Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algimantas Valantinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-640-387/2012

Teisėja Jolanta Čepukėnienė Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01342-2007-0 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.5.2.;

1.2.29.1.;2.1.7.4.

2012 m. liepos 2 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. C. ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. buvo išteisintas iš kaltinimo pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., 300 str. 1 d., nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiojo S. C. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. buvo kaltinamas tuo, kad pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo, pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, t. y. turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, turėdamas popieriaus lapą, ant kurio buvo tik S. C. parašas ir S. C. personalinės įmonės antspaudas, 2007-02-19, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, adresu Žaros g. 3-5, Vilniuje, pasinaudojęs minėtu popieriaus lapu, spausdintuvu atspausdino jame tekstą, kaip 2001-02-03 paskolos sutartį dėl neva jo S. C. paskolintų 70000 litų, tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą, kurį laikė iki 2007-05-04, kuomet šį netikrą dokumentą panaudojo, pridėdamas prie civilinio ieškinio, kurį pateikė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui dėl S. C. neva jam negrąžintų 70000 litų, tokiu būdu apgaule savo naudai pasikėsino įgyti didelės vertės turtinę teisę į S. C. priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi Vilniaus apygardos teismas nepriėmė sprendimo dėl minėto civilinio ieškinio.

Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai padarė išvadą, jog 2001-02-03 paskolos sutartis nebuvo suklastota. Teismas nesivadovavo nuosekliais bei logiškai pagrįstais bylos medžiaga nukentėjusiojo S. C. parodymais, kur pastarasis neigė paskolos sutarties su V. J. sudarymo faktą. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina byloje esančios specialisto išvados, kuriose konstatuojama, kad tiek 2001-02-03 paskolos sutartyje, tiek 2002-04-04 užklausime antstolių kontorai dėl vykdymo esantys S. C. IĮ atspaudas ir S. C. parašas tarpusavyje visiškai sutampa. Prokuroras pažymi, jog tą faktą, kad atspaudai ir parašai yra nukopijuoti vienareikšmiškai patvirtino teisme apklausta specialistė E. A. – Gagienė. Sutarties suklastojimo faktą pagrindžia ir Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2011-11-17 ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad 2002-04-04 prašymas dėl išieškojimo vykdymo yra pagamintas montažo būdu ir buvo spausdinamas du kartus.

Prokuroras tvirtina, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo G. T. parodymais, kuriuos visiškai paneigė J. M. bei S. C. parodymai. Taip pat vertindamas šio liudytojo parodymus, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog G. T. dirbo V. J. įmonėje ir pagal savo užimamas pareigas buvo jam tiesiogiai pavaldus. Buvo nepagrįstai atmesti nukentėjusiojo duoti parodymai ir apie 2001-02-03 įrašą sutartyje dėl neva V. J. grąžintos 3 000 Lt skolos dalies. S. C. nurodė nei tą, nei kitą dieną V. J. jokių pinigų nemokėjęs, kadangi nebuvo jam skolingas. Nukentėjusiojo pase esantis įrašas patvirtina, kad 2001-02-03 jis buvo Vokietijoje.

