, pagrįstai konstatavo, kad Maskvos valstybinio universiteto M. V. Lomonosovo universiteto diplomas ?? ? 238541 V. K. nebuvo išduotas, o šiame diplome ir išraše iš įskaitų, egzaminų žiniaraščio prie jo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie V. K. įstojimą į šį universitetą, egzaminų jame laikymą ir psichologijos studijų baigimą 1988 metais.

Kartu kasatorė nesutinka ir su tuo, kad, naudodama minėtą diplomą, ji veikė tiesiogine tyčia. Pasak kasatorės, ji buvo įsitikinusi, kad diplomas išduotas teisėtai, nes maniusi, jog galima ir tokia diplomo įgijimo tvarka, kai nereikia lankyti paskaitų ir laikyti įskaitų bei egzaminų (nuotolinės studijos).

BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyviosios pusės požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia. Žinomai suklastoto dokumento panaudojimo, kvalifikuojamo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, motyvas bei tikslas nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Pažymėtina, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

Minėtame diplome ?? ? 238541 nurodyta, kad V. K. į Maskvos valstybinį M. V. Lomonosovo universitetą įstojo 1983 metais ir šiame universitete 1988 metais baigė psichologijos studijas, o išraše iš įskaitų, egzaminų žiniaraščio prie šio diplomo – kad V. K., 1983–1988 metais studijuodama Maskvos valstybiniame M. V. Lomonosovo universitete, išlaikė trisdešimties disciplinų įskaitas ar egzaminus. Tuo tarpu pati V. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto psichologijos katedroje nėra buvusi, dėstytojų, su kuriais bendradarbiavo rašant mokslinį darbą ir kuriems teikė atliktus darbus, pavardžių nurodyti negali, prašymo įstoti į minėtą universitetą nerašė, šio universiteto studente nebuvo, studento knygelės neturėjo, į sesijas nevykdavo, egzaminų nelaikė, savo diplominio darbo neapsigynė, o minėtą diplomą gavo paštu. V. K. taip pat patvirtino, kad ji yra mokiusis ir dirbusi aukštojoje mokykloje, turi du aukštojo mokslo diplomus ir žino mokymosi bei diplomo gavimo aukštojoje mokykloje tvarką. Todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad V. K. suprato, jog diplome ?? ? 238541 ir jo priede nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, ir todėl, panaudodama šį netikrą dokumentą neįvykusio juridinio fakto – Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto baigimo – įrodymui, veikė tiesiogine tyčia. Ši teismų išvada grindžiama bylos faktinių aplinkybių, byloje surinktų įrodymų viseto, tarp jų ir pačios nuteistosios parodymų, įvertinimu.

Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai V. K. byloje tinkamai pritaikė BK 300 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Dėl kasatorės teiginių apie BK 228 straipsnio 2 dalies taikymą

Kasatorės tvirtinimu, teismų sprendimuose nėra pateikta įrodymų, kaip konkrečiai pasireiškė jos piktnaudžiavimas tarnyba. Be to, kasatorės teigimu, jos byloje didelė žala valstybei nepadaryta, o teismų sprendimų argumentai apie neva padarytą didelę žalą yra nekonkretūs bei nepatvirtinti įrodymais. Kasatorės nuomone, tai, kad jai buvo išmokėtas 23 280,37 Lt atlyginimas, nelaikytina didele žala valstybei.

Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Tas, kas padarė šią veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, atsako pagal šio BK straipsnio 2 dalį. Vadinasi, BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas ar nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui ir yra padaromas aktyviais veiksmais arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Taikant BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį šia veika padarytoji žala turi būti pripažinta didele. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. (kasacinės bylos Nr. 2K-622/2004, 2K-7-512/2004).