Pasak prokuroro, teismas nesivadovavo įrodomąją reikšmę turinčią 2010-05-06 specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad kompiuterio sisteminio bloko, kuris buvo paimtas bute, esančiame Žaros g. 3-5, Vilniuje, ir jo pagrindinių sudedamųjų dalių pagaminimo data yra 2001-12-27, o spausdintuvo „MINOLTA QMS“ pagaminimo data yra 2002-11, t. y. gerokai vėlesnė nei 2001-02-03 paskolos sutartis. Tai paneigia V. J. duotus parodymus apie tai, kad pastarąją sutartį jis 2001-02-03 surašė ir atspausdino kratos metu pas jį namuose paimtu kompiuteriu bei spausdintuvu. Be to, kompiuterio standžiajame diske neliko jokios informacijos apie 2001-02-03 paskolos sutarties sudarymą ar redagavimą. Kompiuteryje rasta tik nuoroda, kad 2007-02-19 iš lanksčiojo diskelio buvo atidarytas failas pavadinimu „S. C. paskolos sutartis.doc“. Prokuroras pažymi, kad 2001-02-03 paskolos sutartį Vilniaus apygardos teismui V. J. pateikė 2007-05-04, t. y. praėjus labai trumpam laiko tarpui nuo failo „S. C. paskolos sutartis.doc“ atidarymo savo kompiuteryje. Prokuroro manymu, V. J. teiginiai apie tai, kad kompiuteryje neišliko jokia informacija apie 2001-02-03 paskolos sutartį dėl to, kad jis buvo remontuojamas bei apie tai, kad 2007-02-19 yra ne dokumento sudarymo data, o tik jo siuntimo advokatui data, laikytini V. J. siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Prokuroro teigimu, teismas besąlygiškai patikėdamas kaltinamojo V. J. parodymais, nepagrįstai atmetė liudytojų, nukentėjusiojo parodymus, specialistų bei ekspertų pateiktas išvadas patvirtinančias, kad V. J. lanksčiuoju diskeliu, kuriame buvo failas pavadinimu „S. C. paskolos sutartis.doc“, 2007-02-19 atspausdino tekstą ant tuščio popieriaus lapo su S. C. IĮ antspaudo atspaudu ir jo parašu kaip 2001-02-03 paskolos sutartį, kurią 2007-05-04 pateikė Vilniaus apygardos teismui dėl S. C. neva jam negrąžintų pinigų kartu su civiliniu ieškiniu ir tokiu būdu apgaule savo naudai pasikėsino įgyti didelės vertės turtinę teisę į S. C. priklausantį turtą.

Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą patenkinti.

Nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Išteisintasis V. J. ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Ištyrusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir visapusiškai išanalizavo kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus bei kitus byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė pagrįstą išvadą, kad V. J. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., 300 str. 1 d., požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Remiantis LR BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, išsamiai ir nešališkai ištyrė tiek V. J. kaltinančias, tiek teisinančias faktines bylos aplinkybes.

Apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad vertinant V. J. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, pirmiausiai reikia nustatyti 2001-02-03 paskolos sutarties atsiradimo aplinkybes. Ištyręs visus byloje surinktus įrodymus, pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad V. J. pagamino netikrą dokumentą. Teisėjų kolegijos nuomone, pastaroji išvada yra pagrįsta ir teisinga.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kategoriškai neigė sutarties klastojimo faktą, nurodydamas, kad pinigines lėšas S. C. skolino. 2001-02-03 paskolos sutartį atspausdino ant S. C. pateikto popieriaus lapo, ant kurio jau buvo uždėtas jo IĮ antspaudo atspaudas, vienu iš namuose buvusių kompiuterių. Išteisintojo teigimu, sutartyje buvo nurodyta kita, nei jos surašymo dienos, data, kadangi taip norėjo S. C.. Savo prašymą jis motyvavo tuo, kad taip bus lengviau skaičiuoti palūkanas už skolą. V. J. nurodė, kad kompiuteryje neišliko jokių duomenų apie sutarties sudarymą, kadangi jis buvo remontuojamas. Dėl pastarosios priežasties jame buvusi informacija neišliko. Tuo tarpu kompiuteryje rasta informacija apie failo „S. C. paskolos sutartis“ atidarymą 2007 m. rodo ne failo sukūrimo datą, bet jo siuntimo advokatui ieškinio paruošimui laiką. Išteisintasis visą laiką kategoriškai neigė, kad gavo iš V. V. tuščią popieriaus lapą su S. C. IĮ antspaudo atspaudu bei jo parašu. Pažymėtina, kad tokį faktą kategoriškai neigia ir V. V., o kitų tai patvirtinančių duomenų negauta.