Teismų baigiamaisiais aktais nustatyta, kad V. K., būdama Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos sveikatos priežiūros įstaigos – Priklausomybės ligų centro – direktorė, t. y. valstybės tarnautoja, ir įgyvendindama šio centro veiklą, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d., 2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 3 straipsnio, 20 straipsnio 1 dalies 2, 6, 11 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4, 5 punktų, Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija ) 50 straipsnio 2 dalies, Narkologinės priežiūros įstatymo (1997 m. kovo 25 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros specialybių ir subspecialybių sąrašo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 204 patvirtintų Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartų, Priklausomybės ligų centro nuostatų, patvirtintų Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 84v, 9, 10, 11.2, 12, 14–14.3, 14.13, 18, 25–25.11, 29 punktų, Priklausomybės ligų centro direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 105v, IV skyriaus, Priklausomybės ligų centro direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. V-155, 2, 6–7, 10–14, 17–18, 22–23 punktų reikalavimus. Todėl teismai konstatavo, kad V. K. privalėdama savo tarnybinėje veikloje laikytis valstybės tarnybos pagrindinių – įstatymo viršenybės, skaidrumo bei kitų – principų, vykdyti valstybės tarnautojo pareigas ir tinkamai atlikti Priklausomybės ligų centro direktoriaus pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, priklausomybės ligų centre užtikrinti kvalifikuotą specializuotų asmens sveikatos priežiūros paslaugų (ambulatorinių ir stacionarinių) – psichologijos ir medicinos psichologijos organizavimą ir kokybišką teikimą Lietuvos gyventojams, žalingai vartojantiems alkoholį, narkotines ir kitas psichiką veikiančias medžiagas arba priklausantiems nuo jų, šių pareigų neatliko, t. y. žinodama, jog neturi reikiamo (psichologės) išsilavinimo, veikdama priešingais tarnybai interesais, iš asmeninių paskatų, siekdama turtinės naudos sau, pasinaudodama turimu žinomai netikru dokumentu – Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto diplomu ?? ? 238541 (registracijos Nr. 3941), priėmė save puse etato dirbti Priklausomybės ligų centro psichologe. Be to, V. K., siekdama Priklausomybės ligų centre užsitikrinti psichologės darbą, kaip papildomą pajamų šaltinį, veikdama centro vardu, 2002 m. kovo 20 d. kreipėsi į Akreditavimo tarnybą dėl licencijos Priklausomybės ligų centrui išdavimo, o 2004 m. gegužės 21 d. – dėl jos perregistravimo ir duomenų papildymo. Teismai konstatavo ir tai, kad šiais neteisėtais V. K. veiksmais buvo sąmoningai suklaidinta Akreditavimo tarnyba, kuri Priklausomybės ligų centrui 2002 m. gegužės 14 d. išdavė licenciją Nr. 2309, leidžiančią šiam centrui teikti psichologo paslaugas, o nuo 2004 m. liepos 20 d. ir medicinos psichologo paslaugas, kurias neteisėtai teikė pati V. K. Teismai tai įvertino kaip didelę neturtinę žalą valstybei, nes buvo diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, sumenkintas valstybės institucijos – Panevėžio apskrities viršininko administracijos ir jos struktūrinio padalinio – Priklausomybės ligų centro prestižas. Kaip minėta šioje nutartyje, tokios žalos konstatavimas jau yra pakankamas pagrindas išvadai, kad veikoje yra būtinas piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, sudėties požymis „didelė žala“.

Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nuteistosios V. K. byloje tinkamai pritaikė BK 228 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Nuteistosios V. K. kasaciniame skunde yra teiginių, kuriais iš esmės neigiamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išvados dėl įrodymų vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Taigi kasatorės teiginiai, kuriais iš esmės neigiamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išvados dėl įrodymų vertinimo, pagal baudžiamojo proceso įstatymą nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinėja tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso, baudžiamojo įstatymų taikymu.

Kolegija pažymi, kad V. K. byloje nenustatyta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų gaunant bei vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant faktines bylos aplinkybes. Kartu šioje nutartyje konstatuota, kad baudžiamasis įstatymas (BK 300 straipsnio 1 dalis, 228 straipsnio 2 dalis) pritaikytas tinkamai. Taigi, kolegijos nuomone, nėra pagrindų panaikinti ar pakeisti baigiamuosius teismų sprendimus V. K. byloje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios V. K. kasacinį skundą atmesti.