Prokurorui laikantis nuoseklios pozicijos dėl to, jog V. J. tuščią popieriaus lapą su S. C. IĮ antspaudo atspaudu bei jo parašu gavo iš advokato V. V. buvo būtina svarstyti pastarojo bendrininkavimo klausimą, tačiau to padaryta nebuvo.

Išteisintojo V. J. parodymus iš dalies patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Taip liudytojas G. T. patvirtino kaltinamojo parodymus dėl sutarties sudarymo fakto, nurodęs, kad V. J. prašymu buvo atvežęs jam į namus pinigus, kuriuos V. J. planavo paskolinti S. C.. Be to, patvirtino, kad matė kaip pas V. J. buvo atvažiavę S. C. ir J. M.. Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pastarosios aplinkybės neneigė ir liudytojas J. M., parodęs, kad jis kartu su S. C. yra buvęs pas V. J. namuose. Taip pat liudytojas G. T. nurodė vėliau girdėjęs tarp V. J. ir S. C. vykusius telefoninius pokalbius, kurių metu pastarasis neigė skolą bei atsisakė grąžinti V. J. pinigus. Liudytojas V. V. parodė, kad S. C., V. J. ir J. M. buvo atvažiavę pas jį į advokato kontorą ir prašė sudaryti skolos perdavimo dokumentą, nes J. M. skolingas S. C., o S. C. skolingas V. J., kad V. J. galėtų reikalauti skolos iš J. M.. V. V., kadangi jam trūko informacijos dėl tokio sandorio sudarymo, surašė tik dvi sutartis, kad J. M. skolingas V. J. ir J. M. skolingas S. C.. Šią aplinkybę teisminio įrodymų tyrimo metu patvirtino ir V. J., pateikęs V. V. sudarytą sutartį tarp jo ir J. M..

Apygardos teismas laiko nepagrįstu prokuroro argumentą dėl abejotino liudytojo G. T. parodymų vertinimo, kadangi šis dirbo V. J. įmonėje ir pagal užimamas pareigas buvo jam tiesiogiai pavaldus. Bylos medžiaga nustatyta, kad G. T. ėjo direktoriaus pareigas UAB „Predidma“, kurios vieninteliu akcininku buvo V. J., tačiau bylos nagrinėjimo metu pastaroji bendrovė jau nevykdė veiklos, tad jokie pavaldumo santykiai išteisintojo ir liudytojo nesiejo.

Apygardos teismas pažymi, kad, skirtingai negu teigia apeliaciniuose skunduose S. C. bei prokuroras, byloje esančios 2008-04-09 ir 2010-05-06 specialisto išvados pačios savaime nepatvirtina 2001-02-03 paskolos sutarties klastojimo fakto. Taip 2008-04-09 specialisto išvadoje Nr. 140-(9114)-IS1-2840 konstatuota, kad tiek pastarojoje sutartyje, tiek 2002-04-04 užklausime antstolių kontorai dėl vykdymo esantys S. C. IĮ antspaudas ir S. C. parašas tarpusavyje visiškai sutampa. Šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdyje apklausta specialistė E. A. – G., vienareikšmiškai nurodydama, kad 2002-04-04 užklausime antstolių kontorai esantis parašas ir antspaudas buvo nukopijuoti nuo sutarties (b. t. 3, b. l. 46). Pasak specialistės, atvirkščiai negalėjo būti. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek pastaroji specialisto išvada, tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-11-17 ekspertizės aktas kalba apie 2002-04-04 užklausime antstolių kontorai esančių rekvizitų visišką sutapimą su 2001-02-03 paskolos sutartyje esančiais rekvizitais, tačiau tai nereiškia, kad paskolos sutartis, nuo kurios buvo nukopijuoti minėti rekvizitai, buvo suklastota. Atvirkščiai 2008-04-15 specialisto išvadoje Nr. 140-(9115)-IS1-2963 nurodoma, kad paskolos sutartyje esantis parašas yra pasirašytas natūraliai (normaliomis pasirašymo sąlygomis), nesinaudojant kitomis techninėmis priemonėmis (b. t. 1, b. l. 136-138). Tokiu būdu darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo vien šia specialisto išvada, nustatant paskolos sutarties suklastojimo faktą. Be to, specialistės E. A. – G. nurodyta aplinkybė apie tai, kad 2002-04-04 užklausime antstolių kontorai esantis parašas ir antspaudas buvo nukopijuoti nuo sutarties, apeliacinės instancijos manymu, iš dalies patvirtina V. J. parodymus, kad reali paskolos sudarymo data gali skirtis nuo faktiškai joje nurodytos datos savaite, dviem, trim ar mėnesiui, tačiau ji buvo sudaryta žymiai anksčiau nei 2002-04-04 užklausimas antstolių kontorai.

2001-02-03 paskolos sutarties suklastojimo vienareikšmiškai nepatvirtina ir 2010-05-06 specialisto išvadoje Nr. 140-(9113)-IS1-3446 nurodomos aplinkybės. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad iš V. J. paimtame kompiuteryje nebuvo rasta failų ar duomenų fragmentų, kurie atitiktų 2001-02-03 paskolos sutartį, o buvo rasta tik nuoroda, jog 2007-02-19 iš lanksčiojo diskelio buvo atidarytas failas pavadinimu „S. C. paskolos sutartis.doc“, nepaneigia V. J. parodymų apie sutarties sudarymo aplinkybes. Skirtingai negu, kad teigia skunde prokuroras, išteisintasis V. J. nebuvo nurodęs, kad sutartis buvo atspausdinta būtent iš jo kratos metu paimto kompiuterio bei spausdintuvo pagalba. Teisiamojo posėdžio, vykusio 2011-06-20, metu V. J. atkreipė apylinkės teismo dėmesį į tai, jog tiksliai nežino kokiu kompiuteriu buvo atspausdinta 2001-02-03 paskolos sutartis, kadangi tuo metu pas jį namuose buvo net 5 kompiuteriai. Taip atsitiko dėl UAB „Predidma“ veiklos nutraukimo (b. t. 3, b .l. 38). Bylos duomenimis nustačius, kad kompiuteris bei spausdintuvas iš V. J. gyvenamosios vietos buvo paimti 2007-06-19 (b. t. 1, b. l. 114), t. y. praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui po V. J. nurodomos sutarties sudarymo dienos, manytina, kad išteisintasis iš tikrųjų galėjo neprisiminti kokiu iš tuo metu jo namuose buvusių kompiuterių ir spausdintuvu jis naudojosi. Jo nurodomas argumentas, kad informacija galėjo neišlikti kompiuteryje dėl vykdomų remontų darbų, taip pat savaime nepatvirtina jo parodymų melagingumo, kadangi nėra aišku ar buvo remontuojamas būtent šis iš jo kratos metu paimtas kompiuteris. Vien tai, kad V. J. kompiuteryje 2007-02-19 iš lanksčiojo diskelio buvo atidarytas failas pavadinimu „S. C. paskolos sutartis.doc“, skirtingai negu kad teigia S. C., negali būti pagrindu teigti, jog būtent tada ir buvo atspausdinta kaltinime nurodyta sutartis. Bylos medžiaga nepaneigtas V. J. pateiktas paaiškinimas, jog tuo metu jis siuntė minėtą sutartį advokatui ieškininio pareiškimo paruošimui. S. C. nurodomas argumentas, kad ieškinio paruošimui yra būtinas popierinis sutarties egzempliorius, teismo laikytinas niekuo nepagrįstu, todėl atmestinas. Teismas pažymi, kad sutarties originalą yra būtina pateikti tik teismui. Tuo tarpu rašant civilinį ieškinį pakanka nurodyti aplinkybes, numatytas CPK 135 str. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad 2001-02-03 paskolos sutartį Vilniaus apygardos teismui V. J. pateikė 2007-05-04, t. y. praėjus labai trumpam laiko tarpui nuo failo pavadinimu „S. C. paskolos sutartis.doc“ atidarymo savo kompiuteryje momento, apygardos teismo nuomone, netiesiogiai patvirtina išteisintojo parodymus dėl šios sutarties siuntimo advokatui.

S. C. nurodytas argumentas, kad paskolos sutarties atspausdinimas ant lapo su jame jau neabejotinai buvusiais rekvizitais yra akivaizdus dokumento klastojimas, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką apelianto nurodytas veiksmas nėra laikytinas dokumento klastojimu. Be to, 2008-04-09 specialisto išvadoje Nr. 140-(9114)-IS1-2840 nurodyta, kad atsakyti į klausimą koks 2001-02-03 paskolos sutartyje esančių rekvizitų (antspaudo, parašų, teksto) atlikimo eiliškumas, nėra galimybės (b. t. 1, b. l. 143-149). Taigi, byloje nėra neginčytinai nustatyta, kad minėta paskolos sutartis buvo S. C. pasirašyta prieš jos atspausdinimą.

Taip pat nepagrįsta laikytina S. C. nurodyta aplinkybė, jog apylinkės teismas bylos nagrinėjimo metu visiškai netyrė fakto ar V. J. iš viso galėjo turėti tokią pinigų sumą. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad liudytojais teismo posėdyje apklausti V. D. V., R. S., K. M., O. L. nurodė, kad minėtu laikotarpiu V. J. verslas buvo vykdomas sėkmingai ir teikė jam atitinkamo dydžio pajamas. Pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų teisingumu, todėl pagrįstai vadovavosi jais nuosprendžio priėmimo metu.

Byloje surinktais įrodymais nustatytas ir nusistovėjusių paskolinių santykių tarp V. J. ir S. C. buvimo faktas. Iki ginčijamos(suklastotos) sutarties (ne)sudarymo V. J. skolindavo pinigų S. C.. Pastarąją aplinkybę savo parodymuose patvirtino liudytojais apklausti V. V., G. T., I. B., O. L.. Šitos aplinkybės neneigė ir pats S. C.. Taigi teismas vertindamas surinktus duomenis privalėjo atsižvelgti ir į šią aplinkybę – tai nebuvo atsitiktiniai žmonės, niekada neskolinę vienas kitam pinigų – priešingai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, kad vykdomasis raštas dėl S. C. iš AB „Aleksotas“ priteistos skolos išieškojimo buvo įvykdytas tik 2002-10-15, tad 2000 – 2001 metais jis, esant lėšų trūkumui, galėjo skolintis pinigų iš V. J., tuo pačiu paneigiant jo aiškinimą, neva jis pats turėjęs lėšų ir paskola nebuvusi reikalinga.

Apygardos teismas pažymi, kad, kaip teisingai konstatavo pirmos instancijos teismas, vien ta faktinė aplinkybė, jog teismo sprendimu buvo atmestas V. J. ieškinys S. C., nustačius, jog byloje buvo nustatyta didesnė pinigų neperdavimo tikimybė, nesudaro pagrindo teigti, jog išteisintasis pagamino netikrą dokumentą ir panaudojęs jį, apgaule tyčia pasikėsino savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo spe­cifiką. Civiliniame procese vadovaujamasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvy­ros principu. Teismas civiliniame procese išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Tuo tarpu baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, tad teismas, negalėdamas pašalinti kilusių abejonių byloje surinktais įrodymais, visas jas traktuoja asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn naudai. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Šioje byloje kaltinimui prieštaraujantys duomenys nepaneigti ir to padaryti nėra galimybės.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad byloje surinktų įrodymų visuma nėra neginčijamai nustatyta, jog V. J. pagamino netikrą dokumentą ir panaudojęs jį, apgaule tyčia pasikėsino savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, tad naikinti 2012-04-18 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendį skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro bei S. C. apeliacinius skundus atmesti.